r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
ANGELAS

    Vasaros popietės saulė slėpėsi kapinių medžių viršūnėse, oras kvepėjo įšilusia žole, gėlėmis.
    Ties vienu kapu du vyrai kasė žemę, o tretysis sėdėjo ant sumestų krūvon lentgalių ir, kažką mąstydamas, lankstė tarp pirštų metalinį suvyniojamą metrą. Šalia buvo papilta žvyro ir pastatyti keli maišai cemento. Vyras atsikėlė, labai atidžiai išmatavo keliose vietose duobės gilumą.
    - Dar trupučiuką! - pasakė kasėjams, kurie įsmeigė įrankius, atsitiesė, šluostėsi nuo kaktos stambius prakaito lašus.
    - Ką, ponas, juk kastuvai greitai sieks grabo lentą... tiktai ramybę sudrumsim... - ir jie parodė akimis į kapo gelmes.
    - Ne, ne! - prieštaravo žmogus su metru rankoje, - pamatai turi būti įleisti į žemę šimtą dvidešimt centimetrų. Suprantat? Kai dideli šalčiai, - žemė įšąla iki metro. Ne mažiau... Paminklas turi būti, suprantat, amžinas, o jis toks bus, jei pamatai...
    - Taip, ponas Aniuli, - atsakė vyrai ir, nebaigę jo klausytis, vėl pasilenkė prie kastuvų.
    Aniulis suvyniojo metrą, pažiūrėjo į baltą duobės smėlį ir giliai atsiduso: "Ar tikėjaisi, tėve, kad sūnus ant tavo kapo pastatys tokį paminklą?"
    Ir jis pajuto savo širdy pasitenkinimą, net džiaugsmą, tarsi iš po žemių būtų jautęs tėvo dėkingumą ir pasigėrėjimą sūnumi. Jis pasitraukė į šalį, pro samanotus medinius kryžius ir medžius žiūrėjo į spindinčius vasaros tolius, su dideliu švelnumu galvojo apie tėvą.
    Dirba, būdavo, palinkęs prie varstoto, visas drožlėmis apkibęs, o jis, sūnus, stovi ir stebi, kaip blizga it šilkas obliuojama lenta. Staiga pakelia tėvas galvą ir šypsosi pro apdulkėjusius ūsus: "Staliumi tai tu nebūsi..." Kai gauna, būdavo, pinigus už darbą, ištiesia prieš sūnaus akis keletą šlamančių melsvų banknotų: "Gražus pinigėlis... tik mažoka... Brangink pinigą, sūnau... Jei šito turėsi - visko turėsi!.." O jis, sūnus, rodos, tik žiūrėtų ir žiūrėtų į tuos paveiksluotus, žėrinčius stebuklus. O troško jų - kaip ligonis sveikatos. Vėliau jo mintys sukdavosi tik apie pinigą, apie rastus, iškastus lobius, pagrobtas kasas, pritrenktus kasininkus, tik, žinoma, ne jo, o kažkieno kito ranka.
    Ir vis dėlto pusę savo gyvenimo jis praėjo be laimės, kiekvienam jo žingsniui vis kažko trūko. Ir kas jis buvo? Smulkus raštininkas miesto savivaldybėje, - žemas, nelaiku praplikęs, kruopasrėbis, velkąs savo nuobodų gyvenimą - ne didesnį už save.
    Pasilenkė ir paėmė medžio gabalą, išverstą iš gretimo kapo, kasant plačius pamatus jo statomam paminklui. "Lenta. Jau sutrešusi..." - ir Aniulis suspaudė delne žemės suėstą medį.
