r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
ATOSTOGOS PAS KALĖJIMO VIRŠININKĄ

    Pakelės gluosniai bėga tiesiu siūlu kaip varstomi karoliai. Už gluosnių siūbuoja žalių ir pilkėjančių javų laukai. Praplaukia ūkininko sodyba, raudonas stogas, baltos langinės. Ir vėl lygūs plotai.
    Mokytojas Jurgis Aniūnas delnu paremia smakrą ir džiaugsmingai galvoja apie tas trisdešimt dienų, kurios štai prieš jį - pilnos laisvės ir laukų ramybės. Gimnazijos skruzdėlynas, išmintim nurūkusios literatūros pamokos ir visas triukšmas tolsta kaip vieškelio dulkės.
    Jis šiandien važiuoja pas savo giminaitį kalėjimo viršininką atostogų. Dar kartą prisimena jo laišką apie naują vilą, žydintį sodą ir krištolu skambantį upelį.

* * *

    Išsimaudęs dulkėse autobusas užsirito ant kalniuko ir sustojo. Mokytojas Aniūnas jau pro langą pamatė savo giminaitį, stovintį ant griovio krašto ir mojuojantį šiaudine skrybėle.
    - Kur mano galva! - sušuko plikagalvis žemas žmogutis, kai Aniūnas, vilkdamas paskui save didžiulį lagaminą, lipo iš autobuso.
    - Kur mano galva: atėjau pėsčias! - pakartojo giminaitis ir apkabino svečią. Pabučiavo vieną skruostą, pabučiavo antrą, dar kartą apkabino ir tarė:
    - Ar nesutrankė kaulų? Brolyti tu mano, kaip mes dabar pareisim! Duok, duok, aš panešiu. Mašinos dar neturiu, bet arklį galėjau... Nemaniau, kad tokį didelį bagažą atsiveši.
    - Nutariau jus išnaudoti, - lėtai kalbėjo Aniunas, - visą mėnesį pagyventi. Ką. gi, juk tokia buvo jūsų sąlyga... Pasiėmiau rūbų ir knygų.
    - Būtinai visą mėnesį! Anksčiau nepabėgsi, broliuk, nors čia kažkas būtų... Knygų tai galėjai ir nesiimti - nuobodžiauti neduosiu. Pas mus ne kalėjimas, brolyti ne kalėjimas. Parsivežiau gerą virėją... Kai įsigijau ūkį, tai bent atostogas gamtos prieglobsty galiu praleisti. Nors nelaimingas viengungis, bet švelnių jausmų aš žmogus. Nusibosta, brolau, šitos raktų simfonijos, matai... Na, kaip tu? Seniai matėmės! Kaip įdomu! Rodos, visko iš karto norėčiau tavęs klausinėti. Na, sakyk, ar kely nebuvo sugedęs autobusas?
    - Ne.
    - Tai matai! O aš užvakar važiavau - sprogo padanga. Taip, taip... Nemažas gabaliukas žemės, štai ten, žiūrėk, kampinis kapčius. Va, va, pro dobilus kyšo. Kviečiai jau mano, visi, visi mano. Sutvarkiau ūkį, sutvarkiau... Duok - aš panešiu... Vienas kilometras nuo vieškelio. Dar nepilnas: nuo pakelės griovio iki mano namų slenksčio dar penkiasdešimt septynių metrų trūksta.
    Kalėjimo viršininkas bėrė žodžius kaip kruopas. Mielas jis žmogus ir be galo nuoširdus. Kalbėdamas skėtoja rankomis, purto galvą, vis užbėga svečiui už akių ir didele nosine nuolat vėduojasi nuo karščio.
    - Matai, šitas kalniukas, jis truputį prie molio... O ten, žiūrėk, trys tokie mažuliukai prūdeliukai, bet och - kiekviename kitokios žuvys! Viską apžiūrėsim, viską! Kaip malonu, kad atvažiavai, puikus vyras esi! Na sakyk, kaip gyveni, ar nesirengi vesti?
    Bet jo mintys vėl staiga nukrypo, ir jis pradėjo kalbėti apie gilų, negilų ir pagilintą arimą.
    Priėjo sodybą. Naujas medinis gyvenamasis švietė pro sodo medžius nunokusio šiaudo, neužmirštuolės ir rugiagėlės spalvomis. Ant didžiųjų vartų - geležinės raidės - S.N. (Simas Norutis).
