r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
ATPILDAS

(Sentimentalus apsakymas)

    Pana Elžbieta nuomoja du žemus kaip laivo kajutės kambarėlius ir siaurą, ilgą įlinkusiomis lubomis virtuvę. Jos pragyvenimo šaltinis - keturios gimnazistės. Tiesa, šis "šaltinis" pasibaisėtinai varganas, juoba, kad ir pačios gimnazistės - neturtingų valstiečių dukros, ir jų gaunamas iš namų "pravintas" net jau graudingai menkas.
    Elžbieta nemokėjo gyventi tik sau. Neištekėjusi ir neturėjusi vaikų, ji kaip rūpestinga motina visas jėgas ir visą menkutį turtą atidavė nedėkingiems moksleiviams.
    Taigi daugiau kaip šešios dešimtys pragyventų metų spindi nepaprastu puikumu ir prasmingumu, ir ji negali skųstis veltui juos praleidusi.
    Kiekviena proga, jei tik atsirasdavo klausytojas, ji su dideliu malonumu pasakodavo, kad jos jau "užauginta" trisdešimt daktarų, dvidešimt keturi kunigai, o kiek advokatų ir inžinierių - nė nebegalinti atsiminti. Net ministeriu buvęs vienas jos mokinėlis!
    Neturtinguosius ji ir dovanai arba bent už labai menką atlyginimą išlaikydavusi. Kitiems duodavusi pinigų knygoms, drabužiams nusipirkti. Ji buvusi laiminga, kol dar turėjusi banke savo dalį. Tačiau ilgainiui ta dalis ištirpusi, ir ji jau nebegalėjusi bent kiek daugiau padėti neturtingiems mokiniams.
    Elžbieta žinojo visą gimnazijos programą - kurioje klasėje koks dalykas praeinamas, koks to dalyko mokytojas, nors pati buvo tik pradžios mokslą išėjusi. Žinojo, kokius pokštus mokiniai krėsdavo mokytojams seniau, kokius krečia dabar, ir visados patardavo pasidaryti "špargalką". Iš veido išraiškos atspėdavo, kaip kam pasisekė egzaminas, o nusiminusį visados mokėjo paguosti. Per brandos egzaminus, kada abiturientai kiauras naktis sėdėdavo prie knygų, Elžbieta taip pat neužmigdavo iš rūpesčio ir suliesėdavo kaip beržo šakalys.
    Trisdešimt metų ji vargo su mokiniais bendrą vargą ir buvo patenkinta.

* * *

    Sykį tai paprastai, pilkai žmogystai atsitiko kažkas negera. Ji ėmė ir sunkiai susirgo. Karščiavo, prašė gerti, skundėsi šoną geliant ir vis niurzgėjo:
    - Truputį susirgau... oi, sergu...
    - Mes pakviesime daktarą, - pasisiūlė Aldona, aštuntos klasės gimnazistė.
    Ji pasivadino mergaites į kitą kambarį.
    - Šeimininkė neturi nė cento, o jai būtinai reikia daktaro. Sudėkime, mergaitės. Aš dedu penkis litus.
    Mergaitės subruzdo. Viena turėjo du, kita tris... Nusprendė, kad daktaras daugiau neimsiąs, kaip dešimt. Skubiai šią sumą surankiojo.
    Po pusvalandžio atėjo ir daktaras, pamatavo temperatūrą, išklausė, pabarškino ligonės šonkaulius.
    - Ar čia nieko senesnio nėra?
    - Nėra.
    Daktaras susimąstė.
    - Plaučių uždegimas... Geriau nuvežkite ją į ligoninę... Jūs čia visos tokios jaunos.
    Jis kažko svyruoja, tačiau parašo receptą ir trumpai paaiškina Aldonai, kaip duoti ligonei vaistus.
    Aldona nedrąsiai klausia:
    - Kiek ponui daktarui reikia mokėti?
    - Penkiolika, jei jums nesudarys sunkumų...
    Mergaitės išrausta ir žvilgčioja viena į kitą.
    Daktaras tvarkosi portfelį.
    Aldona tyliai šnibžda:
    - Jūs dar turite, mergaitės...
    Visos skubiai rausiasi po kišenes, po stalčius. Viena randa mažytę suplyšusią piniginę ir iškrato du sidabrinius litus. Kita traukia iš uniformos kišenės mažą nosinėlę, iš kampo išriša keletą variokų. Aldona skaičiuoja ir vis labiau jaudinasi.
    Daktaras lūkuriuoja, nužvelgia skurdžių kambarėlių sienas, pakelia portfelį, vėl padeda. Tatai jis daro keletą kartų - it blogas artistas, nežinąs, kur dėti rankas. Jis jaučiasi nekaip, norėtų greičiau išeiti.
    - Ponas daktare, - mikčioja Aldona, - mes tik keturiolika...
    - Nesvarbu, nesvarbu... - skubiai sumurma daktaras.
    Siauras delnas ištiesia jam žiupsnį pinigų. Tie smulkūs nutrinti tarp rankų sidabro ir vario ritinėliai dar kvepia gimnazisčių uniforma.
    Daktaras paima pinigus, net nežvilgtelėjęs greitai susipila į švarko kišenę ir smunka pro duris.
    Mergaitės lengviau atsidūsta ir eina pas ligonę.Ši dėkingumo kupinomis akimis žvelgia į jas.
    - Ką sakė?
    - Sakė, tuoj pagysi, menkniekis...
    Elžbietos veidą nušviečia vos pastebima šypsena.
    Mergaitės susėda aplink lovą.
    - Kas sumokėjo daktarui? - susirūpinusi klausia Elžbieta.
    - Daktaras nieko neėmė, - atsako Aldona.
    Ligonės veidas visai pragiedrėja.
    - Doras žmogus, doras... Daug mano mokinėlių yra daktarų... daug ir aš jiems padėdavau... Kaip gerai, kad ir manęs neužmiršo...

