r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XXXVII

    Baltaragis vis dar naktimis tykojo Pinčuko, pasislėpęs malūne už Uršulės sijono su šautuvu, užtaisytu sidabro kulkom.
    Bet Pinčukas nesirodė, užimtas savo piktais darbais. Jis su Šešelga įvarė siaubo arklių maru visam Paudruvės kraštui.
    Baltaragis numanė, kas čia darosi, ir stipriai spaudė šautuvą rankose, laukdamas, kada pasirodys tas nenaudėlis.
    Bet laukė laukė, - daug nemigos naktų praleido nerimaudamas ir baisiai pavargo, - pagaliau ėmė ir užmigo.
    O Pinčukas kaip tik nutykojo tą akimirksnį ir tarė, kad bus pats laikas Baltaragį išgąsdinti, suvesti senas sąskaitas ir priversti jį vykdyti sutartį.
    Buvo tyli mėnesiena.
    Padange plaukė lengvi debesėliai ir atsispindėjo Udruvės ežere. Ant kranto stovėjo užsnūdęs malūnas.
    Pinčukas užlėkė ant malūno sparnų kaip staiga kilęs vėjas ir ėmė juos sukti, kvatodamas ir žvengdamas.
    Sutraškėjo, subraškėjo visas malūnas, o sparnai kaip per viesulą ėmė kaukti. Pabudo nusigandęs Baltaragis ir nesuvokė iš karto, kas čia darosi. Pagalvojo, kad ištikęs viesulas, ir puolė stabdyti malūną, o nuo sparno atsiliepė Pinčukas:
    - Gal dabar susitarsime? - nusišiepė. - Matai, kas darosi? O bus dar blogiau, jei neišpildysi sutarties ir neišleisi už manęs savo dukters.
    - Gerai, - tarė Baltaragis atsikvošėdamas. - Palauk... Gausi..
    Apsidžiaugęs Pinčukas nušoko nuo sparno ir žvilgterėjo pro langelį.
    - Seniai taip reikėjo, - tarė, vikriai įšokdamas į malūną.
    - Taip, taip, - pritarė jam patamsyje Baltaragis, stverdamas iš po sijono užtaisytą šautuvą.
    Pinčukas šoko pro langelį atgal, bet nesuspėjo - kanopa užsikabino.
    Staiga driokstelėjo šūvis kaip griausmas, ir sidabro kulka pataikė Pinčukui į kulnį, bet jis to nepastebėjo, tiktai nusirito malūno sparnais ir nubėgo paknopstomis į pakalnę.
    Baltaragis trenkė pavymui dar antrą šūvį dėl tikrumo, bet sidabro kulka į kažką atsimušė ir sužaibavo. Baltaragis pagalvojo, kad nuo antros kulkos Pinčukas kiaurai žemę prasmego. Bet apsiriko.
    Antra kulka pataikė Jurgučiui ir atsimušė į pasagas, kurias jis vis dar nešiojosi, nežinodamas, kur dėtis, ir bijodamas sugrįžti į kalvę. Vakare jis buvo kaip tik atėjęs atsiprašyti Baltaragį už šnirpščiojimą ir paprašyti, kad jį sutaikytų su kalviu. Bet neišdrįso užeiti į trobą, laukdamas naktį užsnūdo po malūno sparnais, o čia - kaip perkūnas giedrą dieną - šūvis vienas po kito. Gerai dar, kad į pasagas atsimušė, o kitaip būtų nežinia už ką pražuvęs. Nesuprato Jurgutis, kas čia atsitiko, tik, baisiai išsigandęs, nubėgo su pasagomis, vis nežinodamas, kur su jomis dingti.
    O ir Baltaragis, nieko nežinodamas, kur ir kam pataikė, - buvo tikras, kad nutrenkė Pinčuką, - pasižiūrėjo pro langelį, kai šūvių dūmai išnyko, ir pamatė į gonkeles išbėgusią vienmarškinę Jurgą, matyt, labai išsigandusią.
    Baltaragis greitai užkišo šautuvą už Uršulės sijono ir nusileido laiptais, skubėdamas nuraminti dukterį.
    - Tėveli, kas čia atsitiko? - paklausė Jurga, pamačiusi tėvą, išeinantį iš malūno.
