r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
TU MUŠEI ADOMĄ

    Naktis. Ligoninės palata. Nuostabiai graži ir didelė. Šią naktį joje paklysti galima. Mėnulis sugriovė jos baltas sienas ir čia pat aplinkui pastatė naują nepažįstamą pasaulį. Atkakliai jis įsiskverbė į kiekvieną daiktą, klastingai pakeitė jų formas, visur paskleidė neramių sapnų. Matome didžiulius šešėlius, panašius į veidus, keistus skausmingus jų bruožus. Atspindžiai žmonių - iš kur, kokių? Stebimės ir užmirštame, kad esame paprastoje psichiatrinės ligoninės palatoje su geležiniais langų grotais ir dviem eilėm siauručių lovų, kur dieną viskas atrodo kitaip.
    Ligoniai miega. Tyliai vaikščiokim, neprižadinkim jų. Jei neprižadins jie vienas kito, ši naktis jiems bus dovana. Miega sargai ir sanitarai, taikingai šaltas rankas priglaudę prie šonų; miega gydytojas neramiam budėjimo kambaryje, kuriame pirmiausia išgirstamas pranešimas apie mirtį; miega net pati beprotybė.
    Sustokime. Vienas ligonis nemiega. Jis keliasi iš lovos, tiesia išskėstus pirštus, žengia į šviesos gelmenis. Gal jis lunatikas, miegodamas vaikšto? Ne. Jis visas virpa, blaškosi, iškelia rankas ir ima šaukti:
    - Aaa!!!
    Tai Adomas. Jį kankina bepročio sąžinė, mums visai nesuprantama. Jį slegia atsakomybė, kurios milijoninė dalis mums būtų nepakeliama.
    - Aš vėl apsiverčiau karste! - tarė jis pilnu skausmo balsu.
    Kai kurie ligoniai nubudo, pakėlė sunkias galvas, abejingai ėmė niurzgėti.
    Palata skendėjo melsvoje šviesoje; miegas dar sukosi apie visų blakstienas.
    Adomas tebelaikė iškėlęs į viršų rankas.
    - Tokiu pat žvilgsniu ji žiūrėjo į savo vaikus, - kalbėjo jis. - Ir pakaušis lygiai toje pačioje vietoje... Tūkstančiai metų praėjo... Aa.! Aš suteikiau jiems nepaprastą energiją ir ją sudėjau į galvos kiaušą. Sakiau: mano vaikai, darykite stebuklus ir mylėkite pasaulį! O ką jie padarė?! Kiekviena nauja karta užmuša savo brolius, žemę paverčia kapinėmis.
    - Imkite lazdą ir duokite jam per galvą, - žiovaudamas tarė vienas ligonis.
    - Kokią lazdą? - paklausė kitas.
    - Mano senelio.
    - Tą amžiną lazdą?
    - Amžinos lazdos nėra.
    Visi ligoniai susidomėjo lazda.
    - Aš sakiau - paprastą.
    - Čia jokios lazdos nėra.
    - Tai ir nereikia kalbėti apie lazdą, jei jos nėra.
    - Ne, vyrai, nieko negelbės. Jau seniai Adomas vietoj skrybėlės galvą pakabino spintoje.
    - Bauskite mane, - dejuodamas maldavo Adomas, - daužykite mane. Tėvus bausti už vaikų nusikaltimus - teisingiausia. Tėvų atsakomybė nesibaigia. Amžiais nesibaigia. Aš kaltas. Aš pradėjau žmonių giminę. Jūs negalite įsivaizduoti mano kaltės didybės. Ir bausmės negalite įsivaizduoti. Kiekviena nauja karta užmuša savo brolius - šitaip jie baudžia mane. Aukos, krisdamos negyvos, pirm prakeikia mane. Ir aš tūkstančius kartų apsiverčiau karste. Mirti nebaisu, bet mirusiam apsiversti karste!.. Aa!!. Nieko nėra ir nieko nebus baisiau. Kalnai gali griūti, kometos kristi, - paprasti numirėliai miega. Kas pradėjo žmonių giminę, amžiais neužmigs. Bauskite mane! Daužykite mane! Man bus lengviau.
    - Iš kur jis toks atsirado? - paklausė vienas ligonis savo kaimyną.
    - Atėjo.
    - Iš kur?
    - Iš nemirtingo praeities kapinyno. Jis pats taip sakė.
    - Kas jam kelią parodė?
    - Durys.
    - Šitos?
    - Ne. Durys į ateitį. Jis pats taip sakė.
    - Gyvenimas dabar toks pilnas visokios kvailybės, kad sunku susigaudyti, kur tiesa, kur netiesa.
    - Ką mano gydytojai? - sušuko kažkuris iš galo palatos.
    - O mes ką manom? - atsiliepė kitas.
    - Mes gyventi nebegalime!
    Jie jau darėsi neramūs. Jų nervais prabėgo pirmasis vėjas, prieš audrą sujudindamas lapus.
    O Adomas kalbėjo. Jis atbulas traukėsi nuo kažkokios baisios vizijos ir kalbėjo jiems... ne, nežinia kam.
