r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
TRYS PARADOKSINĖS NOVELĖS APIE ŠVARĄ

1. Liūdna novelė apie beprotę Konstanciją

    Mūsų nedidelio miesto gyvenimas ilgą laiką sukosi apie vieną keistą, periodiškai besikartojantį įvykį. Žmonės jaudinosi, piktinosi, keikėsi gatvėje, smuklėje, tyliai kalbėjosi bažnyčioje, kūrė legendas, pagaliau pajuto savotišką malonumą, kažką panašaus į laimę, be kurios jau būtų buvę nuobodu. Tas besikartojąs įvykis buvo juokingai kvailas: kažkokia beprotė Kiaulių gatvėje padeginėjo pirtis. Padeginėjo beveik viešai ir tuo pat metu paslaptingai, vaiduokliškai. Prieš kiekvieną padegimą policija gaudavo gana protingą, kaligrafiškai parašytą laišką:

Šią naktį degs pirtis to, kuris praėjusį kartą juokėsi, kad kaimyno pirtis sudegė.

    Po tokio laiško policija, kaip sakoma, būdavo pastatyta ant kojų, bet policininkai nežinojo, kurią būtent pirtį saugoti. Be to, turėdami klaidingą garbės supratimą, jie laikė negarbinga per naktį stovėti prie kažkokios pašiepiamos vanojimosi įstaigos. Savininkai taip pat nesiryžo per naktį vaikščioti apie savo pirtis. Jie daugiau stengdavosi slaptai pažvelgti, ar kaimynas nevaikšto apie savąją.
    Ir pirtis tą naktį tikrai supleškėdavo, nušviesdama visą miestą jaudinančia pašvaiste, mesdama iš lovų vaikus, gindama iš namų besižegnojančias senes, prikeldama iš anksto įspėtus ugniagesius - piktus, nerangius, galvojančius, kad visa tai daroma pasityčioti iš jų nelengvo darbo.

    Miestas turėjo ir savo oficialiai pripažintą beprotę, gražią, nieko neišmanančią ir, galima sakyti, kvailai išmintingą merginą, vardu Konstancija. Jos išprotėjimo priežastį žmonės įvairiai aiškino; vieni kalbėjo, kad, nelaimingai įsimylėjusi, ji šoko po traukiniu, neteko abiejų kojų, bet išliko gyva. Šita versija prieštaravo tikrovei; Konstancija turėjo abi kojas, ir dar gana dailias. Kiti sakė, kad jos, dar paauglės, akyse tėvas numetęs nuo stogo motiną, kur ji buvo užsiropštusi, bėgdama nuo įsiutusio girto vyro. Motina užsimušusi, tėvas patekęs į kalėjimą, o duktė išėjusi iš proto. Treti aiškino, kad tėvas dalgiu užkabinęs bėgančią motiną; ji išgelbėjusi galvą, laiku suspėdama iškelti rankas. "Ir abi rankos taip, žinote, nukrito nuo dalgio, kaip žvangučiai lankos." Bet tikriausiai tai buvo tik piktos legendos, nes niekas nežinojo tikrosios išprotėjimo priežasties.

    Konstancija gyveno žemoje, dūmtraukio apšildomoje palėpėje miesto pakraštyje (taip pat Kiaulių gatvėje), vaikščiojo dainuodama po laukus, kalbėjosi su paukščiais, kartais kieno nors sode šokdavo tarp žydinčių jurginų.
    - O Konstancija! Sako, tu supranti paukščių kalbą?
    - O jūs ar suprantate? - klausimu į klausimą atsakydavo Konstancija.
    - Ar tu šiandien valgei pietus, Konstancija?
    - O jūs ar valgėte?
    Ji šoko ir šypsojosi, mandagiai ir juokingai atsakinėjo į klausimus, buvo marga kaip genys ir niekam pikto nedarė. Miestas dėkojo dangui už tai, kad jis atsiuntė tokią padorią beprotę.
    Tačiau, kai Kiaulių gatvėje ėmė degti pirtys, viskas griežtai pasikeitė. Gera sutartis tarp žmonių ir dangaus buvo suplėšyta į skutus. Ir suplėšyta, galima sakyti, dėl niekų, dėl beprotės keisto noro daryti tai, ko ji galėjo visai nedaryti.
    "Dievo teismo vykdytoja!" - šnibždėjo neišmanančios moterys. "Apsėsta merga, - šaukė įsiutę vyrai, - velnių prisirijusi! Dainuoja su deglu rankoje ir šoka gaisro pašvaistėje." (Ne vienas pats matęs.) "Turtą naikina. paniką kelia - pragaro išpera - margais kaspinais apsikarsčiusi - būtinai prilupti!!! Ir juo greičiau, juo geriau."

