r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
RŪSTYBĖS ŠVIESA

    Skulptorius Škėma sėdėjo ant denio ir žiūrėjo į upės vandenį, baltomis srovėmis kylantį ir krentantį. Jam atrodė, kad vanduo buvo praradęs brangią savybę - raminti žvilgsnį, raminti mintis. Garlaivis raketa plaukė pernelyg lėtai, neįstengdamas išsiveržti iš bėgančios bangos, kaip iš šešėlio.
    Skulptorius grįžo iš vasarvietės su kelionės krepšiu ant pečių, palikęs geltoną vilą, kur praleido jis keletą vasarų ir dar pusę dienos; o likusią pusę - bastėsi, kaip jam atrodė, po klaikų mišką; buvo alkanas, piktas ir vienišas. Jis žinojo, kad jau niekada nebeperžengs negyvos vilos slenksčio, niekada nebegrąžins praėjusių dienų.

    Ant Nemuno krantų iš lengva leidžiasi naktis. Žali ir gelsvi šlaitai tamsėja, darosi grėsmingi ir slepia neregimą nakties mirtį. Saulėlydžiai nudažo dangų rausvom, žalsvom, violetinėm spalvom, nesuskaičiuojamais spalvų niuansais; minkšta šviesa krinta į baltas vandens pusnis; staiga šviesa gęsta ir dar staigiau akinančiai švinta; iš gelmių išsiveržia saulė, subyra į spindinčius kristalus ir vienai akimirkai atveria stebuklingus pasaulius.
    Skulptorius žiūri į tą greit praeinantį tragišką grožį, ir jam atrodo, kad tai jo kančia, virtusi trapiomis daiktų formomis, spalvomis, nesamais kūriniais; jo skausmas virsta žmonių veidais, kuriuos jis vaizduoja savo kūrimuose - veidais, matančiais meilę, o kartais - mirtį.
    Staiga jis įsižiūri į vieną veidą, kuris išnyra iš melsvos pūgos, iš laiko tolybių, artėja prie jo. Gražus jaunos moters veidas, beveik dar vaikiškas, labai gerai pažįstamas, brangus, niekada nepamirštamas; nenugalimų laiko dėsnių atitolintas.
    Tai veidas tos, kuri tada, tą paprastą klaikų vakarą... - bangos suskaldo laiko veidrodį, ir veidas lieka tik jo atmintyje, - taip, tą žvarbų vėjuotą vakarą pribėgo prie jo ir maldaudama ištarė:
    - Gulėk su manim. Sakyk, kad aš tavo.
    Jis nenustebo tokiais jos žodžiais, suprato jų neįprastą reikšmę, bet gulėti šalia jos atrodė šventvagystė; ji buvo dar vaikas ir jau moteris - labai graži, labai grakšti; nematomo skulptoriaius gyvas šedevras. Jis taip pat buvo jaunas, bet purvinas driskius, o, gal būt, ir negražus, ir nedoras.
    Visa tai įvyko seniai, tomis ypatingomis dienomis, kai žmonės bėgo; bėgo, apimti siaubo, akli, paklaikę, be tikslo blaškydamiesi; bėgo nuo kapų, atsivėrusių pamiškėse, nuo spygliuotų vielų, apraizgančių žmones, nuo paprastų dundančių vagonų, praryjančių kūdikius. Bėgti - pirmapradis gyvijos jausmas - buvo visuotinai apėmęs žmones.
    Tai buvo ypatingas metas, kai žmogus neklausė pats savęs: "Kaip turiu pasielgti?" ir neklausė: "Kur riba tarp žvėries ir nežvėries?" Tada gražiausia iš moterų priėjo prie jo ir maldaudama ištarė:
    - Gulėk su manim.
    Iš laiko gelmių iškilę prisiminimai virsta gyvais jausmais; amžinai tekantis vanduo nuplauna kraują ir purvą; vakar tampa šiandien; sušvinta netikėta, iššaukianti meilė, turinti galią pakeisti laiką, pakeisti erdvę; prieš įprastus ausiai žodžius: viskas užmirštama, praeitis miršta, - iškyla neįprasti: praeitis kalba garsiau už dabartį; išlieka dienos, metai, veidai ir padeda atrinkti vertybes.

