r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
SUNKI RANKA

    Noriūnų kaimo galulaukėje, skynimuose, gyveno vagis. Jis buvo plačioje apylinkėje žinomas, dažnai minimas ir nekenčiamas kaip pats juodasis velniagalis. Bet vagis kažkieno sutvarkymu gyveno sau, ir gana; turėjo žmoną, du vaikiūkščius, šešias dešimtines pelkės, arklį, karvę ir dvi nusususias avis. Dolieba žemės nedirbo - tas iš grafo pirktos kemsynės gabalėlis buvo paliktas gyvatėms vaikus vesti.
    Nežinia, kokia buvo jo sąžinė, bet jis turėdavo atsakyti už kiekvieną apylinkėje įvykstančią vagystę. Jį vadino arkliavagiu, ir tikrai jis buvo sėdėjęs kalėjime už arklio pavogimą.
    Kaimiečių neapykanta ir kerštas čia bene ir bus nuostabiausias dalykas. Mūsų kaimietis išgers pusbonkį ir su tėvynės išdaviku, jei tik šis apmokės sąskaitą, bet vagį - būtinai pakars. Jei savo rankomis neišdirbs vagiui kailio - jokios satisfakcijos jam nėra. Pagieža grauš širdį, kaip kirminas medį.
    Tokios kaimiečių pagiežos objektas buvo ir Dolieba. Po kiekvienos kur nors kaime įvykusios vagystės Dolieba buvo persekiojamas ir keikiamas su karčiausia tulžimi. Kaimo vyrai seniai ieškojo palankių aplinkybių pagiežai išlieti.
    Išėjus iš Lietuvos vokiečiams okupantams, tokios aplinkybės atsirado. Noriūnų ir kituose kaimuose buvo sudaryta "garbės milicija" - menkai organizuota, mažai kontroliuojama, laikina visuomenės saugumui ir tvarkai palaikyti institucija.
    Visiems vagims ir jų padėjėjams prasidėjo liūdnos dienelės. Ūkininkai, tie sunkiai uždirbto smulkaus turto savininkai, panoro galutinai nusikratyti vagių ir jų veislės. Doliebos trobelė buvo apstota su didžiausiu triukšmu, bet veltui: niekas taip jau nesnaudžia ir nelaukia, kaip kunigo kalėdojant. Kiek kartų vyrai apstodavo Doliebos laužą, tiek kartų rasdavo tik jo išsigandusią žmoną ir du bulvių koše išsitepusius vaikiūkščius. "Miliciją" tai pašėlusiai erzino.
    Kažkur buvo nučiuptas Doliebos sėbras Rukas, ištardytas ir uždarytas į "kalėjimą" - tamsią, prismilkusią vieno ūkininko jaują, riogsančią vidury lauko. Ir vargšas neišlaikė - pasikorė.
    Bet likimas iš tvarkos atstovų tyčiojosi. Porą dienų po to vėl buvo pavogti du arkliai - paskutiniai, kuriuos okupantai paliko. Ir svarbiausia - garbingo "milicijos" atstovo arkliai. To jau buvo per daug! Vyrai buvo pasirengę Doliebą nors iš žemės iškasti, bet pasiutusiai pamokyti.
    Kažkas šnipštelėjo, kad Dolieba naktį pareinąs pas žmoną, o paryčiu ir vėl išeinąs. Ė, čia jau jį nutvers!..
    - Saugoti per naktį!..
    Taip ir buvo padaryta. Buvo paskirti keturi smarkiausi vyrai ir išleisti kaip į lokių medžioklę. Pagūžom atbridę per sniegą, vyrai pritemus apstojo trobelę iš visų keturių pusių. Prigludę krūmokšliuose, dairinėjosi, sekė, ar nepamatys ko slenkant prie trobelės. Bet niekas nesirodė. Nuo vakaro mažuose langeliuose spingsojo gelsva šviesa ir toli skverbėsi per mėlyną naktį. Didelė pagunda ėmė pažiūrėti į tą paslaptingą trobelės vidų, bet ją saugojo šunpalaikis.
