r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
GYVŲ SIENOJŲ NAMAI

    - Ąžuolai, skroblai, eglės, padavę vienas kitam rankas, tvirtai laiko sunkų stogą, - ne tokį aukštą, kaip ten kažkur šviečiantis mėlynas skliautas, bet lygiai patikimą ir būtiną. Iš žygio grįžę vyrai, nubraukę nuo kaktos prakaitą, gali pasakyti: "Na štai, mes ir vėl po stogu!" Tūkstančiai gražiausių sienojų statmenai sustatyti laiko sieną, už jų dar tūkstančiai - visi surišti žemės moliu, smėliu ir vandeniu.
    Tai namai. Namai, kuriuose valgoma, miegama, svajojama, kuriuose tvarstomos žaizdos...
    Čia ateina žinios iš plataus pasaulio - sutrikusio pasaulio, aklai braidančio gaisravietėse. Per dūmus ir gaisravietes ateina kalnus verčiantis tikėjimas ir iš naujo sudeda granitą ant granito. Gyvenimas čia laikosi tvirtai, nors aplinkui taip siautėja mirtis.
    Gaižus šunų lojimas, kraupus lojimas, artėjantis, o kartais tolstantis, mašinų griaudėjimas auksiniais rytmečiais, kelia siaubą, didina sugebėjimą užmušti kitą, sugebėjimą užmušti save, kai pasidaro tai būtina.
    Keisti namai, gyvų sienojų namai. Kupini plieno rūstumo ir švelniausių mėnesienos naktų. Namai, pilni nesuprantamo nakties gyvenimo, kurį tu regi ir nustebęs neužmerki akių. Ir tada tave ima kankinti troškulys, gerklėje darosi sausa, pakyli, žengi; aplink švelnus vėsumas, rasoti lapai liečia veidą ir primena moters ašaras. Kartoji vardą. Kartoji brangų vardą ir dūsti nuo laimės jausmo - nesamos, o visur esamos laimės; laimės - pasaulio kūrėjos! Dūsti nuo galingo laimės jausmo, tarsi kokio dievo, stojusio į kovą su mirtimi...
    - Ne dievas stoja į kovą su mirtimi, - tarė ji, žiūrėdama į jo veidą.
    - Kas?
    - Moteris.
    - Tai buvo tik palyginimas. Aš taip užrašiau dienoraštyje. Iš tikrųjų aš nieko nežinau. Mūsų išmintis - dulkė. Mes tik kvailai sentimentalūs. Toje tavo duobutėje krūtinės viduryje yra daugiau išminties, negu filosofų knygose. Amžina motina, nemarioji moteris!
    - Kur tu rašai savo dienoraštį?
    Ji žinojo, ką jis atsakys, bet norėjo nukreipti kalbą.
    - Rašau mintyse. Dabar mūsų gyvenimas toks, kad negalima nešiotis jokių rašytinių įrodymų. Vienas klaidingas žingsnis, ir karalienė - našlė. Liežuvis nutils, o popierius - ne.
    - Tiesa, - pasakė ji. - Tiesa, - pakartojo, suinkštė kaip žvėriukas ir ėmė keistai juoktis. Tiesa buvo tokia, kurioje tilpo ir kvota, ir kankinimai, ir žmonės, pakabinti po balkiais, kaip šunys po obelimis.
    Vaizduotė buvo sujaukta ir užnuodyta. Beprotybė tekėjo kaip nerami upė; ant kranto reikėjo stovėti.
    - Ką dar užrašei savo dienoraštyje? - ištarė ji pro sukąstus dantis.
    Dabar jai buvo reikalinga paguoda.
    - Šitą rugių lauką. "Rugiai! Tarp beržyno! Ar matei ką nors gražesnio?" Juk taip man atsakei, kai aš ištariau: myliu. Tie žodžiai reiškė: ir aš myliu. "Girdi? Varpos šnara!" - vėl tu pasakei. Ir to užtenka, kad jį paimtų į dangų - šitą rugių lauką su visais beržais. Nenumaldomas kerštas joja per žemę didžiuliu arkliu ir juos sutryps.
    - Tu visada taip rašai?
    - Ne. Dažnai daug didesnes kvailybes... O taip yra. Būtų nyku be kvailybių. Aš jam dėkoju.
    - Kam?
    - Kas tarp beržų pasėjo rugius.
    - Nedėkok. Jis - piktas žmogus.