    Sugirgždėjus sodo varteliams, iš namo išbėgo du šunes. Betono takeliu jie liuoksėjo prieš ateinančius: pirma didžiulis rudis mėtė sieksninius šuolius, iš paskos yrėsi juodas kreivakojis taksiukas. Didysis iš karto visą savo jausmingumą pareiškė atėjusiems, džiaugsmingai lodamas ir šokinėdamas, mažasis laikėsi rezervuotai ir su nepasitikėjimu šnairavo į svečią.
    - Šunelis, mano šunelis, ar tavęs kas nenuskriaudė? - paglamonėjo šeimininkas šuns galvą ir tarė svečiui:
    - Tai va, mano šunes... Džiaugiuos, ką gi - malonu...
    Siauru takeliu jau visa eisena traukė į rūmus: dabar pirmasis bėgo išdidus juodukas, paskui nerūpestingas rudis, po jo svečias, o iš paskos šypsodamasis žengė šeimininkas.
    Grindys - parketinės, ant sienų tinko padraikyta rožių ir geltonų tulpių. Marga, įmantru, nauja - kvepia dažais ir kalkėmis.
    - Na, ką, broliuk? He, he he! Pakritikuok mano skonį.
    - Puiku, ką ir sakyti!
    - Visur tvarka ir estetika! Toks jau aš žmogus, he, he, he... Kol parengs užkandžius, einame apžvelgsime viską.
    Norutis vedžiojo svečią po visus kambarius, aiškino, matavo, skaičiavo.
    - Matai, va langų apkaustymai: tikras baltas metalas, ar ne? Kaip manai?
    - Na taip.
    - Durų stiklas, matai, iš abiejų pusių ruplėtas. Naujausias raštas. Žinai, kiek kaštuoja?
    - Ne, nežinau.
    - Pašėlimas, truputį girgžda. Nepakenčiu durų girgždėjimo. Durys - ne smuikas, jos turi darinėtis tyliai.
    Virtuvėje ištraukinėjo stalčiukus, kurių buvo penkios eilės po penkis: "kruopos", "miltai", "pipirai"... Aiškino, kaip veikia vandens siurblys, siūlė svečiui pamėginti.
    - Matai, vonia, - plepėjo toliau Norutis, - iš virtuvės šildoma, brolyti. Tiesiai iš plytos. Vamzdis - sifonas. Taip taip! Vakare turėsi išsimaudyti, būtinai...
    Aniūnas šluostėsi nuo kaktos prakaitą, stoviniavo ant vienos kojos, ant kitos ir dairėsi išvargęs.
    Pagaliau šeimininkas pakvietė į valgomąjį.
    Viščiukai su žirniais buvo geri.
    - Tai savam darže, broliuk, jau spėjo išaugti. "Amerikos stebuklas" - toks jų vardas. Mažučiai, pagal žemę, bet puikūs žirniai. Septyni grūdai sveria gramą.
    Šeimininkas vis ragino svečią stiprintis, pats krovė į lėkštę baltą viščiukų mėsą, pilstė į stiklelius, gainiojo nuo stalo muses, skundėsi, kad tarnaitė ėmė ir atidarė langą kaip tik tuo metu, kai pro šalį ginė pokaičio galvijus. Sparnuotis vis sparnuotis - purpt, ir jau viduje.
    Čia pat tupėjo rudis su juodžiu. Didysis, savo papročiu padėjęs snukį ant stalo krašto, laukė maisto. Mažasis kiurksojo kiek toliau, kad galėtų matyti, kas darosi ant stalo. Maistas jam paduodamas maža lėkštute, kurios dugne nutukęs bonza šypsosi savo baltais dantimis.
    - Tai nuostabūs šunes, - kalbėjo šeimininkas, dėdamas į taksiuko lėkštę pakepintą sparnelį. - Vienas karšto temperamento ir pilnas visokių fantazijų, antras - įkūnyta pusiausvyra ir tvarkingumas.
    Po pavakarių šeimininkas pakvietė apžiūrėti sodą.
    - Gaišti nėr kada, brolyti, pailsėti dar bus visas mėnuo.
    Visi keturi - juodukas, už jo rudis, toliau svečias, iš paskos šeimininkas - kiūtino takeliu tarp jazminų ir alyvų krūmų.
    Skaisčiai raudonos rožės sviro ant lapų kaip didžiuliai kraujo lašai; balti, geltoni ir purpuriniai jurginai kėlė savo galvas aukščiau už serbentų krūmus; prievakario saulės nušviestas žalumas varvėte varvėjo nuo kiekvieno medžio šakos. Čia pat ir suolelis, baltas, išlenktas, alyvų šakų apgožtas.