    Žiburėlis užgeso, ir namelis neberodė jokio gyvybės ženklo. Stovėjo jis susikūprinęs nakties glūdumoje kaip šieno kupetys.
    Aplinkui buvo tokia tyla, kad girdėjosi sniego žvaigždučių skambėjimas.
    O šaltis! Šaltis dar labiau didino tuštumą ir kėlė nerimą. Jis dilgino ausis, svilino nosis, šiurpino nugaras. Tai buvo pašėlusiai įkyrus laukimas! Kančia! Bet ta kančia buvo įrašoma į sąskaitą. Niekas nieko dovanai!
    Vyrai pradėjo minkyti kojomis sniegą ir tyliai, bet įnirtingai keiktis. Jie piktai daužė kumščiais sau šonus ir darėsi kaskart nekantresni. Kilo mažas triukšmas. Suurzgė šunpalaikis ir, įsitikinęs savo pastabumu, pradėjo garsiai loti.
    Visa strategija pavirto į nieką.
    Januška atklampojo prie savo kaimyno.
    - Šąlam kaip durniai... Še tau!..
    - Kas daryti?
    - Kas daryti... Suimkim tą bobą, įpilsim į kailį, ir pasakys, kur vyras.
    Jis pats nustebo, pasakęs tokią puikią mintį. Dideli dalykai netyčia pasidaro. Kodėl jiems ta idėja anksčiau neatėjo į galvą? Juk tai nuostabu! Jie gali bobšę nusivaryti į kaimą ir ten surengti tokią pirtelę!.. Vien tik pagalvojus, kraujas pradeda virti. Visi keturi vyrai buvo sužavėti. Dabar jie nebejautė šalčio. Pasidarė gyvesni, karštesni, ėmė rėkauti, pajutę, kad susikaupusi jų dvasios energija galės išsilieti. Tik vienas sumanymas, viena mintis atskleidė prieš juos platų horizontą ir vėl atgaivino virstančius beprasmiais jų žygius. Jie dabar visiškai nesuko galvos, pavyks tokiu būdu sužinoti, kur slepiasi tikrasis vagis, ar ne: jie tik džiaugėsi būsimojo keršto malonumu. To jiems kol kas pakako.
    Triukšmingai priėjo prie trobelės, dar triukšmingiau, net keli iš karto, ėmė baladotis į duris.
    - Leisk!
    - Ar negirdi tu, vagies šmote!
    Trobelėje ilgai kažkas braškėjo, čiužėjo. Įsižiebė šviesa, ir sugirgždėjo priemenės durys.
    Visiškai čia pat pasigirdo silpnas, drebantis balsas:
    - Kas ten?
    - Milicija!
    - Leisk neklausinėjus, tuoj durys eis velniop!
    Subarškėjo traukiamas medinis skląstis, smagiai prasivėrė iš lauko stumiamos durys, ir keturi augaloti vyrai suvirto į priemenę. Nudryžusiu apsiaustėliu susisupusi žema moterėlė atbula traukėsi į pirkią. Išbalusiu, išgąsčio perkreiptu veidu.
    - Renkis!
    - Greičiau!
    - Eisim į sodžių!
    - Įkliuvai, ponia!
    Dabar jie nesiteiravo, kur jos vyras. Atsibaldėliai iš karto užpuolė ją kaip pačią kaltininkę. Tatai jie padarė ne tiek dėl įsitikinimo, kad vyro dabar negalima rasti, kiek dėl per didelio pasiryžimo tuojau patenkinti keršto jausmus. Reikia gi ką nors išperti - juk tiek ilgai rengtasi ir vargta, šalta ir keiktasi.
    Moteriškė apsidairė. Ji jau pradėjo susivokti, kas čia vyksta, bet vis dar tylėjo ir nesiryžo veikti.
    - Ar laukti dar reikės?!.
    - Gal nesupratai?..
    Vyrai nemanė derėtis ir buvo kieti kaip geležis. Jie ketino laukti tik tiek, kiek jiems buvo įdomu ieškoti vagystės pėdsakų.
    Moteriškė ėmė raustis po skudurus. Atbudo du vaikai, mažasis pravirko.