    - Visi vaikšto įpykę. Net jų šešėliai pikti.
    - Tie juodi kryžiai užlaužtais galais! Taip veikia, - žmonės subeprotėja iš pykčio.
    - Tu pasakei protingai.
    - Turiu pagrindo taip sakyti.
    - Žinau.
    - Ne viską.
    - Kada nors pasakysi.
    Ji tylėjo.
    - Šiandieną sulaužiau drausmę, - tarė jis lengvabūdiškai. - Nusikaltau. Nežinau, kas bus. O esu laimingas.
    - Nubaus.
    - Jei nuims galvą, ateisiu į kitą pasimatymą be galvos. Vis vien ateisiu. Garbės žodis!.. Kodėl tu kaskart mažiau juokies? - klausė patylėjęs.
    - Nežinau.
    - Išmok pabūti laiminga.
    - Moku! - sušuko ji beveik piktai. - Tu pats žinai, kad moku. Bet kiekvieną kartą vis labiau jaučiu artėjantį išsiskyrimą. Štai tu atsikelsi ir pasakysi: "Nelydėk manęs. Ir aš tavęs nelydėsiu." Ir staiga dingsi miške. Aš liksiu. Manai, laiminga? Sužeista!..
    Ir ji staiga vėl suinkštė lyg žvėriukas, ir negalima buvo suprasti: juokiasi ar verkia. Jis seniai pastebėjo tą jos keistą juoką, virtusį rauda, tą staigią jos bežodę kalbą - jaudinančią, kupiną skausmo.
    - Neseniai girdėjau sužeistą moterį vaitojant, - tęsė ji. - Ir nieko negalėjau padėti. Net artyn negalėjau prieiti. Taip ji liko viena. Viena vidury nakties. Dabar tokia aš.
    - Tu esi gerumas, - tarė jis nelauktai nušvitusiu veidu. - Tu visada girdi sužeistą. Ir pati visada sužeista. Ir visada jauti vienatvę. Tu esi gerumas. Bejėgė, kaip ir kiekvienas gerumas šiandien.
    - Žodžiai iš tavo dienoraščio?
    - Ar jie neteisingi?
    - Nežinau. Kai mane paliksi, apgalvosiu kiekvieną tavo žodį.
    - Mums dar liko valanda.
    - Tik valanda?
    - Visa valanda.
    - Ji baigsis.
    - Amžini dalykai nesibaigia. Galvosiu apie tave. Tęsiu dienoraštį. O dabar galima tylėti. Ir žiūrėti į tave, kad būtų kiekviena minutė pilna tavęs.
    - Geriau kalbėk. Kalbėk apie viską: drąsą, žygius, ištvermę. Norėčiau užsigrūdinti taip, kaip jūs. Norėčiau būti drąsi. Tada būtų lengva.
    - Visada būna sunku. Niekada nebūna lengva. Visada drąsa tiktai aklas įkarštis, sportinis azartas arba tik pareiga, kurioje ir pačios drąsos nedaug. Visada skausmas lieka skausmu, o šaltis - šalčiu. Ir šilumos visada trokšti. Ir laimės. Laimės!.. Nemirtingo sapno!.. Nakties kelionėje - šviesos. Ir žvėris to trokšta. Nuostabus protingas žvėris! Girdi? Taip... Gal būt, tai nieko nepasako. Reikia ieškoti tikros prasmės, kurią sunku rasti. Kai randi, lengviau gyventi.
    - Dabar kova tikroji prasmė.
    - Kova yra veiksmas. Veiksmui reikalinga romantikos. Mirtis yra išnykimas. Ir mirčiai reikalinga romantikos. Reikia atsakyti: kam visa tai? Kodėl aš privalau? Kodėl jis privalo? Dabar klausyk, ką aš pasakysiu. Mačiau ant kapinių vartų užrašą: gimė numirti! Jei žūsiu arba kuris iš mano draugų žus, norėčiau, kad užrašytų: gimė nemirtingam gerumui! Ir nekrologą: Bevardžiai kariai. Jie buvo išmokyti sunkaus mokslo - žudyti - ir dar sunkesnio - mirti kovos lauke. Bet jie buvo gimę nemirtingam gerumui. Tenežūsta daugiau nė vienas žmogus nuo žmogaus rankos.
    Jis nutilo. Ji nepasuko galvos, nesujudėjo, atrodė, kad ji vis dar įtemptai klausosi, stengdamasi suprasti kiekvieną jo žodį.
