r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
PIRMASIS GERAS DARBAS

    Gyveno sau didelio banko buhalteris Stanislovas Bunga, o gyvenimas jam buvo aiškus kaip buhalterijos knyga. Aktyvas, pasyvas, kreditas, debetas, balansas ir saldo. Ir visa, ką dievas ir žmogus sukūrė ir ką jam nuomininkai sumokėdavo, lengvai buvo suskirstoma išmintingosios buhalterijos rubrikomis. Dėl to buhalteris niekados neturėjo jokio vargo su vertybių klasifikavimu, o jo gyvenimas buvo lygus ir grynas kaip balta lenta.
    Tas laimingasis žmogus buvo trisdešimt septynerių metų viengungis. Pavyzdingas viengungis, kurį drąsiai galima premijuoti ir išrašyti pagyrimo lapą. Ievos giminės neapkentė labiau, negu nuomininkų, kurie išeina nesumokėję už butą... Juodakė restorano padavėja telieka paslaptyje, - juk labai nepadoru sekti kiekvieną žmogaus žingsnį.
    Ponas buhalteris domėjosi ir visuomeniniu gyvenimu, sakysim, kad ir "kamuolio žaidimo klubu". Tiesa, jau seniai praėjo tie laikai, kada jis, pasidėjęs reikalingiausią vyriškiui rūbą, bėgiojo aikštėje ir stengėsi kuo smarkiausiai įspirti jei ne į kamuolį, tai bent į draugo blauzdą. Dabar jis taikė į klubo garbės narius ir vieną kartą paaukojo net penkiasdešimt litų.
    Bungai nebuvo svetimas nė mokslas. Labai ilgai jis liejo prakaitą, mėgindamas išspręsti šitokią problemą: jei žemė yra apskrita, ar žmogus eina prieš kalną, ar į pakalnę? Įsigilinęs ir užsimiršęs kaip tikras mokslininkas, jis darė bandymus su kamuoliais ir mažais vabalėliais. Jei kamuolį pasuka vienaip - vabalėlis eina prieš kalną, jei antraip - į pakalnę. Ir problema liko neišspręsta.
    Tačiau maloniausias buhalterio darbas - sėdėti su pieštuku rankoje prie languoto, iš įstaigos parsinešto popieriaus lapo ir apskaitinėti savo pajamas ir išlaidas. Nuomos: 4 butai po 300 litų = 1200. Algos - 1600. Iš viso 2800 litų mėnesiui. Išlaidos: maistas, rūbai, kuras, mokesčiai, alga sargui... Ak, ta sargo alga - 120 litų mėnesiui! Ar negalėtų būti apskrita suma - 100 litų? Ir mokesčiai - o viešpatie! Per aukas ir pasišventimą sukūrėme nepriklausomybę ir dar turime duoti mokesčius!
    Kiek prakaituoja buhalteris, kiek popieriaus lapų prirašo, bet niekaip negali išvesti mėnesiui 2000 litų santaupų. Sumažinti išlaidas maistui? Ne, to jis nepadarys. Sveikata ir ilgas amžius - aukščiausias gyvenimo tikslas! Rūbai? Vilnoniai marškiniai, šilkiniai marškiniai, sunkūs kailiniai, lengvesni kailinėliai, kupranugarių vilnos megztinukas ir triušių vilnų kojinės - tai būtiniausi dalykai ilgam amžiui išgyventi.
    Na, ir mokės jis išgyventi - mažiausia dar penkiasdešimt metų. O kodėl ne? Po pietų pusvalandį ramiai pasėdi, pusvalandį lėtai pavaikštai, valandą paguli. Vakare, prieš lįsdamas į minkštus patalus, paimi pušų ekstrakto buteliuką, į garuojančio vandens stiklinę įlašini dvidešimt lašų - ir miegi devynias valandas erdviame, jaunų pušelių kvapo pilname kambaryje.
    Banke buhalteriją vedi chronometro tikslumu, su direktorium sveikinies, nuleisdamas akis, su valdytoju - išlenkdamas nugarą. Lėktuvais neskraidai, laivais neplaukioji, priešvalstybinių kalbų nesakai, gyvenimo reformuoti nesikėsini, dėl murzinos mergaitės kvailų ašarų sau neskaudini širdies, nuo juodo žmonių vargo užsidarai langines.
    Be to, ant rašomojo stalo - visa mediciniška išmintis: "Kaip išgyventi šimtą metų?", "Patarimai vyrams...", "Ką kiekvienas žmogus turi žinoti apie skilvį?", "Nervų priežiūra", "Vaisių sultys", "Dešimt auksinių taisyklių apie žmogaus dantis"...
    Na, ir sakykit dabar, - koks velnias galėtų sutrukdyti ponui buhalteriui išgyventi šimtą metų?

