r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XLVII

    Baisi audra praūžė tą pavasario naktį pro Paudruvės kraštą. Bet niekas ir nepagalvojo, kad tiek daug nelaimių būtų pridariusi.
    Daug kas iš vakaro matė degant Gaidžgalės karčemą, bet atrodė, kad perkūnas trenkė į arkliavagių lizdą, tai niekas nėjo gesinti. Karčema plynai sudegė, o kur dingo karčemninkas, niekas nežinojo ir nepasigedo.
    - Pagaliau prasmego prakeiktas arkliavagių lizdas! - apsidžiaugė žmonės, iš ryto atradę sugruzdėjusius karčemos pamatus, o karčemninko - nė kvapo.
    Niekam neatėjo į galvą, kad karčemą būtų uždegęs Girdvainis, keršydamas už savo obuolmušius. Jį patį atrado tarpukalnėje į Baltaragio malūną po nugriuvusia pušimi su karna ant kaklo. Ar jis pats pasikorė, ar šimtametė pušis neišlaikė jaunikio sielvarto ir nugriuvo, buvo neaišku. Ten jį ir palaidojo, iš pušies padarė kryžių, kad nesivaidentų, o tą kalną paskui praminė Girdvainio vardu.
    Daugiau žmonės pasigedo Baltaragio malūno, kuris per žiemą stovėjo kaip šmėkla suglaudęs sparnus ant Udruvės ežero stataus kranto.
    - Negi būtų nuskridęs? - kai kas bandė pajuokauti, bet juokas stingo lūpose.
    Nujautė žmonės, kad čia kažkas negero turėjo atsitikti. Nuėję į vietą, rado malūną, perkūno nutrenktą ir nugriuvusį, o patį malūnininką Baltaragį - ligi kelių į žemę įsmukusį, visą tarsi suanglėjusį, tarsi suakmenėjusį, visai nepanašų į žmogų, o greičiau į akmenį.
    - Sakiau, kad įsitaisytų perkūnsargį, - tarė nusiminęs Juodvalkis. - Ant tokios pakriūtės stovėjo malūnas, tai ir nutrenkė.
    Po malūno griuvėsiais, kaip tik toje vietoje, kur buvo nukritę sparnai, atrado dar vieną suanglėjusį lavoną, kurio negalima buvo atpažinti. Žmonės spėliojo, ar tik čia nebus žaibo nutrenktas ir suanglėjęs Pinčukas. Kai kas net apdegusių ragiukų žymes kaktoje pastebėjo.
    Bet tai buvo netiesa. Juodvalkis atpažino savo parankinį Jurgutį, kuris išvakarėse buvo sugrįžęs iš savo klajonių, visai paklaikęs, ilgai šnypštė ir mykė, prisipažino, kad dvi poras pasagų pavogęs ir pragėręs Gaidžgalės karčemoje, o paskui tokių keistų dalykų papasakojo, kuriais kalvis nepatikėjo ir priėmė už priekvailio ir dar pakvaišusio kliedėjimą.
    Tai pavalgydinęs ir užrakinęs jį kalvėje, kad išsimiegotų ir vėl kur nors nepaspruktų, ketindamas iš ryto gerai iškvosti ir išsiaiškinti, ką jis čia kliedi ir kur tiesą pasakoja. Bet, atėjęs rytą, atrado kalvės duris užrakintas, kaip iš vakaro buvo palikęs, o Jurgučio guolyje už žaizdro nė kvapo. Kur jis vėl dingo, kalvis suprasti negalėjo.
    - Ar galas jį čia atnešė? - tarė kalvis, atradęs jį sudegusį po malūno sparnais. - Iš vakaro buvau užrakinęs kalvėje, o jis čia, matai, atsidūrė. Kaip jis ištrūko?
    To ir kalvis nežinojo. Jurgutis, uždarytas kalvėje, aprimo ir kietai numigo sename guolyje, o pabudo tiktai degant Gaidžgalės karčemai. Gaisro atošvaistės plieskė pro kalvės plyšius, o Jurgučiui pasirodė, lyg kalvio namas būtų užsidegęs. Puolė pro duris, bet durys iš lauko buvo užrakintos. O audra su perkūnija šniokštė viršum kalvės, kad Jurgučiui baisiai neramu pasidarė.