* * *

    Už vaistus sumokėti mergaitės pasiskolino tris litus iš sargienės, kuri gyveno tame pačiame name. Beveik visą naktį jos pasikeisdamos slaugė Elžbietą, stropiai pildydamos visus gydytojo nurodymus. Ligonei darėsi kaskart blogiau. Gėlė šonus, krūtinę ir nugarą, ji gulėjo sustirusi kaip pagalys. Kai panorėdavo apsiversti ar pasikelti, mergaitės turėdavo jai padėti.
    Rytą jau nė viena nebėjo į gimnaziją. Ligonė buvo silpna, prašė pakviesti kunigą ir gimines. Sargienės pažįstama elgeta išėjo pranešti giminėms - dviejų brolių vaikams - į kaimą.
    Toj pačioj gatvėj gyveno davatka Matilda, kuri tris kartus per dieną eidavo į bažnyčią, turėjo daug šventų paveikslų ir laikė save didele tikėjimo dalykų žinove. Aldona sumanė pasišaukti į pagalbą šią moteriškę.
    Kai Aldona atėjo, Matilda rengėsi į bažnyčią. Pagarbinusi Kristų, mergaitė atsiprašė už sutrukdymą ir tarė:
    - Gal tamstelė galėtum padėti mums kunigą sutikti? Elžbieta visiškai silpna.
    Didelėmis, iššokusiomis akimis Matilda kritiškai apžiūrėjo Aldoną nuo galvos iki kojų. Sulaikė žvilgsnį ant jos gimnazistiškos suknelės, kaklo, pakraipė galvą, paskui, nepaprašiusi nė sėsti, ėmė klausinėti:
    - Kuo serga? Kada susirgo? O giminės ar atvažiavo? Vargšele tu mano, vargšele, taip tu man imk ir susirk...
    Aldona paaiškino ir pakartojo prašymą. Matilda tylėjo. Ji pasitaisė skepetaitę, paėmė nuo komodos keletą rožančių ir ilgai rinkosi. Išsirinko didelį, geltonais karoliukais, ir užsikišo už juostos, po plačiu trumpu apsiaustu.
    - Tai gal eisim, - nedrąsiai paragino Aldona.
    - Aš skubu į bažnyčią.
    Mergaitė nustebo:
    - Gal tamsta greit pareisi?..
    - Ne!
    - Tai gal dabar, prieš eidama prirengtum, o paskui mes vienos...
    Davatka susiraukė ir nusisuko. Susierzinusi kilnojo ant stalelio stovinčias šventųjų statulėles ir vis dirsčiojo per petį į Aldoną. Matydama, kad mergaitė vis dar lūkuriuoja, ėmė bartis:
    - Ko pristojai, sakiau gi, kad neisiu. Dar liga gali prilipti... Jei giminės bijo, tai ko aš...
    Nė pusės žodžio nepasakiusi, Aldona išėjo. Rudens rytas buvo drumzlinas, žemė purvina, vartydamiesi ore, krito geltoni medžių lapai, buvo nyku ir liūdna.
    Aldona skubėjo į namus, susirūpinusi ir prislėgta. Parėjusi pasikvietė sargienę, ir pačios griebėsi ruošti viską, kas, jų supratimu, buvo reikalinga kunigui sutikti.