    Ji buvo vardu Marija; turėjo tėvą ir motiną, šie krito pakelėje; vienas anksčiau - per neapdairumą - nuo paklydusios skeveldros, kitas vėliau - per drąsą - nuo besikvatojančio žmogaus paleistos kulkos. Ir ji dabar buvo viena su savo likimu, beveik visiems aiškiu. Jos akys buvo sausos ir didelės - iš kasdieninio stebėjimosi, balsas atžarus arba maldaujantis; ji galėjo kandžiotis, nagais draskyti veidą, ir ji buvo taip dariusi, už tai buvo sumušta, tebenešiojo mėlynes.
    Keletą naktų ji išgulėjo šalia jo, nė žodžio nepratardama, įrėmusi kaktą į jo petį - moteris, kelianti mistinę pagarbą ir baimę, audrinanti vaizduotę; jos švelnūs plaukai dvelkė nepatirtu moters gyvenimu.
    Aplink tyla; žmonės išmėtyti po kiemus, po apgriautas daržines; viršuje bekraštis dangus, niekada neprabylančios žvaigždės. Tų naktų tyla labiau slėgdavo klausą, negu didžiausias triukšmas, - tyla, perpildyta gresiančios nelaimės, sunki kaip akmuo; ir visi trokšdavo, kad ji tęstųsi juo ilgiau, kad nebūtų sudrumsta moters klyksmo arba artimų šūvių.

    Vieną naktį jis išgirdo ją raudančią; ji buvo susirietusi į kamuolį, apglėbusi rankomis galvą, pro sukąstus dantis tankiai šniokštavo, valdydama šauksmą.
    Jis atlošė jos galvą ir ištarė:
    - Marija.
    Jos galva buvo bejėgė ir tilpo tarp jo delnų.
    - Ar yra dievas? - tyliai, nepakeldama akių, paklausė ji.
    - Yra, - atsakė pagalvojęs.
    - Tu meluoji!
    Jis tylėjo.
    - Dabar aš turiu sužinoti! Yra dievas ar ne?
    - Tau bus geriau, Marija, kai tikėsi, kad yra, - tarė jai ir pats galvojo, kaip paaiškins tą žodį geriau.
    Ji atsimerkė, pasilenkė prie jo, savo veidu siekdama jo veidą; jis jautė jos karštą kvėpavimą, degančias lūpas; ji nepaklausė: "Kodėl geriau?", bet dusdama ėmė šnibždėti:
    - Nėra! Nėra! Nėra!
    Žodį "nėra" ji ištarė daug kartų, keldama balsą beveik iki šauksmo.

    Ji desperatiškai daužė savo kakta akmens sieną, apokalipsinio žvėries pastatytą; ilgai tylėjusi ir stebėjusi, dabar ji pamatė, kad prieš akis tik akmuo, daugiau niekas; siena, nepramušama, nesugriaunama, - riba, kurią priėjus gyvam būti nebegalima; košmariškas sapnas nebe sapnas - gyvenimas; viltis - nematomas lavonas; žmogus - niekas; dievo nėra; būti gyvu kankiniu - tas pats, kas ir mirusiu kankiniu; pačiam mesti gyvybę pabaisai po kojomis, kaip netikėtai išlikusį brangakmenį, ne, kaip dulkę, kaip smiltelę - tokia oficiali gyvybės kaina.
    Jis galvojo, kodėl žemė nesusiduria su kita planeta, kodėl dienos ir naktys nesudūžta į šipulius? Žvėris, kadaise atsistojęs ant paskutinių kojų ir pamatęs tekančią saulę, pasijuto žmogumi. Melas - jis niekada neišsitiesė žmogaus ūgiu ir nematė saulės; žemė ramiai sau gali virsti dulkėmis - pradžia ir pabaiga bus tokia pat.

    Raketa it paukštis išgąsdintas skrenda vandens paviršiumi, veržiasi iš nakties žiočių, praryjančių sodybas, kaimus ir miškus; gęsta saulėlydžiai; tamsa užgula žvilgsnį ir vaizduotę. Sena ir kas kartą nauja mirtis slankioja aplink, pabėga ir vėl priartėja; dienos ir naktys paklysta šimtmečių trukmėje.
    Kažkas šaukia: gyventi! gyventi! Tai ji. Tai ji. Jos jaunas veidas, kančios nuskaidrintas, iškyla gyvas bekraščiam veidrodyje; balso ir kaitraus jautrumo laikas nepakeitė.
    - Gyventi! Gyventi! Nenoriu mirti, nepažinusi meilės. Nieko nėra! Nieko daugiau nėra. Tu man dievas.