    - Aš matau! Viską matau! Matau žmogų, ketvirčiuojamą į dalis, matau kraujo lašus ant giljotinos kirvio, jie dar nenudžiūvę, jie limpa prie mano pirštų. Inkvizicijos laužus ir kartuves matau. Laužai neužgesę. Ant kartuvių užrašyta: tik mes nemirtingos! Tik mes žinome, kiek sveria žmogus! Ar aš tikėjau, kad tiek tesvers?! Ar aš tikėjau?!. Pančiai ant rankų, ant kojų ir galvos, ant miesto vartų tironams pradžiuginti! Viską matau! Viską!.. Aa!!. Girdžiu jų klyksmą. Jaučiu jų skausmą. Baisų, nepakeliamą... iki beprotybės... Jų skausmas - mano skausmas. Mano - jų! Visų... mūsų... Aa!!. Mylėkite pasaulį, sakiau. Duokite man dovaną: mylėkite pasaulį, mylėkite vienas kitą. Duokite man dovaną. Be jos sunku man bus amžius išlaikyti. O ką jūs padarėte?! Ką padarėte?! Aa!!.
    - Aš visas drebu, - tarė, pakildamas iš lovos, ligonis. - Aš visas drebu... Tokia pat mėnesiena buvo ir tada.
    - Baisiai šalta! Bjauri naktis! - sudejavo kitas. - Beprotis mus pribaigs.
    Naktis užvertė ant jų galvų griūvančius skliautus; jiems būtų buvę geriau mirti. Bet jie bėgo, ieškojo pagalbos.
    - Užsimerkim!
    - Užsikimškim ausis!
    - Užsiklokime galvas!
    - Nematykim!
    - Nieko negirdėkim!
    - Turėkime proto!
    O Adomas kalbėjo. Jis dabar tyliai kalbėjo jų pačių neištartus žodžius.
    - Viską jie pakėlė. Šaltį, badą ir ligas. Viską jie pakėlė. Apgaulę, melą ir patyčias. Ir gyvulio leteną. Moterys, apraudojusios paniekintą savo kraujo paslaptį, išdidžiai ėjo prie duobių ir gulė kniūbsčios. Jūs viską atsimenate. Jūs pažinote ir ją. Tą, kurią mylėjote širdies meile. Jūs matėte... Kai jai iššovė į pakaušį, ji palengva apsivertė ant nugaros ir ilgai dar žiūrėjo. Jos veidas buvo gražus. Akys nukreiptos į vaikus - čia pat ir visur esančius. Tos akys bus gyvos, kol amžiai pasibaigs. Kol amžiai pasibaigę sustos!..
    Adomas atsiklaupė ir ėmė raudoti. Tada vienas ligonis pašoko iš lovos ir tvojo kumščiu jam per galvą.
    Adomas vis raudojo. Ligonis dar trenkė jam. Ir dar - užsimojęs visa jėga. Adomas vis vien raudojo.
    Ir dabar atsitiko kažkas nepataisoma. Ledas, ilgai braškėjęs ir trūkinėjęs, staiga įlūžo. Ir jie, netekę po kojomis pagrindo, kuris, nors ir nebuvo tvirtas, bet vis dėlto neleido skęsti, - neteko viso, kas paremta protu. Nematoma ranka juos išmetė iš palatos ir nugramzdino kiekvieną į savo praeitį. O ten, toje praeityje, buvo bedugnė, pilna įvairiausių žmogaus gyvenimo griuvėsių neprisišauktos, apkurtusios, mirusios teisybės; ir žmogiško pykčio, kuris buvo užsmaugtas. Jie šaukė kiekvienas savaip, keikė, nežinodami ką, kaltino nekaltuosius, aukas vertė budeliais ir, netekę logikos, ieškojo tiesos.
    - Tylėkit! Tiesą žinau aš! Leiskit man pasakyti!
    - Ne! Man leiskite! Aš žinau tiesą! Žinau tik aš vienas.
    - Adomas žino!
    - Melą žino!
    - Jis beprotis!
    - Nusikaltėlis!
    - Žudė žmones!
    - Kaltina mus!
    - Dar pridėkim!
    - Viskas buvo ne taip! Ne taip! Vyrai! Ne taip! - šaukė kitas ligonis.- Ji negulė kniūbsčia prie duobės. Ji pabėgo. Sakau, pabėgo!
    Pabėgo? Kas iš jų meluoja? Kas sako tiesą? Kam tikėti? Jie sutiko kliūtį, kurią turėjo peržengti.
    - Ne! Nepabėgo!
    - Beproti! Nekalbėk, ko nežinai! Ji pabėgo. Jai pataikė į koją. Dvi kulkos! Švendrėse visą naktį ištūnojo. Šunes skalydami gyvam mirtį varė. Aušra jau virto ant miško. Reikėjo šokte šokti! Ji norėjo vėl bėgti kartu. Geležiniais nagais įsikibo į mane. Nepalik! Nepalik! O jai koja! Suprantate, koja! Daviau per galvą...
