r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Juozas Grušas
UŽ SAULĘ GRAŽESNIS

    Eglė skamba kaip varpas.
    Mažas žmogelis storomis it kaladės rankomis kelia kirvį aukščiau savo galvos, o nuleisdamas pats pašoksta į viršų. Įklimpęs sniege, jis lankstosi vienmarškinis ir mina aplink save ratą naginėtomis kojomis. Platūs kirvio ašmenys švysteli ore ir kiekvienu prisilietimu iškanda gyvą medžio gabalą - skaistų kaip sniegas. Eglė virpa, konvulsijų krečiama, balta žaizda plečiasi.
    Takas nubarstytas eglių šakelėmis kaip laidotuvių procesijai. Kvepia šviežias medis ir kadugių dūmai.
    Žmogus švytuoja piūklu ir šaukia kertančiajam:
    - Žiūrėk, nukirtai į šalį, kad tave žmona taip nukapotų! Eglė turi virsti čia, o dabar nučiuoš į medžius.
    Bet mažas žmogutis dar su didesniu įnirtimu kapoja jauną medžio liemenį, o stambūs prakaito lašai krinta į sumintą sniegą.
    - Adomėli, tu lėlė nematyta, kad tave žmona taip numyluotų, paklausyk manęs, imkim piūklą ir piaukim.
    Tačiau Adomas vis skina skiedras, net kirvio ašmenys zvimbia.
    Žmogus su piūklu prisiartina, spiria kertančiajam į kojas ir surinka ant visos girios:
    - Kurčiau!
    Adomas nuleidžia kirvį, nusišluosto prakaitą ir šypsosi lyg atsiprašydamas.
    - Tai gal jau per daug nukirtau...
    - Vargas su kurčiu kelmu, seniai sakau...
    Abu suklaupia ant sniego, piauna tylėdami, susikaupę lyg smuikininkai, įsigilinę į paslaptingą melodiją.
    Eglė susiūbuoja ir ima palengva linkti. Bet tą pačią akimirką jos greitis didėja, šakos sušniokščia, susiūbuoja, tarsi norėdamos į ką įsikibti. Medis dusliai žnekteli į žemę, kamienas dar pašoksta kaip pritrenkta gyvatė, o abu kirtėjai net nusišypso.
    Jie dar valandėlę žiūri į sukniubusį medį su švelnia pagarba.
    - Užteks, privertėme kaip pėdų. Jau laikas... - sako vienas ir lūpomis parodo kurčiajam, kad reikia valgyti.
    Du vyrai užsimeta ant pečių kailinius ir paskui vienas kitą tylėdami nusvyruoja per sniegą.
    Laužas dega spragsėdamas, pilkų dūmų sruogos raizgosi tarp medžių šakų, kvepia duona ir sakais.
    Aplink laužą - kailiniuoti, vėjo nugairintais veidais kirtėjai. Jie kramto sušalusius mėsos gabalus ir su kąsniais dantyse juokiasi iš kiekvieno smailesnio žodžio.
    Adomas tyliai atkiūtina prie laužo, apsidairo, ar niekam nekliudo, ir sėdasi ant sumestų striūkų. Pasideda kailinę kepurę, persižegnoja, iš didelės drobinės skepetos išsivynioja duonos ir mėsos gabalą. Duonos kvapas taip švelniai kutena gomurį: dar neragavęs nė trupučio, Adomas pajunta, kaip neišpasakytai smagu ir gera valgyti. Jis kanda didžiulį kąsnį, o ant sušalusios mėsos lieka dantų pėdsakai. Atsilaužia storą riekę, kurios akutėse blizga ledas, palaiko prie laužo liepsnos, o pagruzdėjusios duonos kvapas sklinda tarp eglių ir beržų.
    Kirtėjai jau pavalgę, šildosi, stumdydami kojomis nuodėgulius, suka "bankrutkes" ir stengiasi įrodyti, kad jų liežuviai po pietų dar paaštrėjo. Dabar jiems parūpo užkalbinti tą kurčių, kuris atsiskyręs vienas kiūtėjo su savo kvailomis mintimis piktšašių nuėstame pakaušyje ir su juodos duonos pluta rankoje.