    Jie buvo įžengę į tyrlaukius, kur vaikšto tik mirusieji, kur nebėra jokios teisybės, nebegirdimas šauksmas, nebeištiesiama ranka. Gal būt, nežinomas dievas buvo prisišauktas, nes apie jį daug kalbėjo; gal jis nebebuvo abejingas, nes leido iš savęs pastatyti tvirtovę ir joje ramiai mirti.
    Kai ji. ištarė: tu man dievas, taip pat buvo pastatyta tvirtovė, pastatyta staiga, kai du žmonės atranda vienas kitą tarp įsiutusio pasaulio viesulų. Tvirtovė buvo nesugriaunama, nors jie patys tebebuvo sužeidžiami ir sunaikinami, bet jau nebepasmerkti vienatvei, abejingumui ir mirčiai tarp mirusiųjų.

    Meile, akla jėga ir aklas nuotyki, gyvenimo - mirštančio karaliaus - švelnus juokdary; nieko nėra tavyje gražaus ir viskas nuostabiai gražu; meile, pilna prakeikimų ir stebuklų, paprasta, žiauri ir dosni, dar negimusiems sukrauni dieviškas gėrybes ir pati sunaikini; tokia tu esi, palaiminta meile - vienintele, nepasirenkama; bepročiai tavęs vengia, o kas nevengia, taip pat netenka proto.
    Nugairinti vėjo, nučaižyti lietaus, tarp dulkių, šiukšlių ir spjaudalų, jie akiplėšiškai įsiveržė į rojų ir susidūrė akis į akį su pačiu dievu; jie nebuvo nuolankūs, nes jie nešė ant savo pečių prakeikimo naštą; jie turėjo teisę kaltinti - kaltinti už brolį, brolio žudomą ir plėšomą, už alkį, šaltį, badą, už mirtį, kraują, apgaulę ir melą, už saldžius pažinimo nuodus, kuriuos jie godžiai gėrė; bet jie buvo laimingi ir viską užmiršę; jie paėmė rojų; dievas nustebęs tylėjo.

    - Dabar aš skaisti, - kalbėjo ji vieną rytą. - Nuo tada pasijutau skaisti. Ir kaskart labiau tai suprantu.
    O jis galvojo: "Gerai, kad ji užimta pati savimi ir savo moterišku kvailumu; čia taip reikia."
    - Tu pasakei didelę tiesą, - tarė jis švelniai.
    - Didelę? - nustebo ji.
    - Didelę. Tu laiminga?
    - Klausk, ar neužtroškau nuo dūmų.
    - Bet tavo pajuodęs veidas prašvito.
    - Nes aš laiminga... aš... aš laiminga!
    Ji ilgai žiūrėjo į suanglėjusių medžių kamienus; staiga atsigręžė ir suriko:
    - Kodėl tu tyli? Jei nori, šimtą kartų galiu pasakyti: aš laiminga!
    - Šią naktį žuvo šviesiaplaukė mergina su mėlyna berete. Tu ją gerai pažinojai. Aš jaučiau, kad tu girdėjai jos klyksmą.
    - Aš negirdėjau.
    - Aš apsirikau, tu negirdėjai.
    - Žinoma, ne.
    - Tu užsigobei žydrą skepetaitę su dangaus žvaigždėmis.
    Kažką ji galvojo; atrodė, kad negirdėjo jo žodžių; paskui šaukdama puolė prie jo.
    - Su dangaus! Su dangaus! Ko tu dar nori?
    - Tu vis prarandi tvirtumą, susidūrusi su tikrove.
    - Ta mergina turėjo medinę širdį.
    - Aš ne apie ją. Mes privalome virsti medžiais... rojaus medžiais, kurie nieko negirdi. Paukščiais! Tai mūsų tiesa; mes ją suradome; mums ji būtina.
    Ji nieko neatsakė; išsiėmė duonos džiuvėsį ir ėmė kramtyti; ji kramtė godžiai, drebančių pirštų galais prilaikydama džiuvėsį; vieną akimirką jam pasirodė, kad ji groja lūpine armonikėle ir jis vos nešūktelėjo iš nustebimo; paskui pamatė, kad stambios ašaros ritasi jai per veidą; lipnūs plaukai nutįso ant skruostų ir sudrėko. Jis ilgai žiūrėjo į jos veidą, žiūrėjo sujaudintas, tylėdamas ir matė jos didelę ir pilną širdį.
    Ant padūmavusių laukų kilo raudona saulė. Kažkoks beprotis užkimdamas klykė dainą, kokią tik begalima įsivaizduoti, - dainą, kuri kelia ne mažesnį siaubą, negu žmogžudystė.