    Vis dėlto gyvenimas šuniškai keistas, mina, trypia tave, staiga iškelia, apdovanoja, ima kitus minti, baisiai ima trypti, kraują lieti. O tu, atgavęs jėgas, veržies pirmyn - atėjo tavo eilė; bėgioji plazdančia širdimi, apsvaigęs, griebi rankomis, o kartais dantimis - gyvenime visaip pasitaiko, - stveri vertingą daiktą, perki, parduodi, čiumpi pakliuvusį sidabrą - kažkaip netyčia, štai kaip tą medį... Nuo ko? Nesvarbu... Pirštais, akimis nori įsitikinti, kad tai ne sapnas, o gyva tikrovė - kaip tavo rankos, kaip alsavimas, kaip skonio jutimas.
    Kažkas pradėjo karą, ėmė žudyti žmones. Ne tu pradėjai, ne tu žudai. Kažkas šaukia, kažkas miršta; gal matytas, gal pažįstamas. Betgi ne tu, ne tu ir ne nuo tavo rankos: tai esminis dalykas.
    Dievas abejingas, žmonės abejingi - o tu, doro staliaus sūnus, ar gali būti kitoks? Gyventi! Drąsiau gyventi, negu bet kada! Kažkas tavo viduje sako: atėjo tavo laikas, turi teisę būti turtingas. Tėvas ten, iš po žemių, sako: "Brangink pinigą! Būsi turtingas!" Tėvui jis dėkingas, už tai jam atsilygins.
    Ir ponas Aniulis dar kartą išmatavo kasamus pamatus, patikrino jų platumą ir gilumą: iki milimetro tiksliai buvo viskas padaryta. Jausdamas palaimą ir dvasios ramybę, lėtu žingsniu nuėjo namo.

    Kieme, tarp senų dėžių ir lentgalių, stovėjo daili statula - stebindama praeivius savo netikėtu atsiradimu ir baisiai nesiderinančia aplinka. Tai buvo Mykolas Archangelas - baltas kaip sniegas, pusiau suglaustais sparnais ir ilgu trimitu sugniaužtoj saujoj. Ranka su trimitu jau buvo truputį pakelta ir išpūsti žandai - dar viena akimirka, ir trimitas jau bus prie lūpų, pasigirs nuostabi muzika, kelianti žmones amžinajam atbudimui.
    Nors jau daug kartų Aniulis gėrėjosi statula, bet dabar ji pasirodė dar gražesnė. Saulės spindulių nušviesta, ji buvo dar skaistesnė - spindėjo kaip pavasario diena. Savo grožiu ir neapsakoma galybe žadino džiaugsmą ir entuziazmą net jam, Aniuliui, žmogui, linkusiam į apčiuopiamesnius dalykus.
    Jis jau vaizdavosi statulą tenai, miestelio kapinėse, tarp pilkų medinių kryžių. Nebus praeivio, kuris nesustotų pasigrožėti, nebus žmogaus, kuris nekalbėtų apie jį ir neprisimintų jo tėvo... Ir pavardė jų panašiai skamba: Aniulis - Aniuolas. Tai dar labiau pakelia jų giminės vertę.
    Staiga Aniuliui dingtelėjo mintis, kad išeidamas kažką užmiršo padaryti. Jis puolė į savo kambarį ir vienu šuoliu prišoko prie spintos.
    Ačiū dievui, spinta užrakinta; dabar atsiminė užrakinęs ir net kelis kartus patikrinęs. Pats nesupranta, kodėl taip dažnai apsirinka, be priežasties išsigąsta, kodėl pasidarė nervingas, įtarus - net sau pačiam.
    Bet, palaukit, - išeidamas į kapines, jis ketino suskaityti pinigus, tik nespėjo, nes darbininkai sėdėjo vežėčiose ir ragino skubėti.
    Susirado raktus, išsiėmė medinę dėžutę, kuri taip pat buvo užrakinama. Atrodo, visi, - lygiai pusė dėžės, o ant viršaus tas pats kablys (kažkada tarnavęs paskerstoms kiaulėms pešti); jis visados prislegia banknotus, kad dailiau susigulėtų.