    Išgirdusi vaiko verksmą, moteris pasidarė budri ir nervinga. Ji sukosi kaip šunų užpulta katė. Ėmė teisintis neturinti kuo apsiauti, kuo apsivilkti, klausinėjo, kam ją nori suimti, įtikinėjo nieko nežinanti, pagaliau pati pradėjo verkti. Bet vyrai buvo nepermaldaujami. O vaikai, pamatę motiną verkiant, visiškai gerkles paleido. Scena pasidarė graudi. Tačiau rimti vyrai į tai nekreipė jokio dėmesio.
    Moteriškė rengėsi labai ilgai. Ji - didelė gyvenimo praktikė - stengėsi kuo toliau nustumti nelaimę, kuri slinko prie jos kaip juodas šešėlis. Ji pažino tuos vyrukus...
    Kietos rankos moteriškę it paukštę išplėšė iš mažytės gūžtos.
    Atsivarę į ūkininko Januškos pirkią, vyrai sumetė į kampą ginklus - senus šautuvus ir lazdas - ir triukšmaudami apstojo auką.
    - Atsiminsi, boba, kada išperėta!..
    Ji jau žinojo, kad viskas tikrai liūdnai baigsis, traukėsi į kampą ir būgštaudama laukė, iš kur kris pirmoji rykštė.
    Kokiu būdu iš karto įvaryti daugiau baimės? Tai buvo malonus rūpestis. Vyrai nesijautė prieš nieką atsakingi ir galėjo daryti visa, ką tik jų pakaušiai sugebėjo išgalvoti. Jie buvo karaliai. Ak, koks malonumas suvesti sąskaitas, nepasigailint nė procentų! Toksai jau žmogus!
    Jų vadas buvo stambus trisdešimties metų bernas - Januška. Įžangą padarė jisai!
    - Sakyk, kur vyras, arba tuoj paliksi šalta! - ir, nelaukęs atsakymo, iš visų jėgų skėlė kumščiu moteriškei į žandą.
    Moteriškė pasvirduliavo ir, nė "ai" neriktelėjusi, susmuko viduasly.
    Pradžia buvo klaiki. Net šiurpulys visus perbėgo, kaip šaltu vandeniu perpylus. Tačiau tai buvo tik pirmas momentas, pirmas įspūdis. Jų sielos sudrebėjo tik tiek, kiek sudreba kūnas, pasinėręs į šaltą maudyklės vandenį. Bet pirmas siūbtelėjimas atgaivina ir padidina energiją. Ir tas kraupus vaizdas tik įdegė jų dvasią, sužadino kažkokį keistą, stiprų, retą pergyvenimą. Jų akys ėmė blizgėti bloga ugnimi.
    Doliebienė gulėjo asloje menka, susmukusi, kaip skudurų krūva. Bet greitai ji porą kartų kilstelėjo galvą, atsisėdo, baisiom akim peržvelgė apstojusius vyrus ir, darydama nesąmoningus judesius, nepaprastai vikriai atsistojo. Lyg proto netekusi, ėmė šaukti:
    - Nemuškit manęs!..
    Keletą kartų ji suriko tokiu balsu, kuriame jau nebebuvo sąmonės, o tik vienas išgąsčio klaikumas.
    Staiga ji pamatė ant lango kryžių. Pripuolė, abiem rankom pagriebė ir ėmė bučiuoti.
    - Prisiekiu, prisiekiu... aš nieko nežinau!..
    Januška išlupo kryžių iš rankų ir numetė ant lango.
    - Nesimaivyk, mes ne kunigai!
    Už sienos pabudo senoji Januškienė, iškišo pro duris mieguistą galvą.
    - Ko jūs čia apstojot moteriškę?.. Bestijos!.. Vyrai pažiūrėjo vienas į kitą.
    - Višta...
    Tačiau dabar jie pasijuto varžomi, pasidarė nervingi, įsisiūbavęs jų keršto jausmas buvo trukdomas. Jie dairėsi patogesnės vietos kaip pabaidytas vanagas, nešdamasis auką.
    Vienas pasiūlė uždaryti Doliebienę į "kalėjimą" - ir pasitarti, kas toliau veikti. Sumanymas visų buvo rimtai priimtas. Surišę rankas ir kojas, uždarė Doliebienę į kamarą ir nuėjo į seklyčią tartis.
