r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
TIKRA KOMEDIJA

    Kazys buvo iš kažkur atklydęs bernas. Jis tarnavo dar tik trečią savaitę, tačiau spėjo jau visiems įsiteikti ir prisimeilinti.
    Kazys sugebėdavo pataikyti į kiekvieno žmogaus kvailąją pusę. Ir čia buvo jo pasisekimo paslaptis.
    Sekmadienį jis parėjo iš miesto.
    - Kur gaspadorius?
    Šeimininko nesą. Bet kas tam Kaziui pasidarė?! Vaikšto po pirkią, skaito laišką, čiupinėja piniginę.
    - Naste! - sako samdininkei ir juokiasi, net liežuvį prikandęs. - Tu nieko nežinai, Naste, dėl to, kad tu... durna.
    Mergina supyksta. Juk tai nei šis, nei tas! Kazys tikriausiai girtas.
    - Aš turiu daug pinigų, štai kas!
    Žiūrėkit, kalba apie pinigus, nuspurėlis. Na, na! Jis apsisuka ant vienos kojos, juokiasi, bet nesiskubina toliau aiškinti. Tikrai, atrodo, kad turi.
    - Nagi, o iš kur jų gavai?
    Nastė jau beveik tiki. Jos žvilgsnis pasidaro meilus. Kazys nieko nesako. Tik išsiima keletą šimtinių ir sklaido tarp pirštų it melsvą šilką. Merginos akys išsiplečia kaip išsigandusios katės. Jis vėl įsideda šimtines ir taip smarkiai suvožia piniginę, kad ši net pliaukšteli.
    - Iš Amerikos, varna tu.
    - Ė! - tik ištaria Nastė, dėl to, kad ji buvo nustojusi kvėpuoti.
    Kazys vėl vaikšto po pirkią ir švilpiniuoja.
    - Tai tik pradžia, - staiga sako jis Nastei, - ooo! Ne tiek dar man atsiųs! Tik, žiūrėk, niekam nė šnipšt! Tylėk kaip radijas...
    Koks jis išdaigininkas! Žino, kad Nastei liežuvį visados truputį niežti. Po valandos visas kaimas bus girdėjęs apie jo turtą.

* * *

    Vakare grįžo šeimininkas. Su pagarba pažiūrėjo į Kazį ir atsisėdo gale stalo. Iš visko, net iš jo sėdėjimo, matyti, jog jis jau žino Kazį gavus daug pinigų.
    - Tai, Kazimierai, girdėjau, bagotas pasidarei.
    - Tai!.. - trumpai numojo ranka Kazys.
    - Laimė, laimė... - kraipė galvą šeimininkas.
    Kazys tylėjo.
    - Tai iš Amerikos gavai?
    Šeimininkas laukė Kazio daugiau paaiškinant.
    - Nenoriu girtis, - raukydamasis pradėjo bernas. - Nastė pamatė kilnojant pinigus, - jis pabrėžė žodį pinigus, - matyt, ir išplepėjo. Bet kai tamstai, gaspador, tai galiu ir pasisakyti. Pusbrolis iš Amerikos atsiuntė penkis šimtus. Va laiškas.
    Jis išsiėmė truputį gelsvą popierių ir išlankstė. Laiškas taip gražiai ir smulkiai parašytas - tikrai amerikoniškas.
    - Dar daugiau žada atsiųsti. Paskaityk, gaspador, čia, - ir jis pirštu nurodė laiško vietą.
    "Tuos penkis šimtus siunčiu tiktai pradžiai, juos gali išleisti smulkiems reikalėliams. Greitai atsiųsiu daug daugiau - galėsi nusipirkti gerą ūkį ar namus mieste, kad nereikėtų vargti visą amželį..."
    Šeimininkas padėjo laišką ir žiūrėjo į Kazį nustebęs ir truputį išsigandęs, kaip nuovados viršininkas žiūri į savo bute rastą priešvalstybinių atsišaukimų pundą. Kraipo galvą, vis dar nežinodamas, ką sakyti.
    - Hm, - pagaliau sumurmėjo, - sakyk tu man...Tur būt, labai turtingas?
    - Kas, ar pusbrolis?
    - Nagi.
    - Ooo! Turtingas, - pūtė Kazys, - ir giminių daugiau neturi, tik mane vieną. Jis ten, Amerikoje, vedė labai turtingą bevaikę našlę. O ta našlė turėjo daug namų, kažkokius fabrikus. Tai pinigų nė skaičiaus nežino...
    Šeimininkas tylėjo. Lauke šniokštė vėjas. Vakaras buvo melsvai pilkas ir liūdnumo pilnas.
    Vis dėlto yra gyvenime laimė, galvojo ūkininkas, nors turtingų našlių pavidalu. O tu, žmogau, plūkies, plūkies visą amželį... Ech!.. Kazys ramiai paėmė laišką ir įsidėjo į piniginę. Bet šeimininkas spėjo aiškiai pamatyti keletą melsvų šimtinių, įspūdingai gulinčių kaip pas karvių pirklį.

