r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
NESPĖJO IŠGERTI UŽ MOTERIS

    Ji graži, jai tik aštuoniolika, ir ji myli pirmą kartą. Antro kurso studentė - savo dėstytoją. Kas savaitę po keturias valandas žiūrėdavo į jį, semdavo jo išmintį ir staiga pajuto, kad netenka žado; paskui įsitikino: pasauly viešpatauja meilė, tik meilė, ne filosofija, kurią jis dėsto.
    Šiandieną jos draugės, jaunos architektės, gimtadienis; jo valia juodvi susidraugavo, jo rūpesčiu surengtas mažas banketas.
    Ji pasisiuvo gražiausią iš visų suknių, pritaikytą ir šokti, ir žavėti, iškirptą daugiau, negu reikia aštuoniolikmetei; ją pagavo ta beprotybė, kuri vadinama įsimylėjusių laime; šį vakarą laimė bus dar padidinta šokio ritmu ir švelniausiais prisilietimais.
    Ji atėjo anksčiau, negu reikia, atnešė rožių puokštę, šaltai priėmė karštus varduvininkės pabučiavimus; sumišusi žiūrėjo į brangias rožes, dabar pamerktas vazoje, manė, kad jis taip pat žiūrės į jas, ilgai žiūrės, o rytojaus dieną gal atsiųs jai dar gražesnių.
    Išgirdo prieškambaryje jo balsą - nuostabaus matinio tembro, - ir jos maža širdis pašoko, kaip pabaidytas kiškelis. Ten prieš veidrodį stovėjo liūtas ir šukavosi ilgas šviesias garbanas; platus raudonai geltonai žalias kaklaraištis dengė jo ugningą krūtinę, o naujas, gerai sukirptas dūmų spalvos švarkas dar labiau platino galingus pečius. Tokį ji pamilo! Kas kam darbo! Jei kas nori smerkti, tegu žvilgteri į jį - supras ją.
    Kas tai? Moteris! Atėjo su juo. Padavė pirštines, o jis įsidėjo į apsiausto kišenę. Žmona! Kodėl jis atsivedė žmoną? Net neįspėjęs.
    - Mano studentė Gražina. Mano žmona Liucija. Būkite draugės! - pasakė jis, keistai nusišypsojęs, ir atsuko joms nugarą.
    Jai atrodė, kad griūva pasaulis. Išplėtusi akis, žiūrėjo į tą gražaus veido, bet stambią kaulingą moterį, apsivilkusią plytų spalvos suknele ir susisukusią raudonus plaukus į aukštą kuodą; visa ji buvo pilna paslaptingos jėgos, iš karto privertė ją drebėti.
    Taip, jo žmona Liucija! Stovi prieš ją ir šypsosi lūpų kampučiais. Akys - ryškios - tiesiai į ją! Ne, ne, nelaukė tokio susitikimo.
    O Liucija galvoja: štai šita! Tikrai šita! Ji nujautė, kad jos vyras pagavo naują žuvelę; o kai šį vakarą norėjo palikti ją namie, suprato, kad žuvelė yra atplaukusi į tuos įtartinus vandenis. Jau einant čia, vyras aiškino jai, kokie bus svečiai; ji turėjo susidaryti įspūdį, kad bus kažkas panašaus į šventųjų bendravimą. Dabar ji mato: trapi baikšti mergytė! Kūdikis! Dieve, kiek čia begėdystės!
    - Nežinojau, kad mano vyras turi tokią... giminaitę, - pasakė Liucija, žiūrėdama Gražinai tiesiai į akis.
    Giminaitę? Ką jis primelavo? O jeigu ta moteris ims klausinėti smulkmenų, užsigeis susipažinti su visa gimine - ką jai reikės sakyti? Meluoti, išgalvoti istorijas ir, aišku, kitokias, negu jo pasakotos; mikčioti, painiotis, pasirodyti niekinga kvaile?!
    Ji stovėjo prieš savimi pasitikinčią Liuciją, apimta vidinio siaubo, ir bijojo pakelti akis.
    - Gražią giminaitę! Oo! - papurtė savo milžinišką kuodą išdidžioji viešnia, - galėčiau įtarti flirtą, jei nežinočiau, kad mano vyras... abejingas savo studentėms.