* * *

    Vakare grįžo elgeta, kuri buvo pasiųsta pas gimines.
    Ligonė nudžiugusi klausė:
    - Ar atvažiuos? Ką sakė?..
    - Vieni sakė neturį laiko, sakė vakar iškūlę, šiandien turį svečių, alų gerią... Ir man davė... Kiti nieko nesakė, tik teiravosi, kada susirgo, o daugiau tylėjo... Bet išeinant pasakė, kad neatvažiuos... Va, dar davė butelį pieno ligonei ir liepė tuščią indą grąžinti.
    - Ak, taip, taip, - dūsavo ligonė, - jie neatvažiuos, ne... Kailinėlių prašiau - ir tai nedavė...
    - A, dar būčiau pamiršusi, - susigriebė elgeta, - sakė, kai numirs, tai pranešk. Dar liepė pasakyti panelėms, kad skrynią užrakintų, kai mirs... Tik sakė - žiūrėk, kad ligonė negirdėtų...
    Ligones veidas ėmė virpėti, pečiai ir krūtinė - mėšlungiškai trūkčiojo. Staiga ji taip pravirko, kad net klaiku pasidarė. Verkė su tokia ekspresija, su tokiu begaliniu skausmu - atrodė, kad pliš jos širdis ir ji tuoj tuoj mirs.
    Tik daug vėliau, išėjus elgetai, pasakė mergaitėms:
    - Jei mirsiu... nepraneškit... Parduokit, ką rasit, - ir palaidokit.

* * *

    Iki pusiaunakčio Aldona išsėdėjo prie ligonės. Ji buvo nusilpusi, tyliai kalbėjo, ir mergaitė turėdavo palenkti ausį prie jos veido, kad ką išgirstų.
    Staiga ligonė nutvėrė Aldoną už rankos ir ėmė traukti prie savęs.
    - Aldonyt... ten raktai... atidaryk skrynią... išimk dėžutę...
    Kalbėjo dusdama ir pirštu rodė į mažą lentynėlę, ant kurios buvo apskritas nikeliuotas laikrodis su varpeliu viršuje ir keletas raktų.
    Aldona atidarė gale lovos stovinčią skrynią ir išėmė iš prieskrynio spalvotą stiklinę dėžutę.
    Ligonė drebančiomis rankomis surado joje senovišką žiedą su raudona akmenine akele.
    - Niekam neduok... nešiok... atminimui... Nešiok, nešiok... - šnibždėjo ligonė, - mano motutės palikimas...
    Mergaitė užsimovė žiedą. Jai pasidarė graudu, laikėsi, kad nepravirktų.
    Rytą ligonė jau buvo visiškai silpna, nebegalėjo kalbėti - tik judino lūpas ir sunkiai kvėpavo. Prie jos budėjo visos keturios mergaitės, sargienė ir dar dvi moterėlės.
    Pirmą valandą dienos ji mirė. Rami, menkutė, užmigo, kaip išvargęs kūdikis.
    Aldonai nebuvo laiko sykiu su kitomis mergaitėmis verkšlenti. Ji turėjo būti šeimininkė, sargienei padėti surengti laidotuves ir budynes.
    O pinigų mergaitės jau nė kiek nebeturėjo. Pardavinėti velionės daiktus laikė neleistinu dalyku. Pasiskolinti taip pat nebuvo kur.
    Aldona nutarė parduoti savo rankinį laikrodėlį, kurį prieš metus brolis jai buvo dovanojęs. Abi su sargiene nuėjo pas laikrodininką ir gavo dvidešimt du litus.
    Už tuos pinigus sargienė nupirko karstą ir žvakių. Grįžusi dar reikalavo keturių litų duobkasiams. Bet iš kur juos paimsi. Sargienė siūlė parduoti ką nors iš velionės turto, bet Aldona griežtai nesutiko.
    Staiga atėjo į galvą puiki mintis: ji parduos savo mažą auksinį žiedelį. Juk kam dabar jis. Ji nešios velionės dovanotąjį.
    Nunešė tam pačiam laikrodininkui ir pardavė už penkis litus.
    Sargienė visur bėgiojo, stengėsi padėti; ji kvietė budėtojus, darė tvarką namuose ir net pašnibždėjo Aldonai, kad užrakintų skrynią ir paslėptų raktus.

* * *

    Iš didelio, purvino, apleisto kiemo dešimtą valandą išėjo laidotuvių procesija. Karstą nešė dvi moterėlės ir keturios gimnazistės. Iš paskos slinko mažytis būrelis nuskurusių žmogystų. Niekas neverkė, tik pro gretimų namų langus žiūrėjo smalsūs veidai, tik murzini vaikigaliai lydėjo procesiją iki vidurio gatvės.
    Rytas buvo šaltas, darganotas. Pūtė smarkus vėjas, pliaupė žvarbus lietus. Sulinkusios, perkrypusios nešėjos vos vilko kojas. Per jų veidus srovelėmis tekėjo šalti lietaus lašai.
    Praeiviai trumpai kilsteldavo kepures, sutiktieji vežikai nenoromis davė kelią.
    Iš paskos einančiosios laikas nuo laiko pakeisdavo nešėjas. Tada visa procesija minutę sustodavo ir vėl lėtu žingsniu traukė tolyn, prieš vėją, purvina gatve - išvargusi ir be galo skurdi, kaip ši rudens diena.
    Kapinėse niekas nesutiko karsto. Duobkasiai nuleido jį į siaurą duobę. Moterėlės užpylė po tris saujas žemių - ant tos, kuri didžiavosi išauginusi dvidešimt keturis kunigus ir trisdešimt daktarų.
    Virš kapinių slinko juodi, tiršti debesys. Lietaus lašai raižė apsamanojusius kryžius...

