r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
LAIMINGASIS - TAI AŠ

1

    Liesas, ilgaplaukis vyras šventojo veidu, susmukęs sename krėsle, degiojo cigaretes vieną po kitos; jo akys karštligiškai blizgėjo.
    Priešais jį sėdėjo jauna moteris, maža ir graži, rami, kaip balandis, apvaliomis, nemigo iškankintomis akimis. Santūriai ji atsakinėjo į jo klausimus.
    - Beveik nieko.
    Jis tyliai sumurmėjo.
    - Beveik nieko... Nieko gero...
    Laikrodis ritmingai skaičiavo minutes; nejaukioje tyloje neramūs jo dūžiai buvo ypač aiškiai girdimi.
    - Jau trečią kartą ateinu.
    - Taip - atsakė ji.
    - Negi aš negaliu įeiti pas sunkiai sergantį tėvą?!
    - Ne - atsakė ji.
    - Donata!.. Nors jūs man ir... pamotė, leiskite vadinti vardu.
    Ji tylėjo.
    - Donata! - tęsė jis - Visos klaidos gali būti atitaisomos iki pat paskutinės gyvenimo valandos.
    - Ne!
    - Gali! - sušvokštė jis - Aš einu...
    Ji pašoko ir užstojo duris.
    - Maldauju jus, Tomai!.. Maldauju...
    Šaukė pašnibždomis, išskėtusi plonas rankas, tarytum kryžiuojama, ir prispaudusi pakaušį prie durų; du krūtinės apvalumai, ne didesni už taškelius, neramiai kilnojosi po pilka šiurkščia drobe.
    Jis žiūrėjo į ją, nelauktai sutramdytas ir truputį sutrikęs.
    - Sėskite! - tarė ji įsakančiu tonu - Sėskite!.. Aš tuojau - kavos... Tik pažadėkite neiti pas jį.
    - Gerai.. - Jo veide šmėstelėjo kažkas panašaus į šypseną. - Tik stiprios. Ir konjako, jei turite.
    Donata dar pažvelgė į duris, kurias buvo užstojusi, gailiai nusišypsojo, lyg atsiprašydama, ir dingo - smulkutė, pilka kaip žvirblis.
    Tomas sėdėjo, ištempęs ilgą kaklą, žiūrėdamas į vieną tašką, nieko nematydamas; kaulingi jo pečiai atrodė iškirsti iš medžio, aštriai prasišovę pro susmukusį drabužį. Tikriausiai kažkada jis buvo pilnesnis, gal net patukęs, nes visos galūnės atrodė neproporcingai didelės; jis buvo panašus į keistą milžinišką vabalą ar išsikėtojusį augalą; kažkoks piktas likimas jį buvo šventvagiškai sudarkęs.
    Už plikos bemedės gatvės tekėjo Nemunas; saulė spigino veidrodinį jo paviršių, iš gelmių kilo ištisi žvaigždynai; ant patamsėjusių molio spalvos sienų, ant baldų, nuo amžių čia stovinčių, šmėsčiojo šviesos atspindžiai, primindami prabėgančią, grįžtančią gyvybę.
    Ji atnešė kavos ir konjako.
    - Oo! - sušuko jis - Visa kita tuštybė!
    - Kalbėkite tyliau, Tomai - pasakė ji.
    - Aš kartais pats savo balso negirdžiu... arba girdžiu kaip kažkieno kito balsą.
    - Aa! - išgąstingai sudejavo ji.
    - Donata! - tarė tyliai po pauzės - Per naktį sėdite prie jo?
    - Taip.
    - Ar galima šitiek aukotis kitam žmogui?
    - Galima.
    - Saldus kryžius, kai jį laisva valia pasiimi? Taip?
    Ji nieko neatsakė, žiūrėjo į jį, nepajudindama galvos, išplėtusi akis, nemirkčiodama.