    Provokuoja ją ar naiviai pasikliauja vyru; kokie tų žmonių santykiai?O gal jis tikrai visoms abejingas, išskyrus ją; slapti studenčių žvilgsniai - tik tuščias koketavimas.
    - Visiškai abejingas! Ištyriau! Garantija! - Liucija nusijuokė valdingu juoku, varstydama Gražiną tardytojo akimis.
    Negi ji negali ką kita kalbėti? Iš karto kažkokios garantijos, kuriomis tikriausiai pati netiki; ta plytų spalvos moteris nori ją kankinti, kažką išgauti, kažko pasiekti, laukia, kad ji sušuktų: netiesa! arba: puolu ant kelių prieš jus!
    Nuo įtempto galvojimo ir jaudinimosi jai ima gelti smilkiniai, dreba suprakaitavusios rankos, slysta žemė po kojomis (ar jai tik taip atrodo); ji gali kiekvieną akimirką kristi.
    - Mano vyras sakė, kad atvyks ir jūsų mama. Atsiuntė jums tris šimtus rublių... suknelėms. Tiesa?
    Gražinai staiga pritrūko oro. Jeigu Liucija žinotų, kas davė tuos gėdingus šimtus, - pirmoji nualptų... Bėgti! Bėgti!..O kodėl bėgti! Tik išsiduoda taip jaudindamasi. Pati nemanė, kad ji tokia trapi, nepatyrusi. Pakelti galvą, laikytis drąsiai!
    - Mano vyras sakė, kad jūs turite turtingų giminių už Atlanto.
    Dar kas! Turtingi giminės! Ar ne pati bus sugalvojusi? Tegu žino: ji taip pat turi charakterį ir savus dantis.
    - Jums atsiunčia vertingų siuntinių. Tiesa?
    - Taip, - sušnibždėjo ji. - Taip! - Beveik rikte suriko. - Atsiunčia!
    O jeigu paklaus, kur, kokiame mieste gyvena, ką dirba?.. Bet Liucijos išdidumas staiga supliuško prieš jos drąsų: "Taip! Atsiunčia!"
    Pasitaisė didžiulį kuodą, atsikosėjo ir jau tyliai pradėjo:
    - Mano vyras sakė...
    - Atleiskite... - nutraukė ją Gražina ir norėjo pasišalinti.
    Liucijos veidą perbėgo nerimo šešėlis; ji buvo kažkuo susirūpinusi, o gal supykusi; balsas pasidarė čaižus. Prišoko jis, Eduardas; budriomis, klausiančiomis akimis žiūrėjo į vieną, į kitą; jis buvo neramus; vienas skruostas ėmė trūkčioti. (Ji gerai žino, kada tas skruostas trūkčioja.)
    - Edziū! Atnešk vandens.
    - Tau negera, Liucija?
    - Man? O ne!. Tavo giminaitei.
    - Gražina, tau negera?
    - Aš neprašiau vandens, - pasakė piktai ir galvojo: Liūtas! Menkybė! Pajacas!.O tas "Edziū!" skambėjo kaip bjaurus keiksmas.
    - Tavo giminaitė gali nualpti. Pažiūrėk į ją. Baisiai išbalusi.
    - Ji visada išbalusi.
    - Ak, visada. Kur jos mama? Supažindinkit.
    - Tu ją pažįsti. Ji dar neatvyko.
    - Pažįstu? Man rodos, nepažįstu.
    - Atsimeni dainų šventę?
    - Dainų šventę. Rodos, atsimenu.
    -O tu, Gražina, dainų šventę atsimeni?
    - Atsimenu.
    Žvilgsniu ji maldavo: "Tik nebeklampink giliau!.." Jis nejautė jos žvilgsnio.
    - Apystorė? Rudaplaukė?
    - Apyjaunė. Graži. Šviesiaplaukė.
    - Žinau. Dabar žinau, - ilgai ironiškai juokėsi, paskui mirktelėjo Gražinai - lyg bendrininkei.
    - Aišku, žinai.
    - Ji šiandien atvyks? Sakėte - atvyks!