* * *

    Reikia juk žmonėms apie ką nors kalbėti. Karas, vagystė, pinigai iš Amerikos - vis vien! Kad tik naujas įvykis!
    - Penki šimtai, oo!
    - Tai tik pradžia, tik pradžia! Dar jūs pamatysite, ėė!
    - Ne, ne, negali būti!
    - Tai, mat, degloji, dar netikės! Aš pati mačiau.
    - Duok dieve, duok dieve, bet bernas tai nė biesui nevertas.

* * *

    Praslinko dvi savaitės.
    Kazys parėjo iš miesto, nieko nestebino, nesišvaistė, atsisėdo valgyti, lyg niekur nieko.
    Baigiant valgyti, įėjo šeimininkas. Kazys dar sukramtė mėsos gabalą, pažiūrėjo į šeimininką, nusišluostė lūpas ir tarė:
    - Atsiuntė.
    Jis taip trumpai ir draugiškai pasakė, tarsi visą laiką būtų apie tai kalbėjęsi ir abu tą patį mąstę.
    - Tur būt, daug?
    Tai buvo labiau patvirtinimas, negu klausimas.
    - Va laiškas.
    Ūkininkas paėmė laišką su tokia pagarba ir atsargumu, tarsi laiškas būtų ne popieriaus, bet plonučio stiklo ir parašytas ne berno pusbrolio, bet direktoriaus arba klebono.
    "Mielas giminaiti iš tėvynės! Kaip žadėjau, taip ir padarau tavo labui. Siunčiu tau dešimt tūkstančių dolerių, jūsų pinigais tai išeis per šešiasdešimt tūkstančių litų..."
    Šeimininko ranka su laišku bejėgiškai nusviro. Veidas ištįso, ir žiūrėjo jis į berną net prasižiojęs.
    Šešios dešimtys tūkstančių litų! Oi-oi-oi!.. O bernas paėmė degtuką ir krapštinėja dantį.
    Laukaitis manė: du, trys - tai daugiausia. O dabar!.. Tikrai pirma reikia pailsėti, kad sugalvotum, ką su jais bernas galėtų daryti.