    Suskaičiavo pinigus: šeši tūkstančiai devyni šimtai. Kurių galų dar to šimto trūksta: galėtų būti lygiai septyni. Pinigus jis dažnai skaičiuoja, jam nepaprastai malonu tai daryti; tik šiek tiek dirgina nervus, kad niekada nebūna apvalios sumos; kai pasieki tą sumą ir perviršiji - tada trūksta iki aukštesnės.
    Užrakino dėžutę ir ėmė vaikščioti po kambarį. Taip, tiesa, jis turi nemažai stalo sidabro, šilko, geros medžiagos kostiumams, bet šitie geri daiktai tebūnie, - jie savo vietoje... Norėtų turėti grynais: mažiausia dešimt tūkstančių. Jo dideli planai - organizuos akcinę bendrovę ir bus stambiausias akcininkas. Apie jį, dorą ir apsukrų žmogų, su pagarba kalbės visi.
    Ponas Aniulis jau buvo vėl užrakinęs spintą ir kelis kartus patikrinęs užraktus, kai kažkas pasibeldė į duris. Greitai apžvelgė kambario kampus ir įsitikinęs, kad niekas nesimėto po akimis, palengva atidarė duris. Ten stovėjo ne kas kitas, tik šeimininkų mergaitė. Pasipiktinęs Aniulis norėjo užtrenkti duris, nes labai nemėgo, kad kas nors iš namiškių vaikščiotų į jo kambarį. Bet mergaitė ėmė šaukti, jog kieme stovi "baisiai gražus ponas su pirštinėm ir su lazdele". Aniulis vėl atidarė ir pasidomėjo:
    - Ko jis nori?
    - Jis klausia, kieno tas kapas...
    - Koks kapas?! - pašoko Aniulis.
    - Tas aniuolas su sparnais.
    - Paminklas, ne kapas, kvaile.
    - Tas ponas taip pasakė: kapas.
    - Na, užteks...
    - Jis prašė pakviesti tą, kieno tas...
    Aniulis pasitaisė kaklaraištį, krankštelėjo, palaukė keletą minučių ir, kažką negera nujausdamas, neramus išėjo į kiemą.
    Čia iš tikrųjų stovėjo aukštas jaunas vyras, gražiu šviesiu kostiumu, pilka skrybėle, dengiančia tamsius ilgus plaukus, geltonomis pirštinėmis ir geltona lazdele rankoje. Jis žiūrinėjo paminklą, bet, pamatęs išeinant Aniulį, atėjo priešais, ištiesė ranką, pasisakė savo pavardę, kurios šis gerai nenugirdo.
    - Tamstos angelas? - paklausė maloniai nusišypsojęs.
    - Mano.
    - Einu pro šalį, žiūriu: puikus paukštis!.. Man jis patinka.
    "Tai nesvarbu..." - pagalvojo Aniulis ir laukė, į ką čia suks kalba. Bet jaunasis dabita neskubėjo - jis išsitraukė puikų portsigarą, paspaudė mygtuką, smagiai atidarė paauksuotą viršelį ir ištiesė šeimininkui. Aniulis pasisakė nerūkąs (iš tikrųjų jis rūkė) ir žiūrėjo su nepasitikėjimu: "Niekur nematytas, tur būt, ne vietinis."
    Svečias užsirūkė cigaretę, dar kartą pažiūrėjo į angelą, atžagaria ranka numetė degtuką, lyg tarp kitko paklausė:
    - Gal parduodat?
    Aniulis iš karto nustebo, paskui nusišypsojo patenkintas, kad visi jo būkštavimai ir nuojautos nepasitvirtino.
    Ilgai svarstė, kaip atsakyti. Žinoma, jis neparduos, dėl to negali būti jokios abejonės, bet nebūtų prekininkas, jei neišklausytų, kiek už vieną ar kitą daiktą siūloma.
    - O kiek ponas duotumėt? - paklausė pusiau juokais.
    - Aš duosiu visada truputį mažiau, negu jūs prašysit.
