r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XXXVI

    Na, ir pradėjo Paudruvės krašte dėtis nepaprasti dalykai. Pirmiausia, ėmė kristi arkliai. Tiesiog kažkoks maras užėjo. Visai negalima buvo suprasti (niekam į galvą neatėjo, kad čia būtų toks baisus Šešelgos kerštas): sveikiausi arkliai krisdavo ant kelio bevažiuojant, čia pat akyse, arba rytą atrasdavo tvartuose tarsi pasmaugtus. Ir t.ai vis patys geriausieji arkliai, stoniniai, išvažiuojamieji, tarsi pražuvę Girdvainio obuolmušiai būtų paskui save patraukę visus kitus arklius.
    Tokio arklių maro net seni žmonės neprisiminė. Kad bent kokia liga - nesistebėtum, o čia - sveikiausi arkliai pradėdavo kriokti ir užversdavo kojas. Nenoromis pradėjo spėlioti žmonės, kas čia būtų ir iš kur toks maras staiga užėjęs.
    Niekas nepagalvojo, kad čia Šešelga būtų kaltas. Juk jo arklys pats pirmasis ant kelio padvėsė, o bajoriška kalamaška ligi šios dienos riogsojo nustumta į pagriovį. Bet žmonių akys vis tiek nukrypo į Šešelgos karčemą. Juk ties ta karčema krito Girdvainio obuolmušiai, nuo ten ir prasidėjo maras. Ar tik ne jie ir užnešė?
    O čia dar prisiminė žmonės arkliavagio Raupio nugalabijimą Gaidžgalės karčemoje. Kai kas net apgailestavo ir tardavo, kad vis dėlto gal ir be reikalo vyrai taip negailestingai, nors ir linksmai, užpampino arkliavagį. Tegu jis ir nujodavo vieną kitą arklį, o dabar - dingsta arklys, į jį bežiūrint, ir nieko negali padaryti.
    Akylesni žmonės net nepaprastų dalykų buvo matę. Kai krisdavo staiga arklys, tai pasivaidindavęs kaip ir arkliavagio Raupio šešėlis; tarsi jis nujodavęs ant arklio, o žmogui palikdavusi tiktai dvėseliena. Ir juo toliau, juo daugiau atsirado žmonių, kurie matę ir aiškiai pažinę arkliavagio Raupio dūšią besišaipant, kai gaišdavęs arklys. Tarytum iš ano pasaulio būtų atkeliavęs arkliavagis pasityčioti iš žmonių, prarandančių savo arklius. O čia pavasaris artėjo, ką darysi pavasarį be arklio? Tai daug kas, kad ir nenorėdami, smerkė Raupio nugalabintojus, kam tokią nelaimę užtraukę.
    Bet tie, kurie dalyvavo jo nugalabijime ir kurių arkliai dar nebuvo nugaišę, bandė juokais paversti visą prietarą: visa bėda, kad tos paskutinės skylutės neužsiuvę, mat, prakeikta arkliavagio dūšia ne kitaip, kaip pro tą skylutę išlindusi ir dabar keršydama smaugianti arklius, negalėdama jų pavogti. Bet ir tie, jeigu tik nugaišdavęs jų arklys, nustodavo juokavę, nes pagaliau iš kur gali žinoti, kas čia darosi? Tada noromis nenoromis ir tie nusileisdavo, gal ir be reikalo nupampinę arkliavagį. Bet tada taip jau nelemtai viskas susiklostė ir biauriai išėjo. Kitu atveju gal būtų kiek ir išlupę kailį, sutrumpinę vieną ar kitą koją ir paleidę, o dabar, kai jis pats buvo įlindęs į arklio odą, tai kiekvienas lupo be gailesčio ir nepagalvojo, kad dūšią iš kūno varo.