* * *

    Mergaitės grįžo į namus vienos, nepaprastai išvargusios ir nuliūdusios.
    Apie pietus į kiemą įdardėjo didžiulis vežimas, pilnas velionės giminių. Mergaitės nudžiugo, kad nors dabar jie atvyko, nes nebežinojo, kas toliau daryti.
    Matyt, per miestelį važiuodami, giminės sužinojo numirėlę esant jau palaidotą, nes įėję nieko apie ją nesiteiravo. Storais paltais apsivilkę vyrai ir skaromis apsisupsčiusios moterys dairėsi po kambarį - lyg nustebę, lyg nežinodami, nuo ko pradėti. Pagaliau viena moterėlė paklausė Aldoną:
    - Kur skrynios raktai, panele?
    Pamatę raktus, visi pagyvėjo ir būriu sugarmėjo į kitą kambarį.
    Moterys ir vyrai viską ėmė iš skrynios, skaičiavo ir dėjo ant stalo.
    Prikrovė nemažą krūvą. Čia buvo dvi pagalvės, dvi antklodės, vienas siuvinėtas kilimas, trys drobulės, penkios skepetaitės, įvairiausi skalbiniai, senoviški kiklikai ir daugybė visokių smulkmenų.
    - Kur daugiau pagalvių? - pasigedo viena giminaitė. - Juk amžinatilsį Elžbietėlė turėjo daug.
    - Gal ant lovų... - kažkas pasakė.
    Bet ant lovos, kurioje velionė mirė, tįsojo tik vienas senas nuskuręs čiužinys. Augalotas vyriškis pasisuko į Aldoną ir griežtai, kaip šeimininkas, paklausė:
    - Kur dėjai jos patalynę? Tu mums atsakysi už kiekvieną daiktą.
    Aldona žiūrėjo nustebusi. Tikrai nuo velionės lovos visa patalynė buvo dingusi.
    - Gėdą turėkit, panelės. Jei paėmėt - atiduokit gražiuoju.
    Giminės įsitempę laukė mergaitės atsakymo.
    Aldona nuraudo.
    - Prašau mūsų nevaginti. Kas sumokėjo gydytojui? Kas nupirko karstą? Gal giminės?..
    Visi atslūgo nuo tokių nelauktai drąsių žodžių. Tik viena moterėlė dar atsiliepė:
    - Na jau, nesigirkit... Amžinatils Elžibietėlė turėjo tiek ir tiek pinigų prisikalusi. Iš tėviškės buvo visą savo dalį pasiėmusi. Laidotuvėms užteko ir dar kitiems teko...
    Matydami, kad neapsimoka toliau užpuldinėti Aldonos, pradėjo dalintis tai, ką buvo iš skrynios išsiėmę. O pasidalinti buvo labai sunku. Prisiminė velionę dar turėjus laikrodį.
    - Kur Elžbietėlės laikrodis?
    Mergaitės sužiuro į lentynėlę, ant kurios stovėdavo laikrodis. Bet ir jis buvo dingęs.
    Nebedrįsdami mergaičių varginti, ateiviai tik barėsi, kodėl jos nesaugojusios velionės daiktų. Viena giminaitė, linguodama galvą, garbstė:
    - Vargšė ta mūsų Elžbietėlė, kaip ji ir gyventi galėjo!.. Visi čia iš jos vogė be jokios gėdos... Duok dieve jai dangaus karalystę...
    Staiga viena pamatė ant Aldonos rankos žiedą.
    - Va kur Elžbietėlės žiedas!.. Mamytės palikimas...
    Visos puolė prie Aldonos.
    - Matai, geroji! O žiedą pasigriebei!
    Aldonos lūpos drebėjo, ji vos pratarė:
    - Man padovanojo. Liepė niekam neduoti.
    - Kas matė, kad dovanojo?
    Nelaukdamos tolimesnių paaiškinimų, moterėlės čiupo mergaitę už rankos, plėšte nuplėšė žiedą ir vėl išgarmėjo į pirmąjį kambarį.
    O už lango lijo skalsus lietus, ir arkliai kramsnojo šlapią šieną.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page