    - Gal atsisėstume, - pasiūlė svečias, - čia taip gražu.
    - Ne, ne, - užprotestavo šeimininkas, - viską turime nuodugniai apžiūrėti.
    Ir vaikščiojo jie nuo medžio prie medžio, nuo krūmo prie krūmo, nuo lysvės prie lysvės. Svečias sužinojo ne tik kiekvieno vaismedžio atmainą ir amžių, bet gavo progos susipažinti su visu botanikos mokslu. Pakaitomis buvo minimi lietuviški ir lotyniški vardai; ko šeimininkas neatsiminė - pakviestas sodininkas specialistas išaiškino: kodėl Kursko renetai vėlai nunoksta arba kodėl strumuliniai turi malonų aromatą.
    Svečias maigė dilgsinčius smilkinius ir dūsaudamas dairėsi į saulę, skęstančią melsvam eglyne.

* * *

    Rytas. Už lango čiurena paukštytė.
    Aniūnas šoko iš lovos ir praskleidė užuolaidas. Šviesos gausybė įsiliejo į kambarį. Vasaros rytas buvo skaidresnis už šaltinio vandenį.
    Greitai apsirengė ir tyliai ant pirštų galų išslinko į sodą. Vėsi banga padvelkė į veidą, gaivinančiu šiurpuliu perbėgo visą kūną. Toli laukuose skardėjo šienpjovių dalgiai.
    "Plačiųjų laukų laisvė...", - pagalvojo Aniūnas ir pasuko į sodo vartelius. Bet nuo namo išgirdo kažkieno žingsnius. Atsigręžė: šeimininkas atbėga tekinas.
    - Anksti kelies, brolyti, anksti... Kaip išmiegojai? Kaip sveikatėlė? Ar gerai buvo paklota lova? Buvau visiems įsakęs netrankyti durų - gal kas pažadino? Pas mane turi pailsėti kaip reikiant.
    Svečias nespėjo atsakinėti ir dėkoti. Šeimininkas paėmė jį po ranka, ir abu nuėjo atgal į vidų.
    - Yra šilto ir šalto vandens - išsimaudysi! Viskas prirengta, viskas... Malonu, brolyti, malonu. Nedaug kas čia mane aplanko. Pabūtum visą vasarą pas mane, tik gaila, kad aš tik mėnesį, na, dar kokią savaitę viršaus, tegalėsiu atostogauti. Taip, taip... Įsakiau tuoj kaisti arbatą. Gal būtum davęs kostiumą suglaistyti? Ar batus nuvalė?
    Svečiui prausiantis, šeimininkas čia pat tūpčiojo, stengėsi patarnauti ir visą laiką kalbėjo:
    - Imk šitą muilą. Ne, ne, ne! Šitą, šitą!.. Nešlapink plaukų, apsaugok viešpatie, nešlapink! Matai, aš - jau plikas! O viską dariau, broliuk tu mano: tepiau ir purkščiau, kaitinau ir tryniau! Dabar, kai užsidedu kietą skrybėlę, - užpakaly baltas pusmėnulis šviečia.
    Arbatą geriant:
    - Būtinai tepk medaus ant sviesto, būtinai! Medus tai gėlių sultys - betarpiškai patenka į kraują... Valgyk štai šito - čia vien kiaušinių tryniai su grietine. Baltymai - negerai. Nuo jų gali kūną išberti mažyčiais puškeliais.
    Po pusryčių nuėjo pas pjovėjus, kurie skynė žaliuojančią lanką it rūtą. Vystančio šieno kvapas ir vasaros šiluma svaigino kaip vynas. Bičių zvimbimas maišėsi su avižų šiurenimu, švelnus kuždesys sklido žaliomis bangomis. Aniūnas žiūrėjo į toli bėgančias lygumas, kurios lengva migla susilieja su dangumi.
    Norutis stvėrė svečią už rankos ir pilnu susirūpinimo balsu paklausė:
    - Ko taip nusiminęs? Gal aš nemoku užimti?
    Aniūnas turėjo ilgai aiškintis, dėkoti ir įtikinėti per daug jau esąs apkrautas visokiomis gėrybėmis. Patenkintas šeimininkas pasisiūlė išmokysiąs šienauti. Jis atėmė iš pjovėjo dalgį ir įbruko svečiui į rankas.
