r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
ANUPRAS NUKRITO IŠ AUKŠTYBIŲ

1

    Jauna ir nuoga, stovėdama saulės atokaitoje, už laukinių erškėčių krūmo, ji ilgai ir atsidėjusi prausėsi. Krūmas buvo permatomas; nukreipęs, nors ir nejučiomis, į ją akis, galėjai patikėti, kad ten prausėsi šviesiaplaukė Afroditė.
    Ji sėmė rieškučiomis vandenį iš medinės rėčkos, pylė ant kvepiančios ir putotos krūtinės, ant žibančio aksominio pilvo, trynė apvalius skruostus, trumpą ir minkštą kaklą.
    Šulinys buvo akmeninis, senoviškas, žalsvų samanų priaugęs; iš jo pasemtas vanduo turėjo gaivinantį ledo ir šaltmėčių skonį ir - stebuklingą gydomąją galią. Iš ryto, nusiprausęs tuo vandeniu, prarasdavai mieguistumą ir liūdesį, atgaudavai odos rausvumą ir temperamentą, užmiršdavai keiksmažodžius.
    Afroditė žinojo visas žmogaus paslaptis, bet ji pati šiuo metu gyveno kažkur šalia mirties. Nežinia kas - ar krištolinis vanduo, ar nuogumo vaizdas už laukinių erškėčių krūmo, o gal vasaros rytas su amžinai atbundančiais laimės troškimais padarė ją nemirtingą. Įdegę jos pečiai spindėjo kaip žalvaris, kojos ir šlaunys buvo galingesnės už bet kokio žmogaus ir bet kokio gyvulio, o sunkus dieviškų plaukų vainikas spaudė plačią kaktą. Ir ji visa tai žinojo; ir norėjo savo nemirtingumą pratęsti. Nusipraususi išėjo į pievelę, pavaikščiojo vedančiu į šulinį taku, pastovėjo saulės atokaitoje ir pagaliau prasivėrė duris, paprašė rankšluosčio.
    Viduje pasigirdo išgąstingas moteriškas balsas:
    - Ak! Petronėle!
    Vardas, perdaug paprastas, netiko jai, betgi ji šiuo metu ir nebuvo Petronėlė.

    Už stalo sėdėjęs mieguistas vyriškis, gėręs kavą, staiga atsilošė ir nemirksėdamas žiūrėjo į prasivėrusias duris. Tai buvo kažkas labai pažįstama ir tuo pat metu visiškai nauja. Kai jo nerangios smegenys spėjo suprasti ir įvertinti tai, ką matė, durys jau buvo užsidariusios ir vaizdas dingęs. Bet vyriškis vis dar žiūrėjo prieš save; išplėtęs plonas šnerves ir taip tankiai mirksėdamas - galėjai pamanyti, kad jo akys atsiskyrė ir kažkur skrenda. Vieną akimirką jam pasirodė, kad kambarys, kuriame jis geria kavą, staiga neteko sienų ir jis pats atsidūrė už erškėčių krūmo, prie šulinio; pasklido vandens ir šaltmėčių kvapas, suvirpėjo oras, pasigirdo tolimos dainos garsai, kaip tik tos dainos, apie kurią jis šį saulėtą rytą buvo pagalvojęs - kažkokios šienpjovių dainos, prieš daug dešimtmečių jo paties dainuotos. Tai buvo nesuprantama, bet neginčijamai tikra.
    Vyriškis, vardu Anupras, buvo neįtikėtinai senas ir visas išdžiūvęs kaip pūkas. Balti, ilgi ir švelnūs ūsai, gilios pailgos skruostų duobės, juodos akys ir dideli antakiai, kurie nuostabiai judėdavo į visas puses. Jis atrodė savotiškai gražus ir panėšėjo į kažkokį nematytą vabalą. Su žmona Karolina, visada riedančia ir krutančia, keista ir verksminga moterimi, jis išgyveno daug metų, tiek daug, kad pats nebesuskaičiuoja: kartais jam atrodo keturiasdešimt, kartais - penkiasdešimt; o kartais tik vieneri metai, trumpa judri vasara. Rudenį išskrido paukščiai, išskrido... Kas? Vaikai? Argi jis turėjo vaikų? Žinoma, turėjo. Išskrido jie; su mokslu, su knygomis. Visa, kas dabar yra aplink jį, - tik praeitis, daugiau niekas; dabarties lyg nebūtų. Karolina taip pat praeitis, nors ji čia pat, kiekvieną valandą, nuo ryto iki vakaro šaukte šaukia apie save, nes ji - jų gyvenimas.