    - Aš pats pirkau ir brangiai sumokėjau. Jis leido suprasti: parduos ar ne - tai neturi reikšmės, bet kaina yra ypatingai aukšta.
    - Aš tamstai dar brangiau sumokėsiu, - nesidavė gąsdinamas pirkėjas.
    Aniulis tylėjo. Jis laukė, kad šis neprašytas svečias vėl išties ranką, atsisveikins ir nustyplins ten, iš kur atėjęs. O svečias to nė nemanė. Labai mandagiai, vos prisiliesdamas, paėmė Aniulį už parankės:
    - Štai ir suolelis!.. Atsisėskime. Diena puiki.
    - Taip. Nebloga.
    - Jei tamsta būtum prekybininkas, - tarė jis, pusiau pasisukdamas į Aniulį, - suprastum, kad nėra išmintinga neparduoti daikto, kai pakankamai už jį uždirbi.
    Aniulis skersom pažiūrėjo per petį.
    - Bet tamsta vis dėlto turi gerą skonį, - lyg sušvelnindamas pasakytus žodžius, toliau kalbėjo korektiškas jaunuolis, - o skonis, sakoma, tai protas... Žinoma, aš neturiu teisės klausti, kiek tamsta mokėjai, aš galiu tik spėti, be abejo, visada rizikuodamas apsirikti. Na, sakysim, tamsta mokėjai du tūkstančius, o aš tamstai duosiu keturis.
    "Nieko sau vyrukas... Matyt, turi storą piniginę ir gana mandagus... - galvojo Aniulis, žiūrėdamas čia į paminklą, čia į pirkėją.
    Saulė jau slėpėsi už namo stogo, ir vieną angelo sparną pridengė tamsus šešėlis.
    - Atspėjau?
    - Ne.
    - Toli nuklydau?
    - Pustrečio karto reikia padidinti.
    - Vadinas, penkis?
    - Taip, aš mokėjau penkis tūkstančius, - atsakė nė nemirktelėjęs Aniulis ir apsidžiaugė, kad gražiai pavyko lygiai dešimt kartų padidinti mokėtąją sumą. Ir, pasirodė jam, kad nuo to jis pasidarė turtingesnis.
    - Seniai pirkote?
    - Prieš... metus.
    - Leiskite netikėti.
    - Jūsų valia.
    Pirkėjas lazda pastumdė kiemo akmenėlius ir tarė:
    - Duodu šešis.
    - Juokaujate.
    - Na, septynis, - nesulaukdamas Aniulio atsakymo, pridūrė: - Peržengiau tikrąją kainą. Per daug buvau sužavėtas jūsų angelu.
    Ir jis atsistojęs ėmė lėtai mautis pirštines.
    Aniulis žiūrėjo susirūpinęs, kad šis "mandagus ponas" jau rengiasi išeiti.
    - Be reikalo tamstą gaišinu… Tamsta visai nenorite parduoti.
    - Aš to nepasakiau. Žinoma, parduoti galima... tik ne už tokią kainą... Prašau sėsti.
    Bet pirkėjas nesisėdo. Jis vėl nusimovė pirštines ir išsiėmė puošnųjį portsigarą. Dabar Aniulis užsirūkė cigaretę, kuri tikrai buvo gera.
    - Dar kartą pažiūrėsim iš arti, - ir jis priėjo prie paminklo, palietė angelo sparnus, pačiupinėjo ranką.
    Marmuras buvo šaltas ir kietas.
    Jie rūkė cigaretes, čia prieidami arčiau, čia atsitraukdami, žiūrėjo iš visų pusių; čia vėl sustodami, ilgai stebėjo statulos veidą. Angelo žvilgsnis buvo truputį pakeltas, su ramiu ir giliu lūkesčiu žvelgė į giedras tolumas.
    - Man rodos, truputį kreivas jo kaklas, - tarė pirkėjas ir lazda bakstelėjo į angelo kaklą.