    - Na, šitaip, šitaip paimk! Suk, suk! Na, matai! Puikiausiai! Dabar papustyk: cingu-klinkt, cingu-klinkt, piku-paku, piku-paku!
    Aniūnas pradėjo pustyti. Šitas darbas jam nesisekė. Drebėjo rankos, kliuvo pustyklė.
    - Drąsiau, drąsiau! - ragino šeimininkas.
    Dalgikotis paslydo, ir ašmenys čiūžtelėjo per pirštą. Aniūnas numetė dalgį ir suspaudė žaizdą. Kraujas veržėsi dideliais lašais, kurie blizgėjo saulės spinduliuose ir, sunkūs, tiršti, krito ant žolės.
    - O viešpatie aukščiausias! - prišoko Norutis.- Kaip čia galėjo atsitikti! Sakiau, kad reikia gerai įsmeigti dalgikotį. Ar labai skauda? Kaip čia galėjo?!. Oi, oi, oi!
    Žaizda buvo nedidelė, bet gili.
    - Nieko, nieko, - šypsojosi kantrusis Aniūnas.
    Čia pat buvo suteikta pirmoji pagalba - pirštas apvyniotas dideliu trauklapiu. O namie - jodas, tinkamas tvarstis, - ir "pjovėjas" pasijuto beveik sveikas.
    - Kaip jauties, ar nebeskauda? - klausinėjo šeimininkas, sėdėdamas salone prieš jį. - Atsitiko, vadinasi, nelaimė, ir žmogus prieš ją bejėgis. Ūkis - nelaimė greitai. Visur reikalingas budrumas, aš visados sakau ūkvedžiui: budrumas ir tvarka! Tai mano šūkis. Sakysim, ūky - viskas turi būti apskaičiuota valandomis ir minutėmis. Kiekvienam daiktui turi būti savo vieta. Na, pavyzdžiui, toks dalykas - iš paviršiaus, rodosi, smulkmena, bet ne: esu nurodęs ūkvedžiui, kad kiekvieno trobesio raktą laikytų atskirai, atskiroje kišenėje, ir žinotų, kuris raktas kurioje yra. Tik pažiūrėk! Vyrai turi daug kišenių - priėjęs prie svirno, kaišiok rankas į visas, kol surandi reikalingą raktą. Matai! Iš viso raktas... Paduok raktą žmogui - pažinsi žmogų.

* * *

    Po pietų - poilsis. Šeimininkas nulydėjo svečią į jo kambarį.
    - Prigulk valandytę. Numik! Būtinai turi numigti. Po pietų reikia pamiegoti, tai labai gera virškinimui. Be to, ligonis... Ale ir atsitik tu man!.. Ai, ai, ai!
    Pats nuėjo į savo miegamąjį.
    Aniūnas guli aukštininkas, žiūri į lubas, o miegas neima. Galva sunki, nuotaika sugižusi, kambary šilta, trošku. Žiūri pro langą. Sode kriaušės lapai kruta: mažas vėjas, gaivinantis, geras vidurdienio vėjelis!
    Atsikėlė, tyliai tyliai pradarė duris: koridoriuje rudis su juodžiu tupi. Budrios jų akys kaip sagos. Žengė žingsnį, ir šunų lojimas suskambėjo visame name. Atkresnojo juokingu palaidinuku šeimininkas.
    - Kas atsitiko? Gal pirštą ėmė skaudėti?
    - Ne, nieko, aš tik šiaip sau... Norėjau sode pasivaikščioti.
    - Iš proto kraustais! Po pietų būtinai reikia numigti. Vėliau abu eisim. Dabar prašau į lovą, broliuk. Trūks luš, o turi pas mane priaugti nors dešimt kilogramėlių.
    Nieko nepadarysi: Aniūnas žmogus nedrąsus, o čia tvarka geležinė. Dabar jis sėdi fotely ir tampo staltiesės kutus. Durys praviros, pro tarpą matyti rudžio galva. Pamojuoja pirštu - šuo žiūri kaip žiūrėjęs. Pagraso kumščiu - rudis nė mirkt! Atsistoja ir žengia žingsnį - smailios ausikės sujuda, akyse suspindi budrumas. Aniūnas vėl atsisėda.
    Tik po ilgos valandos atėjo numigęs šeimininkas ir išsivedė svečią į sodą. Juos išlydėjo rudis su juodžiu.
