r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XXXII

    Baltaragio malūne ir namuose po Anupro atsilankymo dar tyliau ir nykiau pasidarė. Duktė ir tėvas vengė vienas su kitu susitikti, tarsi bijodami prakalbėti ir paliesti neužgijusią žaizda. Kiekvienas stengėsi dirbti savo darbą ir nesipainioti akyse.
    O pavasariniai vėjai jau pradėjo švilpti apie pakraiges ir pro apleisto malūno sparnus. Nesikęsdamas Baltaragis mėgino taisyti malūną, bet kažkaip nesisekė, viskas, ką tik paims, sprūdo iš rankų. Nebe tie jau metai buvo, spartos trūko, be to, slėgė kažkoks beviltiškumas, tarsi pasaulio galas artėtų. Tai ir tuščios buvo visos pastangos prikelti malūną iš numirusių. Jis kaip stūksojo, taip ir pasiliko lyg šmėkla, savo nykumu keldamas kažkokį šiurpulingą nujautimą.
    Jurga, prisiminusi kitus pavasarius, buvo apsimetusi drobes austi, bet irgi kažkaip viskas nesisekė, nuolatos trūko gijos, sprūdo šaudyklė, tarsi iš atgrubusių rankų, ir staklės nebe taip linksmai skambėjo, kaip kitais pavasariais. Sudundės vieną kitą kartą ir nutyla lyg užspringusios, nes audėja pati su savimi ginčijosi ir negalėjo susitarti su savo širdimi. Tai dažniausiai, apsikniaubusi ant staklių, arba pravirkdavo nesulaikomomis ašaromis, arba, atsirėmusi ant rankų, sustingdavo užsisvajodama ir pati nežinodavo, ką begalvojo.
    Jurga šį pavasarį ne tiek audė, kiek pati su savimi grūmėsi visu įsisiūbavusios jaunystės įnirtimu, kol pagaliau pritrūko jėgų ir taip pavargo, tarsi būtų atlikusi didžiausius darbus. O iš tikrųjų nieko neveikė, tiktai slankiojo iš kampo į kampą, pati neturėdama kur dingti. Kartais primaniusi būtų ėjusi nors į pasaulio galą Girdvainio ieškoti. Viską užmirštų, visko išsižadėtų, kad tik jį sutiktų ir pamatytų, bet čia pat kildavo toks kartus apmaudas, pabusdavo ledinis išdidumas, nustelbdamas besiveržiantį meilės jausmą, ir Jurga, nesitverdama ne tik staklėse, bet ir visoje troboje, užsimetusi skarą ant pečių, išbėgdavo į paežerę ir klajodavo pati viena pakrantėmis.
    Udruvės ežere kasdien vis daugiau rinkosi vandens, kuris nardino, laužė ledą ir kėlė į paviršių, o Jurgos krūtinėje pritvino vis daugiau prieštaraujančių jausmų, kurie nebegalėjo sutilpti vienoje širdyje ir ją sprogdino kaip ledą pavasario potvynis. Tai Jurga ir nebegalėjo niekur rasti sau vietos ir nusiraminti.
    Net Udruvės ežero šlaitai, pakrantės ir pakriūtės, nuo pat vaikystės išbėginėti, nepaguodė Jurgos ir nenuramino, nors jais kasdien dabar klajojo. Tarytum viskas pražuvo, kas buvo miela ir brangu. Ji nieko nematė ir nepastebėjo, lyg klaidžiotų, sapnuodama atviromis akimis, ir nieko nematytų. Ji buvo priblokšta savo pergyvenimų, su kuriais kovojo, grūmėsi ir negalėjo įveikti. Todėl ji nieko nematė ir niekas jos negalėjo prablaivyti, nes ta blaivuma galėjo kilti tiktai iš širdies gelmių, o širdis buvo ligi pat padugnių sudrumsta. Tai ir tuščia buvo ieškoti bent kokio prablaivėjimo, kol širdis nenurimo.
    Jurga, klajodama paežere, negalėjo pati su savim susitarti, tai savo nelaimę išverkdavo paežerės vėjams, ir jie blaškydavo po pakrantes apleistos nuotakos meilės žodžius, keiksmus, ašaras ir beprotišką juoką. Bet nei ašaros, nei pikti žodžiai, nei juokas nieko negalėjo padėti, nes Jurga nepajėgė susitaikyti su savo širdimi, kurioje grūmėsi lygiai stiprūs priešingi jausmai ir aistros. Meilė ir neapykanta, atlaidumas ir užsispyrimas, nuolankumas ir išdidumas, pasiilgimas ir atsisakymas, vieną mirksnį - vienas, kitą mirksnį - kitas jausmas paimdavo viršų, ir Jurga, ta linksmoji, ta išdidžioji Jurga, klupdavo, nepakeldama tokio įaudrinto savo širdies bangavimo.
    Ir tada, kai buvo atėjęs Anupras, vieną mirksnį būtų bėgusi ištiestomis rankomis pasitikti Girdvainio, kad tik būtų žinojusi, kur jį surasti. Bet čia pat sukilo šaltas bejausmis išdidumas, kad būtų jį išvijusi, jeigu jis būtų duris pravėręs. Tai ir atsakymas Anuprui buvo tiktai viena iš kylančių ir nusileidžiančių bangų, kurios visą laiką siautė Jurgos širdyje.
