r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
KADA JI SURADO SAVE

    Jei mama būtų pasakiusi, kad tai paslaptis, ji tą paslaptį būtų išlaikiusi. Jei būtų pakalbėjusi su jąja jautriais žodžiais, apkabinusi per pečius: "Dukra, suprask, tu nebe maža", - ji būtų supratusi ir paslaptį būtų nešiojusi, uždarius širdyje, kaip pirmą motinos pasitikėjimą.
    Juk ji supranta daug daugiau, negu suaugusiems atrodo. Jeigu kasdien ji klausinėdavo apie smulkiausius dalykus ir daug ko neišmanė, tai tas visai nereiškė, kad mažoje jos širdyje nebuvo išminties. Ir štai kada pamatė degančius namus ir žmones sužeistus, ji nieko nebeklausė. Ji matė ašaras ant motinos blakstienų - kitokias ašaras, - be žodžių jas suprato. Jos reiškė karą, gal būt, - sugriautą jų gyvenimą, o gal ir šitą siaubą, kurį vadinam mirtimi.
    Tik vieno ji paklausė motiną: kur tėtis? Bet motina jai nieko neatsakė. Vėliau ji dar paklausė, paklausė žodžiu, ašarom, žvilgsniu - ir niekas nieko neatsakė.
    Bet kartą ji pamatė tėtį. Nustebusi, sujaudinta, pradžiuginta, ji matė savo tėtį. Tai buvo tiesa, kuri netilpo širdyje. Bet mama tik nusijuokė ir tarė jai: "Sapnavai, dukrele." Bet ji gi nesapnavo. Ne! Ne! Ji nesapnavo! Tai buvo tokia linksma žinia. Tai buvo šventė. Ir ji pasakė visa tai kaimynui Čenkui, tam pačiam juokingam ir geram storuliui, kuriuo pasitikėjo. Ir kaipgi nepasitikėti, jei žmogus save vadina "geru draugu", sodinasi prie stalo, jokių pamokymų nesako, juokauja, kalbasi... Tai jam pasakė ji, kad matė, mėnesienai šviečiant, šautuvą kampe ir matė tėtį, miegantį šalia mamos O rytą nebebuvo nei šautuvo, nei tėčio.
    Juk ji pasakė tiesą suaugusiam protingam žmogui, kuriuo pasitikėjo, o mama išplakė ją rykšte. "Tu sapnavai, kvaile! Tėtę išvežė į darbą vokiečiai." Mamos žodžiai buvo netiesa. Tėtis čia. Tėtį matė ji pati. Rykštė buvo nepelnyta ir dvigubai skaudi.
    Ir štai dabar paliko ją mama su tuo mažu kvailu berniūkščiu. Paliko, nieko neįspėjusi. Rengėsi iškepti šventėms šviežios duonos, žadėjo parnešti jiems eglutę, kieme kalbėjosi su Čenkum ir dingo taip staiga, nespėjo ji nė pamatyti. Užėjo ji pas Čenkų pasiteirauti, kur mama. Čenkaus taip pat namie nebuvo.
    Rytoj ateina Naujieji metai. Už lango pūga siaučia, ledinis sūkurys net stogą plėšia..O brolis jos visai pakvailo: bėgioja šaukdamas po pirkią arba aukštielninkas į lovą krinta ir ima verkti. Iškėlęs kojas mostaguoja ir visa gerkle rėkia: "Valgyti! Valgyti!"
    Jai nejauku. Ant stalo spingsi lempa. Sienomis tamsūs šešėliai slankioja. Jie kartais pašoksta ir išskečia nagus. Šešėliai gyvi darosi - lyg žvėrys, alkani ir plėšrūs.