    - Tu nepyk, - tarė ji ,- dabar viskas taip, kad ir žvėris pravirktų.
    - Kas taip?
    - Nemoku pasakyti. Tu supranti. Tai neįmanoma... Aš sapnavau... gal būt, tik taip... tik mintys. Tu žinai, kokius sapnus sapnuoja vagys, kokius šventieji? Aš įsitikinau, kad jie baisius sapnuoja. O paskui nebeatsimena. Jie laimingi... Supranti, ji turėjo vaistų, tvarsčių; niekam nedavė, nerodė. Aš pavogiau. Tikrai. Pavogiau. Štai jie! Ne, ne, paslėpti ten - kuprinėje. Kai ji klykė, aš... aš gulėjau su tavim. Matai, kokia... glaudžiaus ir galvojau: kaip baisu vienai tokią naktį. Paskui nebegirdėjau; jos nebebuvo... Aš galvojau tik apie tave: jei tave sužeistų, kaip be vaistų, be tvarsčių... Nežiūrėk taip į mane. Apie save galvojau, Matai, kokia aš... Gal neturėjau teisės? Sakyk, neturėjau? Vaistų paimti! Tu tyli... Vakar mačiau nušautą balandį, šiandieną jo nebebuvo. Kas nors jį suvalgė.
    - Aš niekaip negaliu tavęs apsaugoti...
    - Nuo ko? Nuo tikrovės? Aš gi nieko nebijau. Gali mane dar mušti - nebijau. Galiu mirti - nebijau. Bijau tavęs netekti. Vaistus ir paėmiau...
    - Tu jų nepaėmei! - suriko jis.
    - Ką? - ji sudrebėjo.
    - Nepaėmei.
    - Nepaėmiau.
    - Kad ir būtum paėmusi, nesmerkčiau.
    - A!.. Aš taip maniau... Dieve, koks gražus rytas!.. Ką dar norėjau pasakyti. Save myliu dėl to, kad tave myliu. Žiūriu į save, matau tave. Tu savimi apsaugai mane nuo tos tikrovės. Daugiau nieko nereikia... Man kartais viskas susimaišo. Kas buvo bloga, darosi gera. Atsiranda šviesa... Aš mačiau, tu kartą piešei. Norėčiau tau sakyti: šitaip, šitaip! Piešk šitaip! Kiek džiaugsmo! Kiek šviesos! - šaukė viena mirštančioji.
    Kai nerašytas įstatymas leido kiekvienam būti žvėrimi, kai atgiję judai ir kainai su gyvulio atvirumu atsiliepdavo į žmogaus šauksmą, tada ji šaukė: "Kiek džiaugsmo! Kiek šviesos!" Ji buvo beprotė; iš meilės išprotėjusi. Beprotybė buvo jos šarvai, apsaugantys nuo visko, kas tada buvo tikra ir neginčijama. Maža, išgąsdinta, mirtinai pažeidžiama, stojusi akis į akį pati su savim, -ji buvo drąsi, nenugalima, atradusi savo tikėjimą.
    - Sukurk žmogaus veidą, - sakė jam, - sukurk veidą, kuris mato meilę. Moters ir vyro. Adomo ir Ievos. Gal mūsų pačių. Kiekvienas veidas būna gražus, kai akys mato meilę... Nupiešk Ofeliją - su gėlėmis, su vainikais, gaudomą, bėgančią, statomą prie sienos - amžinai gyvą Ofeliją - Ofeliją su svarstyklėmis rankose, sveriančią pasaulio meilę... Dar nupiešk paprastą basakoję piemenaitę, mirštančią už savo tėvus... ir karūnuotą žvėrį, tokį žemės karalių - sužeistą, staugiantį... ir žemę, griūvančią po jo kojomis...
    Jis pažadėdavo viską nupiešti - puikiomis rūstybės spalvomis ir taip, kad būtų krislelis amžinybės. Tai buvo žaidimas - pilnas revoliucijos ir poezijos; sąmoningai pradėdavo jie tą žaidimą, nes norėjo kuo nors būti ir niekinti tikrovę. Kiekvieną valandą grėsė pavojus pasijusti žmogum - nieku, iš kurio tyčiojasi amžinai ginkluota kvailybė, ir kiekviena valanda buvo pati tinkamiausia sapnuoti kerštą ir prisikėlimą, nes delsimas nešė pražūtį.