* * *

    Ir vis dėlto vienu tarpu dangus buvo nuo jo nutolęs, o pragaras priartėjęs. Prasidėjo taip: buhalteris ką tik nugraužė baltą kalakuto šlaunį ir prisitraukė kompoto lėkštę - ir tą minutę pasibeldė į duris nelaimė. Ne mirtis ir ne liga, bet kažkas panašaus. Įėjo du nuomininkai - du iš karto - ir atsisakė dviejų butų - dviejų iš karto. Nuo pirmos visas pirmas aukštas tuščias!
    Buhalteris užmiršo, kad po pietų pusvalandį reikia ramiai pasėdėti, pusvalandį lėtai pasivaikščioti, valandą pagulėti. Šoko nuo lėkštės ir ėmė bėgioti po kambarį, tarsi kas kulnis būtų pasvilinęs karšta geležimi.
    Staiga švystelėjo viltis - kaip skęstančiam šiaudas: tučtuojau į skelbimų biurą, kol dar neuždarytas!
    Ir išbėgo į gatvę, be apsiausto ir be skrybėlės. Pustekinis nėrė skersgatviais, nieko nematydamas, niekur nesidairydamas. Mėnesį atims remontas, prasideda šalčiai, nuomininkų kraustymosi sezonas baigiasi, po šešis šimtus kas mėnesį, per visą žiemą - nuostoliai, nuostoliai... Baisu! O pavasarį... pavasarį ir nuomą reikės sumažinti! Pyktis ir sielvartas suspaudė buhalterio širdį.
    Bet štai jau skelbimų biuras.
    - Nemažinsiu, tepasi... - sugriežė dantimis ir šoko skersai gatvės.
    Tą pačią akimirką suspiegė automobilis. Buhalteris dar žengė vieną žingsnį, pakėlė akis - mašina visiškai čia pat. Metėsi atgal. Vėl šiurpus automobilio signalas. Sublizgėjo stiklai, prasivėrė lūpos baisiausiam šauksmui, ir blyškus raudonumas užliejo akis.

    Iš chaotingų gelmių išsinerdamas, pradėjo busti. Sunkiai pravėrė blakstienas ir pamatė kaip saulę apskritą, didelę šviesą.
    - Gelbėkit! - suriko, bet pats savo balso nebegirdėjo.
    O viešpatie, jis miršta! Kaip sunku mirti! Nuo tos minties vėl neteko jėgų, o akys pačios užsimerkė.
    Vėl baisus automobilio spiegimas, vėl akyse sublizgėjo stiklai...
    Visiškai čia pat duslūs varpų garsai, o protarpiais girdėti žmonių kalba. "Gyvas ar jau miręs?" - pagalvojo ir išgirdo balsą:
    - Operaciją pakėlė, bet vilties nėra... Vargiai pagis...
    Tuojau suprato esąs ligoninėje. Atsimerkė ir suriko visa gerkle:
    - Gelbėkit!
    Dabar jau ir pats išgirdo savo balsą.
    Užuot gelbėjusi, medicinos sesuo paėmė lignino ir apklojo visą jo krūtinę ir kaklą.
    Naktis praėjo tarp gyvybės ir mirties. Tarpais girdėjo varpus skambant, tarpais kažkieno žingsnius. Šonai ir kojos dega, krūtinėje slopu, gerklėje trošku, kvapo negali atgauti.
    Bet štai saulės spindulys taip meiliai paglostė jo skruostą. Pakreipė akis į vieną pusę, pakreipė į kitą: baltos palatos sienos, už lango rausvais lapais klevas, kampelis taip švelniai mėlyno dangaus, kad net graudu darosi.
    Šoferis! Šitas žmogžudys kalčiausias! Sušaudyti reikia! Sujudo širdyje pyktis, nors visą kūną ėdė skausmai ir baisiai norėjosi gerti. Bet ūmai prisiminė vakarykščius žodžius: "Vilties nėra", ir šaltas prakaitas išpylė kaktą.
    - Kunigą... pakvieskite kunigą... - ištarė drebančiu balsu.

