r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XLV

    Tą naktį pabudo Jurga iš klaikaus sapno ir, visa drebėdama, pašoko iš lovos. Pro seklyčios langus švietė kažkokia pašvaistė, o už langų skardeno kažkoks nepaprastas žvengimas, kad net visa seklyčia drebėjo.
    Jurga vis dar sirgo ir kliedėjo nuo to vakaro, kai išgąsdino ją nepaprastas pelėdos ūkimas ir tėvas kažką pašovė. Dar pereitą rytą ji buvo kliedėdama pakilusi, apsirengusi ir buvo besiruošianti kažkur išeiti, tiktai tėvas, neišleisdamas sergančios dukters iš akių, spėjo sulaikyti tarpduryje.
    - Kur eini, dukrele? - nustebęs paklausė.
    - Girdvainio ieškoti, - atsakė be sąmonės Jurga.
    - Kur tu jo ieškosi, dukrele, pati sirgdama? - iš karto nesuprato tėvas, kad duktė kliedi . - Palauk, pasveiksi, o gal ir jis, suradęs savo obuolmušius, atvažiuos pas tave.
    - Ne, - atsakė Jurga. - Be manęs jis niekada nesuras savo obuolmušių ir pas mane neatvažiuos. Turiu aš jį surasti ir visa padaryti, kaip Anupras sakė, nes kitaip jis be manęs pražus ir man nebus gyvenimo.
    Ji veržėsi išeiti pro duris. Tėvas vos pajėgė ją sulaikyti ir paguldyti atgal į lovą. Supyko net ant Anupro, ko jis čia buvo atėjęs ir sukėlęs visus tuos atsiminimus, kuriuos Jurga, atrodė, jau baigia užmiršti. Ir kam jis dar gundė eiti ieškoti pamišusio jaunikio? Geriau jis niekada nebūtų atvažiavęs, negu tokią bėdą pramanęs.
    Prievarta sugrąžinta ir paguldyta atgal į lovą, Jurga nurimo, tarsi užmiršo savo ketinimą eiti Girdvainio ieškoti ir ramiai užmigo.
    Pramiegojo ligi pavakarės, o paskui pabudusi apsidairė aplinkui, lyg nesuprasdama, kas čia atsitiko, kad taip ilgai mieganti, tuojau pašoko iš lovos tarsi nesirgusi, buvo nepaprastai gera ir linksma su tėvu.
    - Ak tėveli, - skundėsi lyg susigėdusi. - Kokia aš miegalė pasidariau! Ir kaip apleidau viską. Nepyk, tėveli! Aš tuojau apsiruošiu.
    Tėvas nustebęs žiūrėjo į dukrą ir nežinojo pats, ką galvoti. Negi iš tikrųjų būtų pasveikusi. Kokia tat laimė būtų! Ir tėvo sunykusiose akyse švystelėjo vienas kitas džiaugsmo spindulėlis.
    O Jurga, lyg visai nesirgusi ir viską užmiršusi, sukosi linksma po trobą, tvarkėsi, ruošėsi lyg prieš didelę šventę. Nei žodžiu neužsiminė apie Girdvainį, tarsi būtų nei jo pažinusi, nei apie jį girdėjusi, nei širdyje kada nors turėjusi.
    Apsitvarkiusi Jurga paruošė iškilmingą vakarienę, lyg svečių laukdama, užtiesė stalą balta staltiese ir, žiūrėdama į tėvą, tarsi prisimeilindama, tarsi atsiprašydama, pasakė:
    - Eikš, tėveli, pavakarieniausime. Tu toks suvargęs, sunykęs, gaila į tave žiūrėti. Ak, tai vis aš kalta! Bet dabar pasitaisysiu, tėveli, ir pamatysi, kokia gera būsiu.
    Tėvas tik žiūrėjo į dukterį ir šypsojosi. Taip gera jam buvo, kad pagaliau dukra pasveiko. Atsisėdęs už stalo, valgė už du, lyg iš badų parėjęs, nes iš tikrųjų seniai jau buvo taip vakarieniavęs. O Jurga, atsisėdusi šalia tėvo, ne tiek pati valgė, kiek jį valgydino ir žiūrėjo į jį pilnomis meilės ir gailesčio akimis.
    - Kaip man gera su tavim, tėveli, - glausdamasi kalbėjo. - Visą amžių taip gyvenčiau ir niekada nesiskirčiau. Nieko man daugiau nereikia, tiktai matyti tavo žilą galvą ir tavo prašvitusias akis.
    - Ak tu mano varguolėle, gražuolėle! - ne mažiau džiaugėsi tėvas, tarsi būtų prasidėjęs naujas šviesus ir laimingas gyvenimas. - Kaip aš norėčiau, kad tu visada tokia laiminga ir linksma būtum!
    - Ir būsiu, - spindėjo Jurga.
    Prie stalo abudu užtruko ligi vėlyvų išvakarių, negalėdami atsiskirti ir atsidžiaugti savo naujai atsiradusia laime.