    Net nugara pagaugomis nueina. Bet ji negreitai išsigąs ir išsigandusi nežliumbs. Ji blaškosi tiktai dėl to, kad nieko nesuranda namuose; užmiršo, kaip šeimininkauti, kai šalia nėra mamos. Ir pavargo, bėgiodama be jokio reikalo po šaltą ir nejaukią pirkią; pavargo, savo kvapu bepūsdama lango stiklus ir bežiūrėdama į padūmavusius sniegynus.
    O brolis dar!.. Nemanė ji, kad jis toks gobšas, neteisingas ir taip mažai supranta. Pasigrobė jis paskutinę duoną, - dar gerą kampą kepalo, kurį ji raikė po riekutę, - spardėsi ir šaukė, kada norėjo ji atimti. Ji alkana pati. Stengėsi taupyti. Bet jau dabar pareikalaus ir ji savo dalies. Jei brolis visos duonos nesuvalgys, ji likusią subaigs. Be reikalo per daug ji rūpinosi juo.
    Pasirėmė ant stalo ir, vis skersom žiūrėdama, galvojo: liks dar jai, ar visą brolis sutvarkys Kodėl mama negrįžo vakar?.. Kodėl negrįžta šiandien? Ji nieko nesuranda, pasimetė visai... liks dar jai duonos…ar brolis visą...

    Ir staiga!.. Sugirgždėjo durys, padvelkė lauko šaltis, į pirkią įžengė grįžusi mama, Baltais kailinukais ir balta skarele. Abi rankos pilnos ryšulių Čia aišku, kažkas valgomo, o gal net labai skanaus Ji nustebusi žiūrėjo ir netikėjo savo akimis. Mama padėjo ryšulius ir nuostabiai gražiai nusišypsojo.
    - Kodėl nebėgi prie manęs, dukra?
    Tada prišokusi panėrė rankas po kailiniais ir apkabino motiną.
    - Kodėl taip ilgai negrįžai?.. Kokie šilti tavo kailinukai! Gera... labai gera tavo šiluma...
    - O! Kokia tu stipri!
    - Aš labai myliu.
    - Ir didelė tu! Beveik iki manęs. Maniau, kad mažesnė.
    - Manei, kad mažiau. myliu? Aš niekada mažiau nemylėsiu tavęs.
    - Žinau, dukra. Tu laukei, žiūrėjai, kvėpavai į apšalusį stiklą..O mane, matai, apsnigo ir apipustė.
    - Bet tu kvepi duona, mama. Duona! Duona!
    - Pakentėk. Tuoj dengsime stalą O žinai, dar ką parnešiau?
    Pravėrusi duris, iš priemenės įkėlė eglutę - žalią, mišku kvepiančią.
    - Kur tokią gavai?
    - Čenkaus giraitėje nusikirtau.
    - Čenkaus?!
    - Kodėl taip nustebai, dukra?.. Šuo mane puolė visu keliu ir vis griebė už kojų.
    - O tau reikėjo prisipilti skardinę žirnių ir barškinti šuniui prie ausies.
    - Iš proto būtų išėjęs šuo... Dėk lėkštes. Pavalgysim. Paskui puošime eglutę.
    - Aš nieko negaliu surasti.
    - Surask pirmiau save, dukra.
    Mama padėjo jai ant peties ranką - tokią gerą ir tokią lengvą kaip pūkas. Paskui, šypsodamasi ir jai pamerkusi, ėmė atrišinėti ryšulius.
    Ką ji čia pamatė - sunku įsivaizduoti! Čia buvo su bulvėmis kepta mėsa ir vėdaras, dešra ir sūris, o milžiniškas duonos kepalas atrodė ką tik iš pečiaus išvilktas - garuojantis, įdegęs, kiaušinio baltymu nublizgintas.
    Ir pripildė pirkią maloniausi, pažįstami ir nepažįstami kvapai: čirškintų svogūnų, kepintų kopūstų, deginto cukraus ir šiltos duonos kvapas. Ak, tas šviežios duonos kvapas! Jis toks skvarbus - nuo mažumės ją persekiojęs, iš paties dangaus pasiekdavęs ją, kai kepdavo tenai duoną!..