    Vienas, netoli sėdėjęs, sušuko į ausį:
    - Kaip tavo pavardė, Adomėl?
    Adomas nieko neatsakė.
    - Argi tokie turi pavardes, - nusistebėjo kitas juokdamasis. - Yra žmonių, kurie neverti pavardės. Adomėlis, ir gana, kas jis daugiau bus.
    Adomas negirdėjo, ką šis aiškina. Jis tik iš kirtėjų veidų suprato, kad tie žodžiai neglosto. Užsimaukšlino kepurę ir rengėsi prie darbo.
    Kirtėjas padėjo jam ranką ant peties ir tarė, kiek-vieną žodį pasaldindamas:
    - Adomėl, sėskis prie ugnelės, pailsėk, vyreli, kam tau tiek daug dirbti...
    Adomas kaip ujamas vaikas nuo vieno švelnaus žodžio sušvito pasitikėjimu ir meile. Jis atsisėdo ant kelmo ir žiūrėjo šypsodamasis į kirtėjus.
    - Kas iš tavęs gero, Adomėl, maitini svetimus vaikus!.. - rėkė kitas į ausį.
    Rauplėtas Adomo veidas apsiniaukė.
    - Našlaičiai... mažyčiai... - prašneko užkimusiu balsu. - Vasarą tai sunku su darbu. Moku ir kampą sukirsti, ir plytą į ranką paimti. Tik, žinot, kai neprigirdžiu, tai kiti tuoj - jis kvailas, jis nieko nesupranta... Niekas ir nenori duoti darbo. Nėra teisybės pasauly, ką darysi...
    - Kam vedei našlę? Reikėjo vesti paną, ir būtų buvusi teisybė.
    - Ką čia kalbėti... Ar kita būtų ėjusi... Ir šita kartais sako, kad degutu dvokiu. Aš vis galvoju, kad per žiemą užsidirbčiau - reikėtų naujų rūbų... Tik tuos suplyšusius kailinius beturiu. Labai norėčiau gražius drabužius įsitaisyti...
    Kirtėjai pradėjo juoktis, nes pasikalbėjimas darėsi įdomesnis.
    - Gražius drabužius!
    - Ir skrybėlę!
    - Ir baltą apikaklę!
    - Kam reikėjo vesti, ar negalėjai vienas gyventi. Būtų buvę ir nauji drabužiai, ir skrybėlė, ir ta apikaklė.
    Adomas tylėjo.
    Keliu per eglyną nuvažiavo dailios rogutės. Pro medžių tarpus buvo matyti. kaip bėras arklys gražiai meta kojas. Žvangučiai skardėjo tyliame miške kaip sraunus upelis. Kirtėjai akimis nulydėjo puikius keleivius.
    - Šalta, - padejavo vienas, kai jau nebesigirdėjo žvangučių, ir stipriau susisupo į kailinius.
    - Kvailys esi, Adomai, didžiausias kvailys, - šaukė jaunas kirtėjas, lyg norėdamas staiga kilusį nepasitenkinimą išlieti.
    - Kodėl?
    - Kvailys, kad vedei, supranti dabar!
    Adomas susimąstė. Švelnaus vėjo srovė padvelkė medžių viršūnėmis, ir smulkios sniego žvaigždutės pabiro ant degančio laužo.
    - Gryname lauke, vėjo pagairėje, nė medis neauga... Aš dažnai žiūriu į miško tankmę ir galvoju...
    - Žmogus juk ne medis.
    - Ir žmogus nori prie žmogaus prisiglausti...
    - Žiemą ne taip šalta, ar ne? - vos sulaikė juoką kirtėjai.
    - Ne taip šalta... - atsakė Adomas.
    - Junti kūno šilumą ir širdies plakimą.
    - Ir širdies plakimą...
    - Ir dar ką? - kvatojosi vyrai. - Bet kas gi prie tokio tavęs norės glaustis!
    - Pasakyk jam, kad jis biaurus kaip rupūžė.