    Taip ilgiau negalėjo gyventi Jurga ir laukė, visa širdimi laukė, kad kažkas atsitiktų, vis tiek - kas, kad tiktai nurimtų tas padūkęs bangavimas ir nereiktų taip žiauriai ir beviltiškai grumtis pačiai su savimi.
    Kad bent Jurgutis pasirodytų!
    Taip gera būtų pažiūrėti į jo beviltiškas akis, išgirsti nusišnypštimą ir pačiai nusiraminti.
    Gal būt, jei Jurgutis būtų pasirodęs, Jurga būtų tesėjusi Anuprui duotą žodį ir ištekėjusi už jo, kad dvigubas beviltiškumas pavirstų naujo gyvenimo viltimi.
    Bet ir Jurgutis nesirodė.
    Tai laukė dabar Jurga, pati nežinodama ko. Ir jau ne Girdvainio (nujautė širdis, kad jo niekada daugiau nebepamatys), ne savo vestuvių, kurios su praeitos žiemos pūgos sūkuriais pražuvo, bet kažko niauraus, neišvengiamo, kas turi įvykti ir ją išvaduoti iš nepakeliamos kančios.
    Ir tas nežinomas laukiamasis, rodos, su pavasario vėjais lėkė, su pirmais upeliais skubėjo. Ir kitą vakarą, išėjus Anuprui, kai tėvas su dukra vienu du atsisėdo už stalo vakarienės, apleistame malūne vėl suūkė pelėda. Tėvas su dukra, lyg kažką nujausdami, pasižiūrėjo vienas į kitą ir šaukštus padėjo ant stalo.
    - Jau, - pasakė duktė, visa išbaldama kaip drobė.
    - Kas? - nutirpo tėvas, žiūrėdamas į dukrą ir įsiklausydamas.
    Pelėda vėl suūkė, tarsi raudodama, tarsi kvatodama, kad nežinia buvo, ko laukti - vestuvių ar šermenų. Bent taip seni žmonės kalba: pelėda kvatoja - lauk vestuvių, pelėda rauda - lauk šermenų. Bet nei tėvas, nei duktė nelaukė nei vienų, nei kitų. Jie abudu laukė kažko kito, o ko - patys nežinojo.
    Tai žiūrėjo vienas į kitą, tarytum norėdami kažką išskaityti vienas kito išblyškusiame veide ir sustingusiose akyse. Klaikus nujautimas kaip siaubas sukaustė krūtinę, ir kažko neišvengiamo laukimas sustingdė visus sąnarius.
    Nesikęsdamas tėvas pakilo eiti į kiemą pažiūrėti, kas čia atsitiko ir kur ta pelėda ūkia, bet duktė, apimta klaikios išgąsties, įsikibo tėvui į rankovę ir neišleido.
    - Neik, tėveli, neik, - maldavo. - Kas bus - tebūnie!
    Tėvas su gailesčiu paglostė dukters galvą, ir ji prisiglaudė prie jo krūtinės, visa virpėdama. Bet nespėjo nurimti, kai jau ne malūne, bet čia pat po langais - pelėda ne pelėda, o kažkas kitas - baisiai nusikvatojo ir nuskrido.
    Tada krūptelėjusi Jurga atšoko nuo tėvo ir suspigo nesavu balsu. Ji pajuto, tarsi būtų prisilietusios ją kažkieno šaltos rankos ir plėšusios nuo tėvo. Čia pat ji susmuko be žado ant išsigandusio tėvo rankų.
    Paskui per visą naktį kliedėjo Jurga, Tėvas nei žingsnio neatsitraukė nuo jos lovos, nesudėdamas akių. Ji visą laiką blaškėsi be sąmonės, su kažkuo sunkiai kovodama.
    Tiktai paryčiu atgavo sąmonę, pašoko iš lovos ir, žiūrėdama siaubo apimtomis akimis ir visa drebėdama, pagriebė tėvą už rankos.
    - Bėkim, tėveli, iš čia, - pakuždomis paslaptingai pasakė, tarsi bijodama, kad kas neišgirstų.
    - Kur, dukrele? - nusigando ir nustebo tėvas.
    - Vis tiek kur. Tiktai toliau nuo čia, - maldavo ji, visa drebėdama.
    - Nurimk, dukrele, - ramino tėvas, nors patį šiurpulys krėtė. - Nuo savo nelaimės niekur nepabėgsi. Ji ištiks lygiai čia, kaip ir kitur.
    - Bet aš nenoriu žūti! - Jurga visa virpėjo.
    - Nežūsi, dukrele, ką tu? - guodė tėvas ir pats drebėjo. -Ta pelėda tave tiktai išgąsdino. Nebijok, praeis, pasveiksi. Bus viskas gerai, gyvensime kaip gyvenę.
    Bet tėvas žinojo, kad veltui pelėda neūkia. O ar tikrai čia pelėda ūkė, ar kas kitas - abejojo. Tai nutarė pagaliau - kas bus, tas bus - pasinaudoti Anupro patarimu ir užtaisyti šautuvą sidabro kulka, kad pražūtų nelemta pelėda, o ne jo duktė.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page