    - Aš tamstą užtikrinu...
    - Man pasirodė...
    - Tikrai ne kreivas.
    - Gal būt...
    - Tiesesnio kaklo nė nerasi.
    Keistasis žmogus atsiklaupė prie angelo kojų. Aniulis pagalvojo: "Negi jis nori pabučiuoti!" Bet žmogus kažką ilgai tyrinėjo; paskui jis atsistojo, švilptelėjo.
    - Negyvens angelas.
    - Kodėl?
    - Žaizda!
    - Kokia žaizda?
    - Širdies. Angelui teko drebėti.
    - Nesuprantu jūsų.
    - Jis yra vogtas.
    - Vogtas?
    - Bjauriausiu būdu. Iš subombarduotos bažnyčios. Jūs puikiai žinote.
    Ir jo žvilgsnis pasidarė rūstus ir aštrus. Aniulis sutriko.
    - Angelą parvežė iš... Vokietijos, - sumikčiojo jis.
    - Vokietijos!..
    Pirkėjas garsiai nusijuokė Aniuliui į veidą, išsiėmė pirštines, bet nesitraukė.
    - Aštuoni! - tarė po pauzės, prieidamas visai arti.
    - Ne.
    - Devyni!
    - Nn... ne.
    - Žinai ką, tamsta! Duok delną!
    Aniulis ištiesė ranką, kuri truputį drebėjo.
    - Dešimt tūkstančių! Tučtuojau, grynais ir stambiomis kupiūromis.
    Aniulis purtė galvą ir mirkčiojo akimis; jis duso, jam trūko oro, gerklėje darėsi sausa.
    - Dar... pridėkit.
    - Ne. Štai pinigai! - jis išėmė be piniginės pluoštą banknotų ir ištiesė prieš Aniulį. - Tamstos valia: imti ar ne.
    "Viešpatie, ką aš darau... - pagalvojo žmogus ir nusuko žvilgsnį nuo pinigų. - Tu, skaistusis dievo angele, gelbėk, gelbėk!"
    - Na! Laikas brangus, aš turiu skubėti.
    - Pagalvosiu truputį... truputį... pasitarsiu... lukterkit.
    - Tik būkite malonus... neužgaiškite.
    Aniulis neturi su kuo tartis, jis nori tik minutėlę pabūti vienas... ramiai pasvarstyti... Ramiai? Per daug įkaitę smilkiniai. Tiek pinigo! Taip netikėta! Kaip karštas smėlis degina jausmus.
    Bet protu, žmogau, protu! Aa!.. Dešimt tūkstančių! Kaip ledą! Mirtinai reikalingus!.. Jis pamišęs. Kas pamišęs? Abu? Ne, ne!.. Atsisakyti beprotybė!.. O paminklas? Kas pastebės? Yra - nėra... Kryžiai, kapinės... Nieko daugiau. Užversti duobę! Šiandien pat! Tuojau! Kol darbininkai tebėra.
    Ir Aniulis plačiu žingsniu žengė pas pirkėją.
    - Matau, kad viskas gerai, - tarė šis, eidamas priešais.
    - Dešimt tūkstančių ir... šimtas.
    Pirkėjas pažiūrėjo kiek nustebęs, nusišypsojo, atskaitė pinigus ir sudėjo, prispausdamas į Aniulio ištiestą delną.
    - Matote, kaip lengvai gaunami pinigai, net už dangaus angelus! Parduotuvių, manau, negersim... karas... Šiandien pat atvažiuos vyrai paimti… - tarė jis linksmai ir paprašė pakvitavimo.
    Aniulis čia pat parašė, pinigus, net neskaičiavęs, įsigrūdo į kišenę ir dar kartą pažvelgė į angelą. Tarp tuščių dėžių ir sąšlavų angelas stovėjo svetimas, nelauktas - vogtas, parduotas - stovėjo ramus ir didus, rūstus ir geras.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page