    Jis tylėjo. Kuris turi atsakyti? Gražina norėjo ištarti: "Nesakiau. Neatvyks!", bet suriko:
    - Taip! Sakiau! Atvyks!
    Ir apsisukusi nuėjo. Ji nebegali pakelti to nereikalingo, beprasmiško melo, to staiga užgriuvusio tvano. Ji sužeista, vieniša, laukinė; nori slėptis, slėptis ir verkti.

    Ji stovėjo viena ir galvojo: palikti visus, dar šį vakarą, tuojau! Dingo pasaulis, kupinas švelniausios laimės; stojo tamsa; kažkas sunaikino ją, o gal pati save; nesiaiškins, nedurstys nuolaužų, nebesikalbės su tais... siluetais; tegu puola jie į dvokiantį... Tegu, tegu...
    Jis tyliai priėjo ir apkabino ją per pečius.
    - Būk protinga.
    Ji atšoko, iškėlė sugniaužtus kumščius ir ėmė daužyti orą; ji buvo pasigailėtinai juokinga; pati tai suprato.
    - Gydomoji gimnastika! - nusijuokė jis.
    Svetimo, pikto žmogaus juokas, besielis juokas - slepiantis jo paties baimingus krūpčiojimus.
    - Gimnastika ramina nervus.
    Staiga ji puolė prie jo, iškėlė ties jo galva kumščius, alkūnėmis palietė pečius. Jis pasuko galvą ir matė, kaip virpa jos rankos.
    - Na, būk protinga, Gražina.
    - Ką tu padarei?! Ką tu padarei?! - garsiai ir pašnibždomis kartojo ji.
    - Ką aš padariau? Nieko.O tavo isterika... jau kone beprotybė.
    - Taip! Beprotybė!
    Aukšta ir tiesi atsistojo prieš jį, žiūrėjo išplėtusi akis - pati degdama nuo savo karšto kraujo, nušviesta savo teisybės.
    - Negalėjau vienas ateiti. Supranti? Sukūriau giminystės istoriją, įtikinau ją. Giminystė reikalinga tolimesniems mūsų santykiams.
    - Tu užmušei...
    - Ką?
    - Save! Ir mane!
    - Gražina! Tu visada buvai man mįslė. Kas tavyje - nežinau. Didžiausia baimė ir didžiausia drąsa. Temperamentas pašėlęs ir pyktis ne mažesnis... Ir tu - pakibusi ore. Kaip varpas. Paleisk, ir nuostabiai skamba. Buvau laimingas klausydamasis...
    Jis vėl atgauna vaizduotę, kalba metaforomis; jis su ja - ir vėl kitas...
    - Gražina! Mano širdie! Tu atmeni... Atmeni, kaip sėdėdavau su tavim prie židinio, klaupdavaus prieš tave, aplink visi daiktai alsavo mano laime. Tai buvo man pramoga.
    - Ką tu pasakei? Pramoga?!
    Jis tylėjo.
    - Pramoga?!
    - Aš to nepasakiau.
    - Nepasakei?
    - Ne.
    - Iš karto ir visko išsigini, iš karto ir viską meluoji! Toks tu!.. Taip, tau buvo pramoga, o man - visas gyvenimas.
    - Kas yra gyvenimas? Melas, apgaulė, veidmainystė. Noriu tave pripratinti... sakysiu tiesiai: prie melo, prie veidmainystės. Noriu išvesti iš tų mažų krištolo rūmų, kuriuos tu svajonėse pasistatei. Ir negali nė vienai valandai iš jų išsiveržti.
    - Gerai.O kas toliau, išėjus? Sustoti? Eiti gilyn? Grįžti į krištolo rūmus?
    - Laikas nuo laiko grįžti.
    - Su kuo? Su melagiu? Veidmainiu? Bailiu? Rūmai subyrėjo, Eduardai.
    - Aš vėl pastatysiu.
    - Nebepastatysi. Taip staiga nusivilti - baisiau, negu mirtis.
    - Edziū! - pasigirdo balsas. - Edziū! Kur tu dingai?