    - Argi taip galima ant žmogaus...
    - Sakyk, kad jis - kaip išmirkusi velėna.
    - Klausyk, Adomėl, - šaukė į ausį jaunas kirtėjas, - ant tavęs sako, kad tu biaurus kaip ru...
    Rauplėtu veidu šmėkštelėjo šešėlis.
    - Nenusimink, Adomėl, neklausyk jų...
    - Ko man nusiminti, - atsakė Adomas, tankiai mirksėdamas. - Aš žinau, koks esu, ką čia kalbėti. Bet vyresnioji mergytė Steputė kartą man pasakė, kad aš gražesnis už saulę. Tai va!.. Kada žmona pradėjo mane... kaip jūs dabar... lygiai, kaip ir jūs... ir taip pat... Steputė ilgai verkė. Kai motina išėjo, ji prislinko, atsiklaupė, išbučiavo man kojas ir pasakė, kad už saulę gražesnis.
    - Bet juk Steputė akla, iš pat mažens nemato.
    - Tai juo labiau, juo labiau... - kalbėjo susijaudinęs Adomas. - Ji pasakė už saulę... Tik reikia suprasti.
    - Gražesnis už saulę! Tai gražesnis!
    - Ir už mėnulį.
    - Jūs nieko nesuprantate, nieko, - mikčiojo išraudęs Adomas. - Gyvenu kaip šuo, dieną ir naktį dirbu, jei tik gaunu darbo... Ką jie be manęs... Ką tos mergytės... Manot, kad jų motina... Jūs nieko nesuprantat! Ji, Steputė, ji, akla mergaitė, bučiuoja man kojas... Ką jūs suprasit!
    Kirtėjai nutyla. Jiems nejauku.
    Visi ilgai žiūri į degantį laužą.
    Girioje ramu ir nyku. Šalčio dvelkimas sklinda per aikštes ir tankumynus, per didžiules pusnis ir mėlyną skliautą kaip sunkus ir tylus alsavimas.
    Adomas susigūžia prie ugnies, jo veidas išbalęs, pašiurpęs, o lūpos kietai sučiauptos. Sustingusiu žvilgsniu jis žiūri į plazdantį laužą ir girdi kažkieno tylią tylutėlę raudą, kuri plaukia kartu su vėju, siūbuoja su medžių šakelėmis.
    Jis pakyla nuo laužo ir nueina svyruodamas per gilų sniegą. Ir dabar jam ašaros viena po kitos ritasi per veidą.

* * *

    Vėl suskambėjo miškas. Kirvių kirčiai trinksi kaip kalvėj, krisdamos eglės šniokščia ir drebina žemę. Jų aidas skardena mišką, plaukia žaliomis eglyno vilnimis.
    Protarpiais vėjo papūsta šlama ir gaudžia giria, o kirtėjai atrodo mažyčiai kaip vabalai plačiame kviečių lauke. Atmetę galvas, jie žiūri į dangų siekiančias pušis, atkakliai kapoja puikius jų liemenis ir šypsosi, kai medis išsitiesia po jų kojomis.
    Bet štai viena miško gyventoja sumanė truputį pasišaipyti iš tų ginkluotų vabalų. Rimta daili eglė pasipriešino kirtėjų valiai ir virsdama pasuko į stipraus kaimyno glėbį. Ji dabar kybojo ore, savo šakas supynusi su beržo šakomis.
    - Vyrai, į talką! - šaukė kirtėjai, nebeįstengdami nugalėti medžio.
    Visi, padėję kirvius, rinkosi murmėdami, tik vienas Adomas, nekreipdamas dėmesio, genėjo storą pušį.
    - Ei jūs, seni gluosniai, - pyko atėjusieji, - argi nematėte, kad negalima buvo leisti į šitą pusę.
    - Medis - gyvas daiktas, vyručiai, jis parodo kartais ir savo įnorių: būtinai virsta priešingai, negu manai jį nuleisti.
    - Nepažįstate medžių, vyrai... Ir medyje, kaip žmoguje, kartais velnias slypi.