    - Savo širdies turtą - kalbėjo jis - nesuvokiamą turtą norite iškeisti į kantrybę, fanatišką moterišką apykantą. Taip?
    Ji tylėjo; jos veide buvo nebeišdildoma baimė ir nerimas.
    - Kryžius! Be pradžios, be pabaigos... Taip... Nežinau, nepajėgiu... Konjakas vis dėlto geras... Be laiko pasensite, mažoji tikinčiųjų globėja.
    - Tikinčiųjų?
    - Šitų! - pirštu parodė į gėrimą - Veidas susiraukšlės - pusė gyvenimo!.. Kepenys susisuks - devyniasdešimt procentų velniop! Kasitės kaip skęstanti, o iš jūsų odos sunksis senatvė, kaip iš medkirčio prakaitas. Prisiminsit; jums tik keturiasdešimt. A?.. Dieve mano! Keturiasdešimt!
    - Jūs dar tiek neturite, Tomai.
    - Kaipgi?! Kažkoks puskvailis juokdarys paleido nuo kalno sniego gniūžtę. Gniūžtė didėja, didėja - virsta griūtimi. Bedugnė! Pilna skeletų! Stiprių gerų skeletų!
    Staiga jis ėmė juoktis piktu atbukusiu juoku.
    - Nežinau, nepajėgiu... Tur būt, dievas neatsiųs savo angelų į šią mažą klaikią skylę ir neišsems beprotybės vandenyno.
    - Ii jis kartais kalba...
    - Kas?
    - Tėvas.
    - Apie beprotybės vandenynus?
    - Taip,
    - Kai girtas? Kai daužo stiklus iš neapykantos alkoholiui? Kai prakeikia mane? Donatą?.. Ir apie kepenis kalba, čia, kažkur, paslėptas?
    - Taip.
    - Tuštybė! Bevaisė dykuma!
    - Noriu paklausti... jis nesakė man...
    - Ko?
    - Kodėl metėte darbą, Tomai?
    - Aa!.. Dvasinis nevaisingumas!.. Aš kalbu patetiškai, aš noriu taip kalbėti. Menininko pakrikimas, nesusivokimas savyje, sutrikusi atmosfera... Ir dar velniaižin kas... Aktoriai stovi, žiūri, jų šypsenos kažkur į šalį smilksta. Paskui purvais... Toks režisierius privalo pasitraukti iš to - viešpatie mielas! - šventojo rūmo.
    - Anksčiau jus labai gyrė.
    - O taip! Ir dabar tebekvepiu kodylais. Užuodžiate? Ženklai, rodyklės, pakelta galva!.. Kada mes baigsim užmušinėti žmones vienokiam ar kitokiam dievui permaldauti!
    - Nesuprantu.
    - Ir aš nesuprantu... Mąstysenos praraja.
    - Jūs sergate, Tomai - pasakė ji po ilgos pauzės.
    - Žinote, Donata, apsimeskite to nepastebinti.
    - Kodėl?
    - Išeikvosite paskutinius gailestingumo trupinius, imsite dejuoti, raudoti, laužyti rankas ir pagaliau prakeiksite tą gyvulišką, alkoholyje sudegusią Skalskių šeimą. Seną mėšlą!
    - Gal įsakysite nepastebėti ir jo ligos?
    - Jeigu galėtumėt! Bet jūs nešiojate savy jo skausmą. Kaip jūs atrodėte ir kaip dabar atrodote!
    - Įsakysite neslaugyti jo?
    - Tai jūsų religija! Gailestingumas - jūsų dievas! Lygiai kaip mūsų šitas... Nuo dievo toli nepabėgsi. Tėtušis nesakydavo - išgerti ar girtauti; sakydavo: dievą garbinti.
    - Tomai! Jo dievas - jūs. Iš proto jis eina dėl jūsų. Jūsų likimas - tai jo liga. Ir gydytojui norėjau pasakyti - tikroji diagnozė: sūnus!