    Ir vis dėlto tuo metu jis nebuvo kūrėjas, o tik juokdarys, sentimentalus, filosofuojantis juokdarys; neturėjo tokio naivaus stebuklus darančio tikėjimo, kaip ji; neturėjo neįveikiamos aklos drąsos ir to pirmapradžio gajumo. Jo smegenų vingiais vaikščiojo mirtis; įsižiūrėjęs į žmogaus akių gilumą, jis pamatydavo kaukoles ir galvodavo: kokia sielos istorija ir kokia jos ateitis; kur ta paslaptinga jos gyvybė, kuri akmeniui gali suteikti nemirtingumą. Niekada nebuvo prometėjų ir nebuvo kainų, buvo tik mirtis, nužyminti sielos istoriją; ko vertos visos bibliotekos ir menai, kai istorija ant kiekvieno žolės lapo ir ant žvaigždynų rašoma mirties ranka.
    Visa, ką jie darė, - buvo tik nešvankaus komedianto kvailos išdaigos! Argi taip? Taip! Viskas dings, nepalikę nė ženklo, nesužadinę noro veikti, kurti, įamžinti žmogaus kovą su brutalia tikrove; sapnai liks tiktai sapnais.
    Jis norėjo tik ją apsaugoti nuo to meto tikrovės, kas dieną demonstruojančios savo klaikų patvarumą, pūliuojančios tikrovės, išgelbėti nuo bado ir nuo mirties; ar tai buvo įmanoma?

    Laivas raketa su nemažėjančia jėga veržiasi pirmyn; didi naktis laiko apglėbusi žemę; tamsa pripildo artimas ir tolimas erdves, palydi ir sutinka prabėgančią šviesą; nesuprantama baimė it paukštis šiurkščiai suplasnoja sparnais.
    Kažkur suklinka moteris; skulptorius neramiai suklūsta; ne, tai tolimo garlaivio sirena - vieniša ir šiurpi; o gal tik jo įjaudrinti nervai priverčia girdėti tai, ko visai nėra; ne, nakties pūga be vėjo iš tikrųjų atpučia praeities garsus; raudos, niekada nenutylančios žemėje, pasiekia ausis; niekas nemiršta; jis dabar žino, niekas nedingsta, kas kartą perėjo per žmogaus sielą. Niekas! Niekas! Ne, jis neprivalo šaukti...

    Bet štai tamsuma ima retėti, iš lengva grįžta palaiminga šviesa; dangaus skliaute brėkšta apyaušriai.
    Kažkas vėl šaukia: "Gyventi! Gyventi!" Tai ji. Ne, tai kita moteris; ir šaukia kitu balsu - pilnu pasitikėjimo ir įtaigios moteriškos galios.
    Gražus veidas primerktomis akimis iškyla bėgančiame veidrodyje lyg baltas mėnulio atšvaitas; tikriausiai, tai visą laiką jis buvo jo mintyse, lydėjo ir persekiojo jį; mylimas ir nekenčiamas veidas, - daug kartų ašarų plautas ir pykčio iškreiptas, protingas ir sensualus - švelniai įsirašo jame kiekviena aistrų atmaina.
    Tai ne ta pati moteris, kuri kadaise šaukė: "Tu- man dievas!", kuri maldavo: "Nenoriu mirti, nepažinusi meilės!" Kita, nesuprantamai ir nuostabiai kita; tik vardas likęs tas pats: Marija.
    Skulptorius atitraukia akis nuo veidrodinio vandens ir ilgai mąsto, įsižiūrėjęs į rytų platybes, kur vyksta nematyti kitimai, kiekvieną kartą nauji ir nuo amžių seni. Kas yra laikas? Tai tekantis smėlis, kurį tu paimi ant rankų - nepakeliamai sunkus, o kartais nejaučiamas; smėlis byra - nesustojantis laikrodis - amžinybė ir sekundės - byra ant tavo karsto, ant didžio pasaulio, kuris buvo tavo meilė, užpila kraują, stebuklus ir klaidas. Tai tas pats smėlis, kurio kiekviename grūdelyje saulė - sekundės tavo delnuose - stato naują gimimą, naujas gyvybės tvirtoves, kurių nepasiekia senoji beprotybė.

    Kažkada jie buvo priėję tokią ribą, kurią peržengus nebegalima kalbėti apie ištvermę ir saikingumą; tikrovė virsdavo apokalipsiniais regėjimais ir netekdavo realaus turinio.
    Tada jis sutiko merginą, beveik dar vaiką; ji turėjo laukinio žvėries ištvermę, poetės vaizduotę ir drąsą; dailiausią madonos kaktą, kurioje siautėjo audros ir pamišimai, ir aplink galvą - šventosios aureolę; ji aklai tikėjo jo nesamu talentu, išrasdavo jam siužetus, netikroviškus siužetus - keistus ir naivius.
    Tai ji! Tai ta pati! Viešpatie, kokius stebuklus padarė laikas! Ne, jos veidą mažai pakeitė; grožį jai paliko dar daugeliui metų; ir akių ugnies nepaslėpė. Bet jai suteikė naują išmintį - visai iš kitos įstatymų knygos; padarė ją protingesnę už save; atvedė į tvirtą gyvenimo kelią - grįstą amžių patirtimi.