    Norutis buvo gerai nusiteikęs ir visą laiką aiškino kalėjimo tvarką.
    - Ypatingas dalykas, - po ilgos kalbos sukuždėjo jis, beveik pats išsigandęs, - tai kalinių pabėgimai. Nemanyk, nemanyk, atsitinka, kad pabėga. Apsaugok viešpatie! Turėdami laiko, kaliniai sugalvoja genialiausių planų pabėgti. Bet svarbu budri akis. Taip, aš tau sakau: akis tai akis!
    Po vakarienės Aniūnas su šeimininku turėjo sėdėti ant balto suolelio po laukinėmis vynuogėmis. Tai būtina poilsio ir susitelkimo valandėlė, kad, nurimus per dieną įjaudintai vaizduotei, naktį ramiai užmigtum ir sapnuotum kaip nekaltas kūdikis.

* * *

    Sekmadienio rytas. Kambariai tylūs, tušti. Pro langus veržiasi žaluma ir vasaros skaidrumas. Durys atviros, tvarkingai sustatinėti ir išrikiuoti salono ir valgomojo baldai atrodo vieniši, nereikalingi. Rudis su juodžiu slampinėja iš vieno kambario į kitą, žiovauja iš nuobodumo. Aniūną pamatę, džiaugsmingai šoka loti; skardūs jų balsai pripildo kambarius nelaukto triukšmo.
    Įbėgo šeimininkas.
    - Ech, jūs! - barė šunis. - Na tu, didysis, turėk proto. Nemėgstu, kad šventadieniais iš pat ryto pradeda šunes loti. Na, kaip sveikatėlė? Kaip ranka? Atrodai pailsėjęs, puiku, puiku...
    Ponas Norutis buvo šventadieniškai nušvitęs. Jis vilkėjo naują šviesų kostiumą, veidas ką tik nuskustas, papudruotas, visoj jo išvaizdoj dar tebebuvo veidrodžio atspindys.
    Arbatą gerdamas, jis kalbėjo:
    - Šiaip ar taip versime, bet kai giliau pagalvoji, žmogus vis kažko ilgisi ir trokšta.
    - Tikriausia tiesa.
    - Tai tu pritari? Gerai! Tik žiūrėk, kai giliau pagalvoji... Na, kad ir aš, tuo tarpu gyvenu neblogiausiai... Bet vėl kai giliau pagalvoji - kas, sakysim, yra mano kūnas. Na, taip, aš pats kartais savęs klausiu: kas yra mano kūnas?! Čia ir visa tragedija.
    - Kodėl tragedija?
    - Kas gi daugiau, jei ne tragedija? Dvidešimt, trisdešimt, geriausiu atveju keturiasdešimt metų! Ir po to jau niekas, niekas! Ar ne taip, broliuk tu mano?.. Kodėl sūrio neimi, prašau.
    - Kodėl niekas? Čia žemėje liks darbo vaisiai, o ten...
    - Darbo vaisiai! - šūktelėjo Norutis, - puikiai pasakyta: darbo vaisiai. Bet kad taip ką nors tokio... tokio, kas nemiršta. Aš dažnai susimąstau. Nori - atvirai pasakysiu: galvoju apie išradimą. Turiu šį tą jau ir pradėjęs.
    Delnu patrynė savo pliką pakaušį ir žiūrėjo į svečią blizgančiom laukiančio akim.
    - Sveikinu. Įdomu, įdomu! Jei ne paslaptis...
    - Paslaptis, paslaptis, - Norutis, aiškiai matyt, jaudinasi, - bet tau parodysiu. Paprašysiu ir į talką.
    - Mielu noru.
    - Daug ką, žinai, galvoju. Toks jau mano nelaimingas pakaušis. Sakysim, štai vaikštau sodo takeliu į vieną galą, į kitą ir svarstau, kaip išrasti didžiulius kabančius tinklus miestams nuo lėktuvų puolimo apsaugoti. Aišku, tinklus padaryti nebūtų taip sunku, bet kaip juos pakabinti.
    - Tai, tur būt, neįvykdoma.