* * *

    Išėjus kunigui, buhalteris sveikąja ranka nusišluostė nuo kaktos prakaitą ir atsiduso.
    "Dabar ir numirti bus lengviau. Bet, viešpatie, išklausyk dar vieno maldavimo: vietoje laimingos mirties duok geriau man nelaimingą gyvenimą."
    Visą dieną buhalteris svarstė ir kaskart vis labiau įsitikino, kad jau geriau visiškai nemirti, negu laimingai mirti. Jis dabar pajuto palinkimą filosofiniam galvojimui. Gydytojas pasakė: "Nebėra vilties...", o kunigas: "Yra vilties išgyti, bet turėk ir tą didžiąją viltį, kuri suteikia amžinąją laimę." Gydytojas geriau nusimano apie žemiškus dalykus, o kunigas - apie dangiškus. "Aš mirsiu, bet laimingai mirsiu, nors būtų tūkstantį kartų geriau, kad neįvyktų nei viena, nei kita, o paliktų, kas iki šiol buvę. Duok man gyvenimą, dieve, tik tam, kad padaryčiau dar nors vieną gerą darbą."

* * *

    Prasidarė durys, ir ant slenksčio sustojo nepaprastai stambus, odinį švarką užsivilkęs vyras. Baikščiomis akimis apžvelgė palatą, labai atsargiai uždarė duris ir ant pirštų galų priėjo prie gulinčio buhalterio.
    - Aš esu tas šoferis... dėl kurio atsitiko... nelaimė.
    Buhalterio širdyje krustelėjo pyktis. Pažiūrėjo į vėjo nugairintą veidą, į dideles rankas ir sukando dantis.
    - Jau trečią dieną pas tamstą einu, bet vis... vis manęs neįleidžia.
    Šoferis gniaužė benzinu kvepiančius pirštus ir nežinojo, kas toliau sakyti. Bunga žiūrėjo į lubas ir piktai mirksėjo.
    - Aštunti metai važinėju, ir nė karto nebuvo nelaimės... Pirmas toks baisus atsitikimas. Tikėk tamsta...
    Buhalteris galvojo: "Ir būtinai mane turėjai pasirinkti pirmam bandymui." Nuo tos minties jam šoną dar labiau pradėjo mausti.
    - Dabar aš tamstos rankose, - ištarė drebančiu balsu šoferis, - daryk su manim ką nori.
    - Tai, mat... hm... - sumurmėjo ligonis.
    - Tamstos gyvybė neįkainojama milijonais, - jau drąsiau kalbėjo svečias. - Aš žinau, tamsta esi įžymus žmogus, bet tamsta pagysi... Kas dabar man daryti!.. Tamsta, aišku, turi teisės reikalauti iš manęs gydymosi išlaidų... gal dar ir daugiau. Tamstos gyvybė ir sveikata, taip sakant... Bet jei tamsta pareikalausi pinigų - aš žuvęs. Turiu žmoną, tris vaikus. Uždarbis toks menkas. Stovi visą dieną, lauki, bet... Kuo aš kaltas! Tikėk, tamsta - tada reikės mašiną parduoti, vienintelę šeimos duoną... Šimtą kartų tamstos atsiprašau...
    Buhalteris dabar prisiminė savo prašymą: "Duok man gyvenimą, viešpatie, tam, kad padaryčiau dar nors vieną gerą darbą... Pats dievas jį man atsiuntė prieš mirtį."
    - Nežinau, ar bepagysiu, - tarė jis liūdnai, - bet tamstai atleidžiu, aukščiausiojo vardu atleidžiu tamstai, nereikalausiu nė cento.
    Rudose šoferio akyse sušvito dėkingumas.
    - Ačiū, pone, labai ačiū. Duok dieve, kad tamsta greitai pagytum... Bet dar vienas dalykas: tamsta girdėjai - juk aš daviau signalą?
    - Davei.
    - Taigi... Dabar reikalingas tamstos liudijimas. Kitaip man gresia kalėjimas.
    Bunga dar kartą nužvelgė nelaimės kaltininką. "Toks raudonas, sveikas vyras. Gyvens dar kokį keturiasdešimt metų... O aš?.. Bet tu nori, viešpatie, kad padaryčiau gerą darbą, tebūnie tavo valia."
    - Gerai, pasirašysiu, - ir pradėjo dairytis popieriaus.
    - Štai plunksnakotis, ir popieriaus aš turiu. Gal čia pat tamsta ir pažymėtum...
    Ligonis ištiesė ranką ir mėgino pasikelti, bet nugarą nudiegė toks skausmas, kad jis per visą palatą suriko.
    Įbėgo medicinos sesuo.
    - Kas yra? - klausė, žiūrėdama čia į ligonį, čia į svečią.
    - Ponas norėjo pasirašyti tokį raštelį... dėl gydymosi išlaidų, - teisinosi išsigandęs šoferis.
    - Ką tamsta! Leidau tik tris minutes pasikalbėti, o tamsta su rašteliais. Kai išgis, tai ir susitarsit.
    - Kai išgysiu, pasirašysiu, pasirašysiu, - ištarė pro skausmus buhalteris.