* * *

    Traukia, oi traukia! Šešių dešimčių tūkstančių pritraukiamoji jėga ir nuo mėnulio paviliotų gyventojus.
    Ūkininkas Juršys, kaimynas. Tarp kitko, jis turi tris suaugusias ir netekėjusias dukteris ir nuo rūpesčių praplikusią galvelę kaip pageltusį sūrį.
    Kaip maloniai jis pasisveikino su Kaziu. Šeimininko nėra? Ak taip, tai nesvarbu. Jam tik menkniekio reikėję. Ir pavasaris šiemet!.. Pavasaris, aišku, bjaurus. Kazys pritaria ir pasiūlo papirosą. Dėžutė su stikliniu viršeliu, o papirosų dūmai tokie kvapnūs.
    - Žiūrėk, kam sekasi... - sako Juršys, truktelėjęs dūmą, nupučia pelenus.
    - Kas?
    Kazys užsikelia koją ant kojos.
    Juršys vadintų jį "ponas". Juk mūsų laikais tokia suma pinigų!.. Bet tai gali atrodyti nei šis, nei tas. Vis dėlto tebėra bernas. Ir kurių galų jis čia dar smilksta pas tą Laukaitį.
    Valandėlę Juršys mąsto.
    - Gi tamstelei. Tiek pinigų, tai ne juokai!
    Taip, taip, graži krūva pinigų... Kazys nesigina. Pasitaiko laimė. Galimas dalykas, ir dar atsiųsią. Taip, taip... Jis pinigus pasidėjęs banke, bet brauningą vis dėlto nusipirkęs. Puikus brauningas. Juodas. Kaime čia niekas tokio neturi. Žiūri Juršys ir mirkčioja akimis.
    Protingas vyras, tas Kazys. Jis ir laišką Juršiui parodė. Šis suslebizavo: "...siunčiu tau dešimt tūkstančių dolerių, jūsų pinigais tai išeis per šešiasdešimt tūkstančių litų..."
    Tikrai parašyta! Taip, gražiai parašyta!
    - Tai dabar, tamstelė, gal mieste namus pirksi?
    Jis dar gerai nežinąs, bet greičiausiai ūkį. Jis užaugęs ūkyje, mėgstąs ūkio darbus. Gal kur centriuką nusiklausiąs... Į miestą nė nemanąs keltis. Taip, taip...
    - Aš norėjau sakyti, - murma Juršys, - ir su gaspadine šnekėjomės... Jei panorėtum, Kaziukas, galėtum mūsų seklyčioje apsigyventi... Kol ką rasi, kol nusipirksi... Čia maži vaikai, triukšmas...
    Taip, žinoma, kol kas jis galėtų apsigyventi jo seklyčioje, jei tas nevargintų.
    Ne, anaiptol! Jie jau ir išplovę seklyčią, - ir popieriais išklijuotų. Jam, Kaziui, tik reikią panorėti. Jie taip ir su žmona kalbėję.
    Kazys vėl ištraukė papirosų dėžutę. Bet štai... ar jūs laukėte! Tai Rapolas Kristutis. Tas rudaplaukis tai visur nosį įkiša. Vaikais apsikrovęs, skolose paskendęs, oi, vargų prislėgtas žmogelis...
    Pamatęs Juršį, stabtelėjo.
    Šeimininko nėra? Nėra. Tai rūkote. Taip, papirosai geri.
    Sėdi du kaimynai ir skersuoja vienas į kitą, kaip svetimos katės.
    Lauke lynoja. Kieme sušlapęs veršis bliauna. Kristutis reumatizmą kojose turi. Už sienos vaikas pradeda verkti. Ech!..
    Jie rūko brangius papirosus ir linkčioja tam, iš kažkur atklydusiam, bernui.
    O vargas, vargas visur...
    Vienam išėjus, tas antrasis kurmis prašo pinigų paskolinti ir siūlo visokius patarnavimus...
    Taip, jis perskaitė laišką, dar šį tą sužinojo. Gal būt, Kazys pirks dvaro centrą. Gal ir iš jo ką nupirktų... Bet pirmiausia, žmogel, reikia truputį palaukti. Ką darysi!
    Vėliau Kazys kieme sutiko Urbaitį. Tai turtingas ūkininkas, turįs dvi subrendusias dukteris, sūnų, mokantį gražiai groti armonika, ir namą su "salka".
    Kazys galėtų ir pas juos, Urbaičius, apsigyventi. Ten jam būtų daug patogiau, aiškus dalykas. Praėjusį rudenį įmūriję koklių krosnį, be to, sūnus turįs armoniką. Urbaitis taip ir su žmona kalbėjęsis.
    Kitą dieną pas Kazį užėjo Adomaitis.
    Taip, taip, su pinigais dabar visur durys atidarytos. Pavyzdžiui, jis, Adomaitis, pradėjęs statyti malūną. Daug kas jame būtų galima įrengti. Net lentpjūvę ir skiedroms drožti mašiną galima esą prie malūno pastatyti.
    Vakare Kazį dar užkalbino Tiškus. Kazys galįs pas jį apsigyventi - tai, be jokios abejonės, būtų daug geriau.

* * *

    Taip, to tik ir reikėjo. Kazys pasakė šeimininkui, kad jį kviečia pas save gyventi Juršys, Urbaitis, Tiškus. Ten ir armonika esanti, ir mergičkų... Dar buvęs atėjęs tas, kur malūną stato. Malūnas duosiąs didelį pelną, daug jame esą galima įrengti... Ir šiaip dabar jam, Kaziui, kitas gyvenimas...
    Na, žinoma, Laukaitis taip ir manęs. Jis seniai tuos velnio kaušus pažįstąs. Tokie sukčiai, kad nebereikia didesnių. Be to, jis su Juršiu ir Urbaičiu seniai piktuoju. Užtat jie tyčia taip...
    O jam būtų labai nesmagu, jei Kazys išeitų pas kitą. Kol nusipirksiąs dvaro centrą, galįs ir pas jį gyventi kaip ponas. Seklyčią juk ir jie turi!.. Šeimininkė ir valgį geresnį jam pagamintų. Už tai Kazys kiek primesiąs, tiek... Kas čia tokiam turtuoliui. Jis, Laukaitis, visiškai nesiderąs.