    - Bet kodėl gi mes nevalgome? Kodėl? Kodėl?
    Mama keistai pažvelgė į ją ir nusijuokė.
    - Argi mes nevalgome?
    - Nevalgome, mama, nevalgome!
    - Taip, nevalgome.
    Tik dabar ji pamatė, kad už stalo sėdi Čenkus ir milžiniška burna žiaumoja jų gėrybes. Kaip jis čia atsirado, ji nepastebėjo. Išsigandusi atšoko ir įsikibo motinai į ranką.
    Prie stalo dėjosi kažkas baisaus. Tas žmogus glėbiais viską grūdo į savo nasrus ir, timpčiodamas ištiesto ir storo kaklo raumenis, stūmė į skrandį. Prakaitas lašėjo jam nuo kaktos, taukai tekšnojo kabančiu paliaukiu.
    - Mama! Kodėl jis taip baisiai valgo?
    - Jis ne valgo, o ėda. Valgydamas taip nenutuks, tik ėsdamas.
    - Buvo geras žmogus. Ir ką dabar jis daro!..
    - Surask save, tada sužinosi, geras ar ne.
    Ir ji apstulbusi pamatė, kad stalas visai tuščias. Net lėkštės buvo dingusios. Aišku, negalima galvoti, kad Čenkus būtų jas surijęs.
    Ji išdidžiai išsitiesė ir žiūrėjo į motiną. Kas gi toliau? Ji moka valdytis, bet ji alkana. Ji baisiai alkana. Per kraują žmonės brenda prie duonos! Ar ne taip Čenkus šaukė tada, stovėdamas vidury kiemo?
    Motina vėl padėjo ranką ant peties ir tarė:
    - Kartais reikia per kraują ir per ašaras perbristi, kol save surandi. Surask save ir surasi duoną.
    - Tai eime! Eime!
    Ir ji pradėjo šukuotis taip greitai, kad jos palaidos kasos, šukų mėtomos, plaikstėsi kaip vėliavos, smarkiam vėjui pučiant. Tik ji niekaip negali surasti savo vatinio - to naujojo, bet jau nunešioto vatinio su trim didelėm sagom O mama jai kalba, mama šaukte šaukia:
    - Tau šalta, tu alkana, bet turi širdį, pilną meilės. Tai eik, eik, kur veda širdis! Eik. Eik! Nesustok! Pereik nuo vieno nakties krašto iki kito.

    Ir jos išėjo - sparčiai, drąsiai, aiškiai žinodamos, kur eina ir ko eina.
    Greitai išnyko pusnynuose pirkia, užgeso mažas kaip ašara žiburėlis, prapuolė šermukšnis ir svirtis. Aplink vien tik laukas, pripildytas šaltos nakties iki dugno, kaip šulinys vandens.
    - Kiek žingsnių nuo vieno nakties krašto iki kito? - klausia ji, žengdama pusnynais,
    - Eidamas žingsnių neskaičiuoji. Ir neskaičiuoji, kiek kartų parkrenti.
    Ji neparkris. Ji tvirta. Ji žino, kur eina. Jai reikia surasti save, reikia surasti duoną.
    Ji mato, kaip lipa į kalną eglaitės ir ant išskėstų rankų neša baltus pyragus. Bet tai ne jai. Eglaitės keliauja į kažkokias iškilmes, tikriausiai į vestuves, kurios, aišku, bus su muzika ir su šviesomis.
    O štai ir beržynas! Baltas, gražus beržynas - toks švelnus ir taip jaukiai šlakuotas. Jos žengia į tą nuostabų mišką, eina gilyn ir gilyn. Beržynas bekraštis, neaprėpiamas ir kažkokio didžiulio nesuprantamo džiaugsmo kupinas.