    Kirtėjai surėmė dalbas ir nustūmė kamieną nuo kelmo, į kurį jis buvo atsirėmęs. Tačiau eglė ir nemanė taip lengvai pasiduoti. Tik gūžtelėjo, sušlamėjo ir dar labiau įsispraudė tarp storų beržo šakų.
    - Velnias ar angelas, vis vien kas nors čia tarp šakų pasipynė, - kalbėjo kirtėjai.
    Liko dar vienas būdas nugalėti užsispyrusią miško gražuolę.
    Vyrai apžiūrėjo netoli augančias egles. Suskaitė net keturias, kurios virsdamos galėtų parblokšti neklaužadą savo seserį. Pakirto vieną puikią eglaitę ir ėmė piauti. Eglė sudrebėjo, pradėjo linkti. Kirtėjai šoko į šalį ir įsitempę, virpėdami laukė tos akimirkos, kai abi kaimynės su dideliu triukšmu grius ant sušalusios žemės.
    Eglė bumbtelėjo, kamienas pašoko kaip spyruoklė, o viršūnė nukrito ant sniego tarsi kardu nukirsta galva. Ir abu medžiai, kryžmais sudėti, pasiliko kyboti tarp dangaus ir žemės.
    Reikalai blogėjo. Kirtėjai murmėjo ir keikėsi. Jie išsirinko kitą, dar storesnę, ir pradėjo kirsti. Ši buvo per arti, dar neįsibėgėjusi atsitrenkė į kybančius medžius, persisvėrė, viršūnė susmego į sniegą, o pakilęs kamienas pradėjo nuožulniai slysti žemyn.
    - Bėkit! - nuskardėjo šauksmas.
    Vyrai kaip pabaidyti elniai leidosi per sniegą. Bet medžio šakos susipynė, ir garbinga miško gyventoja buvo priversta mirties lauke gulėti aukštyn kojom.
    Įnirtę kirtėjai nuleido dar dvi egles, bet ir tos įstrigo medžių tinkle.
    Jie jau nebesikeikė. Išnyko drąsa ir pasitikėjimas, nes čia nebebuvo nė vieno medžio, kurį galėtų pakirsti be pavojaus ir su triukšmu nuleisti ant šito žalio vainiko.
    Beliko viena išeitis - kirsti beržą. Bet darbas buvo tikrai pavojingas: medis gali lūžti, vos tik pradėjus kirsti. O šitaip nepaliksi - dėl tų kelių medžių jie galėjo prarasti visos savaitės uždarbį, o gal dar ir pabaudą gauti.
    Kaklus ištempę, visi jie žiūrėjo į kybančius medžius ir laukė, bene nusileis debesys. Vienas kitas nuklampojo prie beržo dar kartą įsitikinti, kaip stipriai įkliuvusios eglės. Stora beržo šaka, matyt, nuo paskutinio smūgio buvo jau kiek įplyšusi ir galėjo beregint lūžti, paleisdama visą milžinišką naštą. Kirtėjas šoko atbulas, tarsi nuodingą gyvatę pamatęs.
    - Stipriai laikosi? - klausė toliau stovintieji.
    - Šaka įplyšusi.
    - Įplyšusi!
    - Kad taip dar nors viena eglė - dabar jau tikrai numuštų!..
    - Bet eglės neatneši.
    - Reikia kirsti beržas, nieko nepadarysi...
    - Kirskit, kad norit, aš - ne.
    - Aš taip pat nekirsiu.
    - Nekirsi - negausi uždarbio. Šeštadienį ir kauks žmona, kad nėra kas valgyti...
    Kirtėjai tūpčiojo po sniegą, širdo ant medžių, pyko vieni ant kitų, keikėsi.
    Staiga vienas jaunas kirtėjas sušuko, lyg išganymą radęs:
    - Adomėlis nukirs!
    Visi sužiuro į tą pusę, kur vienas likęs Adomas ramiai sau skuto popiermalkes. Visų veidai nušvito. Nukirs nenukirs. bent bus dabar ant ko pyktis išlieti.