    Januška atnešė didelį ąsotį alaus.
    - Išgersim dėl drąsos... Į sveikatą!..
    - Į sveikatą!..
    - Gerk, žinai su boba... vis kažkaip...
    - Ech!..
    - Ką čia... niekis!
    Gerdami jie darėsi kaskart gyvesni, karštesni ir kalbesni. Kiekvienas įrodinėjo, kad Doliebienė turinti žinoti, kur jos vyras. Negalimas daiktas, kad nežinotų. Ne, tai tik pasityčiojimas iš garbės milicijos. Įkirsti! Ji prisidėjusi ir prie vagysčių - jokios abejonės negali būti. Juk jie ne vaikai, ir, be to, jau tiek vargo padėta. Gudri moteriškė - kaip šėtonas. Visi vagys gudrūs, bet tvarkos atstovai taip pat ne mulkiai. Nuvaryti į "kalėjimą" ir visiškai padoriai įkirsti! Kitaip - nieko neišeis.
    Gėrė, kalbėjo - nutarė.
    Ir varė vyrai menkutę, nuskurusią moterėlę per sniegą, per lauką. Ji ėjo pirma, retais žingsniais brisdama per gilų sniegą, sulinkusi ir dūsaudama. Vyrai - vieni greta, kiti paskui - nešėsi liktarnas, šautuvus, lazdas ir vis komandavo:
    - Greičiau, boba!
    - Į dešinę!
    - Tiesiai!
    - Marš!
    Jie buvo karingai nusiteikę ir dažnai keikėsi. Naktis buvo šalta, nyki, dangus - tolimas, ramus... Jauja molinė ir tamsi. Šaltis ir baisa tūnojo tarp negyvenamų sienų.
    Moteriškės akys sustingo kaip ledas, veidas darėsi melsvas nuo neišpasakyto išblyškimo, ir ji tylėjo, nepraverdama lūpų, nes ją pagavo juoda, baisi neviltis - jokio pasigailėjimo iš niekur, o niekur nebuvo galima laukti...
    - Dabar apsigalvok: arba geruoju sakyk, kur vyras, arba žegnokis. Jei nesakysi - iš čia jau nebeišeisi, - įtikinamai, valdydamasis, bet žiauriai kalbėjo jai Januška.
    Tai buvo baisus, griežtas momentas. Ji galėjo klykti, galėjo šauktis dangaus angelų, bet kažkieno kieta valia jau buvo davusi savo ištarmę. Auka drebėjo, stovėdama prieš nematomą juodą kryžių - didelį kaip visa naktis.
    - Nesakai! - suskambėjo metalas.
    Ji tylėjo.
    Pakilo sunki ranka su kietai susukta virve ir apipylė ją smūgiais. Stiprus vyras daužė jai per pečius, per galvą, net neužsimerkdamas. Moteriškė sukliko, iškėlė drebančias rankas, pasvirduliavo, bet vėl atsitiesė.
    Ranka nurimo.
    Dabar moteriškė visu kūnu drebėjo ir tyliai vaitojo, kaip į žiemos vandenį įmesta.
    - Uiii... uiui...
    - Sakyk!
    - Greičiau sakyk!
    Krito žodžiai, kaip aštrios plytos.
    - Nežinau...
    Trumpa pauzė.
    - Per kailinius nejunta. Nuvilkti!
    Vyrai nutraukė jai nuo galvos vilnonę skepetą ir nuplėšė kailinius. Dabar ji buvo viena bliuzele ir ant galvos turėjo baltą marškonę skepetaitę. Tokia plonutė, liesa kaip apleistas, užskurdęs kūdikis.
    Vyrai graibstėsi virvagalių ir kitokių kankinimo įrankių, rėkavo ir puldinėjo kaip girti. Jie svaigo ir patys nebejuto, ką daro. Jų rankos virpėjo, jie kalbėjo užsikirsdami, darė automatiškus judesius. Kažkokia jėga juos pagrobė ir svaidė į pakalnę. Dabar jau visi puolė mušti tą kūdikį.