    Durys vėl atsivėrė, ir Petronėlė įėjo į vidų. Dabar ji nebebuvo šviesiaplaukė Afroditė, o buvo šviesiaplaukė Petronėlė. Stambi, plačiapetė kaip medžių kirtėjas, nepaprastai plačiu veidu ir tokia pat nosimi; apsivilkusi tamsiai geltona plačiadryže suknele - ji visa buvo pasinešusi į platumą, tarsi norėdama juo daugiau žemėje vietos užimti. Aišku, ji nebuvo graži, bet negalėjai pasakyti, kad ji ir atstumiančiai negraži. Visi apvalumai buvo nubrėžti švelniais bruožais, veidas lygus, skruostai baltai rausvi it pieniškos bandelės; skaisti oda atrodė nepaprastai plona ir elastinga, akys - mėlynos ir giedros, o dantys, kuriuos atskleisdavo santūri šypsena, žibėjo lyg balčiausi vėriniai. Negražią ją buvo sutvėręs dievas ir pats pasijuokęs ironišku, bet švelniu juoku; ir tai buvo aiškiai pastebima.
    Ji ramiai perėjo per kambarį, sustojo prie didelio veidrodžio. Iš jos žingsnių galėjai pastebėti, kad ji čia - valdovė. Įgudusiomis rankomis ilgai ji tvarkė vešlius plaukus, didingai stovėdama pati prieš save.
    Kambaryje tvyrojo įtempta tyla. Kažkas jau buvo sugriauta ar dar turėjo griūti. Karolina stovėjo su indais rankose ir žiūrėjo į ją. Anupras apvaliomis vabalo akimis klausiamai dairėsi į vieną ir į kitą. Kai ji atsigręžė ir jų trijų žvilgsniai susikirto, iš karto paaiškėjo, kokios slaptingos jėgos tvarko gyvenimą.
    - Man išeiginė, - po pauzės pasakė ji, - su Anupru išvažiuojam į Šilus. Visai dienai.
    Karolina tylėdama padėjo ant stalo indus; lyg akla, rankomis graibstydama orą, perėjo per kambarį ir atsirėmė į virtuvės duris. Staiga ji ėmė keistai prislopintai kosėti. Ji verkė ir tuo pat metu tvardė verksmą, - atrodė, kad kažkas jos viduje plyšta. Ji lojo kaip šuo.
    - Karolina! Valdykis! - įsakmiai, bet gana švelniai tarė Petronėlė.
    - Karolina! Valdykis! He!.. - pakartojo Anupras dusliai lyg iš po žemių.
    - Tu atsigimei į motiną. Nei iš šio, nei iš to taip pravirksti, lyg namas degtų.
    Ir Karolina susivaldė; ji daugiau neverkė, nebeduso, nebegaudė oro. Ir namas nedegė. Ir motina, kažkada kažką apverkusi, ilsėjosi ramiai.
    Tik Anupras sėdėjo už stalo, - jos vyras, toksai visas permatomas, graudžiai juokingas, žaislas, skirtas patyčioms. Tik Petronėlė, atsukusi jai nugarą, kalbėjo:
    - Aš tau sakiau! Prisiekiau! Tikrai! Juokinga!.. Aš gi tavo tikra sesuo...
    Sesuo - amžinai jauniausia, visų lepinta, pienu prausta, sesuo - troškusi ištekėti ir neištekėjusi, visus užpjovusi, ryžtinga, atkakli, pasirengusi įlįsti pro rakto skylutę, jei už durų sušvilptų bet koks vyras.
    - Na ko tu tyli? Amžinai arba žliumbia, arba tyli. Tau nieko neišaiškinsi.
    - He! - suniurzgėjo Anupras. - Tau nieko...
    - Aš nesakau, tu esi gera, - sušvelnino balsą sesuo. - Bet tu kažkokia puskvailė. Įsikalei į galvą... įsikalei firsoną ir nieko nenori žinoti. Žmonės juokiasi. Girdi? Juokiasi! Ką? Lūpų nebegali praverti?
    Ką ji turi sakyti? Kad žmonės ne tik juokiasi, bet ir laiškus jai siunčia. Išgalvotus, primeluotus, be parašų, begėdiškus! Ar apie tai kalbėti? Sesuo pati žino. Gal dabar pasakyti, kad viename buvo įdėtas... Tada ji nuslėpė, gėda buvo. "Padovanok Anuprui." Dieve, pasigailėk! Apipila ją srutomis. Užmuša ją. Nuolat, kas dieną. Tikrai ji darosi bejėgė, puskvailė, nebegali suprasti, kodėl viskas šitaip. Būdama niekuo nekalta, kartais kaltina save ir nemoka pati prieš save pasiteisinti... O gal ji pagaliau vieną kartą turi pulti, rėkti, šaukte šaukti, kad ji, ji, ji - gyvatė! Ji, tikra sesuo, sugėlė ją, nuodų papylė. Niekas kitas! Ji! Jauniausioji sesuo!
    Sujudusias košmariškas mintis staiga nutraukė kažkur skambanti rami daina. Lyg prabusdama, Karolina pakėlė galvą, atžagaria ranka nubraukė nuo kaktos prakaitą. Šimtus kartų girdėti žodžiai buvo nauji ir skambėjo kaip keista patyčia. "Juk ne veltui mūsų meilei tiek dainų sukurta..."