* * *

    Kitos dienos rytą Laukaitis pamatė keliu pro jo kiemą einantį Juršį. Laukaičiui kraujas siūbtelėjo. Seniai buvo baręsis su Juršiu, kuris esąs aiškus velnias. Išdės dabar jam, kol pyktis neperėjo. Vilioti svetimą berną - puikus kaimynas! Ir apskritai čia šimtas perkūnų!..
    - Tai jau eini... - pradėjo Laukaitis, kad atkreiptų kaimyno dėmesį.
    - Rengiuos pažiūrėti į kalvę, žagrę... - bet Juršys mato: Laukaitis piktas. Jis nebaigė sakyti ir laukia. Laukaitis tik traukia pypkę, tik pučia dūmus...
    - Tai, kaimyne, jau ir pradėjai vilioti mano berną, - prašneko Laukaitis, išėmęs iš dantų pypkę ir suspaudęs ją tarsi ginklą.
    - Berną? O koks jis dabar tau bernas. Bene jis tau darbą dirbs dabar, - šaiposi Juršys, nė nemanydamas gintis.
    - O kas tau rūpi! Ir tau jis nedirbs!
    Laukaitis vėl įsikiša pypkę į dantis, traukia dūmą ir mirkčioja. Staiga apatinė jo lūpa pradeda drebėti, net pypkė juda.
    - Sukčius! Sukčius! - rėžia užkimdamas tiesiai Juršiui į veidą.
    Juršys pašoksta ir ima graibytis apie tvorą kaip girtas.
    - Nerėkauk čia taip, gausi į liktarną ir nešdinkis sau.
    - Ak taip! Jis man berną vilios ir dar muštis lįs!
    Jie ėmė taip vienas kitą vainoti, kad visa sodyba skambėjo.
    Kazys žiūrėjo į juos pro seklyčios langą, taisėsi savo naują kaklaraištį ir šypsojosi.
    Kaimynai pykosi ir šnairavosi.
    Tik vienas Didžiokas, turtingiausias viso kaimo ūkininkas, visiems sakydavo:
    - Meluoja bernas, ir tiek.
    Kiekvienas dėl to su juo ginčydavosi iki sušildamas. Argi jis neskaitęs laiško, ar nematęs šimtinių Kazio piniginėje, brauningo, naujų batų ir apskritai - argi laikas dabar abejoti, kada tiek prisiginčyta.
    Prieš Kazį visi lenkėsi. Motinos kvietė vaišių, bernai prašė fundyti, o merginos, pamačiusios jį, lyg netyčiomis nusišypsodavo.
    Kazys su visais buvo malonus. Kiekvienam ką nors žadėdavo, su kiekvienu leisdavosi į derybas, visur teiravosi dvaro centro. Gyrėsi užsisakęs mieste brangų paltą ir kostiumą, ir sulygęs už tai net šešis šimtus litų.
    Atsitiko taip, kad Urbaičiui ir Tiškui gimė sūnūs. Aišku, abejonės nebuvo dėl krikšto tėvo.
    Tiškus atbėgo kviesti pirmasis, nes jo sūnus gimė keliom valandom anksčiau. Kazys sutiko. Urbaitis atėjo vėliau. Ak, gaila, Kazys esąs jau užimtas.
    Argi nusilenks Urbaitis Tiškui! Urbaičio ūkis didesnis, jis ir krikštynas šaunesnes iškels. Tas Tiškus, Tiškus! Tokie vis užlenda padoriam žmogui už akių. Urbaitis rėkė ir grasino, bet Tiškus nenusileido. Jo sūnus pirmiau gimė, jis pirmiau ir pakvietė, o tu žinokis su savo nelaiku gimusiu sūnum.
    Bet Kazys visiems labai geras. Jis tuoj surado išeitį: pabus kūmu ir vienam, ir kitam, tik Urbaitis turįs vieną savaitę nukelti krikštynas.