    - Donata! Jūs - žvėris!!
    Sušuko ir puolė ją, iškėlęs kumščius.
    - Galite.. - ištarė ji virpėdama - galite... Skaudu nebus.
    - Atleiskite, angele.
    - Sėskite, Tomai.
    - Aš nemušiau jo! Girdite, Donata?! Nemušiau! Jis tik išsigalvojo, kad mušiau.
    - Kas tada kaltas? Tomai! Kas?
    - Platonas.
    - Platonas?
    - Statula nuo knygų lentynos griuvo... Pataikė jam į galvą.
    - O kas ją numetė?
    - Nutrenkė!
    - Kas nutrenkė?
    - Jis pats. Neišlaikė pusiausvyros... Virto. Griebėsi už oro... Už nieko...
    - Jūs tvojote jam kumščiu, ir jis... virto.
    - Ne! Ne! Prisiekiu, ne. Tik pakėliau ranką... na, kumštį... gal ir piktą... Iš tolo...
    - Už ką jūs puolėte jį?
    - Oo!.. Už visą gyvenimą! Už "Žmones be sielos". Jis parašė kino scenarijų. Tokį, atsiprašant, kino, atsiprašant, scenarijų "Žmonės be sielų"! Šlykščiai sulipdė, nemokšiškai. Niekas jo nepanaudojo. Visi juokėsi. Kaip iš anekdoto. Šių dienų anekdoto. Žmonės be sielų! Gražu!.. Architektas užsimanė tapti rašytoju. Pasigailėtinas statytojas, kūrėjas... Nė vienas projektas nebuvo patvirtintas.
    - Netiesa!
    - Jūs pati žinote, koks jis menininkas. Be talento. Ir tai padarė jį ligonį. Dėl to jis kenčia.
    - Kodėl jūs taip tada įpykote, Tomai?
    - Ten buvau aš pavaizduotas. Jo kūrinyje! Kiekviename personaže - aš. Mano siela, kurios neturiu, buvo suskaldyta ir išdalinta visiems. Žmonės mane atpažino kiekviename iš tų besielių.
    - Viskas kitaip buvo, Tomai.
    - Kaip kitaip?! - užriko jis.
    - Kalbėkite tyliau... Viskas buvo kitaip.
    - Kokia kita tiesa? Jūsų ar jo? Aš einu. Manęs nebesulaikysit. Vienas žodis atveria tiesą.
    - Sėdėkite čia, Tomai. Aš pasikalbėsiu su juo.

2

    - Ten... jis? - paklausė senis, nepakeldamas galvos; jo akys, du stikliniai rutuliai, įsispyrė į lubas - Atėjo...
    - Taip.
    Jis sukando bedančius žandikaulius, atlošė galvą; galingas jo smakras grėsmingai pakilo į viršų.
    Su baime ji žiūrėjo į šešėliuotą skruostą, į kumpą melsvų pelenų spalvos nosį, į gyslą, išsišovusią ploname kakle - baisingą gyslą, susivijusią į mazgus, nervingai plazdančią.
    Ji galvojo:
    - Viešpatie! Viešpatie!..
    - Tu manai, dabar man viskas vis tiek? - pasakė jis dusliu balsu, vis dar žiūrėdamas į lubas.
    - Nemanau.
    - Aš pakylu ir krintu atgal. Pakylu ir krintu... Čia pat, lovoje. Aa!.. Tu žinai, ką tai reiškia?
    Ji žiūrėjo į staiga paraudusią apvalią jo kaktą, į kūno raukšlę, dar labiau šokinėjančią suvytusiame kakle.
    - Ko tu tyli?
    - Nebežinau, ką sakyti.
    Jis pajuto tramdomą jos nerviškumą.
    - Gali eiti. Gali... Kur nori - kalbėjo jis su užslėpta skriauda - Tavęs nelaikau. Pajėgsiu vienas atsikvėpti... sutikti... Paskui ateisit... Nelaikau. Eik! Žinau, tu jauna...