    Vasara. Sekmadienio rytas. Kas dainavo - nežinia. Karolina tylėjo, lyg žado netekusi, ir pati nežinojo, ką dabar galvoja. Meilė - nesuprantama. Pavydas - taip pat. O gera ir pikta ji įpratusi nešti ant savo pečių.
    - Pasiimkite valgyti, - beveik nesąmoningai tarė ji, staiga pasidavusi taikingumo jausmui.
    - Žinoma! Būtinai! - džiaugsmingai sušuko sesuo. - Padaryk mums ką nors skanesnio, Karut.

2

    Petronėlė ir Anupras eina miško taku, ir jiems gera vien dėl to, kad tas takas nuo amžių pažįstamas ir kiekvieną kartą stebuklingai naujas. Štai ten plati lyguma, einant per ją, visada norisi dainuoti; didžiulis ąžuolas, tvirtas, į save panašus; už jo - balutė, srautas, nežinomos upės pradžia. Žengi samanomis kaip kailiu, nustoji jausti žemę po kojomis. Ir štai, kylant į šlaitą, prasideda papartynas - mažas rojaus kampelis, kvepiantis ir šiltas, kaip jaunavedžių guolis. Čia jie atsisės. Vienu du Atsisės, tyliai juokdamiesi, pastumdami vienas kitą kaip vaikai ir kaip senukai vienas kitą prilaikydami. O paparčiai - nukritę miško sparnai - apglėbs juos ir pridengs nuo pikto pasaulio.
    Jie eina tylėdami, eina greitai, nepaleisdami vienas kito rankos, pasukdami iš tako, mindami uogas ir grybus, užmiršę grybautojų aistrą. Ne į papartyną skuba, žino: vis vien jį prieis. Skuba kaip vaikai, pagauti entuziazmo, nešami laimės, pasišokdami per vieną koją. .Kažkas juos pakeitė, patį laiką sustabdė ir vieną netikėtai iškritusią valandą pripildė palaiminto kvailumo.
    - Anuprai! Uždusi! - sako Petronėlė, spausdama Anuprui ranką.
    - Aš?! Uždusiu?! Ėė! - sušunka jis ir pasileidžia bėgti. Jis bėga smulkiais žingsniais, pasišokėdamas, kad neužkliūtų už medžių šakų, kurių čia primėtyta; ilgas jo švarkas plačiai išsiskečia ore kaip vabalo sparnai. Bėgdamas galvoja: tegu. pamato Petronėlė! Per arklį peršoktų, jeigu čia arklys ganytųsi. Įbėga į jaunų eglaičių tankmę, apsuka platų ratą ir pasislepia. Dabar tikrai jam trūksta oro ir diegia šoną, bet tai nesvarbu. Laimės pasaulis didelis ir gražus, ir visas telpa jo krūtinėje.
    - Anuprai! Anuprai! Aū! Aū!
    Girdi ją ūksint. Tylėti? Ne! Ji per daug susirūpins išsigąs. Jautri, gailestinga, atjaučianti. Ji sutverta kitaip, negu kiekviena paprasta moteris, kitokio dievo. Gal to, kuris paukščius sutveria, o gal dar švelnesnio?
    Ir Anupras ima kukuoti.
    - Ku-kū!. Ku-kū! Ku-kū!
    Petronėlė prisirenka kankorėžių, pasislepia už kitos eglaitės ir mėto į Anuprą. Jis nustoja kukuoti, džiaugsmas pripildo krūtinę, jis girdi tylų giliai sulaikomą savo paties juoką; jo siela darosi didelė, o krintantys šalia kankorėžiai atrodo auksiniai.
    Petronėlė pribėga, atsiklaupia prieš jį ir dunksteli savo kaktą į jo kaktą. Anupras atsako tuo pačiu. Jie badosi kaip avinai.
    Anupras papučia jai į plaukus.
    - Nupūčiau tavo ragus! Abu garsiai ir ilgai juokiasi.
    - Tu - vaikas, - sako Petronėlė.
    - O aš tave galiu sumalti.
    Ir jis ima ją purtyti.
    - Na, užteks. Eime. Čia drėgna. Tu peršalsi.
    - Man jau vakar strėnų nebeskaudėjo. Ir užvakar nebeskaudėjo.
    - Strėnos dar ne viskas.
    - Petronėle! Tavo žodžiuose!.. - ir jis pagrūmoja jai pirštu. - Velnias! Sakau, velnias!..
    Jis klastingai šypsosi ir žiūri į Petronėlę. Ji tars žodį, kad tu leisgyvis liksi, arba taip nusikvatos, kad išgąsdins visas laumes, kurios dabar tikriausiai klausosi. Petronėlė pasiutusi. Ilgi vabalo ūsai virpa, slaptingos nematomos bangos sklinda miške.
    Bet Petronėlės veidas staiga darosi rimtas. Ji atsistoja, ilgai žiūri į jį. Pagaliau ištiesia jam ranką.
    - Na, op!
    - Tu manęs dar nepažįsti, - sako nei iš šio, nei iš to ir staigiai pašoka, lyg spyruoklės išmestas.