* * *

    Visą vakarą ligonis vienas sau galvojo:
    "Štai parodžiau didelį žmoniškumą: atleidau tam, kuris man karstą pakišo. Ne tik atleidau, bet ir dovanojau, - atsisakiau, kas man teisėtai priklauso... Bet kas tie pinigai! Kad tik pasveikčiau... Teisingai jis sakė: gyvybės nė milijonais nepirksi. O jei numirsiu?
    Dangaus ir žemės sutvėrėjau!.. Padariau gerą darbą, ir numirti bus lengviau. Bet dar taip norėčiau gyventi, viešpatie. Duok man gyvenimą nors tam, kad padaryčiau antrą gerą darbą."

* * *

    Po penkių savaičių gydytojas pasakė:
    - Jei šiuo kartu tamsta išgijai, užtikrinu, šimtą metų gyvensi. Esi tvirtas kaip geležis. Ir tą pačią dieną išrašė iš ligoninės. Išeidamas smagiai užtrenkė ligoninės duris, pažvelgė į saulę, į styrančius nuogus medžius, giliai patraukė oro, nusišypsojo ir įsėdo į čia pat stovėjusį taksi.
    "Kaip lekia, tikras biesas! - piktai sumurmėjo, - dar ką suvažinės. Galvažudžiai tie šoferiai! Jiems žmogaus gyvybė - tik nusispjauti. Pakartų kokį už žmogaus suvažinėjimą - žiūrėk, kaip susitvarkytų!"
    Dar pažvelgė pro automobilio langą ir patogiai atsilošė sėdynėje.
    "Koks puikus ruduo, diena kaip stiklas. Matyt, jau ir pašalę, tuoj bus sniego... Kažin kaip namai? Tučtuojau reikės pradėti remontą ir paskelbti, kad išnuomojami du moderniški su visais patogumais butai. Ir taip jau galybė nuostolių. Rytoj pat imsiuos darbo. Neisiu į įstaigą - pats prižiūrėsiu remontą. Jau visiškai gerai jaučiuosi... Teisybę daktaras sakė: sveikata geležinė. Šimtą metų gyvensiu... Kai patrauki giliau orą, šone dar kažkas diegia. Tai kas, praeis... Dviejų šonkaulių trūksta, bet kiek tokių septyniasdešimt, aštuoniasdešimt metų sulaukia. Sulauksiu ir aš - tik reikės labiau savimi rūpintis..."