    - Žinai, brolau, tarp to, kas įvykdoma ir kas neįvykdoma, nėra aiškios ribos. Kas dabar neįvykdoma, ateity - labai lengvai. Mat, vis žmogus suki galvą, nes pakaušy visi rateliai juda, kruta, smegenų mašina veikia. Na štai, vadinas, sėdi ant suolelio kur sode ir galvoji apie naują namų statymo būdą. Tikrai buvau sugraibęs kažką naujo. Pagal tą mano, sakysim, išradimą namai turėtų būti kaip bičių koriai: tik vieno aukšto ir visai be langų - šviesa įeina pro stogą. Tik pamanyk, kiek kuro sutaupytum! Juk vidurinių kambarių beveik nereikėtų šildyti. Apkūrenamas būtų tik pirmasis kambarių vainikas - ir tai mažiau, nes langų nėra. Taip pastatytame kalėjime ir su apsauga būtų lengviau. Na, rudi, nekišk nosies!
    - Aš manau, kad tai nėra nesąmonė, - sumurmėjo tylusis Aniūnas.
    - Bet paklausyk, kartais ateina į galvą ir nesąmonių. Štai, sakysim, prietemoj vaikštai pustamsiame kambary ir galvoji: jei yra paslaptingos jėgos, - o jos tikrai yra, - ar nebūtų galima užkinkyti jas žmogaus tarnybai? Juk būna atsitikimų: vaidenasi, daiktus tranko, švilpia, vaikšto. Kokia iš to išvada? Štai kokia: yra aiški jėga. Ir tos jėgos nesunaikinsi nei kulka, nei nuodingomis dujomis. Kad taip kare nukreiptum tokią jėgą į savo priešą, a?.. Gal dar arbatos? Sudvasinta medžiaga ir sumedžiaginta dvasia - štai kas man, brolyti, neduoda ramybės.
    - Įdomu...
    - Sakai, įdomu? Prisipažinsiu atvirai, jau kažką esu padaręs, išradimas toks, broleli, gal ir didelis išradimas, jau beveik užbaigtas.
    - Koks gi pagaliau tas išradimas?
    - Mašina melui nustatyti! Štai kas! - iškilmingai ištarė Norutis, ir jo kakta paraudo kaip nokstantis pomidoras.
    - Ar ta mašina jau veikia, ar jau išbandyta? - nerodydamas jokio nustebimo, pasiteiravo Aniūnas.
    - O kaipgi! Puikiausiai veikia! Tik dar neturėjau progos kaip reikiant išbandyti. Vis, mat, dar truputį paslapty laikiau. Žinai, nenorėjau prieš laiką, taip sakant, visiems išpliaukšti. Laukiau patikimo žmogaus, su kuriuo galėčiau visiškai padoriai išmėginti tą savo išradimėlį. Klausyk, broliuk, štai tuoj mes padarysim bandymą, taip sakant, pagaudysiu tave, ar meluoji, ar ne. He, he, he!
    Aniūnas pastatė stiklinę ir apsidairė.
    Vesdamas svečią į savo kabinetą, Norutis kalbėjo:
    - Tai bus labai įdomu, matysi, labai įdomu... Kiekvieną šventadienį aš vis padirbėju prie savo išradimo.
    Jis išėmė iš spintos dėžutę, prie kurios buvo prijungtas prietaisas, panašus į gydytojų vartojamą kraujo spaudimui matuoti. Prie dėžutės - plokštelės, kažkokie rodikliai, metalinės plunksnos.
    - Apie aparatą nieko neaiškinsiu, nes gali paveikti tavo atsakymus. Bandymo tikrumui reikia ir tam tikrų aplinkybių. Tu, mano broliuk, pasijusi visai kaip pas tardytoją. Gerai? Pradedam.
    Norutis nutaisė rimtą miną, griežtai suraukė kaktą.
    - Prašau nusivilkti.
    Aniūnas nusivilko švarką.
    - Prašau atsiraityti kairiąją marškinių rankovę. Prašau sėsti.
    Šeimininkas plačiu tuščiaviduriu diržu apjuosė svečio nuogą ranką aukščiau alkūnės ir ėmė pumpuoti orą. Ranką jau spaudė kaip replėmis, o Norutis vis dar pumpavo.
    - Gana! - užprotestavo Aniūnas.
    - Prašau laikytis ramiai. Atsakymus prašau sakyti štai čia, į tą juodą apskritimą.
    Atsisėdo antroj aparato pusėj, išsiėmė bloknotą, pieštuką ir paklausė:
    - Kiek tamstai metų?
    - Trisdešimt vieneri.
    - Kelintais metais tamsta esi gimęs?
    Aniūnas valandėlę galvojo.
    - Tūkstantis devyni šimtai antrais.
    Norutis kažką bloknote užsirašė.