    Skulptorius mąsto apie daiktų pasikeitimus; vario švytuoklė nepastebimai sugriauna miestus, paminklus ir praeitį; milijonų sekundžių spaudimas ne mažesnis, kaip tokio pat skaičiaus tonų; žmogus susideda iš dulkių; iš tos pačios medžiagos susideda ir jo geri darbai; lieka aistra, nenugalima aistra - pastovi savo nepastovumu.
    Jis lipdė žmonių veidus, akmenį kalė kaip beprotis, vertė prabilti paprastus popieriaus lapus; kartais galvodavo, kad viskas - tuštybė, kančia - iš lengva ar staiga baigsis ir niekada nebeprasidės; niekada nebeišauš naujas rytas.
    O ji, moteris ameba, moteris žmogus, pajusdavo kaskart tvirtesnę žemę po kojomis ir vis iškeldavo iš savo širdies geležies krislelį.

    - Čia ne žmogus, o balta migla, - tarė ji, žiūrėdama į naują jo skulptūrą.
    - Galvoji, kad man nenusisekė, - atsakė jis. - Bet ar nepastebi didybės?
    - Kieno didybės? Akmenskaldžio?
    - Taip pavadinau, - atsakė jis.
    - Tai nereikalingas švelnumas.
    - Norėjau duoti truputį žmogiško tikrumo.
    - Sunaikinai tikrumą.
    - Ne! - sušuko jis.
    - Ar galima taip piktai žiūrėti į žmogų, kuris valgo pietus, - vėl kartą pasakė ji, nusigręždama nuo jo skulptūros "Pietūs iš vieno patiekalo".
    - Betgi žiūri šuo.
    - Jis pasirengęs atimti iš jo.
    - Gal būt... Aš norėjau parodyti truputį žmogiško tikrumo, - vėl atsakė jis.
    - Žinai kas tu? Klounas!
    - Liūdno veido?
    - Ne. Fokusininkas apsukrus, kuris netikrus daiktus verčia tikrais. Tikrųjų nenori nei pagerinti, nei pabloginti.
    - Aš tik suprasti noriu.
    - Menininkas fokusininkas nori suprasti gyvenimą!
    Ir ji garsiai nusijuokė.
    - Tu nuostabiai protinga, - tarė jis.

    Palaiminti, kurie suranda nepajudinamas tiesas; palaiminti pirkliai, nes jiems priklauso šios žemės karalystė; jeigu tai sutinka su sąžine ir gražbylyste, jie parduoda ugnį, vandenį ir savo žemės švelnumą - istoriją ir tėvų antkapius; jie nieko negriauna ir nieko nestato, gyvenimas griauna ir gyvenimas stato; jie tik protingai gyvena.
    Moteris ameba, neturinti pastovios formos, moteris žmogus, puikybės pilna ir pastovi, dabar nuostabiai protingai ir patogiai gyveno, išklodama savo gyvenimą tikromis šviesos juostomis; pro savo auksinį lukštą ji matė ne tik smilkstančius gamyklų kaminus, bet ir istoriją - nuo Adomo ir Ievos; mergaitės su mėlyna berete mirtį ir tūkstančių tokių pat mergaičių beprasmiškas mirtis šaltakraujiškai išbraukė iš žmonijos istorijos; sapnus, kuriuos sapnuoja vagys, ir sapnus, kuriuos sapnuoja šventieji, sumaišė su bloga apysaka, o paskui užmiršo.
    Tik tėvo ir motinos atminimą ji padarė savo gyvenimo švyturiu. Jie būtų likę tik nežinomi kankiniai, kaip ir tūkstančiai kitų, bet ji tvirtai įrašė juos į savo gyvenimą ir kalbėjo apie juos skambiais žodžiais; jų mirtys nebebuvo beprasmiškos; jie paliko jai didžiulį turtą: kankinių šlovę - neperkamą, nerandamą, negaunamą - kurią ji kažkokiu būdu pavertė aukso kasyklomis. Tėvų atminimą ji pardavinėjo kaip pirklys, o atminimas vis likdavo pas ją - likdavo grynas, nesuterštas.
    - Jei jie nebūtų žuvę... - kartą tarė jis.
    - Bet jie žuvo.
    - Jei būtų žuvę atsitiktinai...
    - Bet jie neatsitiktinai...
    Tai buvo dialektika. Jis žiūrėjo į ją nustebęs, paskui pasakė:
    - Jei kankiniai šiandieną gyventų, kur mes juos dėtume?
    - Tu - niekšas! - sušuko ji pasipiktinusi. - Tu negali gerbti tų, kuriuos kiekvienas gerbia.
    - Aš noriu visus matyti gyvus. Man atrodo, kad tai būtų laimė.
    - Tu nepadarei nė vieno mano tėvų portreto.
    - Daug padariau tavo. Jie - tavyje arba tu - juose.