    Petronėlė žiūri kažkur į tolį, savo mintimis pabėgusi nuo jo. Kodėl pasikeitė jos nuotaika? Gal jam pašokti ant vienos kojos ratu aplink ją? Gaidžiu sugiedoti? Ji turi juoktis. Jis laimingas, kai ji juokiasi, ir nelaimingas, kai nuliūsta. Jis prasižioja giedoti gaidžiu, bet tą pačią akimirką apsigalvoja ir sukudakena višta. Jis kudakena meistriškai, lūpos šokinėja it klapanai, o ilgi ūsai pakyla aukštai į orą.
    - Na, liaukis! - sudraudžia Petronėlė. - Eime!

    Dabar ji eina pirma, o jis seka paskui. Kvepia amžinai kintanti miško žemė, kvepia pūvantis medis. Ji paspiria pasitaikiusius grybus ir eina tylėdama.
    Jį slegia tyla.
    - Kerpės ant berželių, - sako jis graudingu balsu. - Po dvi kerpes. Dvi! Vėl dvi!.. Petrute!
    - Ką?
    - Laiptai! Laiptai voverėms lipti! Pažiūrėk! Atsigręžk, putpelyte! Žiū! Ten kopėčios. Tur būt, meškoms. Ir inkilas. Pilnas medaus. Iš tolo kvepia.
    - Jokio inkilo nėra.
    - Man pasirodė. Gal tik drevė... Petronėle!
    Ji neatsako.
    - Aš žengiu tavo pėdomis. Niekas nesupras, kiek čia eita. Aš visada tavo pėdomis. Galvos, kad tu viena, o tu ne viena. Nematomai ne viena!.. Juk taip? Nepaprasta!.. O čia tavo pėdų niekas neras, tik aš. Samanos tuoj atsitiesia. Tu oru žengi. Tau - sparnai! Balti! Rausvi!.. Ir paukščiai tau ant sparnų tupi.
    - Nekalbėk niekų, Anuprai.
    Žinoma, jis nekalbėtų. Jis dainuotų. Bet jo balsas seniai jau užkimo ir pasidarė plonas. Dūdele dūduotų arba burkuotų kaip balandis. Būdamas su ja, viską kitaip pradeda matyti. Ir, galvodamas apie ją, jis jaučia kažkieno žvilgsnį iš dangaus.
    - Aš matau tave šviesią, - sako jis patylėjęs. - Dabar - tamsią... Dabar - vėl šviesią... Aš einu per medžių šešėlius. Nenoriu užminti tavo šešėlio. Paskui tu nebepakilsi į orą. Kieno kojos, sakysi, kieno kojos mane spaudžia prie žemės?.. Petronėle! Kodėl tu nebekalbi su manim?
    - Ką kalbėti?
    - Vis vien. Bet ką. Sakyk, kur baigiasi žemė? Kur mes nueisim?
    - Man širdį gelia, o tu - tik liežuviu...
    Apie jos pasakytus žodžius jis nespėja pagalvoti, nes tuo metu jo dėmesį patraukia bėgantis zuikis.
    - Žiūrėk! Žiūrėk!
    Petronėlė atsigręžia. Jis pakelia du pirštus viršum galvos, parodo zuikio šuolius.
    - Tur būt, jaunas. Žinoma, jaunas. Iš kur čia bus senas.

    Jie prieina papartyną, patogų apgaulės ir iliuzijos lopšį, kur jie vienas kitą atrasdavo ir vienas kitą palaidodavo. Ji atsigula į minkštą pavytusią žolę, suneria ant pakaušio nuogas rankas ir sustingsta, įsižiūrėjusi į dangų. Tvirtos įdegusios rankos ir stambios kojos - tikri šlifuoti kalkakmeniai; ji visa nulipdyta kartu su ta nedidele kalva ir dar neatplėšta nuo žemės.
    Anupras atsiklaupia šalia, paskui atsisėda sau ant kojų, nemirksinčiomis apvaliomis vabalo akimis spokso į ją it užhipnotizuotas.
    Prasiskleidžia eglių viršūnės, prasiveria debesys, krinta svaigi šviesa, pilna saldžios beprotybės. Alkanas Anupro žvilgsnis gerte geria atsivėrusią palaimą ir beveik nemato gyvų jaudinančių formų. Akys pasrūva ašaromis, jis išsižioja ir, ekstazės pagautas, suveblena:
    - Kas grožybė!..
    Ji nepasuka galvos, lyg negirdėtų, kaip daužosi jo širdis.
    - Aš negraži, - po ilgos tylos sako šiurkščiu balsu.
    - Tu?.. Dieve! Tu - gražumynas!
    - Visą amžių sakė man, kad negraži. Mane iš proto išvarė.
    Ji nusiskina paparčio šaką ir sukramto į gabalus.
    - Jie akli, Petrute! Jie žlibi. Nemato!
    - Ne. Jie ne akli.