    Visur aplink buvo tyla. Užsnūdo vėjas, nustojo šlamėti rugiai. Neatšaukiama ramybė! Balti milžinai sustingo, iškėlę ant savo šakų nebylų dangų. Seniai lietaus negaivinama žemė abejingai ėmė žiūrėti į savo žaizdas. Ir skausmas nurimo, pasiekęs apkurtusį pasaulį, - užmigusį dienos viduryje.
    Dabar jis galvoja apie tiesą, didelę tiesą, kuri netelpa į jokią pasaką, bet yra būtina kaip atsinaujinimas gyvybei.
    - Tu esi toli, mano meile, - seka jis savo mintis, - bet tu mane girdi. Turėjai girdėti ir jį, geriausią kovotoją, drąsiausią iš mūsų visų, tą tvirčiausią vyrą, su kuriuo mirtis turėjo ilgai grumtis. Tu jį girdėjai, mano meile, kai jis šaukėsi tavęs; tu ten buvai, ėjai per žolę, brisdama iki kelių. Tu jį gerai pažinai, kol buvo gyvas. Jis buvo trykštantis ugnies srautas, atlietas iš plieno, žaizdre ir vėtroje užgrūdintas. Pakels jį kada viršum miesto, ir jis pamatys, kaip pasauliui reikalingas gerumas. Ir jo alavo širdis sprogs. Bet prieš mirdamas jis turėjo perbristi giliausias kančių versmes. Uolos galėjo plyšti dėl žmogaus skausmo ir kalnai pravirkti. Žmogus atlaikė... Mažoji kregždele, nešk poetams žinią, nešk įkvėpimą. Poemos ir legendos tegu stiprina žmonių širdis... Jį degino ugnimi, kirto kaip medį. Gal būt, jis šaukė, gal tylėjo - nežinome. Žvaigždės nuo dangaus krito, ir saulė aptemo. Žmogus atlaikė. Nenusilenkė, neišdavė, neprabilo, nė vieno vardo neištarė... Kregždele, mažoji kregždele, visiems išnešiok jo tvirtybę, paskleisk jo išmintį. Visi turi žinoti, kada mirti - garbė, kada gyventi - gėda. Turi tai žinoti. Visi!.. Priešai buvo ir žiaurūs, ir klastingi. Jie darė naujas žaizdas, gydė senas, tęsė iki begalybės kūno kentėjimą ir stengėsi užmušti sielą. Aiškino, kad mūsų kova niekas kitas, kaip aktyvi beprotybė, įtikinėjo, kad mūsų laisvė - nepakeliama našta, o mūsų vergija gali būti aukščiausia palaima. Siūlėsi numalšinsią troškulį, pasotinsią savo duona ir savo tiesa, ir patys pasiimsią atsakomybę... Negalima buvo nesusvyruoti, nes juk ir viešpaties kalnai svyruoja. Dažnai pati tvirtybė bando save, o silpnybės valanda duoda pradžią naujai stiprybei. Ir žmogus išbandymus pakėlė, dvasia nepalūžo, liko nenugalėtas... Kregždele, mažoji kregždele, žmogus liko nenugalėtas. Nenugalėtas! Žemė tegu plyšta pusiau - nenugalėtas! Čia mūsų kelio pradžia. Nuo čia mes einame paskui jį. Jeigu mums atrodo, kad jo nebėra, einame paskui jo praeitį. O jei jo pėdsakus laiko vėjai apneša dulkėmis, ieškome, iš ko susideda mūsų sielos. Ir mes vis vien atrandame ir sakome: nenugalėtas!
    - Tai Tėvynė! - sušuko ji.
    - Tai Žmogus!
    Kažkur toli prabilo dangus, sugriaudė perkūnas; beržų viršūnėmis prasiveržė vėjas ir vėl nuščiuvo. Sustojo pagiryje stirna, - pakėlė galvą, sukluso. Volungė šaukėsi lietaus.
    Kaitra tebeslėgė tą mažą atkaklų pasaulį.

    - Ryt jau pradeda šieną pjauti, - pasakė ji, ilgai tylėjusi.
    - Ir mūsų vyrai kalbėjosi apie šienapjūtę.
    - Poryt grėbsime. Paskui krausime vežimus... Visos trys. Jos dvi - seserys. Aš tik priglausta. Rudenį turėčiau išvažiuoti... Kodėl viskas taip?..
    Ji tyliai verkė.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page