    - Nieko, dukrele, - atsakė sumišęs Baltaragis. - Aš tik pelėdą pašoviau... Neūkaus daugiau... Ir bus ramu...
    - Argi, tėveli? - suabejojo duktė, įtariamai žiūrėdama į tėvą.
    - Taip, taip, - atsakė ramindamas Baltaragis. - Einam į trobą. Vėsi naktis. Dar peršalsi.
    Jurga visa drebėjo, tik ne šaltis ją krėtė. Ji spėliojo ir netikėjo, kas čia atsitiko ir kodėl tokie keisti dalykai vyksta Paudruvės krašte ir sukasi apie jos tėvo malūną. Argi ji čia būtų kalta? Primaniusi bėgtų nuo visko kuo toliau, tiktai gaila buvo palikti tėvą, kurį, rodos, tos nelaimės visai prislėgė, ir jis pavirto nykiu šešėliu.
    O Baltaragis tiktai dabar pasijuto lyg atsikvošėjęs iš klaikaus sapno, kuris slėgė jį visą gyvenimą, ir pasipurtė, tarsi juo atsikratydamas. Kas gi iš tikrųjų čia buvo? Ogi nieko, viskas išsisklaidė su parako dūmais, švietė žvarbi pavasario mėnesiena su praplaukiančiais debesėliais.
    Baltaragis nusivedė nerimaujančią dukterį į trobą ir paguldė. Bet Jurga ir paguldyta vis dar drebėjo. Stvarstė tėvą už rankų ir klausė, virpėdama kaip epušės lapas:
    - Tėveli, kodėl tu man nesakai visos teisybės?
    - Kokios teisybės? - nesuprato ar nenorėjo suprasti tėvas.
    - Kas čia yra? - neatleido duktė.
    - Nieko nėra, dukrele, - tarė susivaldydamas Baltaragis. - Užmiršk ir išsimiegok. Rytoj, pamatysi, viskas bus gerai.
    Paglostęs ir pabučiavęs dukterį į kaktą, apklostęs ir apkamšęs, Baltaragis pats atsigulė palangėje ant suolo, užsimetęs kailiniais ir norėdamas tik vieno - greičiau užmigti ir viską užmiršti kaip sapną.
    Bet miegas neėmė. Pro langą švietė mėnesiena, o pro akis slinko visas gyvenimas. Sukosi su malūno sparnais, maišėsi, draikėsi, painiojosi kaip rūkas iš Udruvės ežero. Su jo gurulais iškildavo Uršulė, surūgusi ir supintijusi, šmėkšteldavo Pinčukas kaip vaiduoklis, ir širdį užguldavo tamsus, beviltiškas rūkas. O dienos bėga, metai slenka. Tik malūnas visą laiką ūžia, ir jo ūžime lyg pats save išgirsta ir atgyja. Pro debesis švysteli saulė, ir pro jos spindulius pasigirsta linksmas juokas.
    Ak, tai Marcelė važiuoja per traškantį ledą. Dvelktelia gaivus pavasario vėjas, ir išsisklaido rūkas. Po malūną ir namus skraido kaip kregždė linksma ir gyva Marcelė, praskaidrinusi jo gyvenimą ir grąžinusi jaunystę. Širdis sklidina džiaugsmo, kaip saulėta vasara. Bet plaukia rudens debesys ir girgsi gervės. Vis liūdniau ir liūdniau girgsi, drumsčiasi ežeras, ir padangę aptraukia tamsūs debesys.
    Malūnas sustingsta kaip šmėkla ant pakriūtės. Krinta ant jo sparnų snaigės kaip baltos drobulės, o pro apsnigtus šlaitus ir laukus vingiuoja takelis vis tolyn ir tolyn, kur ant kalno stovi pakrypę kryžiai. Ten neša karstą, o jame visą jo gyvenimo džiaugsmą ir viltį.. Dusliai dunda žemė, paslėpdama karstą, o ant mažo kauburėlio iškyla naujas kryžius. Leidžiasi sutemos, tamsios, beviltiškos lyg amžina naktis. O apleistoje troboje, baisiai tuščioje ir nykioje, verkia kūdikis vystykluose. Stovi nusiminęs prie lopšio, o širdyje grumiasi tamsus beviltiškumas ir naujo gyvenimo pareiga, kuri prižadina iš baisaus sielvarto.
