r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XXXIII

    Vėlai vakarą atėjo susirūpinęs Baltaragis pas savo kaimyną ir bičiulį kalvį Juodvalkį, pas kurį seniai jau nebuvo lankęsis. O ir tas, tarsi jo laukdamas, sėdėjo ant kalvės slenksčio ir žiūrėjo, kaip skleidžiasi sutemos ant Udruvės ežero ir leidžiasi naktis.
    - Iš kurgi tu dabar? - nustebo kalvis, staiga pamatęs prieš save atsiradusį Baltaragį. - Maniau, kad jau visai užmiršai taką į mano kalvę. Rengiausi eiti pažiūrėti, ar dar gyvas? Bet man į kalną, o tau į pakalnę. Vis, tariau, neiškęsi ir pats ateisi.
    - Tai ir atėjau, - atsakė Baltaragis, apsidžiaugęs, kad sutiko bičiulį. - Ar neturi kartais šautuvo?
    - O kam jis tau? - nustebo kalvis.
    - Galas žino, - atsakė Baltaragis, suabejojęs, sakyti ar nesakyti bičiuliui visą teisybę, tai ir pasakė dviprasmiškai: - Velnias ar apuokas į malūną įsimetė... Per naktis ūkia... Niekaip negaliu išbaidyti...
    - O gal iš tikrųjų velnias? - pasijuokė kalvis.
    - Kas jį ten žino? - atsakė Baltaragis, išsitraukdamas iš kišenės sidabrinį rublį. - Reiktų gal ir sidabro kulką atlieti... Tikriau kad būtų...
    - Tai tu visai rimtai? - nustebo kalvis, įsižiūrėdamas patamsyje į Baltaragį. Ką jis čia prasimanė? Gal iš tikro kažkas nedoro sukasi apie jo malūną nuo tų nelaimingų Girdvainio piršlybų? O ir Jurgutis - galas jį žino kur dingo nuo to laiko. Gal visai pakvaišo ir susidėjo iš pavydo su arkliavagiais. Taip ar kitaip, o čia kažkas bendro turėjo būti, tiktai kalvis iš karto negalėjo suprasti. - Ar tik ne Jurgutis kartais, - pagaliau įtarė jis, - kvailas išdaigas krečia apie tavo malūną?
    - Kur čia tau Jurgutis? - atsakė Baltaragis, nustebęs kalvio įtarimu. - Aš jo seniai nemačiau prie malūno. Argi jo nėra kalvėje?
    - Taigi kad ir jis dingo kaip ugnyje nuo to laiko, kai pavogė Girdvainio obuolmušius, - susirūpino kalvis.- Ar tik, sakau, su arkliavagiais nesusidėjo iš to pasiutimo? O gal į užkurius kur išėjo, nieko nesakęs? Ar ko negirdėjai iš atvažiuojančių į malūną?
    - Ne, negirdėjau, - dar labiau nustebo Baltaragis. - Argi čia Jurgutis galėtų būti kuo dėtas?
    Ne, Baltaragis gerai žinojo, kas čia kaltas, tiktai negalėjo prisipažinti kad ir artimiausiam bičiuliui. O kalvis, negalėdamas suprasti, kas čia darosi, buvo linkęs įtarti net savo pražuvusį parankinį. Tiktai visai be reikalo.
    O Jurgutis tuo metu kaip tik stovėjo už kalvės kampo su pasagomis, - tiesa, ne pavogtomis ir pragertomis, bet nuluptomis nuo Girdvainio obuolmušių dvėselienų, - nesiryždamas įeiti ir prisipažinti išgirdęs kalvį su Baltaragiu kalbant ir jį įtariant, kad jis susidėjęs su arkliavagiais.
    - Galas žino, - pagaliau tarė kalvis,- gal čia ir reikia šautuvo, užtaisyto sidabrine kulka... Kitaip visa ta velniava neatsikratysi... Eisiu paieškoti.
    Visko nenugirdęs, Jurgutis pagalvojo, kad prieš jį rengiasi užtaisyti šautuvą sidabrine kulka, ir nusigandęs pabėgo nuo kalvės, nežinodamas, ką toliau daryti ir kur dingti su svetimomis pasagomis. Nebent dar kartą grįžti į karčemą ir pareikalauti savo pasagų? Tada ir kalvis neturės ko pykti.
    O kalvis, visai nežinodamas, kad čia jo parankinis slankioja, nuėjo į pašiūrę ieškoti šautuvo, užsilikusio dar iš sukilimo metų, kada jis dalgių broliams perkaldavo dalgius į kardus ir taisydavo kitus ginklus. Kažkur pastogėje buvo užkištas iš tų laikų dvivamzdis šautuvas.
    Baltaragis tuo tarpu užsikūrė žaizdrą ir ėmė kaitinti kauše sidabrinį rublį. Netrukus sugrįžo kalvis su aprūdijusiu šautuvu, čia pat jį nušveitė suodžiais, o paskui per patį vidurnaktį, mėnuliui šviečiant, padėjo atlydinti dvi sidabro kulkas.
    - Na, tai žiūrėk, - pagaliau tarė kalvis, užtaisęs abu vamzdžius kulkomis, - gerai taikyk, tik nepataikyk mano Jurgučiui. (Kalvis dar tebegalvojo, kad Jurgutis, gyvas ar žuvęs, turi suktis apie Baltaragio malūną.) O pelėda ar apuokas, nors ir pats velnias būtų apsimetęs, nedidelė bėda. Driokstelsi kartą, antrą ir išbaidysi. Tik va, pavasarį perkūnas gali tavo malūną nuspirti. Ant tokios pakriūtės stovi... Nejuokauk ir įsitaisyk perkūnsargį.
    - Et, kam jo reikia? - numojo Baltaragis, patenkintas, kad jau turi šautuvą, užtaisytą dviem sidabro kulkom, su kuriom nuo visokių priešininkų apsigins, o perkūnas jam ne priešas, bet savas, kaip ir visas pasaulis. - Pragyveno tėvų tėvai - nenutrenkė, ir dabar nenutrenks... Kuo aš jam nusikaltau?.. Tiktai išbaidysiu prakeiktą pelėdą ar apuoką, ir viskas bus gerai.
    - Na, tai ir padėk tau dieve, - tarė kalvis, išleisdamas kaimyną, ir pats nuėjo gulti.
    Žvaigždės jau mirgėjo prieš rytą, ir ežeras tyliai ošė, lyg pabusdamas.
    Baltaragis nuėjo paežere namo.
    Viršum jo kalno ir malūno buvo susitelkusios paryčio žvaigždės. Gal jos lemia giedrą dieną ir šviesų pavasarį? Bet ir jomis nepasitikėdamas, Baltaragis pasikišo šautuvą po skvernu, vogčiomis įsėlino į malūną, kad niekas nepamatytų, ir paslėpė užtaisytą sidabro kulkom dvivamzdį kampe po apdulkėjusiais Uršulės sijono likučiais.
    - Na, dabar tu man paūkausi! - tarė apsidairydamas. - Gausi, ko norėjai, ir atstosi nuo mano galvos.
    Rytuose jau visai brėško. Baltaragis pastovėjo, pasižiūrėjo į pabundantį ežerą ir snūduriuojantį liekną, kur pro miglą kyšojo skurdžių pušelių ir berželių viršūnės, nusiramino ir nuėjo į trobą. Priemenėje pasiklausė - seklyčioje ramiai miegojo duktė. Jos nežadindamas, pats nuėjo į surūkusią pirkią, kuri pagaliau turėjo nušvisti nauja viltim, atsiradusia Baltaragio širdyje.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page