    - Vedęs?
    - Ne.
    - Koks buvo tamstos pirmasis nusikaltimas?
    Aniūnas patraukė pečiais.
    - Nesuprantu klausimo.
    - Klausimas labai aiškus: koks buvo pirmasis nusikaltimas? Kiekvienas žmogus yra padaręs kokį nors nusikaltimą. Kokį nusikaltimą tamsta padarei?
    - Mažas būdamas, pavogiau iš kaimyno sodo obuolių.
    - Ach, taip! Kiek obuolių tamsta pavogei?
    - Gal kokius tris...
    - Sakyk teisybę. Tamsta pavogei daugiau kaip dešimt.
    - Gal būt... gerai neatsimenu - sumikčiojo truputį susigėdęs Aniūnas.
    Norutis vėl užsirašė.
    - Ar daugiau jokių nusikaltimų nepadarei?
    Aniūnas pačiupinėjo veržiamą ranką ir energingai tarė:
    - Jokių!
    - Dar tamsta pakartok atsakymą.
    - Jokių nusikaltimų nepadariau.
    Šeimininkas vėl užsirašė.
    - Ką tik tamsta pasakei, kad obuolius iš kaimyno sodo vogei.
    - Tai tik tas vienas.
    - Pakartok atsakymą.
    - Jokių kitų nusikaltimų nepadariau! - piktai pro dantis iškošė Aniūnas.
    - Puiku, puiku! Aparatas veikia gerai, - murmėjo Norutis, sukinėdamas tarp pirštų pieštuką.
    - Ar atlyginai už pavogtus obuolius?
    - Ne.
    - Tvarka... Na, dabar atsakyk greit ir negalvojęs: ar turėjai noro atlyginti?
    - Turėjau... ne, visiškai buvau užmiršęs.
    - Taip, taip... Neblogai, ne...
    Aniūno kaktą išmušė prakaitas.
    - Dabar paskutinis klausimas, bet prašau atsakyti teisingai, nes aparatas parodo melą. Ar tamsta patenkintas savo atostogomis?
    - Labai, labai patenkintas! - suriko svečias, gniauždamas kumštis.
    - Teisingai, teisingai, tvarka...
    Norutis atleido svečio rankos varžtą ir jau visai kitu balsu kalbėjo:
    - Puikus dalykėlis, brolyti, puikus. Perversmas kriminalistikoj... Bet ar nenuvarginau tavęs, broluži mielas?
    Aniūnas spaudė nuveržtą ranką, šluostėsi prakaitą ir su baime dairėsi į dėžę.
    Šeimininkas tvarkė savo išradimą ir džiaugsmingai plepėjo:
    - Kaip malonu, kad tu atvažiavai pas mane atostogauti. Mes pailsėsim ir padirbėsim. Puiku, puiku... Sakyk, ar nieko ypatingo nepastebėjai? Čia, matai, turi būti trijų rūšių klausimai: vieni - į kuriuos paprastai tardomasis duoda teisingus atsakymus, antra klausimų rūšis - į kuriuos gali būti tik melagingi atsakymai, o trečia - kurių atsakymų teisingumą nori sužinoti. Čia gali būti ir teisingi, ir melagingi atsakymai, pagal tai aparatas į vieną ar į kitą pirmųjų grupių juos suskirsto. Tai ir svarbiausia.
    Abu išėjo į sodą atsikvėpti, o Norutis vis dar su tuo pačiu įkarščiu aiškino neišpasakytą mašinos svarbumą ir naudą.
    Tą dieną pietūs buvo nepaprasti. Ant stalo prikrauta begalės geriausių valgių, o tarp jų - užsieninio konjako butelis. Šeimininkas nuostabiai lipšnus ir vaišingas. Gražiausiais žodžiais jis ragino svečią gerti, kalbėjo apie didžiausią draugiškumą ir brolišką meilę. Aniūnas gėrė, spyrėsi, atsikalbinėjo, pagaliau tarė:
    - Aš jau visai girtas.
    - Tikrai?
    - Tikriausiai! Daugiau nė stikliuko.
    - Žinai ką, brolau! - nudžiugo Norutis: - pamėginsim dar su aparatu, kada, taip sakant... kada tardomasis ne visai blaivus. Seniai galvoju aparatą išbandyti su... truputį apsvaigintu žmogum. Kas daugiau gali man padėti, jei ne tu, broluži, jei ne tu, geriausias mano drauge... Pats likimas man tave atsiuntė, - ir jis priėjęs apkabino svečią.