    Jie buvo rimti, nedidelio miesto vyrai, dirbo kubilus ir pakinktus, nuobodžiavo žaliai dažytose krautuvėse, gėrė arbatą, alų, kartais degtinę, augino triušius, kopūstus ir patys gerai nežinojo, ar jie muša žmonas, ar ne. Pažvelgęs jiems į akis, galėjai pastebėti nepalaužiamą išmintį - kietą ir griežtą išmintį, kaip Senasis Testamentas arba Valstybės Įstatymų knyga, amžiams teisingumo ranka parašyta.

    "Prakeikti laiptai! Tik beprotėms karstytis!" "Tėvas pasakoja, raiti gaudę laukuose. Sugauna - ragana!"
    "Valdžia turėtų pasiimti sau žalingus bepročius."
    "Ar gali ką sušildyti dūmtraukis? Nieko negali."
    "Žiūrėkite, neturi palto!O kas čia?" "Na, paskubėk, lelijėle!"

    Bažnyčios varpai skambino "Angelą dievo"; jaudinantys ritmiški dūžiai sklido į pilką ir šaltą dangų. Darbininkai su įrankiais ant strėnų ėjo gatve; jie grįžo sutaisę įlūžusį medinį tiltą. Ruduo skubėjo rinkti nuo medžių paskutinius lapus. Moteris raudona skarele vaikščiojo po griūvantį miestą - per lietų ir vėją - lyg po planetą, kurioje mes gyvename... "Ji išsigelbėjo, iškeldama laiku rankas..."