* * *

    Krikštynos pas Tiškų buvo šaunios. Tik kaimynai ne visi susirinko. Pikti. Bet giminių kad privažiavo! Kur neprivažiuos: kūmas iš Amerikos gavęs šešiasdešimt tūkstančių litų ir manąs pirkti dvaro centrą. Be to, galimas daiktas, jis ir dar gausiąs pinigų, tas kūmas.
    Parvažiavęs iš bažnyčios, Kazys paskui nešamą naujagimį iškilmingai įbogino į seklyčią didžiulį ryšulį. Tas įspūdingas ryšulys buvo atrištas visiems matant: dešimt butelių vyno ir geroka dėžė saldainių. Visi buvo nustebinti.
    Bet tai dar ne viskas. Svarbiausias šūvis buvo paleistas per patį puotos įkarštį - kūmas išėmė ir paklojo ant stalo braškančią šimtinę.
    - Čia krikštasūniui marškinėliams. O kai paaugs - bus ir kailinėliams...
    Visas kaimas kalbėjo apie Kazio turtingumą ir gerą širdį.

* * *

    Tuojau po krikštynų, vieną vakarą, Kazys atėjo iš seklyčios (ten jis dabar gyveno ir kiaušinienę valgė) ir tarė Laukaičiui:
    - Gaspador, toks dalykas... ar negalėtumei iki pirmadienio paskolinti man porą šimtų litų. Mat, iš banko gausiu tik pirmadienį (ten dar reikia sutvarkyti dokumentus), o turiu atsiimti kostiumą ir paltą naujoms krikštynoms. Per pirmąsias krikštynas išleidau, o dabar prie savęs neturiu, kiek reikia. Grąžinsiu su gerom palūkanom.
    Kazys taip ramiai, draugiškai ir įtikinamai kalbėjo, kad neskolinti būtų tik vienas kvailumas.
    - Šimtą tai galėčiau, bet kad dviejų - kažin... - kiek susijaudinęs atsakė Laukaitis ir nuleido akis. Toks turtuolis ir skolinasi! Visaip atsitinka. Pagaliau juk su didelėm palūkanom grąžins.
    - Taip, taip, - murmėjo Kazys, - tai aš tada nė to šimto neimsiu... Tuos niekus, porą šimtukų, man paskolins Juršys.
    Čia kiek blogiau. Laukaitis susirūpino. Jis pasikasė pakaušį ir suniurnėjo:
    - Tai, tai... paklausiu gaspadinės, gal ji turės.
    Išėjo ir po valandos atnešė du šimtus litų, nors ir smulkiais sukrapštytus.

* * *

    Kai rytą Laukaičiai atsikėlė, Kazys jau buvo išėjęs. Ankstyvas, ankstyvas! Kažkas dingtelėjo ūkininkui į širdį. Ne, negali būti, kvailystė taip galvoti: juk tiek pinigų turi.
    Praėjo diena - bernas ponaitis negrįžta Praėjo antra - tai ar pasiuto! Laukaitis baisiai susirūpinęs.
    Kazio daiktų taip pat nėra. Ne kiek jų turėjo ir tuos pačius, matyt, susirišęs išsinešė. Tikrai čia kažkas negero.
    Laukaitis matė, kaip Juršys praėjo pro jo sodybą ir visą laiką net sustodamas žiūrėjo į jo namus. Taip norėjosi pakalbinti kaimyną ir pasiteirauti, ar jis kartais nematė Kazio, ar nežino, kur jis dabar galėtų būti. Bet ne, jis, Laukaitis, pirmasis nekalbins... Ar čia seniai jie dėl Kazio velnius vienas kitam ant galvos statė. Bet jei Juršys pirmasis žodį tartų, Laukaitis viską užmirštų ir pasidarytų kaip šilta vilna.
    Juršys praėjo neprakalbinęs. Laukaitis nusispjovė, nusikeikė ir piktas grįžo į vidų.
    Parėjusi iš kaimynų Laukaitienė pranešė, kad ir kiti labai susirūpinę Kazio dingimu ir net išsigandę. Bet niekas nenori su kitais kalbėtis, visi kažką slepia.
    Laukaitis jau ir naktį nebeužmigo. Eitų pas kaimynus, klaustų... bet ne, ryt sekmadienis, mokykloje bus susirinkimas - susitiks, pasikalbės, užmirš visą pyktį, gal ką ir apie Kazį sužinos.