* * *

    Rytojaus dieną kažkas pasibeldė į jo duris. Aukštas žmogus odiniu švarku nusilenkė ir sustojo vidury kambario.
    - Aš dėl to raštelio, ponas, kurį žadėjote... Buhalteris timptelėjo savo rytinio apsiausto atlapus,dviem pirštais nuėmė prilipusį pūką, susikišo rankas į dideles kišenes ir patraukė pečius.
    - Raštelio! Kokio raštelio?.. Nieko neatsimenu. Svečias ėmė tankiai mirksėti akimis, paskui atsikvėpė ir tarė nedrąsiai:
    - Ta nelaimė... Dievui dėkui, kad pagijote... Aš buvau tada pas tamstą ligoninėje... sakėte nereikalausiąs iš manęs gydymosi išlaidų, žadėjote ir raštelį, kai pasveiksite...
    - Atsimenu, atsimenu, - palingavo galvą buhalteris, - atsimenu, aš iš visų jėgų kovojau su mirtimi, o tamsta atėjęs pradėjai mane nervinti... Atsimenu, paskui medicinos sesuo tamstą išvarė.
    Šoferis nuleido galvą ir glamžė savo didelę odinę pirštinę. Buhalteris perėjo per kambarį ir vėl sugrįžo, švelniu rankos mostu parodė vietą:
    - Prašau sėsti, tamstele, prašau, - pats atsisėdo į fotelį ir užsikėlė koją ant kojos.
    - Kalti jūs, šoferiai, kalti. Jums žmogaus gyvybė - niekis. Gyvulio, paprasto gyvulėlio aš nedrįsčiau užmušti. O jūs? Jūs lekiate kaip viesulas, nors gatvė pilna žmonių.
    Buhalterį staiga pagavo pyktis.
    - Jūs girti važinėjate, supratai tamsta! Jus reikia nubausti, supratai dabar?
    Vėjo nugairintas veidas paraudo.
    - Aš buvau blaivus. Be to... be to, nelaimė įvyko ne skersgatvyje... Aš važiavau tuščia gatve, bet tamsta kaip žaibas meteis nuo šaligatvio.
    - Jei aš skubėjau, tur būt, turėjau pagrindą... sakau, tur būt, reikėjo.
    - Taip tai taip... Ir tamsta būtum perbėgęs, nes aš mašiną smarkiai pasukau į šaligatvio pusę. Tik tamsta, davęs žingsnį pirmyn, vėl meteis atgal. Angelas būtų sėdėjęs prie vairo - ir tai nieko nebūtų padaręs.
    - Tik betrūksta, kad tamsta mane apkaltintum norėjus nusižudyti.
    - To aš nenoriu pasakyti, bet aš čia visiškai nekaltas.
    - Na, būk tamsta protingas, - suerzintu balsu tarė buhalteris. - Pagalvok, ramiai pagalvok! Aš kovojau su mirtimi, nežinojau, ar bepagysiu, o tamsta atėjęs pradėjai mane kankinti dėl to raštelio. Ir tamsta gėdos neturėjai! Dėl tamstos kaltės žmogus miršta, o tamsta...
    Šoferis nuleido akis.
    - Taip, aš žinau, kad tamstos sveikatos ir gyvybės aš niekados neįstengčiau atlyginti... Nelaimė! Bet ir man - žmona, trys vaikai, jokio turto. Kas man daryti?..
    - Žinai ką tamsta? - pakėlė balsą buhalteris, - aš su tamsta galėčiau nė vieno žodžio nekalbėti. Per teismą išreikalauju gydymosi išlaidų, atlyginimo už sumažėjusį mano darbingumą, ir viskas. Tamsta man skundiesi visom savo smulkiom nelaimėm, ir aš klausau. Bet reikia pagalvoti ir apie kitą. Aš esu žmogus teisingas. Sumokėk išlaidas - ir daugiau nieko nereikalauju. Pagal įstatymą.
    Šoferis ilgai trynė delnu savo nušiurpusį skruostą.
    - Kiek jų susidarė?
    - O, šitą nesunku apskaičiuoti.
    Buhalterio veidas nušvito. Jis greitai susiieškojo rašomojo stalo stalčiuje bloknotą, kuriame jau viskas buvo surašyta.