    Dabar jie sėdėjo prie apvalaus stalo - septyni žmonės, rūpestingai parinkti: juokdarys dėstytojas, galįs visą vakarą maivytis ir linksminti svečius; turtingas parduotuvės vedėjas, laikąs save ekonomistu ir astronomu; studentė - generolo duktė - daranti įspūdį parduotuvės vedėjui, ir jauna architektė - šeimininkė, meili juokdariui ir mokanti virti.
    Gėlės, ikra, kokteiliai, konjakas - septyniolikos metų senumo; turtinga realybė; gilus grožio suvokimas; patraukli puota; neišvengiami bučiniai.
    Tai maždaug viskas, jei neskaitysime Liucijos, kuri sėdi išdidi, vietoj širdies paslėpusi krūtinėje mažą parako užtaisą.
    - Susidaužk su mano žmona, - tyliai šnibžda jis Gražinai. - Išgerk į mano žmonos sveikatą.
    "Mano žmona... Žmona!.." Kaip jis moka jai, Gražinai, patarnauti, pataikauti. Bet geriau akmeniu trenktų, apkurtintų - tada ji suprastų ir būtų lengviau. Nei garbės, nei drąsos; abejingas žvilgsnis, bejausmis veidas.
    - Nusišypsok, Gražina. Pasakyk mano žmonai gerą žodį. Elkis kaip tikra giminaitė. Girdi?
    -Šoksiu pro langą! - sušvokščia ji netikėtai.
    Jis krūpteli, pažvelgia į atvirą langą, į ją: juokauja ar rimtai kalba? Ji linkusi gaudyti šešėlius ir šokti į pirmą pasitaikiusią bedugnę, bet čia "socialinė aplinka", reikalingas taktas.
    Jis ima tankiai mirksėti; jo kaktą išmuša smulkus prakaitas; išgeria savo taurę ir garsiai sako:
    - Uždarykite langą!
    - Ne! - šaukia ji. - Ne! Aš uždusiu!
    Tasai nuostabaus tembro virpantis balsas jaudindavo jį. dabar kelia baimę; kai laimės valandomis šaukdavo "Uždusiu!", jis tik jausdavo, kaip neapsakomas, karštas švelnumas prilimpa prie jo kūno; dabar tas šauksmas panašus į mūšio signalą.
    Kažkas garsiai nusikvatoja; juokdarys pasako banalybę apie meilę; krautuvės vedėjas pabučiuoja generolo dukrą.O Liucija sėdi kažkaip perdaug rami ir įsitempusi, lyg bėgikas prieš startą; jos šypsena darosi panaši į prošvaistę audros debesyje.
    - Tu man atleisk, Gražina, - vėl kalba jis į ausį. - Aš nenoriu tavęs prievartauti. Elkis, kaip tau patinka. Bet yra tokia tiesa: mergina, norėdama draugauti su vedusiu vyru, turi nusilenkti jo žmonai. Kažką panašaus ir tu esi pasakiusi...
    Tą lemtingąjį vakarą... Ar ji kalta? Kažkas persekiojo ją; kažkas žinojo jos širdies mintis; gal ji pati?.. Ji norėjo įveikti savo smalsumą ir baisų potraukį; negirdėti persekiojančio balso: "Imk ugnį! Imk ugnį!" - tų keistų žodžių, nežinia, iš kur atklydusių. Viskas buvo pirmą kartą; pirmą kartą kančios audra; tas baisusis "pirmą kartą!"... Ji mato viską, kas buvo tą lemtingąjį vakarą; niekada neužmirš įnirtingos kovos, negailestingo antpuolio ir dar griežtesnio atkirčio; nesupras staiga atsiradusios laukinės jėgos; kas už ją kovojo? kodėl? iš kur?.. Sudaužyta vaza, suplėšytas pagalvis; kvaila, beprotiška ir beprasmiška! Viskas baigėsi, kaip ir turėjo baigtis. Ir tada, gal kiek vėliau, ji pasakė: ne sau nusikaltau, o tavo žmonai. norėčiau atsiklaupti prieš ją...
    Dabar viskas kitaip, ji - kita; dabar galėtų peilį laikyti prie jos nosies...
    - Edziū! - tarė žmona, primerkusi rudas akis.- Edziū! Aš viską supratau.
    - Ką?.. Ką supratai?