    - Kas davė jai per galvą?
    - Aš. Akmeniu.
    - Budelis!
    - Užmušti jį!
    - Ne, vyrai! Išklausykim iki galo.
    - Ištirkim, iš kur jis gavo akmenį švendrėse?
    - Akmenį velnias man pakišo. Pats mačiau: velnias! Ir dabar tą akmenį nešiojuos ant kaklo. Manote, lengvas? Tik teisingumas gali jį pakelti.
    - Nebliauk!
    - Tavęs neužmušim.
    - Aš nekaltas, kad daviau jai per galvą. O gal ir ne aš daviau. Su kuo turiu dabar atsiskaityti. O atsiskaityti reikia.
    - Su Adomu!
    - Su Adomu!
    - Su Adomu!
    - Meluoja, velnias! Meluoja! Nežino tiesos! - šaukė kitas, kumščiais mušdamas į lovos galą. - Ir jūs meluojate, nieko nežinote! Viskas buvo ne taip. Ji sušalo į ledą. Kartu su dukra.
    - Sušalo?
    - Kaip sušalo?
    - Iš vagonų iškėlė mus naktį. O speigas! O pūga! Girdite! Fff!.. Girdite? Pūga šniokščia!
    - Adomas šniokščia!
    - Pūga! Sakau, pūga!
    - Pūga kitaip pradeda.
    - Dabar Adomas. Tada pūga. Sakau, tada pūga! O šaltis kaip dilde odą varo. Kailinius buvau apsivilkęs aš. Jos liepė. Jos nepyko. Rytą stačios stovėjo šalia. Buvo kietos kaip stulpai.
    - Kas jus iškėlė į pūgą?
    - Kas? Aš nemačiau. Kartais man atrodė didelis kas, kartais mažas. Grūmojau dangui. Dabar sužinojau: štai!
    - Adomas?
    - Adomas.
    - Ne! Ne! - rėkė stambus keturkampiškas vyras. - Adomas čia nieko. Ji užtroško. Dar vagone užtroško! Mano akyse! Ilgai žiūrėjau į ją. Balta balta! Suglaudusi sparnus.
    Staiga vienas ligonis ėmė garsiai juoktis. Žilas, raudonskruostis ir žlibas, jis juokėsi geru laimingu juoku.
    - Ji gyva, - tarė jis. - Gyva ir sveika. Jūs patikėjote gandais ir dešimt kartų ją palaidojote. Jūs nežinojote, ką kalbate... Kautynės buvo, tai tiesa. Vieni šaudė iš namo, kiti iš miško. Tie, kur šaudė iš namo, spardė mus į galvą. Tie, kur iš miško, - taip pat į galvą. Atsimenu, kai pabudome po antro spardymo, lijo lietus, danguje švietė vaivorykštė. Tai buvo labai seniai. Šiandieną mes gyvi ir laimingi.
    - Ką pridaro mašina bepročio rankose! - pasakė labai ramus ligonis, šoferis. Bet jo žodžiai su niekuo nesiderino.
    Koridoriuje pradėjo mušti laikrodis. Dūžiai skambėjo kaip varpas. Tai buvo jaudinanti valanda. Šeši maži žmogiukai daužė varį ir darė stebuklus. Kažkur pasigirdo žingsniai, smulkūs ir gražūs žingsniai; sužvangėjo raktai, uždainavo savo dainą vanduo, vėl atsirado sienos ir durys. Ir mėnulis, paskutinį kartą nusijuokęs apgaulingu juoku, tyliai pasislėpė.
    - Aš ne žmogžudys, - visai kitu balsu tarė ligonis, kuris nešiojosi akmenį ant kaklo. - Nekaltinkit manęs. Aš pirma pasakiau netiesą.
    - Tai aš pasakiau netiesą!. - atsiliepė tas, kurio žmona sušalo.
    - Tu teisinies?!
    - Tu Adomą mušei!
    - Aš mušiau ne Adomą.
    - Suskaldyti puodai!
    - Nepaskersti galvijai!
    Jie nežinojo, ką reikia kaltinti, ką teisinti, ką apgaudinėti. Ir nežinojo, iš kur kyla žmogiškas skausmas.
    - Adomas yra dievas! Jis nedarė mums bloga! Jis kentėjo už mus! - šaukė vienas.
    - Dar kartą jis buvo atėjęs į mūsų tarpą! Ir mes nematėme! - šaukė kitas.
    - Atėjo pakelti mūsų kryžiaus!
    - Aprišti mūsų žaizdų.
    - Sustiprinti mus taikoje!
    Vienas po kito jie suklaupė prie gulinčio Adomo.
    - Tu išmėginai mus.
    - Tu permatei mūsų mintis.
    - Tu žinai mūsų kelius.
    - Nevesk mūs į pikta.
    Jie meldėsi, bet Adomas negirdėjo. Jis buvo miręs.

    Sapnai nutrūksta, ligoniai kyla iš miego, atidarinėja langus. Greitai ateis seselė matuoti jų temperatūros. Bokšto laikrodis tikrai jau paskelbė dieną.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page