    Nebe pirmą kartą ji girdi šituos žodžius; pati savęs prašo kantrybės; dangaus ir žemės maldauja jėgų; gailestis užplūsta sielą - kaip vaiko šypsena tame yrančiame pasaulyje; kartais užverda širdis, namai virsta šlykščia landyne, kur kiekvienas, kas įžengia, pasmaugiamas nejučiom. O tvardytis ji privalo: ašaros atimtų paskutinį lašą kantrybės; senis nepakenčia ašarų.
    - Ko jis nori?
    Ji tikėjosi tokio klausimo, bijojo pati pradėti.
    - Užeiti nori.
    - Kai mirsiu...
    - Jokūbai! Atleisk jam.
    Ji girdi tik sunkų jo alsavimą; laukia: ne, jis nepyksta, nešaukia, tik jaudinasi. Paskui tyliai, švelniu balsu jam sako:
    - Jis tavęs nemušė. Tau tik taip pasirodė.
    - Pasirodė?!
    Jis meste metėsi ant šono; jis vis dėlto dar turi jėgų.
    - Pasirodė?!. Ha!.. Spartako statulą suskaldė į mano galvą!
    - Spartako? Tur būt, iš viso nėra tokios statulos.
    - Aišku, nebėra, kai sudaužė.
    - Platono statula pati krito.
    - Bepročiai! - šaukė jis - Platonas tebėra. Žiūrėk! Ten! Žiūrėk!
    Ji pažvelgė, bet nieko nematė.
    - Matai?
    - Matau.
    - Jis sudaužė į mano galvą Spartako statulą.
    - Spartako statula pati nukrito.
    - Pati! Ėmė šokinėti, a?
    - Tu parašei scenarijų - pasakė ji, norėdama, kad jis viską teisingai prisimintų - Parašei scenarijų...
    - Kokį scenarijų?
    - "Žmonės be sielų".
    - A! Scenarijų? Ne! - pagalvojęs pridūrė - Nerašiau. Tokio nerašiau.
    - Prisimink.
    - Apysaką buvau parašęs - "Žmonės, kurie atsisakė dvasinio paveldėjimo".
    - Aš tokios apysakos nežinau.
    - Nežinai?
    - Ne.
    - Ir nereikia. O aš nežinau tokio scenarijaus.
    Vėl jis įsmeigė buką žvilgsnį į lubas, sukando žandikaulius; girdėjosi švokščiantis kvėpavimas; atrodė, jis pats klausosi to savo grėsmingo kvėpavimo ir numano, kad kitiems kelia nerimą ir baimę.
    Kalkėmis baltinta siena bėga pravažiuojančių mašinų šešėliai; akys merkiasi; nemiegotos naktys; daiktai ištirpsta ir vėl atgyja. Jie važiuoja traukiniu, važiuoja antrą parą, antrus metus, visą gyvenimą; plaučiai traukia dvoką, kylantį nuo prakaituotų kūnų; rausva suknelė, melsva suknelė, naktiniai marškiniai; likimas... bejėgės moters likimas...
    Už lango tyliai teka Nemunas; vanduo dangų neša - šviečia ir spindi...
    - Tamsybių neregiai.. - pats sau murma ligonis - Akli savo sielos vartotojai. Ha!.. Kur gyvybės šaltiniai? Išseko? Nebuvo?.. Dvasinės sausros!.. Ha!.. Tu dar čia?
    - Esu.
    - Gerai, Donata. Būk. Gerai... Būk! Būk!..
    - Jokūbai! Negi tu negali jam atleisti? - tarė ji po pauzės - Jei jūs susitaikytumėt, lengviau būtų.
    - Niekada! - sušuko jis.
    - Negi tu neturi širdies?
    - Širdies? Ne! Ne! Ne!.
    - Oo! - sudejavo ji.
