r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XLI

    Nepaprastai iškilmingai palydėjo Uršulę iš Švendubrės davatkyno ir parapijos.
    Pro susigrūdusią minią kelią skyrė pats Švendubrės bažnyčios maršalka Kikutis, mažas žmogutis, bet su didele gumbuota lazda, kaip per didžiausius atlaidus. Paskui ėjo Uršulė (bet dieve apsaugok koks ten buvo ėjimas!) visa šlapia (mat, kol atgaivino, kai apalpo prie klebonijos po išpažinties, porą kibirų vandens ant jos supylė), pakulomis užkišta burna, kad nerėktų, mazgotė užrištomis akimis, kad nesužavėtų, surištomis kojomis ir rankomis, kad nepabėgtų (kur ji, vargšė, galėjo pabėgti?), ir dar per liemenį pavadžiais pavadelėta, kurių vieną galą laikė špitolninkas Bernardas, o antrą - net įsiręžęs - zakristijonas Benjaminas. Vargšė Uršulė klupo kaip nuvarytas arklys (pasklido gandai, kad ji ir ant arklių marą užtraukusi), bet negalėjo nei sustoti, nei atsikvėpti, nes iš vienos pusės ragino špitolninkas Bernardas su šermukšnine lazda (šermukšnio visi dievo priešininkai bijosi!), o iš kitos pusės zakristijonas Benjaminas krapino - vis per padalkas ir per blauzdas - nežinia, ar su arklio uodega, ar su kažkokia krapyla.
    O kokia žmonių spūstis buvo! Koks riksmas, koks triukšmas! Tokios spūsties ir tokio riksmo net per didžiausius atlaidus ir jomarkus nebūdavo. Susirinko ne tik Švendubrės bažnytkaimis, bet ir aplinkiniai kaimai. Ar ne stebuklas? Juk gyvą raganą trėmė iš miestelio!
    Pagaliau, kai išėjo iš Švendubrės, žmonių spūstis atslūgo. Ką gi, pamatė raganą, ir gana. Ne tokia ji baisi, koks baisus jos varymas. Tai vieniems net pagailo, o kiti nusispiovė, kad neužkerėtų, ir nuėjo. Kai išvarė į vieškelį, liko tiktai palydovai ir vienas kitas žioplys, kuriam dar neatsibodo. Tarp jų pasimaišė ir vargšas Jurgutis su savo pasagomis, bet, išsigandęs, kad ir jo taip nevarytų, pats pabėgo. O kitus išvaikė zakristijonas Benjaminas, užsimojęs su arklio uodega.
    - Ko čia dabar? - atsigręžęs pervedė įniršusiomis akimis. - Ar neisite namo? Pažiopsojote, ir užteks!
    Mat, zakristijonas Benjaminas galvojo pavedėti Uršulę už pirmo kalnelio, duoti ten jai gerai į padalkas ir paleisti į visus keturis vėjus. Kur čia ją vesi už parapijos ribos? Ir taip nusivarė, kol išvedė iš Švendubrės.
    Bet ne taip išėjo, kaip galvojo Benjaminas. Vos nutempė už kalnelio ir buvo beketinąs įvykdyti savo sumanymą, kai iš pakelės šoko vyrai su kuolais ir sušuko:
    - Ko čia sustojote? Varykite toliau savo raganą! Ir taip toliau visą kelią. Vos tiktai sustodavo ir norėdavo paleisti, tuojau atsirasdavo būrys vyrų su kuolais ir reikalaudavo:
    - Varykite toliau! Neleisime savo laukuose paleisti tos raganos.
    Ką dabar darysi? Reiks ją varyti už parapijos ribų. Tiktai žinia apie raganos varymą greičiau sklido per kaimus, negu jie spėjo varyti vieškeliu vargšę Uršulę. Tai išpančiojo ją ir ėmė sparčiau varyti. Bet kur tu aplenksi gandą? Iš kojų nusivarė bažnyčios tarnai, o ir ta ragana Uršulė nepasivelka. Tempk, jeigu nori, nieko kito nepadarysi. Sustoti nė nemėgink, tuojau atsiras vyrai su kuolais, ir reikia varyti toliau! O kur ją nuvarysi?
    Palydovai net graudentis pradėjo:
    - Kur mes ją, raganą, padėsime? - visai nusiminė špitolninkas Bernardas. Jo kakta daugiau išrasojo, negu po didžiausio skambinimo varpais. - Negi taip ir turėsime ją varyti į pasaulio galą?
    - O ką aš žinau? - atsakė nosį nukabinęs Benjaminas. - Jei būčiau žinojęs, kad tokią bėdą turėsiu, būčiau visai neprasidėjęs. Tegu būtų pats klebonas daręs su ja, ką norėjęs.