    Po pietų Aniūnas nuėjo į šeimininko kabinetą su tokiu veidu, tarsi čia turėtų gulti ant operacinio stalo.

* * *

    Visą naktį Aniūnas sapnavo velnius.
    Eina jis plačiu vieškeliu, skuba, tik staiga po jo kojomis - dulkių ir lapų verpetas. Jokio vėjo. Kažkokia nematoma jėga pakelia smėlį nuo vieškelio ir taip suka, kad net zvimbimas girdėti. Ir štai iš verpeto iššoka juodas šunytis, plonas plonas šunpalaikis, ir dar juodu švarku apvilktas. O švarkas be rankovių. Šuo ilgėja, ilgėja, jo liemuo ištįsta per visą lanką, pasidaro permatomas, virsta migla ir visai pranyksta.
    "Velnias!" - trenkė mintis Aniūno galvon, o rankos ir kojos ėmė virpėti. Tučtuojau kaip iš žemės iššoko prieš jį jau tikras kipšas - juodas, ilga uodega, raudonomis pažastimis. Tas nešvarus sutvėrimas pavizgino uodegą kaip botagą ir šoko žmogui ant krūtinės. Sutelkęs visas jėgas, Aniūnas čiupo velnią už ausų, smarkiai papurtė ir tvojo į griovį it maišą. Pragaro tarnas sučypė, sukliko, ir iš griovio ėmė verstis būriai nelabųjų. Pragaro gyventojai kraipėsi, trypinėjo, rodė liežuvius, o jų ilgos uodegos raitėsi kaip gyvatės. Didžiausias velnias šoko Aniūnui ant nugaros, apkabino jo kaklą ir ėmė smaugti. Žmogus rėkia ir negali išrėkti, o nelabasis tik smaugia, dusina. O Aniūnas jau tik unkščia, akys raibsta, svaigsta galva... Jis krinta į juodą, klaikią bedugnę. Tik staiga prasiveria akys, ir Aniūnas išgirsta savo balsą - keistą, pilną baisaus skausmo, nežmonišką. Pakelia galvą, prideda ranką prie kaktos - visas kaip iš vandens ištrauktas.
    Dar nesusivokdamas, kur esąs, pasuko galvą - prieš jį šviesos juosta. Ak, tai langas, prasiskleidusios užuolaidos, tai šviesa, šviesa! Ir jam pasidarė neapsakomai gera ir smagu. Svyruodamas priėjo prie lango, atitraukė drobulę - sodas taip žalias, taip spindi šviesoje, kaip aksomas aukso lauke.
    Palengva drebančiomis rankomis apsirengė ir išslinko iš kambario. Visur tylu. Gal išeiti į sodą? Bet kas iš to, vis vien šeimininkas pamatys ir susigrąžins. Nuėjo į virtuvę pasiklausti virėjos, kur ponas.
    - Anksti rytą išėjo, liepė netrankyti durų, kad tamsta nepabustum, - tyliai kalbėjo virėja, tarsi ir dabar dar bijodama, jog neprižadintų svečio. - Rūpestingas ponas - anksti išėjo, kad spėtų grįžti, kol tamsta atsikelsi. Ir sakė, jei atsitiktų, kad svečias atsikels anksčiau, liepė labai gražiai atsiprašyti.
    Aniūnas trenkė duris ir išbėgo, palikdamas nustebusią moteriškę. Stvėrė lagaminą, sugrūdo savo daiktus.
    "Reikia gi nors laišką. Reikia atsiprašyti, pasiaiškinti."
    Griebėsi plunksnos.
    "Atleisk, išvažiuoju neatsisveikinęs. Gavau telegramą, kad..."
    Sakinys nutrūko. Kokią telegramą? Kas atsitiko? Staiga pati plunksna vėl įsmigo į popierių, ir Aniūnas, visai negalvodamas, parašė:
    " ...mylimiausias žmogus pateko į kalėjimą. Jurgis."
    Nunešė virėjai laišką.
    - Kai grįš ponas, paduokit. O štai jums...
    Vilkdamas paskui save didžiulį lagaminą, čia pat pro virtuvės duris išvirto į kiemą.
    Pro atvirą langą dar išgirdo moteriškės balsą:
    - Ponas, kava su grietinėle! Ir švieži žirniai su sviestu!..
    Bet svečias, dairydamasis į šalis, skriste nuskrido prie vartų.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page