    Dabar ji pasisuka, abejingai nužiūri jį.
    - Kaip tu čia sėdi?
    Jis sėdi taip, kad geriau ją matytų. Argi ji nesupranta, kad akys jam duotos žiūrėti į ją, tik į ją, į nieką daugiau.
    - Dešimties metų tebuvau, motina jau liejo ašaras, - pagiežingai kalba Petronėlė, vis nepasukdama galvos. - "Į ką ji nusidavė?" - "Į tave. Bjaurybe! - kartą surikau raudančiai motulei. O ji nebuvo bjaurybė. "Senmerge liks! Dieve, senmerge liks!" Karvutė ištekėjo, o aš likau senmerge.
    "Karvute" ji vadina seserį Karutę.
    - Ji buvo graži. "Angelas", sakydavo. Tu pats vapėjai: "Kaip iš dangaus nukelta!" O aš norėjau, kad ji būtų raupsuota. Pasiutusiai norėjau. Tokia ir atrodydavo: raupsuota kaip velnias.
    - Kaip velnias, - kaltai šypteli Anupras. - Ji tokia juoda ir buvo.
    - Ką? Nebeatmeni? Ji buvo taip pat šviesiaplaukė. Mažai ir pražilo.
    - Charakteris velnienės!
    - Ji tau gera.
    - Ji - budelis.
    - Nematei piktų moterų? Pažiūrėk! - parodo į save.
    Niekada ji taip nekalbėjo. Kažkas ją įkando.
    - Petrute! Tu - šilkinė. Tu - auksinė.
    - Negi tu negirdi, kaip mes riejamės?
    - Ji kalta.
    - Ji nuolat žliumbia. Aš ją įžeidžiu.
    - Tave ji įžeidžia.
    - Aš - baisi. Žinai, kodėl aš baisi? Niekas man nėra pasakęs: myliu.
    - O aš?
    - Tu?!
    Ji garsiai nusijuokia ir vėl pakartoja:
    - Tu!!
    Jis nežino, ką sakyti. Jis pakelia akis į dangų, nusvirę ant pražiotos burnos ūsai ima drebėti.
    - Aš galiu visus draskyti. Kai pasiuntu!
    Ir ji suleidžia nagus į žemę. Paskui pažvelgia į savo pirštus. Jie - purvini.
    - Manikiūrą sugadinau, - sako tyliai ir nusivalo pirštus į Anupro švarką.
    - Ką tu darai, viskas gražu.
    Ji atsidūsta.
    Abu ilgai tyli.
    Nuo medžių viršūnių prasiveržia vėjas. Paparčiai sušlama gyvu balsu - žžž! Gal tai žodžiai gražu, gal žemė - Anupras gerai nesupranta. Bet jo dvasia tikrai atsiskyrė nuo kūno ir kyla į nesuvokiamą garsų pasaulį.
    - Tu myli mane?
    Girdi jis neapsakomai švelnų balsą.
    - Myliu, - atsako pašnibždomis, ir jo akys vėl prisipildo ašarų.
    - Labai?
    - Matau tave visur... Kas valandą, kas minutę vis apie tave... Tavęs nebūtų... grabą reikėtų užsikelti ant užlų ir kas rytą pažiūrėti.
    Ji truputį suvirpa nuo jo žodžių.
    - Pabučiuok mane.
    Jis greitai nubraukia nuo burnos ūsus, pasilenkia ir bučiuoja į lūpas.
    - Anuprai! Aš ne paveikslas. Bučiuok karštai, - sako ji, žiūrėdama į akis.
    Jos balsas duslus ir šiltas.
    Dabar jis abiejų rankų pirštais rūpestingai praskleidžia ūsus ir bučiuoja antrą kartą. Ji apkabina jį, tvirtai prispaudžia prie krūtinės. Jis uždūsta.
    Staiga ji atstumia jį, susiriečia, apglėbia rankomis savo galvą ir ima verkti. Ne. Ji neverkia. Jam tik taip pasirodė. Ji juokiasi. Ne. Ji nesijuokia, o keistai inkščia. Jam pasidaro gaila jos. Pasilenkia ir bučiuoja jos kojas, kojas su. mažais vos matomais šilkiniais plaukeliais. Bučiuoja daug kartų.
    - Kokie švelnūs tavo ūsai...
    Girdi jos balsą - tylų, gerą, meilingą balsą.
    - Aaa!.. - vos girdimai suvaitoja jis.
    - Tu šiandieną ypatingai meilus.
    Jį pagauna džiugi nuotaika, pasijunta mylimu ir mylinčiu, apglėbia jos kelius, rausvus, truputį pašiurusius kelius, - saldžiam sapne regėtus.
    - Numirti noriu... - sušnibžda lyg maldos žodžius.
