r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
NUO KO GALIMA MIRTI

    Kai buhalteris Stanislovas Bunga išėjo į pensiją, jau po trijų dienų pajuto, jog smarkiai krinta jo svoris, o po trijų savaičių įsitikino, kad gali mirti nuo neturėjimo kas veikti.
    Buhalteris sumanė pasidaryti rašytoju; nusipirko stuopą popieriaus, sugalvojo gerą siužetą komedijai ir antraštę: "Padėkite man ištekėti!" Jis prisiminė savo pusseserę, jos mirkčiojančią akį, baltą palaidinukę be rankovių ir dar, kad ji nepaprastai bijo tarakonų.
    Bunga buvo užkietėjęs viengungis, visose moteryse matė stebuklingą ir griaunančią jėgą, kurios išsisaugoti visada yra laimė.
    Jis sumanė giliau pažvelgti į tą nervus dilginančią moters prigimtį, o jei nepavyks pačiam jos suprasti, tai nors kitiems išaiškins - apibendrintai, literatūriškai.
    Bunga surašė veikėjus (daugiausia gyvenime sutiktus asmenis) ir sėdo lipdyti dialogų. Bet čia įvyko kažkas nelaukta: atsidūrę ant balto popieriaus lapo, sukti ir neramūs veikėjai iš karto neteko temperamento ir pasidarė siaubingai nekalbūs.
    Autorius daužė kumščiais stalą, pyko ir keikėsi, o veikėjai filosofiškai tylėjo arba prabildavo sunkiai ir nesklandžiai, nelyginant seni arkliai kad klampotų per purvyną.
    Tris dienas buhalteris galvojo, kaip juos priversti prabilti, ketvirtą dieną ėmė ir prirašė naujų veikėjų; prirašė jų nepaprastai daug, tikėdamasis, kad vienas kitas būtinai pasitaikys aštrialiežuvis ir protingas. Veikėjų atsirado beveik tiek, kiek telefono knygoje abonentų (iš abonentų sąrašo ir perkėlė į pjesę), bet nė vieno jų tarpe nebuvo protingo. Siaubą sukėlė autoriui ne tiek jų beprotybė, kiek masiškumas.
    Buhalteris galvojo: kokią padarė klaidą? Juk jau mokykloje jis mažai klaidų darydavo - taip sakė mokytojai. Jis žinojo, kad, nesigailėdamas pastangų, visada įveiksi sunkumus; bet čia buvo kažkas panašu į griūvančią logiką: juo labiau stengiesi, tuo daugiau sunkumų.
    Nė vienas rašytojas apie šituos veikėjus šitose situacijose geriau negalės parašyti, kaip jis, nes jau jų gimimas yra - jo minčių produktas; ir jis yra užėmęs tvirtą poziciją savo minčių atžvilgiu.
    Bet kaip pasiekti tai, ko reikia?
    Ir Bunga pajuto, kad jam krinka nervai. Galvot galvoja logiškai, nuo principų neatsilieka ir neužbėga jiems už akių, sėdėti nejudėdamas gali ištisas valandas (taip iškilo į vyriausius buhalterius), dar ilgiau gali kalbėti, pasakodamas, ką perskaitė laikraščiuose po pietų ir ką vakare, prieš užmigdamas; bet štai braunasi į galvą slapta ir baisinga mintis, kad iš esmės jis nieko nežino. Jis vaikšto tarp žmonių, nelyginant sausuolis tarp žalių medžių, ir girdi šnibždant: "Viskas jau per vėlu..."
    Buhalteris ryžosi pasitarti su gydytoju.
    Išklausęs ir apžiūrėjęs, gydytojas paklausė:
    - Seniai prasidėjo?
    - Kas? - nustebo Bunga.
    - Noras rašyti? Seniai?..
    - Kartu su baime.
    - Kokia baime?
    - Mirties.
    - Argi rašymas gelbsti nuo... mirties?
    - Kiekvienas darbas gelbsti...
    - Hm... Valgote su apetitu?
    - Ne - atsakė Bunga.
    - Ką veikė jūsų tėvas?
    - Bitininkas buvo.
    - Idėja! - sušuko gydytojas. - Įsigykite bičių. Darbas gamtoje! Puiku! Bitės ramina nervus.

    Ir Stanislovas Bunga nusipirko dvi bičių šeimas.
    Sąlygos bitininkystei buvo ypač geros: sode obelys, gatvėje liepos, kažkur laukuose rugiai ir dobilai, o aukštai. virš jų, dangus - pilnas žaidžiančių spindulių; lengvas vėjas atneša maloniai salstelėjusį kvapą. rodos, kad čia, šalia tavęs - duona, aptepta medum.
    Bunga buvo suradęs darbą, ir svarbiausia - malonų.
    Kiekvieną rytą, švariai nusiskutęs putnius skruostus, pasitepęs kvapiais aliejais retėjančius plaukus ir išgėręs pomidorų sunkos, tardavo pats sau: "Einu į darbą." Tai reiškė - bitelių saugoti, kad spiečiaus neišleistų, kaip sakydavo tėvas.
    Buhalteris sodelyje pasistatė pusę rašomojo stalo ir kėdę; bet greitai pasirodė, kad stalo čia visai nereikia, o kėdė nepatogi snausti; todėl aukštoje žolėje, šalia ropių lysvės, ištiesė šezlongą.
    Gulėti šezlonge - palaima. Čia pat, šalia tavęs, dūzgia bitės,žaismingom vingiuotom linijom skraido nuo žiedo prie žiedo; vėjas šiurena smilgas, glosto veidą, smelkiasi į sielą; pro pat šalį prabėga kvepiantys kiečiai, pražingsniuoja, iškėlę išdidžias galvas, jurginai, praskrenda, juokais leipdamos, žąsys; priartėja saldi nebūtis. Ir žmogus pamatai, kad ten tas pats: ir morkų lysvės, ir rugių laukas, ir nuostabios paukščių melodijos; nė vienas žemės vabalas nėra nuskriaustas.