    - Stuobrys žvirbliams tūpti! Mes čia visą valandą triūsiam, o jis...
    - Kitam tai nė pūko jis nepakels.
    - Dienas ir naktis dirba, ir vis tiktai sau.
    - Naujų rūbų jam reikia... Gražesnis už saulę... Žaltys!
    Vienas kirtėjas atitempė Adomą.
    - Nori, kad išbrauktumėm iš kirtėjų?
    Adomas baikščiom akim peržvelgė vyrus.
    - Kodėl?
    - Todėl, kad nenori mums padėti. Girdi!
    - Dabar už pabaudą turėsi nukirsti šitą beržą. Jei ne - tai ryt nebeateik į darbą! Supratai! - ir milžinas vyras iškėlė gauruotą kumštį.
    Adomas nuėjo prie beržo, ilgai žiūrėjo į jo šakas, ranka padunkseno kamieną, sugrįžo pas vyrus.
    - Kirskit patys ir man kumščių nerodykit, - pasakė Adomas išraudęs.
    Kirtėjai susirūpino. Jie vėl pradėjo plūsti vienas kitą. Ilgai ginčijosi ir šūkavo. Pagaliau vėl priėjo prie Adomo.
    Dabar jie pakeitė taktiką.
    - Na, būk vyras, Adomėl, būk draugas... Mes atsilyginsim... Garbės žodis! Aš turiu dvejus rūbus, vieni visiškai dar nieko... Tikėk manimi, aš tau juos atiduosiu, tik nukirsk beržą.
    - Aš kaklaraištį pridėsiu!
    - O aš skrybėlę ir baltą apikaklę! Tuomet tikrai būsi gražesnis už saulę...
    Kalbėjo vyrai Adomui į ausį, tapnojo jam per petį, vadino geriausiu draugu.
    Adomas nusišypsojo, nuėjo prie beržo, dar kartą jį gerai apžiūrėjo, sugrįžęs tarė:
    - Taip nepaliksi... Nukirsti reikia.
    - Štai kur vyras! - džiaugėsi kirtėjai.
    Adomas dar lūkuriavo.
    - Na, imk kirvį! Parodyk, kad esi vertas mūsų draugystės.
    - Bus ir drabužiai, ir skrybėlė, ir balta apikaklė.
    Adomas paėmė kirvį, apėjo aplink beržą, apmynė sniegą, numetė šakas, kad bėgant po kojų nepasipainiotų.
    Vyrai nusišypsojo, vienas kitam mirktelėjo.
    - Žiūrėkit, štai Adomas!.. Su kvailiu reikia mokėti...
    Mažas žmogus nusivilko kailinius, pasispiaudė delnus, buvo bekeliąs kirvį, bet vėl nuleido ir atsisuko į vyrus:
    - Drabužių tai jūs neduosit!.. Paminėsit geru žodžiu - ir to man užteks...
    Kirtėjai susižvalgė. Jų veiduose dingo džiūgavimas ir pašaipa. Žiūrėjo į jį, stovintį ten, po baisia medžių našta, ir nebedrįso kartoti savo pažado.
    Adomas užsimojo ir kirto pirmą smūgį. Dusliai suaidėjo beržas lyg į žemę susmegęs varpas.
    Žmogus kirto smūgį po smūgio su tokia jėga ir atkaklumu, tarsi stojęs į mirtiną kovą su amžinu priešu. Akis įtempę, vyrai iš tolo sekė, ar nepajudės eglės. Įspėtų, kaip įmanydami jie šauktų, kad tik Adomas suskubtų pabėgti. Sulig kiekvienu kirvio dūžiu krūtinėse darėsi šilčiau, tarsi jie patys ten būtų lankstęsi prie beržo.
    Adomas po tuo didžiuliu kybančiu tiltu iš tolo atrodė mažytis kaip skruzdė. Bet ritmingai ir atkakliai supo kirvį, lyg varpo širdį įkvėpimo pagautas varpininkas.