    Tada jis užlipo ant žaizdro ir pro aukštinį išlindo ant kalvės stogo. Lietus pylė kaip iš kibiro, ir žaibai draskėsi po visą padangę. Pro jų akinančias šviesas buvo matyti ant kalno Baltaragio malūnas, iškėlęs sparnus lyg rankas, šaukiančias pagalbos, o kryžkelėje degė Gaidžgalės karčema.
    Jurgutis prisiminė pragertas nelemtąsias pasagas, dėl kurių tiek daug bėdos turėjo, bet čia pat suspaudė širdį kažkoks graudulys, pažiūrėjus į žaibų apšviestą Baltaragio malūną. Pats nežinodamas kodėl, tiktai nežmoniškos jėgos varomas, pasileido bėgti pro lietų ir žaibus į malūno kalną. Baisiai skubėjo ir visas virpėjo iš baimės, kad tik laiku suspėtų ir kas nors neatsitiktų. Jis norėjo dar kartą pamatyti Jurgą, o paskui nors ir žūti su visu malūnu.
    Tokia jau buvo graudi Jurgučio laimė, kad išsipildė jo paskutinis noras. Jis kaip tik tada atbėgo į malūno kalną, kai iš trobos išlėkė vienmarškinė Jurga. Griaudė perkūnija, ir žvengė audros obuolmušiai, Jurga bėgo, ištiesusi rankas, lyg kažką pasitikdama, o jis norėjo užbėgti jai už akių ir sugauti į savo glėbį, kad ji nenukristų į pakriūtę. Bet čia nuo malūno šoko išskėtęs nagus Pinčukas. Nusigandusi Jurga metėsi į šalį ir dingo kaip žuvėdra šniokščiančiame ežere.
    Pinčukas užšoko ant malūno sparno, pradėjo kvatoti ir žvengti kaip pamišęs ir sukti malūno sparnus. O Jurgutį pagavo toks įnirtimas, kad jis palindo po besisukančiais malūno sparnais, pasiryžęs nučiupti Pinčuką kaip savo nelaimės šešėlį, nusitempti jį į kalvę, pasidėti ant priekalo ir tol plakti su didžiuoju kūju, kol iš jo derva pasilies. Kaip tą Jurgutis padarys, nežinojo ir negalvojo, tiktai visa širdies neapykanta jautė, kad ir toks atpildas būtų per mažas tokiam nenaudėliui, kuris pražudė Jurgą, gražiausią Paudruvės merginą ir skaisčiausią jo svajonę.
    Tuo laiku išbėgo į kiemą nusigandęs Baltaragis, o prakeiktas Pinčukas dar pradėjo tyčiotis iš nelaimingo tėvo. Jurgutis jau buvo sučiupęs Pinčuką už rago, bet čia padangėje pasirodė Perkūnas kaip Girdvainis su obuolmušiais ir baisiu trenksmu krito žaibas į malūną. Jurgutis dar spėjo pamatyti, kaip nusirito nuo sparno Pinčukas ir nugarmėjo kiaurai žemę, o pats ir nepajuto, kaip suanglėjo po malūno sparnais su didele meile ir baisia neapykanta širdyje.
    Bet susirinkę žmonės prie malūno griuvėsių to nežinojo, o suanglėjęs Jurgutis nieko negalėjo papasakoti. Ten jį palaidojo po malūno griuvėsiais. O Baltaragio akmenį taip ir paliko viršukalnėje, nes ką gi su akmeniu darysi?
    O kur dingo Baltaragio duktė, linksmoji gražuolė Jurga, nelaiminga Girdvainio sužadėtinė, niekas taip ir nesužinojo. O ji nugalėjo įžeistą savo širdį ir išbėgo per audrą pasitikti savo paklydusio jaunikio. Tiktai nesuspėjo. Bet vis dėlto ji ištrūko iš Pinčuko nagų ir Jurgučio meilės glėbio ir nuskrido kaip žuvėdra, ūžiant pavasario audrai ir žvengiant griaustinio obuolmušiams, susituokti su pražuvusiu savo jaunikiu.
    Taip viskas susidėjo tą audringą pavasario naktį, kai žmonių likimai susikirto, ir tik atminimas bepaliko, iš kurio su laiku nusipynė padavimo vainikas.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page