    - Operacija trys šimtai, gydymas ligoninėje keturi penkiasdešimt, kostiumas du šimtai aštuoniasdešimt (tamsta turi žinoti, kad sudraskei mano naujintelį kostiumą), marškiniai penkiolika, parvažiavimas iš ligoninės penki. Be to, dar man reikės keletą kartų nueiti pas gydytoją - na, šitai skaitysiu tik penkiasdešimt. Viso labo tūkstantis ir šimtas litų.
    Šoferis atsistojo.
    - Aš jokiu būdu negaliu tiek sumokėti.
    - Kaip sau nori. Teisme sumokėsi dar daugiau. Be to, dar ir teismo išlaidos... Aš pagal įstatymus.
    Šoferis stovėjo kaip stulpas ir žiūrėjo į erdvę išplėstomis didelėmis akimis.
    - Bylinėtis aš nenoriu, - ištarė prikimusiu balsu, - neturiu pinigų advokatui... Bet ir sumokėti tamstai neturiu iš ko.
    - Mūsų pasikalbėjimas baigtas, - nukirto Bunga ir nusigręžė į langą.
    Milžinas sunkiais žingsniais nuėjo ligi durų, atidarė, bet, staiga apsisukęs, sugrįžo prie buhalterio.
    - Nuleisk tamsta... nors pusę, - jo akyse suspindėjo ašaros.
    - Šimtą nuleidžiu.
    - Negaliu... tūkstančio negaliu.
    - Aš jau sakiau - mūsų pasikalbėjimas baigtas.
    -Paimk tamsta mano mašiną.
    Bunga valandėlę galvojo.
    - Senas laužas! Geriau vekselis.
    Jis išėmė iš stalčiaus keletą vekselių blankų.
    - Prašau pasirašyti.
    Šoferio kaktą išmušė prakaitas. Jis giliai kvėpavo ir gniaužė rankas.
    - Kostiumas... argi tiek būtų kaštavęs... Aš negaliu. Aš visiškai pražuvęs.
    Buhalteris laikėsi tvirtai.
    - Žinai tamsta, kiek kostiumas kaštavo? Žinai!.. Gerai, eisime į teismą, - ir jis vėl pasiėmė vekselių blankus.
    - Dieve mano!.. - suvaitojo žmogus, - duokite - pasirašysiu.
    Sukandęs dantis, drebančia ranka pasirašė, nubraukė nuo kaktos prakaitą ir tarė:
    - Dabar tamsta išduok man raštelį, kad jokių pretenzijų nebeturi. Ir prašau įrašyti, kad aš daviau signalą. Man užvesta byla, reikalingas tamstos liudijimas, kitaip man gresia...
    - Signalą? Negirdėjau, nieko negirdėjau.
    - Argi tamsta negirdėjai?
    - Ne, ne.
    - Juk tamsta ligoninėje sakei, kad girdėjai.
    - Gal kur kitoje gatvėje kas ir triūbijo, o ligoninėje aš visomis jėgomis kovojau su mirtimi.
    - Nejaugi tamsta nori mane pražudyti?! Ką tamstai reiškia tą žodį parašyti. Aš juk iš tiesų daviau signalą.
    Bunga nusišypsojo.
    - Raštelį... Tokį raštelį galėčiau parašyti, nors nieko negirdėjau. Tą gerą tamstai galiu padaryti... aš niekam nieko blogo nelinkiu. Bet žmonės sako, kad ir arklys arklio nekaso dykai... Taigi aš pasirašysiu, kad tą tamstos signalą girdėjau, bet už tai, sakysim, kada man reikės taksiuko - tamsta duosi be atlyginimo.
    - Aš prašau paliudyti teisybę, o tamsta už tai reikalauji užmokesčio.
    - Tamstai teisybė, o man ne. Kaip sau nori. Man reikia eiti prie darbo, - ir jis, susirinkęs vekselius, norėjo išeiti.
    - Ar tamsta rašai, ar ne?l Jau kad taip, tai!..- suriko piktu balsu, pakėlė sugniaužtus kumščius ir įsmeigė degantį žvilgsnį į Bungos veidą.
    Išsigandęs buhalteris pažiūrėjo į dvigubai už save didesnį vyrą.
    - Ką tamsta?.. Jums žmogaus gyvybė... Aš galiu ir parašyti, galiu, tik prašau tamstą ramiau.
    - Tai taip ir sakyk.
    Parašęs raštelį, buhalteris iš tolo ištiesė šoferiui.
    - Primokėtum, ir tai nevažiuočiau su tamsta. Tokiems žmogaus gyvybė...
    Ir jis vėl pajuto šone skausmus.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page