    Kirtėjas atsitiesė, pažiūrėjo į viršų, ar stipriai laikosi eglės, nusišluostė prakaitą ir vėl užsimojo. Kirvis kaip laikrodžio švytuoklė vienodai skaičiavo smūgius, retkarčiais blyksteldamas šaltu, šiurpiu blizgėjimu. Medžio žaizda jau iš tolo baltavo tarsi piktas iškreiptų lūpų šypsnys.
    Eglės subraškėjo. Vyrai patys nepajuto, kaip visi kartu sušuko:
    - Bėk!
    Kirtėjas negirdėjo. Jis kaukšėjo medį kaip genys, į taktą linguodamas galvą ir siūbuodamas visu kūnu.
    Išbalę veidai paraudo, ir širdys ėmė vėl lėčiau plakti. Visi jie pajuto dėkingumą beržui, kuris ant savo pečių stipriai laikė mirtį, ir eglėms, kurios dar leido mažyčiam žmogui tęsti didįjį savo žaidimą.
    Žiemos saulė išlindo iš debesų ir šilko baltumu nuplieskė snieguotą aikštę. Spindulių pluoštas, prasinėręs pro susikryžiavusių eglių tarpą, apglėbė kirtėją. Jis staiga atšoko keletą žingsnių į šalį. Bet medis dar nejudėjo, ir kirtėjas vėl grįžo prie savo kirvio.
    Vyrai dabar norėjo jam tarti ką nors kaip tikram broliui, kaip draugui, kad būt jam kirvis lengvesnis. Išlygintų ir nutiestų jam kelią, ant rankų išneštų jį, beržui susvyravus. Bet tarp kirtėjo ir jų buvo nuotolis, kurio nepraeisi per visą gyvenimą. Jis ten, tolybėje, kaip kūdikis mūšio lauke žaidė dar nesprogusiomis granatomis.
    Ką tik nutilęs nuo griūvančių medžių aidėjimo miškas dabar ramiai alsavo kiekviena medžio šakele. Ritmingi vieno kirvio dūžiai, tarsi laiką skaičiuodami, dar labiau ryškino tą begalinę ramybę. Jų aidas čia pat uždusdavo, atsimušęs į pirmuosius medžius, o ten toliau... vis baltas sniegas, slėniai, kalneliai, platūs laukai, šlaitai ir sodybos, ir visas didis pasaulis.
    Kirtėjas pavargo, prisišliejo prie kertamo medžio tarsi prie geriausio draugo peties. Valandėlę rymojo, priglaudęs veidą prie pašiurpusios tošies, o jo prakaito lašai nusirito ruplėtu beržo kamienu.
    Čia visa buvo gyva: poilsis ir skausmas, kiekvienas prakaito lašelis, tas begalinis laukimas, mirtis, čia nusileidžianti tyliai, ir meilė, kuri miško dagiliui sukrauna žiedus. Ir visa buvo matoma ir girdima, kaip kurčiam girdimas širdies plakimas, kaip aklam matomas už saulę gražesnis veidas.
    Kirtėjas atsitiesė ir nauja jėga kirto smūgį. Beržas skaudžiai suvirpėjo, užgautas į širdį. Dar vienas kirtis ir dar vienas - kaip laikrodžio dūžiai. Rankos vėl pakilo... Kirvis sudrebėjo - krito kartu su kirtėju. Tą pačią akimirką sušniokštė šakos, sudundėjo įšalusi žemė, vyrai nespėjo nė sušukti "bėk!".
    Tarp šviežių kelmų gulėjo sukritusios eglės, šalia jų - baltas beržas ir ten pat žalių šakų vainiko užklotas kirtėjas.
    Dabar vidury miško jau buvo tuščia aikštė. Už jos, prie kelio. aukštumoje iškilo jaunų eglaičių pulkai. Saulės spindulių nušviestos, balčiausiais rūbais, stovėjo viena už kitos, žiedų žiedais nuklodamos žemę. Pašvaistėmis ir vilnimis spindėdamos, jos kilo vis aukščiau ir aukščiau - iki pat melsvojo dangaus tęsėsi neregėto skaistumo pasauliai.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page