    Aišku, jis ne apie mirtį galvoja, o apie kažkokį pajaustą dievą, šią valandą atnešusį gyvenimo pilnumą. Jis priblokštas sujudusios gyvybės, nenugalimos ir nepakeliamos gyvybės. Jis nori dar pažvelgti jai į akis, pasakyti svarbiausią žodį, kurio dar nepasakė ir kurio niekada nebepasakys. Bet gerklėje atsiranda švino skonis, rankas išpila šaltas prakaitas; jis tik glosto limpančiais delnais jos magišką kūną - tokį bejėgį ir pasiduodantį.
    Vėjas grėsmingai sučeža paparčiuose ir nutyla. Anupras! Kur jis?.. Gal jis akimirką sąmonės buvo netekęs. Jis nieko nebematė, tik neaiškiai girdėjo žemę it jūros kriauklę gaudžiančią,
    Vėl sujuda sustojęs laikas, galvoje švysteli nerami mintis: pragaras tyčiojasi iš jo. Velnias mina jį savo vaškinėmis kojomis. Iš kapinių koplyčios! Geltonas alkoholikų velnias! Gal būt, ir ją, nes ji visa ima drebėti.
    Staiga įvyksta tai, ko jis mažiausiai laukė. Ji pašoksta kaip gyvatės įgelta, ima kumštimis daužyti jį per veidą, per galvą, dantimis griežti ir cypti, tarytum dėl kažkokio nelaukto ir baisaus pykčio būtų visai pakvaišusi.
    - Hiii!.. Ciii!..
    Kai jis, pritrenktas ne tiek kumščių, kiek nustebimo ir baimės, kniūbsčias išsitiesia ant žemės, moteris tikrai kojomis pradeda jį minti it paklotą javų pėdą.
    - Hiii!.. Aš tave!..
    Ji daužo jį kulnu; prieš kiekvieną smūgį aukštai pakelia koją ir trenkia iš visų jėgų, pati net nežinodama, ką daro.
    Jis guli nei gyvas, nei miręs, nesistengia nei gintis, nei bėgti, nei protestuoti. Tik jaučia, kad kažkas lyg kirviu kapoja jo kietą nugarą; kirčiai sminga gilyn ir ima gniaužti vidurius. Pasukęs veidą, pamato vieną jos basą koją, įremtą į žemę, visai panašią į to paties velnio vaškinę kanopą - didelę, suakmenėjusią, virtusią baisiu kirviu. Ir pagalvoja, kad būtų dar blogiau, jei abi susmigtų jam į nugarą.
    Tačiau tas trunka tik keliolika sekundžių. Petronėlė krinta į žolę ir ima raudoti. Ji rauda garsiai ir piktai, siūbuodama sušiauštą galvą. Ji panaši į milžinišką pūkuotą dagilį, kurį vėtra palaužė ir metė į papartyną.
    Pagaliau ji atsisėda, stora kaip guba, pažvairuoja į Anuprą, taikingai tylintį; susiranda prikvėpintą nosinę, nusišluosto ašaras. Akys įraudusios, veidas verksmingai piktadariškas.
    - Senas pūzras! - sako ji su panieka. - Gašlus išgverėlis! Ką sugalvojo?! Kas tau leido čia visur laižytis? Seilėtis! Lįsti nachališkai! Manei, kad aš tylėsiu? Aš netylėsiu! Netylėsiu! Girdi?! - suspiegė ji drebėdama.
    Jis dabar sėdėjo, kojas surietęs kaip vaikas - įbaugintas, išblyškęs, visas perregimas. Nuo smarkaus šnopavimo jo ūsai plazdeno tarp paparčių tarytum į tinklą patekę drugiai. Gerasis dievas, neseniai rieškučiomis sėjęs malones, dabar buvo visai jį apleidęs.
    - Kvailė! Nepažinau dar tavęs! Išeini į mišką... Kur kitur?.. O jis velnią! Nieko kito, tik velnią! Ką turiu daryti? Su kuo eiti? Vienui viena. Kaip atplaiša! Numesta! Išprotėti galima... Ko tu tyli? Žado netekai? Tu žinai... Sumušti mane turėjai! Sudaužyti! Supranti? Sudaužyti!..
    Anupras perkreipia burną, pakramto ūsus.
    - Kirvis... Kirvis iš koplyčios... Kanopos...
    - Ką tu ten vapalioji? Protas pasimaišė?
    Ji greitai atsistoja ir ilgai stebi Anuprą. Paskui ima glostyti jam galvą.
    - Kas gi čia kaltas? Niekas...
    - Petronėle... Tu man pasitraukei iš gyvenimo.
    - Tu nepyk, Anuprai. Moterys vienaip pasako, kitaip padaro. Štai suvalgyk sumuštinį su kepenine...
    Jis papurto galvą.
    - Tai su medum.
    Jis spokso apvaliomis akimis ir judina ūsus. Paskui pakyla ir nueina taku viršum paparčių - lengvas, trapus ir tiesus.
    Petronėlė kramto sumuštinį su medum ir galvoja, ar toli jis vienas nueis.

3

    Karolina pažvelgė į veidrodį. Akys užgriuvusios, veidas patinęs. Užtenka! Daugiau nebeverks. Niekada! Puskvailė! Tu puskvailė! Še! Ir ji parodė liežuvį sesers fotografijai. Tu! Tu! Še! Dar kartą parodė... Ir nebegalvos apie ją.