    Konstancija turėjo stoti prieš teismą, kuris tuo pačiu metu buvo tardymas, sprendimas ir vykdymas - prieš tą teisingumo šviesą, kurią mums paliko pirmasis geraširdis žmogus.
    - Ar tu žinai, kas yra sąžinė? - iš karto paklausė vienas teisėjų, visada vertinęs dorovinį atsakingumą.
    - Ne, - atsakė Konstancija.
    - Ji - velnias, - sušuko kitas. - Ji visai nenori, kad gerai baigtųsi.
    - Velniui gerai baigiasi tada, kai mums blogai baigiasi!
    - Na, sėsk ant dėžės, plumpa!
    - Sėskite jūs.
    - Ar tu žinai, kur dabar esi?
    -O jūs ar žinote?
    - Žiūrėkite, ji atsakinėja taip, kad išeina tardymas atvirkščiai!
    Bet iš tikrųjų, kokioj teismo salėj jie dabar buvo?
    Vyrai apsidairė. Jie buvo griūvančiame mirusio pirklio svirne; pasieniais apsmilkusi skarda, seni krautuvės prekystaliai, vaistinės spintos, milijonai didelių ir mažų tuščių butelių - nesuprantamas turtas, kurį valdė didžiulės žiurkės.
    - Ne, ji ne beprotė!
    - Kodėl ne beprotė?
    - Pradėkim, vyrai. Tinkamesnės vietos nerasim.O laikas brangus.
    - Tu padeginėji pirtis! - suriko vienas vyrų ir trenkė kumščiu į tuščio kubilo dugną.
    Įspūdis buvo didelis. Konstancija nustojo šypsotis, ji net kvėpuoti nustojo; žiūrėjo, akis išplėtusi, į vyrus, į didžiulį kubilą, į grėsmingus, įvairiom spalvom spindinčius butelius.
    Viskas čia buvo nereikalinga, nesuprantama, bet tvirta ir nepajudinama.
    - Tu padeginėji!
    - Tu!
    Ji atsiduso ir paklausė, kas tai yra padeginėti. Vyrai susižvalgė, patylėjo ir ėmė aiškinti. "Beprotė! Nieko nepadarysi, reikia išaiškinti." Jie braukė degtukus, darė siaubingus veidus, iškėlę rankas, vaizdavo liepsnas, daužė skardos lapus.
    Konstancijos akys darėsi tai didelės, tai mažos; ji stengėsi suprasti, ko tie žmonės nori, kodėl tokie baisūs jų veidai. Aišku, jie kalba ne apie paprastą ugnį, ne apie degantį medį, kurį ji gerai pažįsta, o apie kažkokią nuodėmę, gyvenimo piktumą, o gal net ir apie pabaigą.
    - Ar padeginėti - tai mirti? - paklausė ji.
    Mirti? Ne! Visa tai tik panašu į mirtį, mirtis praeina šalia, gaisras peršviečia naktį, dingsta žvaigždėtas dangus, bėga nubudę žmonės, kažkas klykia... Jie aiškino gerai, su įkvėpimu, kurdami vaizdus, patys pergyvendami siaubą; jie pajuto kažką panašaus į šventę, netikėtai jų pačių juodoj kasdienybėj surengtą.
    Kai viskas buvo išaiškinta ir suprasta, tada jie vėl paklausė, bet jau gana švelniai.
    - Tu visa tai padarei?
    - Aišku, tu!
    - Kas gi kitas galėtų?
    Ji ilgai galvojo, paskui linktelėjo ir tarė:
    - Aš.
    Dabar turėjo įvykti tai, kas svarbiausia. Konstancija prisipažino, tardymas buvo baigtas - teisėjai pasijuto susėdę ant baltų žirgų. Jie susuko iš telefono vielų rimbus, padarė kilpas, apvyniojo skudurais, kad neveržtų rankų, uždarė palubėje mažus langus, kad garsas nepasiektų gatvės, užkabino duris; tylėdami ir susikaupę jie ruošėsi rūsčiam teisingumo aktui.
    Jie buvo tvirtai įsitikinę, kad tai, kas turi įvykti, negali įžeisti jų miestietiško orumo. Dangaus angelai nenusileis į žemę išplakti įsisiautėjusios miesto beprotės. Jie patys privalo tai padaryti. Tvirta vyriška širdis tai turi suprasti.
    - Gulkis, - tarė vienas vyrų, - čia, ant dėžės. Kniūbsčia. Gulkis.
    Jis nerėkė ir negrasino: jo veidas buvo ramus ir sutelktas; Konstancija jam nusišypsojo, - bet ji nesigulė; pažvelgė į kitus vyrus ir ėmė kalbėti:
    - Prie ugnies sušildė. Jūs sakote, kad ugnis negerai.O tikrai prie ugnies sušildė.
    - Ką sušildė?
    - Mane. Parnešė ant rankų toks vyras. Tarpuvartėje užkliuvau už kojų. Tą žiemą. Sako, nebejudėjau. Nebejudėti negerai. Kad jis buvo angelas - gerai. Ir ugnis - gerai.
    Visiems įsmigo į galvas "ugnis gerai", bet jie nieko nebepasakė. Nuvilko Konstancijai paltą (seną kareivišką milinę), paguldė ją ant dėžės, nustebusią ir beveik nesipriešinančią, apspaudė rankomis, patikrindami likusių drabužių storumą, ir ėmė plakti. Dabar turėjo laikyti ją keli vyrai, nes ji buvo tvirta. "Kodėl bepročiai tokie tvirti?"