    Jis staiga atitraukė veidą nuo Gražinos; paskui visu kūnu pasislinko toliau.
    - Viską! Įsivaizduok, viską supratau.
    Gintis; paversti juokais; prašyti nutilti; pažadėti vėliau pasiaiškinti...
    - Tu kalbėjais su savo giminaite apie egzaminus. Kai ką aš nugirdau. Pasakei, ką klausinėsi, kaip atžymėsi bilietą. Žinoma, tai tavo reikalas, bet šitaip darydamas tik pakenksi savo giminaitei.
    - Nesirūpink, - atsakė jis jau kitu balsu. - Gražina stipri studentė... norėjau pasakyti - stropi.
    - Stipri? Nelabai. Žiūrėk, veidai išbalę, rankutės virpa. Neišlaikysi, vaikuti. Sakau, egzaminų neišlaikysi.
    - Išlaikysiu! - sušuko ji ir pagalvojo: ta moteris - beprotė.
    Staiga visi ėmė juoktis; kvatojo, lyg priepuolio pagauti; supdamiesi ir linguodami į šalis, kriokavo ir spiegė. Jai pasirodė, kad visos išžiotos, perkreiptos burnos slenka į priekį, supa ją ratu.
    - Ko jūs juokiatės?! - sušuko ji, nesuprasdama, kas darosi.
    - Į veidą šliaukė! Suprantate, į veidą! - aiškino dėstytojas, pats leipdamas iš juoko. - Direktoriui! Tam nepamainomam!.. Tribūnoje. Su gėlių puokšte. Viso kolektyvo, žmonos ir paties ministro akyse.
    Šešėliai grįžo į savo vietas ir atgavo formas ir spalvas: violetinės, geltonos suknelės, margi kaklaraiščiai, spindinčios taurės, susiglaudusios rankos gyveno savo linksmą gyvenimą.
    - Ar tai ta pati Felicija, kurios senelis buvo čigonas? - paklausė vis dar tebespygaujanti architektė.
    - Ne. Šitos buvo totorius.
    - O aš pasakysiu: gražu, kad vyrai ėmė augintis barzdas, - rimtai tarė generolo duktė.
    - Edziū! - staiga vėl pasigirdo švelniai griežtas Liucijos balsas. - Edziū! Atnešk man pudrinę. Palikau ten... prie veidrodžio.
    Įsakinėjo ji, žiūrėdama ne į savo vyrą, o į Gražiną. Jis išėjo iš užstalės, stumdydamas kėdes ir atsiprašinėdamas svečių, ir atnešė žmonai pudrinę.
    - Dar atnešk mano tabletes... ten, kažkur kišenėje.
    Jis atnešė.
    - O dabar pabučiuok man ranką.
    Jis pabučiavo ir tyliai pasakė:
    - Užteks. Baik!
    Jis žinojo, kad tai bauda ir pastangos pažeminti jį šį kartą Gražinos akyse; jis leidosi baudžiamas ir pildė įsakymus neprieštaraudamas. Tai buvo apraminimas demono, tūnančio moters širdyje; jeigu tas demonas pakeltų ausis ir įtemptų uoslę, užuostų kažką panašaus į pragarą; vargšei Liucijai tikriausiai tektų išprotėti.
    O Liucija, atvirai kalbant, žinojo daugiau, negu jis manė, ir pažino geriau jį, negu jis pats save. Buvo laikas, kai jis turėjo iš karto kelias meilužes. Ji išgyveno siaubą, ašarom laistė pagalvį, prieš jį klūpojo - jis nepajudėdavo, kaip koks suakmenėjęs, į žmogų panašus gyvūnas. Jis vykdė jos įsakymus, kalbėjo ramiai, atsargiai, neįžeidinėdavo jos, bet buvo šaltas ir abejingas, kaip mūro siena. Ji liovėsi verkusi, pakėlė galvą ir ėmė kruopščiai studijuoti tą keistą vyrišką "natūrą" (net suartėdavo su jo bičiulėmis). Išvada buvo netikėta: jis tiesiog nepastebi, kiek turi meilužių: vieną, dvi ar... septynias. Jis moka gražiai, aistringai mylėti ir tuoj viską užmiršti; jo karštas kraujas pasiekia visur, tik nepasiekia proto ir širdies. Neįmanoma su juo kovoti. Tenka grumtis su tomis glosniomis mergytėmis, kurios be ypatingų jo pastangų staiga ištirpsta kaip taukinės žvakės, ima beprotiškai jį dievinti ir pagaliau katastrofiškai nusivilia.O šitos gražios, trapios studentės, taip atvirai suklupusios prieš papje-maše altorių, jai pačiai gaila, bet juk kiekviena operacija skausminga.