    Jis sukūrė daug jos portretų, nupiešė daug jos pačios kažkada regėtų vizijų - ir visur buvo ji, Marija, - gražesnė, grakštesnė, subtilesnė už tą, kurią jis kas dieną mato. Jis įrašė į marmurą, į akmenį, į popierių gražų veidą, dievišką veidą moters, kurios akys mato meilę; sukūrė Ofeliją - su gėlėmis, su vainikais - gaudomą, bėgančią, statomą prie sienos - amžinai gyvą Ofeliją; ir Ofeliją su svarstyklėmis rankose, sveriančią pasaulio meilę; sukūrė tą basakoję piemenaitę, su šypsena mirštančią už savo tėvus; ir tą beprotę, šventąją, kuri šaukė: "Kiek džiaugsmo! Kiek šviesos!" tuo metu, kai jie buvo įžengę į žmogaus sutemas.
    Jis dirbo su įkvėpimu, įliedamas į medžiagą, į formą savo sielos istoriją; jis kūrė tobulybės ilgesį, kurį iš lengva, bet atkakliai kažkas stengėsi numarinti. Jis nepadarė nė vieno portreto, kuriame ji būtų atvaizduota tokia, kokia yra šiandieną, dabar, kokia vaikšto po savo puošnų butą, priiminėja žymius žmones, skaito knygą, rašo iškilmingą kalbą, skuba į posėdį. Jis nesukūrė nė vieno tikro jos portreto.
    Ir ji tai pastebėjo; jai atrodė, kad jis nesupranta ar nenori suprasti šių dienų meno (ji taip ir pasakė), kad jis daro kažką panašaus į nusikaltimą. "Ne aš viena taip galvoju", - dar pridėjo ji. "Žinau", - atsakė jis.
    - Tavo mintis užvaldė praeitis, - tarė ji.
    - Ateitis,- atsakė jis.
    - Tu bėgi nuo dabarties.
    - Nuo praeities.
    - Bet tu kuri tai, kas praeityje buvo ir... ko nebuvo.
    - Svarbiausia - "ko nebuvo", - nusijuokė jis.
    - Tai to nėra! Negali būti! Negali!
    - Bet čia kartais slypi truputis nemirtingumo. Tada ji nei iš šio, nei iš to sudaužė vazą ir suklykė:
    - Aš nebegaliu!!!
    Ji buvo tauri, ji nepasakė: "Uždirbk daugiau pinigų!," arba "Pats būsi kaltas, jei įsigysiu meilužį."
    Ji neverkė; sėdėjo išbalusi ir didelėmis akimis žiūrėjo į jį.
    O jis galvojo: "Viskas nebepataisoma. Bėgti! Bėgti kaip pasmerktajam. Beprasmiškai bėgti nuo savo paties menkybės, nuo kažkieno išdavystės..."
    - Mano kūriniai blogi, - pasakė jis nusiminęs. - Bet aš kūriau tai, kas padėtų mums išlikti žmonėmis.