    Taip bėdodami, jiedu ir visai į bėdą įkliuvo. Priėjo parapijos ribą - tiltelį ant Padievyčio sraunaus upelio, kuris skyrė Didžiasalio parapiją nuo Švendubrės parapijos - ir sustojo čia viduryje tiltelio. O po tilteliu pasislėpęs Jurgutis baisiai nusigando - kas gi dabar bus? Ar tik neužgrius ant jo galvos? Bet Didžiasalio vyrai užstojo kelią iš priešakio ir neleidžia:
    - Varykite atgal savo raganą! Neleisime mums primesti.
    O Švendubrės vyrai užrėmė kelią iš užpakalio ir su kuolais grasina:
    - Varykite raganą toliau! Gana mes nuo jos prisikentėjome.
    Ką dabar darysi? Nei ten, nei atgal. Nuvaryta Uršulė sukniubo viduryje tiltelio ir kriokia kaip prieš galą. Nusiminę palydovai numetė šalia jos pavadžius. Bėk dabar, ragana, jeigu gali! Ir dairosi čia į vieną tiltelio galą, čia į kitą.
    - Kur dabar mes ją dėsime? - beviltiškai klausė vyrų, užstojusių kelią.
    - O kas mums rūpi? - abejingai atsakė vienas ir kitas tiltelio galas. - Nors ir į pragarą su ja nugramzdėkite.
    Pasidairė, pasižvalgė Bernardas su Benjaminu, mato - nebėra kitos išeities, lieka tiktai laukti. Atsirėmė Benjaminas į tiltelio atlošą ir spiaudosi į tekantį vandenį, o Bernardas atsisėdo ant tiltelio šalia Uršulės ir pradėjo patylomis ją plūsti, kad tu šiokia ir tokia, kad tu galą gautum, prasmegtum kiaurai tiltą su visomis savo raganystėmis.
    Tai išgirdęs, Jurgutis nusigando patiltėje ir šoko bėgti per laukus, skambindamas pasagomis, lyg šaukdamas pagalbos.
    O vyrai, sustoję tiltelio galuose, neiškentė ir pradėjo garsiai lotis. Žodis po žodžio, ir prasidėjo peštynės. Tiktai skaldo vieni kitiems antausius ir laksto kepurės nuo tilto į vandenį.
    Kuo tos peštynės būtų pasibaigusios ir katra šalis būtų nugalėjusi, buvo neaišku. Tiktai besipešdami pastebėjo, kad kažkoks ponaičiukas tarp jų maišosi ir siundo dar smarkiau peštis. Sustojo nustebę vyrai. O tas ponaičiukas atsistojo viduryje tilto, pasirėmė lazdele ir kvatoja.
    - Ko pešatės, vyrai? - klausia.
    - Kur čia nesipeši? - atsakė Didžiasalio vyrai. - Jie mums savo raganą nori primesti.
    - Ir mums jos nereikia, - atsiliepė švendubriškiai.
    - Kurgi ta ragana? - apsidairė ponaičiukas.
    - Ogi štai guli, - koja paspyrė Benjaminas davatkos link, pykdamas ant ponaičiuko, kad peštynes sukliudė ir neleido jam nepastebėtam pasprukti ir palikti raganą ant tiltelio. Tegul žinosi su ja.
    - Ar tikrai ji ragana? - vėl paklausė tas ponaičiukas, iš visų pusių apžiūrėdamas sugriuvusią Uršulę.
    - O kas ją žino? - abejingai atsakė Bernardas, nes jam iki gyvo kaulo įgriso ant tilto šalia jos sėdėti ir patylomis ją keikti
    - Ar bandėte? - pasiteiravo ponaičiukas.
    - Ne, - atsakė.
    - Tai neišmanėliai, - sako tada ponaičiukas. - Tamsūs žmonės esate. Pešatės ir patys nežinote ko. Pirma reikia išbandyti, ar ji tikrai ragana.
    - O kaip ją išbandysi? - vieni ir kiti nesuprato.
    - Ogi labai paprastai, - sako tas ponaičiukas. - Jeigu būtute apsišvietę, tai ir žinotute, kaip reikia raganas išbandyti. Štai, net knygose parašyta.
    Čia išsitraukė tas ponaičiukas su kepeliušuku tokią didelę knygą, maždaug kaip mišiolas, iš po pažasties, perkreipė galvą, atvertė lapą ir perskaitė:
    - Štai čia lotyniškai parašyta, o aš jums išguldysiu lietuviškai: "Jeigu moteriškė yra aptarta ragana esanti, tai reikia pririšti kairiosios rankos nykštį prie dešiniosios kojos, o dešiniosios rankos nykštį prie kairiosios kojos, pavadelėti ir mesti į vandenį. Jeigu plauks -ragana, o jeigu skęs - nekalta." Taigi, matote, galima labai paprastai išbandyti, reikia tik žinoti.
    - Mokytas žmogus vis mokytas, - atsiliepė iš vieno tilto galo. - O mes, durniai, stovime ant tilto, nežinome, ką daryti, ir pešamės.