    - Tylėk, Donata. Ir būk čia. Arčiau. Girdi?.. Dešimt kartų mane būtų mušęs, dešimt kartų atleisčiau. Talentą pragėrė, talentą sumynė į purvą... girdi, talentą, dangaus kibirkštį!.. Mirsiu - neatleisiu.
    - Tai dėl to viskas! - nustebo ji.
    - Aš neturėjau... Buvau dievo nuskriaustas ar velnio... Dirbau be talento. Sūnus! Oo!.. Visi šaukė: štai talentas. Čechovas atskrido kaip paukštis ir pasakė:
    tavo sūnus ne kibirkštis, o visas dangus!
    - Sapnavai!
    - Kodėl tu manai, kad sapnavau? Aš buvau laimingas. Viską mačiau nutviekstą didelės šviesos. Jei kas galėjo sakyti apie save: laimingas - tai tik aš. Tu negali suprasti. Laimingas buvau. O jis? Jis?.. Jis, lyg velnio apsėstas, gėrė iki beprotybės. Virto nieku, šiukšle, mėšlu. Kliedesiu! Putom nešvariom!
    Jo veidas išbalo, akiduobės pasidarė gilios, kaip šuliniai; jose it ugnis žibėjo skausmas; jis sunkiai alsavo, duso, raminamas nenorėjo nutilti.
    - "Sėdėjome prie Babilono upių ir verkėme... Ant gluosnių pakabinome savo arfas." Aš verkiau, kai jį išvežė gydyti. Daužėsi, draskėsi... Buvo nesukalbamas. Siaubas! Pajuoka! Beprotybė! Ašaros! Ir vėl, ir vėl tas pats. "Sėdėjome prie Babilono upių ir verkėme... Ant gluosnių pakabinome savo arfas."
    - Tiesa visai kita - pasakė ji, nežinia, ar ginčydamasi su juo, ar pritardama.
    - Atrodė, kad stovime kažkokioje tamsoje sielvarto prispausti - toliau kalbėjo senis, nekreipdamas dėmesio į jos žodžius - ieškok savo šventojo Gralio. Visur ieškok. Visuose aistrų labirintuose. Šauk ten, šauk čia, kad girdėtų tavo balsą... Už kiekvieną tiesos žodį mokėk krauju. Tu atrasi. Negreit, bet atrasi. Atrasi, sūnau... Ir tu galėsi pasakyti: laimingasis - tai aš! O jis? Jis kliedi. Švaistosi ciniška, palaida beprotybe... Arba staiga ima žliumbti. Alkoholiko ašaromis. Aa!.. Koks sunkus kelias į nieką!.. Kiek kančių, kol nieku pavirsti! Gamta tuštumos nemėgsta. Ne! Ne! Ne! Tiesos baimė virto nenugalima melo vergija. Niekšybė susisuko lizdą... Kur palietas purvas, išduota garbė - ieškok jo pėdsakų. Sūnus! Aa!.. Ką begalima atleisti!.. "Sėdėjome prie Babilono upių ir verkėme... Ant gluosnių pakabinome savo arfas."
    Ji nušluostė jam ašaras. Veidas buvo šaltas. Ji atsistojo, norėjo eiti, vėl atsisėdo, ją pagavo šiurpas, rankos ėmė drebėti; atrodė, kad visas oras stingsta ir darosi sunku kvėpuoti; daiktai mirga, sukasi; norėjo šaukti, bet susivaldė: nemiga, nuovargis!
    - Tegu ateina jūsų sūnus - pasakė ji atsistodama.
    - Tu trokšti mano... trokšti mano...
    - Gana! - suriko ji netikėtai griežtai - Jei tu subeprotėjai nuo... sielvarto, nereikalauk, kad ir mane tas pat ištiktų.
    Jis dar pasuko galvą ir matė, kaip ji staiga ore ištirpo. Jos žingsnių nebegirdėjo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page