    Bet ką dabar darysi? Padaryta - neatitaisysi. Nebent nueiti pas kleboną Bonifacą Bobiną (kai kas net rimtai siūlė) užpirkti mišių už arkliavagio dūšią, gal ji atsileisianti ir daugiau nebekeršysianti, bet rengėsi žmonės ir neprisirengė, Kas čia dabar eis ir kaip eis užpirkti mišių už arkliavagį tarsi už kokį giminę? Kažkaip nepatogu ir net gėda buvo, tai kentė žmonės, nežinodami, ką daryti, ir tiek.
    Tiktai vienas karčemninkas Šešelga buvo labai patenkintas ir net džiaugėsi. Kiekviena proga primindavo:
    - Sakiau, nežudykite nekalto žmogaus. (Geras nekaltasis!) Dabar matote, kas iš to išėjo. O bus dar blogiau. Ne tik arkliai išgaiš, bet ne vienas dar ir kalėjime supus.
    Netikėjo žmonės, kad taip galėtų būti, jog už arkliavagį pradėtų tampyti žmones po kalėjimus. Bet po kelių dienų ėmė ir atvyko baudžiamasis būrys į Paudruvės kraštą, Šešelgos skundų iškviestas, maišto slopinti. Deja, jokio maišto nesurado, o atrado tiktai keistą arklių marą. Tai kad ir jų arkliai neužsikrėstų ir nepradėtų kristi, paskubomis išgėrė Gaidžgalės karčemoje porą boselių degtinės ir išjojo, viso labo surašę protokolą dėl arkliavagio Raupio nužudymo iš Šešelgos žodžių ir jį patį apstumdę ir išplūdę, kam primelavo ir suvedžiojo.
    Išjojus būriui, susirinko į karčemą kaimo vyrai sužinoti, ko čia buvo atjoję ir ką rengiasi daryti. Negi iš tikrųjų už arkliavagį bausti? Šešelga mėgino tvirtinti, kad čia buvo tiktai žvalgai, o atjos visa kariuomenė ir nušluos Paudruvės kaimus nuo žemės paviršiaus. Bet vyrai, matydami patį Šešelgą apstumdytą ir nelabai sklandžiai meluojantį, nepatikėjo. Priešingai, užuot nusigandę, apstojo su lazdomis Šešelgą ir prigrasino:
    - Na, tu žiūrėk, rupūže! Jei pradėsi skųsti, tai bus tau blogiau, negu Raupiui. Kol atvyks ta kariuomenė, mes tave ir pėsčią nusiųsime pas Raupį.
    - Ką jūs, vyrai? - teisinosi nusigandęs Šešelga. - Kur aš čia skųsiu? Man ir į galvą neatėjo.
    O vis dėlto priskundė, primelavo žaltys ir apie tuos, kuriuos matė stadaloje Raupį pampinant, ir apie tuos, kurių nematė, tik šiaip piktą akį turėjo. Bet to vyrai nežinojo ir išsiskirstė nieko blogo Šešelgai nepadarę.
    Bet Šešelga, vyrams išėjus, visai nekaip pasijuto. Koks čia gali būti gyvenimas! Ir būrys, atvykęs mužikų malšinti, jį patį, bajorą Šešelgą, apstumdė, ir dar mužikai su lazdomis prigrasino. Ne, jeigu šitaip klojasi, tai jau visai nebėra gyvenimo.
    Apsigalvojęs Šešelga tarė dar kartą nueiti pas Pinčuką ir pasitarti. Gal ir atsiras kokia išeitis. Bet, nuėjęs į pelkes, šaukė šaukė ir nieko prisišaukti negalėjo.
    Pagalvojo, kad ir Pinčukas, paskutinis prietelius, bus jį apleidęs, ir buvo begrįžtąs atgal, bet čia išlindo iš maurų Pinčukas ir piktai paklausė:
    - Ko gi tau dar reikia?