    Karolina nusiprausė. Atgaivino veidą. Bet šaltmėčių kvapo nejuto. Vanduo buvo paprastas. Truputį sūrus. Atskiri lašai dar šilti.
    Karolina prieš veidrodį susišukavo plaukus. Šukavosi ilgai, vos judindama rankas, nepravirkdama tik dėl to, kad žiūrėjo į veidrodį.
    Paėmė knygą, vėl padėjo. Atidarė spintą. Anupro išeiginis švarkas. Saga buvo ištrūkusi, bet dabar įsiūta. Įsiūta blogai... Ir kepurė Anupro. Maža kepurė. Kaip žvirblio lizdas. Ar tokioje galėjo tilpti protas? Žinoma, galėjo. Ir gandralizdis kartais būna tuščias.
    Anupras buvo vyras. Ugnis! Petronėlei to nežinoti. Karalaitis šokiuose. Karalaitis tarp pagalvių. Klaupkis ir pasiduok. Dvidešimt dvejais vyresnis. Taip ir turėjo būti. Kai ištardavo: "Matau tave visur, kas valandą, kas minutę vis apie tave..." - į padanges nunešdavo. Balsas virpantis kaip vikaro.
    Dešimtmečiai pavogė viską. Liko Anupro šešėlis. Geria kavą - šešėlis. Sėdi ir galvoja - šešėlis. Akys į erdvę, vyzdžių nebėra. Apie ką galvoja - nežinia. Apie mirtį ar apie ką nors kita, tik ne apie moteris. Jeigu ji nepasiverstų žalčiu, Anupras jos nė nepastebėtų. Jis visada nusigręžia, kai ji - pasigailėk viešpatie! - išprotėjusi ima lakstyti nuoga.
    Jauniausioji! Aišku, dabar sėdi miške ant kelmų... Tik jis sėdi, o ji klūpo. Ir šeria sumuštiniais. Aišku. Ir strėnas masažuoja. Ir pūslę su karštu vandeniu bus pasiėmusi. Iš kur jai tiek švelnumo, kai susitinka su Anupru. (Karolina pati nejunta, kad šimtąjį kartą tą patį pergalvoja.) Savo plaukais suvystytų, sterblėn įsidėtų. Pati pavirstų pieno puta. Tegu dievas atleidžia, katė turi daugiau savigarbos, negu moteris. Kas dieną maivytis prieš vyrą... ne, tik prieš ūsus, kurie vieninteliai ir liko savęs verti.
    Anupras - ugnis. Anupras - erelis. Ne viena išverstakė rupūžė įsispoksodavo, nelyginant į Jurgį ant balto žirgo. Pakirpk sparnelius, plasnoja per daržus į svetimą vištidę. Neplasnodavo! Niekada! Jai geriau žinoti. Jeigu užklysdavo, tai, aišku, tik pasipuikauti, plunksnas padraikyti. Vyrai kaip gaidžiai - visada truputį kvaili.
    Aštrialiežuvė Valerija sakydavo: žinok, širdute, lengviau išlaikyti vandenį rieškučiose, negu vyrą sterblėje. O ta pati Valerija turėjo saliamoniškai begėdišką gudrybę. Prašau, eik pas savo našles ir mergeles. Bet prieš tai įsiviliodavo į kambariūkštį ir taip nuvarydavo, kad vyrelis mieliau žiūrėdavo į smaką šventajame paveiksle, negu į moterį. Jai, Karolinai, nereikėdavo savo šviesiomis kasomis rišti Anupro prie lovos kojos.
    Ji nemokyta, ji paprasta moteris. Verksnė. Bet ji su išmone. Visada jauna, visada gera. Ir graži... buvo graži. Turi taip galvoti apie save, kai širdį gelia. Kas kam rūpi...
    Savų neturėjo, tris svetimus išaugino. Ji viena pati. Šventoji Uršulė nepadėjo. Ir išmokė. Tik iš savo kruvino skatiko. Ir ją išmokė. Sesutę mieliausiąją! Dabar baltarankė. Žaizdas tvarsto. Žaizdas... Teisybės žaizdų neaptvarstyti... Gerai. Tegu. Nieko ji neprašo, nieko jai nereikia. Taip ji darė, kitaip negalėjo. Piestoje sugrūsk ją į gabalus, ir tie sakys: darykite gera. Argi ji darė gera? Tik laimės ji troško. O laimė ateidavo ir šaukdavo kaip beprotė. Iki ašarų.