    Ak ta laimė, kokia ji paprasta, kai iš širdies trykšta.
    Jurga, eidama gulti į seklyčią, išbučiavo iš džiaugsmo apsvaigusį tėvą. Baltaragis net neatsimena, kada jis toks laimingas buvo, kaip tą vakarą.
    - Labanakt, tėveli! - šypsojosi ant slenksčio laiminga Jurga. - Labanakt, tu mano šviesusis mėnuli su išsisklaidžiusiais rūpesčių debesėliais.
    Negalėdama atsiskirti, pribėgo dar kartą prie tėvo prisiglausti ir pabučiuoti.
    - Na, dukrele, ar ne per daug šiandien laimės? - glostė tėvas ramindamas gelsvas dukters kasas. - Eik, išsimiegok gerai ir atsikelk rytoj kaip šviesi saulelė.
    Palydėjo dukrą į seklyčią, paguldė, užklostė ir sugrįžo atgal į trobą. Atsigulė ant suolo, bet iš tos nepaprastos laimės, su praskaidrėjusia širdimi ir galva, negalėjo užmigti, tai nuėjo dar kartą į seklyčią pažiūrėti dukters.
    Nuėjęs atrado Jurgą ramiai miegančią, tarsi po didelių vargų ir sunkių darbų ilsinčią ir pro sapną šypsančią. Pažiūrėjo į miegančią dukrą, paglostė jos galvą, nusiramino ir sugrįžo atgal į trobą, visas spindėdamas. Atsigulė ir tuojau užmigo kietu, laimingu miegu, kaip seniai nebuvo miegojęs.
    Bet šį kartą - ir paskutinį - apgavo Baltaragį šviesi laimės šypsena.
    Jurga, vos spėjusi numigti pirmą miegą, pabudo iš klaikaus sapno ir, baisiai išsigandusi, visa drebėdama, pašoko iš lovos.
    Prisisapnavo jai Girdvainis, tarsi jis būtų važiavęs pas ją su savo obuolmušiais, bet prasivėrusi bedugnė, ir jis su žirgais nugarmėjęs kiaurai žemę.
    Prikėlė ją paskutinis obuolmušių žvengimas. Toks skardus, kad net seklyčios langai sudrebėjo. Bent taip pasirodė Jurgai iš miego ir išgąsčio.
    Visa drebėdama, pribėgo Jurga prie lango pažiūrėti, kas čia atsitiko. Tolumoje švietė gaisras, o aplinkui ūžavo pavasario vėjai, keldami audrą. Ir pasivaideno Jurgai, kad už lango stovi baisiai nuliūdęs Girdvainis. O jo žvilgsnis, kai susitiko akis į akį, toks nusiminęs, kad net širdį pervėrė. Jis pamojo lyg su ranka, kviesdamas išeiti.
    Sušuko tada nesavu balsu Jurga ir išbėgo vienmarškinė į kiemą. Bet už lango Girdvainio jau nebuvo. Jo šešėlis, vėjo blaškomas, tolo Udruvės ežero link.
    Vėjas pagavo Jurgą ir nunešė paskui.
    - Palauk! - šaukė ji šešėliui. - Nepražūk antrą kartą. Dabar niekur ir niekada nuo tavęs nesiskirsiu.
    O vėjas jau nešė ją Udruvės ežero pačia pakriūte.
    Pro šalį pralėkdama, sukliko žuvėdra lyg išgąsdinta ir dingo tamsoje.
    Apačioje šniokštė ežeras, verždamasis iš savo krantų. O vėjas vis didėjo. Jis nešte nešė Jurgą vis toliau ir toliau. Iš siaučiančio ežero gelmių pakilo Girdvainis su baltakarčiais obuolmušiais ir lėkė jos pasitikti.
    Bet čia iš pakalnės atbėgo uždusęs ir persigandęs Jurgutis, o nuo malūno sparno lyg šikšnosparnis pakilo Pinčukas ir šoko už akių. Nusigandusi Jurga metėsi į šalį ir puolė nuo pakriūtės tiesiai į ežerą.
    Vėjas išsklaidė Jurgos palaidas kasas, ji ištiesė rankas ir krito tarsi mylimojo glėbin į šniokščiančius audroje Udruvės ežero vandenis.
    Atsiritusi banga pagavo ją ir nunešė į ežero vidurį.
    O Jurga vaizdavosi, tarsi važiuotų į savo vestuves. Ir atrodė jai, lyg ne šaltos bangos ją glamonėja, bet mylimojo rankos. Ir tokia nepaprasta ir didelė laimė, rodos, apglobė ją, kad širdis neišturėjo ir sustingo iš džiaugsmo.
    Tada dangus prasivėrė ir žvaigždės mirgėdamos skambėjo kaip varpai.
    Ak, tai pavasario audra, pasikėlusi ant Udruvės ežero, siausdami nusinešė savo glėbyje gražiausią Paudruvės krašto merginą - Baltaragio dukterį ir Girdvainio nuotaką.
    O audra tarsi džiūgaudama vis labiau šėlo.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page