    Ir staiga koks stebuklas! Beržynas sumažėjo ir virto pienu, tikru kvepiančiu pienu, kurio ji taip trokšta. Į kokį čia indą jis supiltas, kaip jį pasiimti? Pienas niekur nesupiltas - kaip ir beržynas.
    Didelės akys žiūri į pieną. Kieno tai akys?
    - Mama! Juk akys - tai aš?
    - Kai visų vaikų akys galės matyti pieną, tada jau būsi tu. Dabar dar ne.
    Ji užsimerkė, kad lengviau būtų nugalėti pagundą. Bet rankos vis vien tiesiasi į pieną. Keistos rankos - jos trokšta, verkia, myli.
    - Juk rankos - tai aš?
    - Daug rankų miršta, apkabinusios vienos kitas. Tai tavo rankos. Tai tu.
    - Keistai tu kalbi, mama, - tarė ji nusiminusi. - Tave myliu, noriu būti panaši į tave, bet tavęs nesuprantu...
    Ir motina ją paėmė ant rankų, ištarusi;
    - Tu mano, mažyte...
    Gal būt, ji buvo užmigusi ant tų stebuklingų rankų, gal ir dabar tebesapnuoja, nes viskas taip staiga pasikeitę, viskas taip aišku ir tuo pačiu kartu keista ir nesuprantama.
    Ji aiškiai mato - naktis baigiasi ir žiema baigiasi, sniegas nutirpęs, vanduo numeta šešėlius ir darosi skaidrus. Ji bėga, motiną palikusi, mina minkštą jauną žolytę ir jaučia, kaip kaista kojos nuo švelnios ryto vėsumos.
    - Man smagu, mama! Man smagu!..
    - Tu brendi ne per rasą, bet per savo ašaras.
    Na tai kas! Bet jai smagu. Ji neverkia, ji juokiasi. Juk ir pati mama mokėjo juoktis, kalbėti tėčiui: "Laiminga aš... Laiminga aš..." Ir bristi per savo ašaras.
    O štai kokia nepaprasta aikštė atsiskleidė prieš ją, lygi kaip stalas, akim neaprėpiama, kažkokių neregėtų ilgastiebių gėlių priaugusi. Aplinkui ąžuolai debesis kaip vainikus neša ant šakų, o pačioje aikštėje saulė teka. Nuo čia, tur būt, prasideda diena; čia, tur būt, subėga visi žmonių džiaugsmai; ir gėlės čia taip auga, taip žydi!
    - Gėlės - tai aš! Gėlės - tai aš!
    Krykštauja ji, apglėbdama išskėstais delnais kiekvieną žiedą.
    - Kokia dar tu maža!.. - tolumoje išgirsta liūdną mamos balsą.
    Bet štai, žiūrėkite, stalai! Nepaprastai ilgi stalai lygioje pievoje, kaip šeimininko sode sustatyti; drobinėm staltiesėm visi dengti. O žolėje pintinės; iš jų pyragai, dešros verčias per kraštus. Pintinės sustatytos eilėmis po tris šimtus ir net daugiau, kaip turguje vežimai.
    Vestuvės, pagalvojo, nepaprastos vestuvės! Tur būt, pasaulio šeimininkas veda. Ir valgys čia, kaip danguje per šventes.
    Ir muziką išgirdo ji. Iš kur sklido muzika - gal iš miškų, gal iš laukų, - jai neaišku. Bet muzika nepaprastai graži. Ne ta, maža ir raudanti, kur žvairaakis Tercijonas muzikuoja, bet kažkokia rami, plati ir kartu neapsakomai džiaugsminga, - kaip visos girios šlamančios, kaip visi rugių laukai, kaip visos pievos.
    Bet kas gi čia?! Iš džiaugsmo jai širdis sustojo plakusi:
    - Tėtis! Tėtis' Tėtis!
    - Aš jus mačiau, į jus žiūrėjau ir žiūrėjau, bet štai, vaikai, aš negalėjau jų palikti, - pasakė jis, sodindamasis ją ant delno.