    - Tai ką? - atsišaukė antri. - Bandykime, ar ką jau, kaip knygose parašyta?
    - Bandykime, - pritarė pirmi.
    Susiėjo tada vienas galas tiltelio su kitu galu, prikėlė beveik be nuovokos gulinčią Uršulę (kaip jos ir nesumindžiojo besipešdami!), surišo nykščius su kojų pirštais, kaip knygose ponaičiukas išskaitė, pavadelėjo ir klausia vieni kitų:
    - O kas dabar leis ją į vandenį?
    - Kas gi kitas leis, jeigu ne tie patys, kur atsivarė? - atsakė.
    Bernardas su Benjaminu nesipriešino, paėmė už pavadžių galų, prikėlė Uršulę, o ta, atgavusi sąmonę, sudejavo:
    - Pasigailėkite, - sako. - Leiskite bent savo griekus atpakūtavoti ir išrišimą gauti.
    - Gerai, - paskubomis atsakė Bernardas. - Galėsi pakūtavoti. Tiktai pirma mes tave išbandysime, kaip knygose parašyta.
    Užkėlė Uršulę ant tilčiuko atramos, ta nespėjo nei suvokti, ką čia su ja daro, pastūmė ją Bernardas iš užpakalio, ji aiktelėjo ir pliumptelėjo į vandenį, visa pasinerdama.
    Visi sužiuro nuo tilto.
    - Matai, nekalta mergelė! - vieni pasakė.- Paskendo.
    Bet nespėjo pasakyti, žiūri - suburbuliavo vanduo ir iškilo Uršulė į paviršių.
    - Ragana! - sušuko iš visų pusių.
    O Bernardas su Benjaminu nusigando, kad dabar tikrai neturės kur jos dėti, ir paleido pavadžių galus. Uršulė vėl pasinėrė.
    - Laikykit, laikykit! - sušuko kiti nuo tilto.
    Bet kur čia laikysi, jeigu pavadžiai jau plūduriavo vandens paviršiuje ir plaukė pavandeniui.
    Sužiuro visi, ar kartais dar neiškils Uršulė, bet ant vandens iššoko tiktai vienas kitas burbuliukas.
    Dar palaukė, pažiūrėjo - nieko nematyti, tik vanduo sūkuriuodamas plaukia, o Uršulės tarsi ir nebuvę.
    - Ką judu padarėte? - užsipuolė tada visi Bernardą su Benjaminu. - Kam galus paleidote? Paskandinote nekaltą mergelę.
    - Gal dar sugriebsime pavandeniui, - atsakė nusigandęs Bernardas.
    Puolė visi į patiltę ieškoti paskenduolės, o ant tilto ponaičiukas piktai nusišiepė.
    - Kur ieškote? - šūktelėjo. - Ieškokite prieš vandenį, - patarė ponaičiukas ir baisiai nusikvatojo, kad net šiurpu pasidarė.
    O vyrai, susirūpinę Uršulės išgelbėjimu, neatkreipė dėmesio. Tiktai paskui, geras varsnas pavandeniui ir prieš vandenį apieškoję ir niekur skenduolės neradę, - vinguriuodamas vanduo kažin kur nunešė Uršulę su visais pavadžiais, - apsidairė, kur čia tas mokslinčius, kuris taip bandyti pamokė, nors į sprandą reiktų užvažiuoti už tokį mokslą, bet čia jis buvo, čia jo pėdsakai dingo.
    Kas gi jis buvo? Vieni pastebėjo, kad jis buvo raišas, o kiti arklio kanopą matę. Ar tik nepasivaideno arkliavagio Raupio dūšia? Vyrai nejuokais išsigando.
    Tada visas apmaudas nusigrįžo prieš Bernardą su Benjaminu:
    - Tai per judu, durniai, nekaltą žmogų nuskandinome ir grieką ant savo sąžinės priėmėme.
    Davė tada Bernardui su Benjaminu gerai į sprandą ir išsiskirstė spiaudydamiesi. Jau buvo visai sutemę, o čia dar arkliavagio dūšia vaidenasi. Tai visi nuskubėjo namo, kad didesnės nelaimės neištiktų.
    O Bernardas su Benjaminu, baisiai išvargę ir nekaltai nuskriausti, tiktai paryčiu sugrįžo į Švendubrę ir nuėjo tiesiai pas kleboną. Apsakė savo vargus ir paprašo atlaikyti mišias už Uršulės vėlę.
    - O čia dabar ką prasimanėte? - pasipiktino klebonas.
    - Nekalta mergelė buvo, - atsiduso abudu ir papasakojo, kas buvo ant Padievyčio tiltelio.
    Supyko klebonas už tokį savo tarnų kvailumą ir išvijo abudu draugus iš bažnytinės tarnybos. Tie prisidėjo prie ubagų eilės ir, kalbėdami sveikamarijas už kitas vėles, sukalbėdavo po sveikamariją ir už nekaltos mergelės Uršulės vėlę.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page