    "Išlikti žmonėmis!" Kas tada taip pasakė? Jisai? Jis darosi juokingas, darosi moralistas. Stengiasi kitiems primesti savo iliuziją, savo išgražintą apgaulę. Naiviai filosofuojantis dailininkas. Komediantas! Teisingai sakė ji. Klounas! Ne! Homo sapiens! Palaimintas juokas! Homo sapiens - seno šlykštaus vodevilio aktorius; išsimaudęs kraujyje, ateina į sceną, reikalauja aplodismentų. Kas jis pagaliau homo sapiens - amžinas protas ar amžina beprotybė? Savęs viešpats, gamtos karalius ar tik mišinys molio, matematikos ir mirties? Nieko tikro, nieko pastovaus. Kokia skausmo prasmė?
    Jis nusižudytų, jei tai nebūtų galutinis išnykimas, jei galėtų stovėti šalia savęs ir juoktis arba šaukti: "Dieve, prie ko tu privedei?!"
    Jo kūryba, kaip ir jo gyvenimas, - klaidžiojimas chaose ir šešėliuose; kartais nesuvaldomas siautėjimas -beprasmis, nevaisingas; šauksmas paklydusio vidunaktį, iš kurio pavogtas žibintas; beviltiškas ir kvailas kartojimas: "Būk vertas savęs... savęs!" Kokio savęs? Vienišo? Nesuprasto? Amžinai klumpančio? Ar kovojančio? Nugalinčio?
    "Būti vertu savęs visose situacijose!" - tokius žodžius kažkada ištarė kryžiuotas žvėris, suskaitęs šovinius ir taikliai paleidęs į bėgančiuosius. Tada mirštančioji šaukė: "Kiek džiaugsmo! Kiek šviesos!" Gal būt, ji regėjo savo dievą, kartu su ja nustebusį ir paklaikusį.
    Jis taip pat regėjo dievą kraujo spektre; dabar regi žmogų - didelį ir tuo pačiu mažą - su išgąsčiu žiūrintį į savo atradimus. O istorija rašo savo paradoksus: "Ką palikote už savęs, rasite prieš save." Žmogus skaito, nežino, ką kaltinti: istoriją ar žmones; vėl skaito - ir nejučiom praranda protą.

    Skulptorius jaučia, kad artėja laikotarpis, kai jis vėl nieko nebesukurs; gal būt, niekada nebesukurs; jis kažką prarado; gamins portretą ar žmonių grupę - tikrovės šešėlį; bėgdamas nuo slapta slenkančių trūnėsių ir kaukolės vaizdo, lipdys gražius veidus, bet jie bus tik molis, gipsas arba bronza. Ir jis su siaubu jaučia, kad prieš save ras tai, nuo ko bėga; jis prarado dabartį, pats mato savo pasmerktumą.
    Realiausią dabartį jam atnešdavo moteris; ji visada budi, visada šalia tavęs; neperstojanti pagunda, rami savo neramumu; įkūnijimas žodžių: šiandieną, dabar, tuojau; ji gyvena, ji būna kaip pati žemė.
    Visa jo kūryba - tai regėjimas moters, kuri praėjo, kuri ateina - reali ir tikra, turinti puošnų butą ir meilužį - ateina iš legendos ir pripila nuodų į Adomo sielą.

    - Išvirsiu kavos, - tarė ji, nusigręžusi į langą.
    - Nereikia.
    Jis pasiėmė kelionės krepšį.
    - Dabar? - paklausė ji.
    - Dabar, - atsakė jis.
    Jos pečiai suvirpėjo; tikriausiai ji tyliai juokėsi; jis jautė, kokia ji dabar graži ir kokia artima jam.
    - Ką tu darysi su kūriniais?
    - Kūriniais? Ak, taip... Vėliau pasiimsiu.
    - "Ofeliją"... "Piemenaitę"... galėtum palikti. Mano veido bruožai.
    - Tau nepatinka. Sentimentalios.
    - Jos ne sentimentalios.
    - Jos - praeitis.
    Ji tylėjo.
    - Paliksiu "Žmogžudžių kovą", "Pietus iš vieno patiekalo"...
    Laikrodis valgomajame su kažkokia nesuprantama patyčia skaičiavo sekundes.
    Staiga ji atsigręžė, žengė prie jo.
    - Mušk mane!

    Ugniniai paukščiai danguje paskelbė auštančią dieną; vanduo, vanduo, auksinis spindėjimas; šikšnosparnių šešėliai, beformės šmėklos skrenda vandens paviršiumi, pasislepia ūksmingose pakrantėse; naktis miršta, tamsa iš lengva traukiasi, kiekvienas medžio lapas pakyla į šviesą.
    Gyventi! Gyventi! Šviesa priklauso gyviesiems!
    Moters veidas! Nežinomos moters. Nuostabus grožis, pagailos šypsena pasmerktajam. Taip. Šitokį veidą jis nori marmure iškalti. Šitokį. Tai turi būti jo kūrybos vainikas.
    Skulptorius užsimerkė; banga suskaldė žiburiuotą veidrodį; tarp skeveldrų pasirodė dvi tamsios akiduobės. Tai tikslas! Tai pabaiga! Ne! Tai būtinybė!

    Sirena. Garlaivis sustoja. Prieplauka.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page