    - Sakyk, sakyk, sakyk!..
    Tai buvo kažkoks skaudus, baisus beprasmiškumas. Tas "sakyk" jiems buvo tik mušimo taktas. O tikslas - patsai kankinimas.
    Moteriškė parkrito ant žemės, cypė ir raitėsi. Smūgiai degino ją it verdantis švinas, visa ji buvo tartum viena liepsna, vienas skausmas. Jos skepetaitė nusmuko ant kaklo, ir juodos kasos pasiskleidė asloje.
    Dabar ji graibstė budeliams už kojų ir rėkė pasakysianti, tuojau pasakysianti, viską pasakysianti...
    Jie visi siautė kažkokiame pragariškame rate, vienas kito nematė ir nejautė - siautulio pagauti, apsvaigę ir užsimiršę. Pusė klojimo galėjo nudegti, kol jie būtų pajutę gaisrą.
    - Sakyk!
    - Sakyk!
    - Sakyk!.
    - Pasakysiu... išėjo... išėjo...
    - Kur išėjo?
    - Išėjo... nežinau... mušė... išėjo...
    - Padus svilinti, bjaurybei! - sušuko vienas, - matot, kad apgaudinėja.
    Tai buvo įkvėpimas.
    Tuojau apjuosė per pažastis virve ir pakabino moteriškę po balkiu - susmukusią, sumaitotą, nebepanašią į žmogų. Vienas vyras, susukęs šiaudų grįžtę, padegė, kitas greitai nutraukė nuo moteriškės kojų senus vyriškus batus ir kojines. Prasidėjo dangaus keršto šaukiantis kankinimas. Moteriškė raičiojosi, spardėsi, visu kūnu virpėjo, mėšlungiškai sustingdama, cypė dusdama, dvasios netekdama. Paleidus virvę, sudribo, it kaulų netekusi. Ji visiškai nebegalėjo stovėti ant kojų. Dabar ji verkė su ašaromis - aičiodama, kaip žiauriai nuplaktas kūdikis. Pro ašaras žadėjo pasakysianti, graibstė, nurodinėjo, kur išėjęs, paskui vėl šaukė nieko, o nieko nežinanti.
    - Sušaudyti! - suriko Januška. Pagriebęs moteriškę, nuvilko prie sienos ir su virve pririšo prie kriūgų.
    - Tuoj būsi šalta!
    Ir ėmė taikyti senu, medžiokliniu dvivamzdžiu šautuvu. Dabar jis nemanė į ją šauti, o tik norėjo pagąsdinti.
    Moteriškė vėl žadėjo viską pasakyti, stengėsi atsiklaupti prieš ištiestą jai šautuvą, bet ji buvo pririšta ir turėjo stovėti ant apdegintų letenų.
    Januška pakėlė šautuvo vamzdį ir iššovė. Šratai sulindo į sieną ir į stogą viršum moteriškės galvos.
    Stiprus šūvio balsas trupučiuką prablaivė kerštautojus. Jie pradėjo net bijoti dėl Januškos "šposų".
    - Nesakai?! - sušuko įpykęs vyras ir atlaužė antro vamzdžio gaiduką.
    Moteriškė blaškėsi, visiškai nustojusi proto, ir nebuvo galima suprasti, ką ji murma.
    - Padėk tą savo laužą - dar uždegsi, - nelauktai blaiviai perspėjo vienas vyrų.
    Januška greit bloškė šautuvą į kampą, tarp senų lentgalių ir kitokių griozdų, net pamiršdamas užleisti gaiduką.
    Tuo tarpu moteriškė grobstė vietų vardus, kur turįs būti jos vyras. Nudžiugę "tardytojai" griebėsi toliau kamantinėti, bet ji vėl pradėjo maišytis, pintis, pati nesuprasdama, ką kalbanti.
    - Matai! Tu vėl nebežinai?..
    Ir Januška vėl puolė prie šautuvo. Šautuvą jis griebė už vamzdžio.
    Dabar atsitiko tai, ko niekas nelaukė. Šautuvas iššovė.
    - Jėzus Marija!
