r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XXXIV

    Prakeiktas arkliavagis Raupys, žuvus Girdvainio obuolmušiams, pagaliau taip pat neišvengė savo galo. Jį patį pirmąjį ištiko nusipelnytas likimas.
    Buvo gražus ankstyvo pavasario rytas. Tą rytą Gaidžgalės karčemoje ėmė ir pragydo višta. Supykęs Šešelga paleido kirviu į vištą, pranašaujančią nelaimę, bet nepataikė. Norėjo pasivijęs dar kartą smogti, bet išgirdo laukuose nepaprastą triukšmą ir, užmiršęs vištą, išėjo už vartų pažiūrėti, kas ten darosi.
    Per laukus, tiesiai per arimus, nė kiek nešlubuodamas, beveik kojom žemės nesiekdamas, bėgo, neatgaudamas kvapo, Raupys, o paskui jį vijosi Paudruvės ir kitų kaimų vyrai su kuolais ir mietais.
    - Laikykit vagį! - plyšo nuo riksmo laukai, ir iš aplinkinių kiemų bėgo vis daugiau vyrų su kuolais.
    Vargšas arkliavagis jau negalvojo, kad vyrai šį kartą pasitenkins vieną ar kitą koją išsukę, susirūpino savo kailio išgelbėjimu, tai nėrė kaip zuikis, kurtų vejamas. "Kad tik greičiau ligi karčemos, - visą laiką bėgdamas galvojo, - Šešelga vis kaip nors išgelbės."
    Bet Šešelga kaip tik priešingai galvojo. "Kad tik neatbėgtų arkliavagis į karčemą ir nepramanytų jam bėdos su kaimo vyrais. Geriau jau, - Šešelga linkėjo, - nudobtų jį kur nors ant arimų, kad tik nereikėtų jo daugiau matyti."
    Bet tokia jau buvo Raupio laimė, kad tada, kai jį apsupo iš visų pusių vyrai su kuolais, jis paspruko kaip kiškis iš apsupimo ir įbėgo be kvapo į karčemos kiemą. Pamatęs Šešelgą, puolė prieš jį ant kelių, nors anksčiau su panieka į jį žiūrėjo, nes gyveno jis ne tiek iš karčemos, kiek iš Raupio amato.
    - Gelbėk, Šešelga! - sušuko. - Paslėpk kur nors, kad tik vyrai neatrastų. Dešimt arklių atvesiu už išgelbėjimą.
    - Kur aš tave paslėpsiu? - nusigando Šešelga. - Pats matai, vyrai iš visų pusių supa kiemą.
    - Kur nori, broleli, bet paslėpk, - maldavo arkliavagis. - Nors į alaus statinę.
    - Kaip tyčia visos alaus statinės pilnos, - sumišo Šešelga, nežinodamas, ką daryti. Paskui prisiminęs nudžiugo ir tarė: - Lėk į stadalą ir lįsk į arklio odą, kuri ten padžiauta.
    Antrą kartą Raupiui nereikėjo pasakyti. Kaip vijurkas šmurkštelėjo į stadalą ir ten įlindo į pirmo arklio odą kaip tik pro tą vietą, pro kurią jam Pinčukas uždraudė landžioti.
    O ir oda buvo ta pati, kurią iš vakaro rakalis nulupo nuo pasmaugto Girdvainio obuolmušio. Antro arklio oda ten pat kabojo.
    Raupys per tą skubumą ir iš tos baimės visai užmiršo, kad velnias, darydamas su juo sutartį pavogti Girdvainio arklius, kaip tik jį perspėjo nelįsti į tuos arklius pro pasturgalį. Bet Raupys tą velnio įspėjimą palaikė kvailu pokštu ir, savo nelaimei, visai pamiršo. Nebuvo kada ir prisiminti, nes aplink stadalą jau rinkosi vyrai su kuolais ir riksmu:
    - Užmušti arkliavagį!
    Raupio ir blusos apmirė, girdint tą riksmą. Bijojo net sučiaudėti, kad neišsiduotų, kur pasislėpęs. O čiaudulys kaip tyčia nežmoniškai kuteno. Rakalis buvo tabako dulkėmis išbarstęs nuluptą odą, kad musės ir kirmėlės neėstų.
    O vyrai su kuolais jau apstojo karčemos kieme Šešelgą.
    - Kur dėjai arkliavagį? - nejuokais grasino.
    - Nemačiau, vyručiai, aš jokio arkliavagio, - mėgino išsisukti Šešelga. - Pas mane karčema, turiu alaus ir degtinės, ir visokio kitokio gėrimo, prašau, gerkit, kiek tik norit. Šiandien už dyką šinkuoju.
    - Matai, koks geras! - suprato vyrai karčemininko klastą. - Atiduok arkliavagį, o jei ne, tai patį pakarsime karčemoje už Raupį ir padegsime arkliavagių lizdą, tavo prakeiktą karčemą.
    - Darykit, geri žmonės, ką norit, - kryžiavosi Šešelga, - bet aš nekaltas. Nemačiau nei arklio, nei arkliavagio.