    Plakė ritmingai, retais, tikrais smūgiais. Jie vykdė nematomo viešpaties įsakymą, viešpaties, kuris saugo amžinai nusistovėjusią tvarką, turto gėrybes ir padorumą. Ne, jie ne už pirčių padeginėjimą plakė beprotę, jie vykdė sakramentalinę apeigą.
    Ji įkando vienam vyrui į ranką. Tada jie pasikeitė. Ėjo plakti tie, kurie laikė. Nors jie buvo dabar jau įpykę, bet stengėsi negalvoti apie pyktį, o tik apie teisingumą.
    Staiga plakėjų rankos, pakilusios į orą, sustojo. Ant kitos dėžės sėdėjo nematyta moteris, panaši į vaiduoklį, ir ramiai žiūrėjo į rūstų reginį. Ji buvo visa juodai apsirengusi, išbalusio, dar neseno veido, ant kelių laikė didelį baltą siūlų kamuolį.
    - Kaip tu čia patekai?
    Ji nieko neatsakė.
    - Visą laiką čia buvai?
    Ji linktelėjo galvą.
    "Velnias!" "Seno svirno šmėkla!" "Išmesi ją lauk, gatvėje ims šaukti."
    Jie pagrūmojo jai rimbu ir tęsė savo darbą.
    Konstancija staiga nustojo klykti. Nežinoma moteris pašoko nuo dėžės.
    - Mirė! Mirė! Žmogžudžiai!
    Vyrai nuleido rankas, suglumę žiūrėjo vienas į kitą, negalėjo iš karto suprasti, kas atsitiko. Juk bepročiai tokie tvirti.O jie tik plakė ją, bet nedaužė.
    Vyrai vis dar stovėjo gerokai išsigandę. Kas nors turi pasakyti: "Tvarka. Taip reikėjo." Bet niekas nepasakė.
    Jie buvo septyni, ir tas juos kiek apramino. Tada jie paslėpė po skvernais rimbus ir išėjo iš svirno; išėjo pasikeitusia eisena ir labai sumažėję.
    "Savo motiną primuštų, - pagalvojo moteris, - primuštų ir pabėgtų!"
    Ji priėjo prie gulinčios Konstancijos, žinovės judesiu patikrino pulsą, pakėlė ant rankų nusvirusią veidu žemyn galvą.
    - Dėkokime dievui! Tu - gyva!
    Konstancija sudejavo. Tada moteris apvertė ją ant nugaros. Bet mergaitė sukliko ir nusirito nuo dėžės. Dabar ji kniūbsčia gulėjo ant grindų - maža, sujaukta, kaulų ir skarmalų gniužulas, kažkieno numestas tarp trūnijančių daiktų. Išeitų nepažįstamoji, užrakintų duris, ir niekas niekada daugiau čia jos nebeieškotų.
    - Aš turiu tvarsčių, - kalbėjo moteris, - aprišiu tau žaizdas.
    Iš tiesų ji turėjo didelį rutulį tvarsčių, kurį sandėlio prietemoje vyrai palaikė nematytais grėsmingais siūlais.
    "Parodyk man tėvą. Parodyk man brolį, - tyliai kalbėjo moteris prisimindama siaubą, kurį vyrai sukėlė, vaizduodami gaisrą ir plakdami merginą. - Reikia visų bijoti. Dideliem ir mažiem - bijoti. Bijoti!"
    Ji norėjo nuvilkti priplaktus marškinius, bet Konstancija ėmė šaukti ir blaškytis. Tada paėmė ją už pažastų, pakėlė nuo žemės, atrėmė į dėžę, taikėsi paimti ant rankų. Mergina staiga pasisuko ir atsiklaupė prieš ją.
    - Tu vėl muši mane?!
    - Aš niekada nemušiau tavęs. Aš - slaugė, dirbu ligoninėje. Gyvenu čia, prie svirno. Eime, aprišiu tau žaizdas.
    - Ne! Ne! Ne! - šaukė mergina.
    - Tau nebeskaudės. Tau bus gera. Tu būsi laiminga.
    - Pasigailėk! Pasigailėk!
    - Aš ir gailiuos tavęs. Matai, gailiuos. Eime. Aprišiu tau žaizdas.
    - Jūs - ten! Visi - ten! Ten!
    Gynėsi rankomis Konstancija lyg nuo šmėklų.
    - Kvailelė. Durys tiesiai iš svirno. Per lauką nereikės. Už tų didžiųjų spintų. Čigonų nebėra. Dėl tų durų juos ir iškraustė. Jie vagia. Dabar aš čia gyvenu... Matai, jau rimsti.
    Bet Konstancija nenurimo. Ji žiūrėjo į milžinišką spalvotų butelių krūvą ir visa drebėjo. Jie kėlė jai nesuprantamą siaubą.
    - Nebijok. Čia sukrauti nereikalingi daiktai. Jau dvidešimt metų stovi. Įpėdiniai dideliame mieste. Eime, duosiu šiltos arbatos. Aprišiu žaizdas.
    Konstancija purtė galvą, niurzgėjo nesuprantamus žodžius, artinantis moteriai, šaukė lyg mušama; ji bijojo net jos žvilgsnio.
    O moteris nieko dabar taip netroško, kaip aprišti žaizdas. Čia ji - gera medicinos sesuo, čia ji - tvirtos valios chirurgė, bet ką ji gali padaryti, jei tame trūnijančiame lauže slypi piktoji dvasia ir trukdo gydyti žaizdas. Daug ką ji buvo numačiusi, bet nebuvo numačiusi šitokio mergaitės pasipriešinimo žmogaus gailestingumui.
    Daiktų kapinėse jos kvėpavo nematomos mirties dulkėmis - kylančiomis nuo atmatų, puvėsių ir šiukšlių, net nuo gyvų upių, apsidengusių ledu, - ir nežinojo, kodėl viskas taip nesuprantama pasaulyje.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page