    Ir Januška viena ranka griebėsi sau už galvos, kitą, drebančią, aukštai iškėlė į orą, kaip nudžiūvusią šaką. Keletą akimirkų pasiūbavęs, griuvo ant žemės, visu kūnu žnektelėdamas ant molinės aslos. Iš jo galvos ir kaklo sunkėsi kraujas.
    To jie nelaukė. Jie buvo kaip iš miego nubudę, kaip į galvą trenkti. Nesuvokė, kas daryti. Tai buvo siaubo akimirka. Tačiau greitai visi puolė prie Januškos.
    - Nusišovė!..
    Jiems ėmė kaisti krūtinėje, tarsi patys būtų peršauti, kojos ir rankos drebėjo.
    Peršautasis muistė kruviną galvą ir žiopčiojo, neištardamas nė žodžio.
    Vyrai vis dar nežinojo, kas daryti.
    - Vežkit namo!.. - pagaliau suriko sužeistasis.
    Bet čia nebuvo nei arklio, nei rogių, o iki namų daugiau kaip pusė kilometro. Vyrai puldinėjo, blaškėsi, bet nė vienas nesigriebė gelbėti sužeistojo.
    - Ai, ai, ai!.. Vežkit namo... ui, ui, ui... namo!..
    Dabar nelaimingasis jau rėkte rėkė. Du vyrai lakstė po klojimą, ieškodami rogių, nors aiškiai žinojo, kad čia jų nėra.
    - Reikia užrišti!.. - kažkuris šūktelėjo, ir visi sujudo ieškoti, kuo galima būtų aprišti žaizdas. Bet jokio raiščio jie neturėjo. Buvo apsivilkę kailiniais, o ant kaklų turėjo storus vilnonius šalikus.
    - Kunigą! Parvežkit kunigą!..
    Peršautasis plūdo kraujuose, daužėsi ir šaukė. Skausmo jis nejautė, bet šaukėsi pagalbos nuo mirties, nuo netikėtos amžinosios mirties.
    - Greičiau kunigą!.. Mirsiu… Aš mirsiu… Aš pakoriau Rūką!..
    Jis prašė gelbėti jo sielą ir išpažino draugams nuodėmes. Draugai jam buvo - kaip skęstančiam šiaudas. Jis stengėsi atsistoti ir vėl krito.
    - Sakau, reikia užrišti! - riktelėjo vyras, pats nežinodamas kuo.
    Štai pastebėjo Doliebienę turint baltą skepetaitę. Puolė prie jos, norėjo nutraukti skepetaitę, kuri buvo nusmukusi ant kaklo ir stipriai dviem mazgais surišta, bet drebančios rankos neklausė.
    - Eik tamsta aprišti... Tamsta geriau moki... - net vadindami "tamsta", pradėjo prašyti Doliebienę ir skubėjo atmazgyti ją laikiusias virves.
    Bet Doliebienė nudegintomis letenomis negalėjo paeiti. Atsirėmusi į sieną, ji vos laikėsi ant kojų.
    - Eik, tamstele, eik...
    Doliebienė žengė svyruodama, su skausmu dėdama kojas, sustodama ir tarpais visiškai nebegalėdama toliau eiti.
    - Paduok batus! Matai, kad moteriškė basa negali paeiti!
    Greitai atnešė batus, ir visi supuolę avė jai kojas. Vienas priklaupęs movė batus, kiti tą nukankintą moterėlę prilaikė už pažastų.
    - Greičiau, tamstele, greičiau...
    Kiekviena sekundė buvo brangi, o moteris vos galėjo judėti. Apautos kojos jai dar labiau gėlė. Pagaliau ji priėjo, tylėdama atsiklaupė ties sužeistojo galva, pasilenkė ir ėmė tvarstyti jo žaizdas.
    Nuostabu! Ji - didelė gyvenimo praktikė - buvo atsinešusi net raiščių žaizdoms.
    Vyrai stengėsi jai patarnauti ir kaip paklusniausi vaikai pildė visus jos nurodymus.
    Sužeistasis žiūrėjo į ją su didžiausia viltimi, bet nebeįstengė nė žodžio ištarti. Tik sunki jo ranka nusviro moteriškei ant peties...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page