    - Ilgai tu čia zaunysi, - šūktelėjo vienas vyras, mesdamas kuolą ir imdamas virvę. - Kalbėk poterius, tuojau gyvą į dangų pakelsime.
    Puolė Šešelga ant kelių ir prašė pasigailėti, bet anas smarkusis vyras užmetė kilpą ant kaklo ir taip įveržė, kad Šešelgai net oro pritrūko.
    - Palaukit, vyrai, nesmaukit, - prašvokštė Šešelga. - Atleiskit virvę, pasakysiu.
    Bet tas, kuris laikė už virvės, dar labiau truktelėjo, kad Šešelgai net akys išsprogo.
    - Įlindo, įlindo, - prastenėjo putojančiom lūpom Šešelga ir kvapo visai pritrūko.
    - Kur įlindo? - atleido virvę.
    - Į Girdvainio obuolmušio kailį, - pasakė atsikvėpdamas Šešelga.
    - Ką tu čia niekus paistai? - supyko vyrai. - Tempkit jį, arkliavagių patrijarką, po balkiu.
    Bet Šešelga, matydamas, kad čia ne juokai, nelaukė, kol virvė vėl suverš gerklę, ir spėjo vyrams paaiškinti, kad jo stadaloje džiūsta odos, kurias iš vakaro nulupo nuo Girdvainio eržilų ir kuriose dabar kaip tik yra pasislėpęs arkliavagis Raupys.
    - Eikit, vyrai, pažiūrėti, ką jis čia meluoja? - pasiūlė laikąs už virvės. - O aš tuo tarpu palaikysiu, jeigu bus sumeluota, tai ir keliu po balkiu.
    Dabar Šešelga nusigando, kad arkliavagis nepabėgtų iš arklio odos, tai net atsiklaupęs pradėjo prašyti:
    - Paskubinkit, vyručiai, tiktai paskubinkit!
    - Spėsi kaboti, - atsakė jam laikąs už virvės, o kiti vyrai su kuolais nuėjo į stadalą pažiūrėti.
    Po balkiu tikrai kabojo dvi arklio odos, viena subliuškusi, kita išsipūtusi. Raupys, išgirdęs, kad į stadalą sugužėjo vyrai, visas apmirė iš baimės, bet prakeiktas čiaudulys taip ėmė kutenti nosį, kad neiškentė ir sučiaudėjo.
    - Matai, nesumelavo Šešelga, - išgirdo Raupys kažką sakant ir suprato, kad jį išdavė jo senas draugas karčemininkas.
    - Ir jis ne geresnis! - sušuko tada Raupys ir norėjo lįsti iš odos, bet čia jam kažkas taukštelėjo su kuolu į kaktą, kad jis tik viauktelėjo ir atgal įsmuko į odą.
    Kol Raupys atsipeikėjo, vyrai aptarė, ką su arkliavagiu daryti. Niekas nenorėjo imti ant savo sąžinės kad ir arkliavagio nugalabijimo, todėl nutarė užsiūti arkliavagį su jo dūšia arklio odoje, kad jis daugiau dienos šviesos nebematytų ir arklių nebevogtų.
    Kaip tarė, taip padarė. Tuojau atsirado adata su yla, ir vyrai ėmėsi darbo. Jau baigė siūti odą, liko tiktai maža skylutė po uodega, kai Raupys atsipeikėjo ir ėmė prašyti pasigailėti.
    - Nenusimink, - ramino vyrai. - Mes tau nieko blogo nepadarysime. Tiktai apsiūsime arklio oda ir taip paliksime ant amžinųjų, kad nei tu, nei tavo dūšia daugiau nebeišlįstų ir nesusigundytų arklių vogti.
    Raupiui nieko kita neliko, tiktai susitaikyti su savo likimu. Tiesa, tas likimas buvo visiškai tamsus, nors vyrai ir paliko neužsiūtą paskutinę skylutę,
    - Tegu, - tarė, - paliksime ir jam, kaip tam kupranugariui, šitą skylutę, kad ir jo dūšia galėtų išlįsti, jeigu bus verta, į dangaus karalystę.
    Paskui vyrai liepė Šešelgai atritinti į stadalą dešimt bačkų alaus, gėrė per visą dieną ir giedojo už arkliavagio dūšią, mušdami kaip į būgną į arklio odą, kurioje buvo užsiūtas nelaimingas arkliavagis Raupys.
    Pavakare į stadalą kyštelėjo galvą Jurgutis, ieškodamas Šešelgos ir norėdamas atgauti savo pasagas, bet, pamatęs, kas čia darosi, pabėgo. nusigandęs, kad ir jo nenuplumpintų už vagystę.
    Bet jo niekas ir nepastebėjo. Tiktai temstant pakraigėje šmėstelėjo šikšnosparnis, suspigo ir išskrido.
    - Ar tik ne arkliavagio dūšia? - susidomėjo vyrai ir apčiupinėjo odą.
    Po visų plumpinimų oda kabojo sudribusi ir joje gulėjo Raupys be kvapo. Taip įsimaginę vyrai ir nepastebėjo, kada užpampino vargšą arkliavagį, o kas su jo dūšia atsitiko - išskrido neišskrido su šikšnosparniu - taip ir pasiliko lig laiko neaišku.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page