    - Pabėgo tavo giminaitis, Gražina, - pasakė Liucija, neslėpdama pajuokos. - Moki pritraukti, nemoki išlaikyti. Matai, vaikuti, vyrai greit palinksta, bet greit vėl atsitiesia.
    - Dievas sutvėrė visus karklus tiesius, - įsiterpė dėstytojas juokdarys - Tik jie palinko nuo ožkučių laipiojimo.
    - Ožkučių! Mizgių! - juokėsi Liucija. - Girdi, Gražina? Mizgės! Mizgės! - šaudė žodžius tiesiai į ją. - Norėjai man kažką pasakyti?
    - Ne.
    - Edziū! Pažvelk į savo giminaitę. Ji gali nualpti.
    - Nesirūpinkit, - sušnibždėjo ji, draskoma spazmų.
    - Kodėl tavo balsas dreba? Akyse ašaros! Sakiau, neišlaikysi, vaikuti!
    - Gražina neverkia ir neverks, - pasakė architektė.
    - Reikia saugoti ašarų liaukas. Išugdyti ir saugoti. Negalima lengvabūdiškai laistyti ašarų.
    - Tai visai nejuokinga.
    - Gražina, atsimeni dainų šventę? Kiek jų buvo? Galėtum suskaičiuoti?.. Laimė, mano vyras nesidomi savo giminaitėmis. Pagalvočiau, kad jis dažnai nuklysta į tas viliojančias dainų šventes.
    Staiga ji ėmė juoktis - garsiai, skausmingai ir triumfuodama.
    Juokėsi dėstytojas, generolo duktė, kvatojosi jauna architektė. Jie net nebesuprato, iš ko juokiasi: iš tos alpstančios mergaitės, apie kurios slaptą "romaną" jie visi žinojo, iš karingos Liucijos ar iš nuostabiai ramaus Eduardo, kurio tik vienas skruostas juokingai trūkčiojo. Juokas veržėsi kaip upės potvynis, kurio sulaikyti neįmanoma.
    - Išgerkime už moteris! - kažkas sušuko. - Jos didžiausios juokdarės pasaulyje.
    Jis tylėjo. Kas atsitiko? Kodėl jis nedaužo šitų išsišiepusių snukių. Akmeniu virto? Akyse tuštuma; gyvas lavonas. Aukso žodžiais apipildavo; pasaulį pertvarkyti dėl jos buvo pasiryžęs... Ji viena, pažeminta, išjuokta... Staiga ji pakėlė galvą: viena! Gerai! Viena! Ji atkeršys! Pažemins juos abu! Pameluos! Juk jis pats vertė meluoti. Pasauly viešpatauja melas! Apgaulė! Šlykštumas!.. Į veidą melą! Šmeižtą, kaip purvą - į veidą! Nesidomi?! Jūsų vyras! Tris meilužes turi! Štai koks jis! O tu, išdidžioji moterie, pagalvį ašaromis laistai. Išgalvos pikčiausią šmeižtą! Tegu išgirsta visi!
    Ji atsistojo ir žengė į lango pusę, kur sėdėjo išdidžioji moteris. Staiga prieš jos akis sušvito nepaprastas grožio pasaulis; nematomu dangumi ir žydinčiais kaštanais plaukė pilnatis - su savo sidabru ir visais savo šilkais.
    Jai atrodė, kad tas bekraštis grožis virsta tiesiai ant jos. Ji šaukė:
    - Ne! Ne! Nėra purvo!..
    Ji jautė, kad netenka kvapo nuo staigaus kritimo.
    Ant stalo liko taurės, neišgertos už moteris.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page