    - Ak pan Pinčuk, - apsidžiaugė Šešelga, nors ir buvo nusiminęs. - Vis tiek man nebėra jokio gyvenimo. Ir valdžiai skundžiau, ir arkliai krinta, bet kokia man iš to nauda? Atjojo baudžiamasis būrys, mane pirmąjį apstumdė, o paskui susirinkę mužikai lazdomis pradėjo grasinti.
    - Et, su tavim gyva bėda, - atsakė nepatenkintas Pinčukas. - Ir taip tau negerai, ir taip negerai. Įgrisai tu man ligi gyvo kaulo.
    - Bet ką gi man daryti, pan Pinčuk! - beviltiškai sudejavo Šešelga.
    - Nagi lįsk čia pas mane į maurus, jeigu neturi kur dėtis, - piktai atšovė Pinčukas.
    - Ką tu, pan Pinčuk? - nusigando Šešelga. - Kas gi karčemą laikys, mužikus girdys ir jų dūšias į pragarą varys?
    - Na, jau gerai, - nenoromis sutiko Pinčukas. - Dar kartą tau patarsiu, bet paskutinį. Gali pradėti gydyti arklius, kuriuos užkerėjai. Papūsk į tą arklio kanopą, kurios pėdą užkerėjai, ir tark: "Kyšt lyžt, įsakau tau išgyt". Tiktai nesupainiok kanopos, nes kitaip spirs tau arklys ir dantis išbarstys. Be to, saugokis Girdvainio. Kritus jo obuolmušiam, aš negaliu jo daugiau vedžioti, ir jis grįžta. Jeigu su juo susitiksi, su dūmais išrūksi. Bet manęs daugiau netrukdyk. Turiu aš ir be tavęs rūpesčių. Ko čia dabar mane nuolat trukdai?
    - Gerai, - prižadėjo Šešelga. - Daugiau tavęs netrukdysiu. Kaip nors pats vienas išsiversiu.
    Sugrįžo Šešelga į karčemą, galvodamas, kad dabar jis galės puikiausiai verstis ir be Pinčuko, ir be arkliavagio, žinodamas tokias paslaptis, kaip apsargdinti arklius ir juos pagydyti. Tai pareidamas nutarė verstis arklių gydymo amatu.
    Tiktai ne taip viskas išėjo. Rytojaus dieną pradėjo girtis Šešelga, kad jis galįs pagydyti sergančius arklius, jeigu jam gerai užmokėtų.
    Iš pradžių žmonės tiktai juokėsi iš tokio Šešelgos pasigyrimo, o paskui vienas kitas pradėjo abejoti: o ką, gal tas velnio išpera ir žino, kaip arklius išgelbėti?
    Nusivedė vienas pas savo arklį, Šešelga papūtė į kanopą, kažką pamurmėjo, ir pagijo arklys. Nusivedė kitas, ir tas pagijo. Buvo patenkintas Šešelga ir ūkininkai, nors ir išmetė Šešelgai už arklio pagydymą po dešimtrublę. Bet geras arklys vertesnis už pinigus! O Šešelga jau pradėjo skaičiuoti, kiek galės uždirbti ir kada galės išpirkti savo prosenių pragertus dvarus. Bet nuėjo pas trečią arklį, nespėjo nei papūsti, nei burtų žodžių pasakyti, arklys kad spirs Šešelgai, ir suvarė visus dantis į gerklę.
    Sugrįžo į karčemą Šešelga, nieko nelaimėjęs, tiktai krenkšdamas ir spiaudydamas dantis. Nelengvas vis dėlto daiktas būti arklių daktaru! Tai parėjęs galvojo, kaip čia apsidraudus nuo tokių nelaimingų atsitikimų. Juk dažnai gali pasitaikyti, kad paims ne tą kanopą, kurios pėdą užbūrė. Tada ne tik visų dantų neteksi, bet ir galvą palydėsi.
    Bet nespėjo Šešelga viską gerai apgalvoti, kai ištiko naujos ir daug didesnės nelaimės, o Pinčuko negalėjo prisišaukti, nes jis pats įkliuvo į savo bėdas.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page