    Ir didelis būrys vaikų, ėjusių kartu, apkibo tėtę. Mergaičių ir berniukų vis rinkosi daugiau. Ir visi šventiškai išpuošti: rausvi, gelsvi, švelniai balti, kaip pienas, kiti melsvi, kaip gėlės arba margi, kaip paukščiai. Juos vedėsi ir nešėsi ant rankų vyrai ir moterys, panašios į jos mamą. Daug buvo vyrų, kurie ir šautuvus turėjo, bet metė juos į krūvą ir ėjo su vaikais. Ir ėjo vis nauji būriai, po jų - ir vėl nauji.
    - Kokia čia šventė, tėti? Aš nesu mačius dar tokios, - vis dar nustebusi, klausė ji.
    - Ir negalėjai tu matyti. Tai Naujieji metai.
    - Pavasarį atėjo Naujieji metai?
    - Pavasarį atėjo Naujieji metai. Ir aš grįžau pas jus, mano dukra. Ir grįžo jie visi, visi... Jų grįžo labai daug, grįžo tūkstančiai.
    Dabar suprato ji, kada ateina Naujieji metai ir grįžta jie visi... "Grįžau pas jus... Grįžau pas jus..." - prabyla tūkstančiai balsų.
    Tai štai kokia čia šventė!
    Ir šoka čia visi, kaip niekada dar nėra šokę. Šoka vyrai dideli, šoka moterys, panašios į jos mamą, padūkusį suktinį kerta įraudusios mergaitės, ir net žiopliukai trepsi, kratosi ir mindo šokėjoms kojas.
    O muzika nuo žemės kelia.
    Ir ji čia šoka dar smarkiau, negu kiti. Basa skrieja pavasario žolynu ir savo kojas jaučia tiek, kiek jaučia lengvą vėją O jos šokėjas, gerokai šleivas ir kiek kuprotas, atrodo, tuojau kris negyvas.
    O muzika, ta nuostabioji muzika taip ėmė groti - nei eglės, nei beržai nebeištvėrė. Sujudo trypinėti ir ėmė suktis rateliu; beržai net išsivilkę bėgo čia į priekį, čia vėl atgal ir, kepures nukeldami, vis lankstėsi prieš jaunas šokančias egles.
    Ir dar labiau nustebo ji, pamačiusi, kad šoka su žmonėmis kartu ir stirnos, ir šmaikštūs šermuonėliai. Šoka kiškiai, tie paniekinti bailiai - užmiršę pajuoką žmonių, - taip trenkia kojomis, kad žemė dreba. (Be reikalo gyvenime taip stengiamės baimę įvaryti silpnesniesiems.)
    Šoka paukščiai šakomis, šoka voverės viršūnėm, šoka stalai ir pyragai, šoka storosios pintinės (kraipo šokdamos pilvus - gali juokais plyšti!).
    Jie taip šoka visi, lyg kažką nugalėję, įveikę, sutramdę, kažką siaubingai didelį, visus bauginusį. Bet ką?.. Gal mirtį?..
    Ir ji šoka dar smarkiau, šoka tą patį šokį kartu su žmonėmis, su gėlėmis, su paukščiais.
    Ji šoka vaikystę...
    Atblokšdama ant veido krintančias kasas, sušuko mamai:
    - Dabar tai aš! Dabar tai aš!
    Bet mama neatsakė.
    Dar kartą sušuko ji. Mama neatsakė.
    Palikusi šokėją, bėgiojo ji po visą šventės aikštę. Mamos nebuvo.
    Išgirdo kažkieno balsą, išgirdo savo širdį plakant:
    "Mamos jau nėra!"

    Visi šokėjai buvo dingę. Ji blaškėsi tarp abejingų medžių, blaškėsi viena. Norėjo šaukti, šaukti visam miškui, visam pasauliui... Bet staiga pamatė degančią lempą, sienoje šešėlius... Ant stalo, kur ji buvo padėjusi galvą, pamatė seilių klaną...