    Sodyba miesto pakraštyje, šulinys, alyvos, kryžius ir nežinia iš kur - armonikos rauda... Anupras išglaistytas, pakrakmolytas, brangiu kaklaraiščiu. Ji už parankos, galvą iškėlusi... Batų smaigaliais jis spardo tuščias papirosų dėžutes. Jo rankos plonos - žuvies pelekai. Darbas ne jam. O kad nemokėtų!.. Karališkus minkštasuolius padaro, sienas kaip gyvas tapetais iškloja. Bet silpnybė - žodis! Kunigu reikėjo būti. Prabyla - ausys linksta! Myli visi, nuo mažo iki seno... O ją vadina Karvute. Pradžioje širdis krauju... Paskui - juokai. Kartais su ašarom... Juokai! Iš paties dangaus. Taip. Pasigaili kartais dangus ir leidžia pačiam juoktis iš savęs, pažeminto.
    Žinoma, ją būtų užplakusios liežuviais, užplakusios iki mirties - už tai, kad ji neprotinga. Ne, už tai, kad kitokia. Bet ji šį tą reiškia. Dieve gailestingas! Didžiosios ponios siuvasi pas ją. Fasonus ji išgalvoja, kalades nuotakomis aprengia, angelais paverčia.
    Kalades! Kokiais angelais? Ne, ne! Ji nieko nebežino. Viskas ima maišytis... O jie vis negrįžta. Nėra piktesnės galvos už gyvatės. Supuvęs vaisius! Per daug visko buvo prisėta. Ateis ir paklaus:
    "Iš kur tie puvėsiai?"
    "Ne iš moters! Ne'."
    "Tai iš ko? Moteris, kekšės apdaru, neįstengianti sulaikyti namie savo kojų..."
    "Sesuo mano!.."
    "Sesuo?"
    "Ji valgė mano duoną, dėvėjo mano baltus rūbus, o jos kūnas buvo raupsuotas."
    "Kekšė neverta tiek, kiek duonos kepalas."
    Ir tu ją kenti?
    Pamatuose ties jos kambariu yra skylė. Praskirk grindis, įleisk gyvatę. Tegu sugelia ją mirtingai... Ne! Tau reikės stoti teisme ir atsakyti.
    Įvesk vamzdį, per naktį raudok. Jis mirė šaukdamas, raudok. Ūūū! Aaa! Mirė rėkdamas, raudok. Ūūū! Aaa! Perpjautas pusiau! Oūū! Aaa! Neišlaikys. Išbėgs per laukus.
    Bet jis gi nemirė. Jis gyvas.
    Už antros gegnės, prie penkto grebėsto, yra pinigų pluoštas. Visus atiduok. Tegu važiuoja su pragaro šmėklomis. Tegu prasmenga!
    Pasikviesk Uršulę su draugėmis. Mirkytais rankšluosčiais primušk. Tegu jos kūnas bus mėlynai rainas kaip žalčio... Uršulę? Kokią Uršulę? Šventąją?
    Viešpatie? Ji ima kliedėti. Proto netenka. Reikia su kuo nors pasikalbėti. Anupras užkando žadą - su niekuo artimu nėra kalbėjusi.
    Bėgti? Ieškoti žmogaus? Pulti į neviltį? Padaryti sau galą?
    Oo! Štai ir jie! Sunku patikėti! Jis apkabinęs ją per pečius! Eina iš lėto, pro kryžių, pro šulinį. Eina į vidų.
    Užmušti! Paskui į pragarą. Ką užmušti? Ką?! Galva svaigsta, oro trūksta. Sapnas! Ne! Košmaras! Aklas. Kurčias. Be pradžios.
    Į vidų įropoja du didžiuliai vėžliai. Trinkteli durys. Plyšta kambarys. Tai ji sukliko. Siaubas mažėja, atsiranda kažkokia pradžia. Vėžliai virsta žmonėmis.
    - Pailsėk.
    Girdi sesers balsą.
    Taip, ji sodina jį ant sofos, prilaiko už pečių, pakelia kojas.
    Sėlina prie jos. Niūri kaip debesis.
    - Kodėl taip išsigandai? Anupras visai sveikas. Jis tik tru-pu-tį pavargo.
    - Eik! - sako ji dusdama. - Eik į savo kambarį. Užsirakink. Pasislėpk! Pasislėpk! Pasislėpk!!!
    Šaukia ji. Ir tyliai priduria:
    - Aš galiu nebeišlaikyti.
    Drebančiais abiejų rankų pirštais užsidengia nuožmiai iškreiptą burną.
    - Nekvailiok! - griežtas sesers balsas. - Seniai sakiau: tavo Anupras man nereikalingas. Gaila buvo. Išvesdavau prasivaikščioti kaip kokį... Nenoriu ištarti... Dabar pati pavedžiok.
    Ir sesuo išeina.
    Karolina atsisėda. Įsižiūri į Anuprą. Jis guli keistai susmukęs, visas plokščias, atrodo nukritęs iš kažkokios aukštybės. Atsegtas juodas švarkas tįso tarsi negyvi sparnai. Veidas neapsakomai ramus. Rankos vaškinės, keistai grėsmingos. Jei sukrutėtų bent vienas pirštas, ji imtų šaukti.
    Tai trunka tik keletą sekundžių. Paskui, atsišliedama į sienas, eina į sesers kambarį.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page