    Buhalteris pastebėjo, kad, miegą sumaišius su darbu, atsiranda visai kiti dėsniai - ir miego, ir darbo. Atliktas darbas pasidaro lygus neatliktam, daiktai nustoja prasmės, lieka abstraktūs skaičiai, kurie tampa darbo tikslu; kas rodėsi prieš tave, iš tikrųjų yra už tavęs; ką numetei atgal, sutikai priešais; nebūtis virto būtimi, ryškiai ir apčiuopiamai konkrečia.
    Bimga pajuto, kad nervai dar labiau krinka; krinka neabejotinai, pastebimai ir kelia siaubą. Darbo! Darbo! Jis turi rasti tikrą, naudingą darbą.
    "O siauraproti! - staiga sušuko jis - Bitininkystė ar tik saugoti biteles? O jų darbą reguliuoti, gamybą kelti, didinti darbštumą - ar ne bitininko pareiga?"
    Ir buhalteris apsiginklavo dūmais, be kurių niekados negali apsieiti bitininkas (tatai jis buvo girdėjęs taip pat iš tėvo), geru apsauginiu tinklu, baltu chalatu ir geru samčiu.
    Sutelkęs visą dėmesį, švelniai susijaudinęs, kaip koks pranašas ar patriarchas, jis iškilmingai pakėlė avilio dangtį. Ir ką jis ten pirmiausia pamatė? Ogi nuostabų grožio pasaulį. Nuo neregėto ir jaudinančio gražumo jam apsvaigo galva.
    Šviesios ir gelsvos marmuro (ne vaško) pilys kilo į viršų smailiais bokštais, apvaliais kupolais; šešiakampių langų milijonai atrodė perkelti tiesiai iš pasakos; visur pristatinėta varinių ąsočių ir primerkta neregėtų gėlių; o toli horizonte kažkokie donkichotiški vėjo malūnai ar ne malūnai. Stebuklingas miestas visas dvelkė saldžiais kvapais ir dar saldesne laime. Gyventojai, susitelkę po tūkstantį ar ne po tūkstantį, kėlė puotas, maudėsi savo svaiguly, šoko arba skraidė į svetimus kraštus.
    Bet štai, geriau įsižiūrėjęs, buhalteris pamatė, kad tame dideliame pasaulyje nėra išviršinio hierarchijos patvarumo. Viskas surišta plonais vidiniais siūlais, nelyginant voratinkliais. O Bunga galvojo senomis, iš amžių paveldėtomis sąvokomis. "Turi kas nors duoti įsakymus dirbti. Turi kas nors tuos įsakymus siųsti toliau." Paveldėtos sąvokos staiga jo galvoje susimaišė, ir jis kvailai, visiškai kvailai suriko: "Nėra teisingumo!"
    Tai buvo baisus smūgis to nuostabaus miesto gyventojams; visi jie pakilo į viršų, lyg perkūno trenkti.
    Ir tuo pačiu metu išsisklaidė gražus miražas. Bunga pamatė, kad tai ne didmiestis, besitvarkąs kažkokiais fantastiniais, pusiau kapitalistiniais dėsniais, o paprastas bičių avilys; ir buhalteris ėmė iš visų jėgų dūminti. Bet jau buvo per vėlu: bitės puolė jį lyg proto netekusios; puolė kaip ne bitininką, kaip kokį arklį, užsigeidusį bitininkauti; gainiojo po sodą, vertė spardytis, šokinėti ir bėgti keturiom; pagaliau patiesė kažkur šalia tvoros. Jis spaudė veidą prie žemės, slėpė rankas žolėje, gulėjo kryžium, nelyginant fanatikas atgailautojas, prašydamas nuodėmių atleidimo.
    Nelaimingąjį buhalterį buvo suklaidinęs įsivaizdavimų pasaulis; ir tas pasaulis jam buvo pasirodęs gražiausias, koks tik yra žemėje; už tai jam negalėjo būti atleista.
    Dabar jis gulėjo siauroje viengungio lovoje, o jo kūną čiulpė baisūs vėžiagyviai ir skraidančios gyvatės; čiulpė ir sielą; tikriausiai jis būtų miręs - gelbėjo mintis apie darbą.
    Gyventi - tai dirbti; dirbti - tai gyventi! - galvojo buhalteris, ir atrodė, kad jis gaudo saulės blyksnius ir stiebiasi iš mirties patalo lyg pavasarį daigas.
    Visą ilgą amžių pieštuku ir plunksna jis varinėjo iškalbingus skaičius plačiais knygų puslapiais; valdė, rikiavo juos, statė eilėmis; tai buvo gyvenimas, subtiliausia poezija. Grįžti prie jos! Grįžti! Grįžti!
    Genialios mintys yra paprastos. Bunga nusipirko naujų buhalterijos knygų, iš įstaigos archyvo gavo senų ir ėmė perkeldinėti turinį iš vienų į kitas. Skaičiai buvo pilni gyvybės, patys peršokdavo iš senų į naujas; apie juos atsirasdavo elektros srovės ir skleidė gyvenimo spindulius.
    Ir Bunga buvo laimingas; jo sieloje atsirado nauja pajauta, nelyginant lokatorius, kuris padėdavo matyti pasaulį vėl gražų ir šviesų.
    Buhalterio svoris padidėjo, pranyko miražai, grįžo logika; sutikęs draugus kavinėje, dažnai imdavo kalbėti apie darbo racionalizaciją - ir kalbėdavo protingai.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page