    Dūksta apie malūną ir trobą pūga, stūgauja apie kampus, šėlsta pakriūte ir blaškosi po užšalusį ežerą. Ak, tai ne pūga, tik jo širdis nerimsta. Bet su pirmais pavasario pragiedruliais šviesėja padangė, sukasi malūno sparnai vis greitėdami, o troboje su įsiskverbusiais spinduliais pasigirsta iš lopšio juokas ir išsklaido nykius šešėlius. Ak, tie šešėliai sklaidosi jo širdyje, ir pagauna jį naujas gyvenimo džiaugsmas kaip pavasaris.
    Tiktai po trobą slankioja paniurusi Uršulė, šnairuodama kaip apvilta praeitis, o pro malūno sparnus šmėkščioja Pinčukas kaip vaiduoklis, skaičiuodamas laiką ir laukdamas atpildo. Sunkus rūpestis slegia pečius ir lenkia galvą, bet iš lopšio pakilęs naujas gyvenimas pripildo širdį džiaugsmo ir nustelbia praeities vaiduoklius. Dingsta iš namų Uršulė, prasmenga ir Pinčukas. Jis linksta po gyvenimo našta, bet ji nesunki, nes visa jo paguoda - gražuolė duktė, kuri primena motiną. Žvengia obuolmušiai, jo širdį suspaudžia ateinančios vienatvės liūdesys, bet kartu ir džiaugsmas, kad gyvenimas sukasi kaip malūno sparnai, prasideda naujas gyvenimo ratas.
    Bet čia vėl iškyla praeities vaiduokliai-nusivylusi Uršulė su savo paskalomis ir apgautas Pinčukas su savo klastomis. Žvengia ir nužvengia obuolmušiai, o jo nyki praeitis užstoja dukteriai kelią į ateitį ir paskandina ašarose. Jis turi nugalėti savo klaikią praeitį dėl šviesios dukters ateities. Jis ir nugalėjo ją. Uršulė supintijo savo davatkyne su apmaudusia burtais ir prietarais širdimi, bet neapkartino jo dukters jaunystės džiaugsmo,. o klastingas Pinčukas pagaliau nusirito malūno sparnais, pašautas sidabro kulka, ir prasmego kiaurai žemę... Bet ar tai buvo Pinčukas? Gal jis tiktai prisisapnavo kaip praeities vaiduoklis?
    Ne, viso to nebuvo. Tai tik sapnas, klaikus sapnas, kuris su diena išsisklaidys. Yra malūnas ir jo ūžimas, yra pakriūtė ant ežero kranto, yra ir ežeras, neramus kaip žmogaus širdis, ir jo padūmavę krantai su žaliuojančiais pušynais. Čia jo tėvų tėvai gyveno, čia jis gyvena ir dukterį augina, kuri visas jo gyvenimo džiaugsmas ir viltis... Duktė nurimusi miega ir juokias pro miegą. Gal ji sapnuoja obuolmušius, kurie kaip vėjas su sparnais neš ją per gyvenimą. Tai ir gerai, tegu neša su jos skaidriais pasiilgimais ir sielvartais. O jis tuo jau laimingas, kad, baigdamas savo gyvenimą, mato jį iš naujo atgyjant dukters gyvenime, kuris bus už jo gražesnis ir šviesesnis.
    Apsiraminęs Baltaragis užmigo, jausdamas, kad visus savo gyvenimo sielvartus ir vargus nugalėjęs. Bet ir užmigęs nesurado ramybės. Staiga jam prisisapnavo tarsi perkūnas trenkęs į malūną, o duktė, pakilus audrai, nuskridus kaip žuvėdra per ežerą... Šaltas prakaitas išpylė Baltaragį, jis pašoko nuo suolo, pažiūrėjo - duktė miega kaip miegojusi, o už lango ryto sambrėškoje malūnas stovi ant pakriūtės kaip stovėjęs, suglaudęs sparnus. Ne, visa tai buvo tik sunerimusios širdies klaikus sapnas.
    Šviesi ir rami mėnesiena slinko pro jo namus ir visą kraštą.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page