    Tai ta pati jų pirkia.
    Tik iš kur tie du vyrai? Stovi pirkios viduryje, galvomis lubas parėmę, ir kalbasi. Ką jie kalbasi?
    - Ir kas iš to? Ar ji išdavė savo vyrą? Ne! - sako vienas.
    - O būtų išdavusi. Garo pagailėjote, - antras balsas Čenkaus. - Vyrai kaip jaučiai, ir tai neatlaiko O čia tik peliūkštė.
    - Hm... Peliūkštė!.. Tokios peliūkštės savo vyrus išduoda tik pačiam šventam Petrui... Velniava, aš tau pasakysiu, velniava! Kitą kartą tardykite patys.
    Kažkoks naujas jausmas iš karto pasakė jai, apie ką čia kalbama. Kraupiai nustebo ji ir išsigando, lyg susidūrusi akis į akį su pačia mirtimi. Siaubingiausi vaizdai prabėgo jos galvoje. Ji žinojo, ką dabar daro su žmonėmis. Pavojus vertė ją galvoti daugiau, negu įstengia. "Ji neišdavė savo vyro..." Tai mama! Ją mušė! Ją kankino! Ją nužudė!.O gal dar ne?.. Nugalėti išgąstį, nugalėti siaubą... Viską suprasti iki galo.
    Vyrai užsirūkė, perėjo per pirkią, tur būt, į ją pažvelgė.
    - Ką dabar su jais darysim? Reikėjo kartu, ir būtų buvę šventa.
    - Jie dar bus reikalingi. Aš viskuo pasirūpinsiu. Paskui... atsiras ir jiems vietos.
    Ji girdi žodžius, tokius tikrus, kaip geležis, bet nepakelia galvos. Siaubingiausi vaizdai vėl prabėga mintyse. Kas akimirką ji darosi senesnė.
    Viską ji turi išgirsti. Viską suprasti. Sukąsti dantis, sutramdyti širdį.
    - Tyliau. Pabudo, - pasigirsta balsas.
    - A!.. Na, matai... Pats grupenfiureris galėtų gyventi. Tik truputis dažų...
    Dabar jau jie nieko nebepasakys.
    Staiga kažkokia jėga metė ją į vidurį pirkios - prieš tuos baisius žmones.
    - Kur padėjote mamą?! Mamą! Mamą! Mamą kur padėjote? Mamą kur padėjote?!
    Taip staigiai ir taip baisiai ji pradėjo šaukti - vyrai atatupsti ėmė trauktis prie durų.
    - Pasiuto mergiotė!
    Ji žengė prie Čenkaus dar arčiau ir vis šaukė, šaukė siaubo ir pykčio balsu, šaukė jam į veidą:
    - Mamą! Mamą! Mamą kur padėjote?! Čenkus jau laikė durų rankeną.
    - Tavo mama iškeliavo pas tėtį...
    - Gesink šviesą ir eik gulti!
    Ir vyrai skubėdami išėjo.
    Ir liko kaip ir stovėjusi vidury pirkios su praverta šauksmui burna.
    Ji buvo dešimčia metų senesnė. (Dar kita tiek pasenės, kada pilnai supras, ką ji pati padarė.)
    O dabar...
    Nereikia šaukti. Nereikia verkti. Suspausti kumščiu širdį. Nepasiduoti. Suspausti širdį. Suprasti, ką reiškia:
    "Atsiras ir jiems vietos". Atsiminti, kur jau atsirado jiems vietos.
    Surask save... Surask save.. - girdi tyloje motinos žodžius. - Surask save... Surask save...
    Dabar jai aišku. Tuo pačiu keliu! Nelaukti ryto! Per pusnynus, per vėją!.. Nesvarbu. Nelaukti ryto! Prisikelti brolį... Greičiau, toliau... Tamsa juos pridengs. Tuo pačiu keliu!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page