* * *

    Laukaitis išsiskubino į susirinkimą daug anksčiau, negu reikia. Bet nuėjęs jau rado Juršį.
    - Kur jūsų Kazys, kaimyne? - buvo pirmasis Juršio klausimas.
    Laukaitis pagalvojo: "Muštis lindai, o dabar - kaimyne, ir dar tokiu minkštu liežuviu..." Bet gerai, kad Juršys pirmasis paklausė. Laukaitis nuoširdžiai atsakė:
    - Tai a čiorts!.. Jau kelios dienos, kai negrįžta. O dar lyg tyčia du šimtu litų paskolinau.
    Juršys net pašoko.
    - Paskolinai du šimtu!?
    - Na jo.
    - Tai pasiuto! Aš tris šimtus.
    Štai pro duris kyštelėjo Urbaičio galva.
    - Dar tik tiek? Nepradedat posėdžio? - tarė Urbaitis kiek išdidžiai, lyg niekur nieko, bet kažko vis toks neramus.
    - O kur jūsų Kazys? - paklausė jis, nė nežiūrėdamas į Laukaitį.- Gal išvažiavo dvariuko ieškoti?
    - Taigi, dvariuko!.. Iš manęs ir štai iš kaimyno pasiskolino pinigų ir negrįžta.
    - Pasiskolino! - iš karto supliuško Urbaitis.- Tai, sakote, pasiskolino. Ai, ai, ai! Bet ir aš - visus tris šimtus!.. Ai, ai, ai! Sakė, jei nepaskolinsiu, tai iš kitų gausiąs.
    - Bet juk jis iš Amerikos gavo šešiasdešimt tūkstančių, - atsiliepė Juršys su vilties kibirkštėle balse.
    Vyrai pažiūrėjo vienas į kitą.
    - Šuns uodegą gavo, - nusispiovė Laukaitis, o paskui jį ir kiti du.
    Urbaitis pakėlė galvą ir, norėdamas atitaisyti savo staigų susmukimą, tarė:
    - Iš sykio man atrodė, kad čia gerai nesibaigs... Aš jau pažįstu žmones!
    - Taigi, taigi, - pritarė Juršys, - ir aš sakiau, kad tas Kazys - tai velnio neštas ir pamestas...
    Pro langus šmėkštelėjo Tiškus.
    - Juk Kazys - Tiškaus kūmas, gal Tiškus ką žino?
    - Ar nepaskolinai Kaziui pinigų? - paklausė Laukaitis įeinantį kaimyną.
    Na, ar pasiuto! Iš kur jie žino?
    - Taigi, kad paskolinau... Prašė kažkokiam kostiumui, kol atsiims iš banko. Aš teturėjau tą šimtą, kur jis pats per krikštynas padovanojo, ir paskolinau.
    - Še tau, kad nori! - sušuko Laukaitis. - Davė ir atsiėmė. Kai sužinojau, kad per krikštynas mėto šimtines, tuoj supratau, kad tai nėra doras žmogus.
    - Matot, ar aš nesakiau... - vėl atsiliepė Urbaitis. - Ir krikštynas tyčia dar vienai savaitei atidėjau, kad surasčiau žmoniškesnį kūmą.
    - Atidėjai!.. Jei Kazys nebūtų pabėgęs - nebūtum atidėjęs.
    Visi atsisuko. Ogi Didžiokas bestovįs prie durų. Na, jau tas tai juoksis. Jis ir pirmiau sakė, kad bernas meluoja. Vyrams net šilta pasidarė iš gėdos prieš Didžioką.
    O Didžiokas pažiūrėjo į kaimynėlių nuleistas nosis ir tarė:
    - Tai ar paskolinot pinigų?
    - Po truputį.
    Vyrai kasėsi pakaušius ir dairėsi vienas į kitą.
    - Visus tas krupis apgavo. Durniai buvome... Tik tamsta vienas...
    - Taigi, taigi tik aš vienas, - kratė galvą Didžiokas. - Nuo tų krikštynų ir aš pradėjau tikėti, kad bernas gavo iš Amerikos... O kai atėjo skolintis, sakau, palūkėk, brolau, aš tave paegzaminuosiu. Laiškas tai laiškas, sakau, kiekvienas gali tau laišką parašyti, bet parodyk voką ir amerikoniškus antspaudus. O jis išima ir rodo: taip, ir ženklas, ir antspaudas - viskas gerai, amerikoniška viskas... Skaitau - tikrai siunčia dešimt tūkstančių dolerių... Pagalvojau, pagalvojau: neverta, manau, su tokiu žmogumi pyktis - tai ir paskolinau ketvertą šimtinių... Tai šekit, kad norit! Tikra komedija...
    Visi vyrai lengviau atsiduso. Išmaudė tai išmaudė, bet nors tiek gerai, kad visus.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page