r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XXXI

    O Girdvainio obuolmušiai, kai pavogė juos, susidėjęs su velniu, arkliavagis Raupys tą nelaimingą užsakų rytą, pateko į sunkią nevalią. Pardavė juos netrukus Raupys javų pirkliams, kurie veždavo javus iš Lietuvos į Prūsus.
    Nuo to pat rudens, kai pavogė juos, per visą žiemą Girdvainio obuolmušiai vežiojo biauriais, išmaltais keliais sunkiai prikrautus javų vežimus ir prarado visą savo eiklumą, pavirto nuvarytais, tikrais darbo kuinais.
    Žiaurūs vežikai negailestingai varė arklius dieną ir naktį be pasigailėjimo, godūs pirkliai skubino išvežti javus prieš pavasario atolaidį ir taip nuvarė obuolmušius, kad jų net pats Girdvainis, jei ir būtų sutikęs, jokiu būdu nebūtų pažinęs.
    Juos pažino tiktai Girdvainio piršlys, Daugnorų kaimo skerdžius Anupras Visgirda, kuris nors viena akim neprimatė ir viena ausim neprigirdėjo, bet puikiai suprato gyvulių kalbą. Tiktai iš kalbos ir pažino jis Girdvainio obuolmušius.
    Per pat pavasario atolaidį, grįždamas iš Baltaragio malūno, ėjo Anupras susimąstęs keliu, kurio kryžkelėje buvo Gaidžgalės karčema, ir pamatė atvažiuojant sunkiai prikrautą vežimą, kurį tempė iš paskutinių jėgų dviejų arklių grobai, plakdami šonais.
    Daug buvo matęs Anupras ant to kelio (kelias ėjo per kalnus ir lygumas iš Lietuvos į Prūsus) nuvarytų arklių, bet tokius parbaigtus kuinus pirmą kartą sutiko. Kai vežimas arčiau privažiavo, Anuprui pasirodė, lyg jis tuos arklius buvo kažkada matęs, tiktai negalėjo prisiminti kur ir kada.
    Tada netikėtai išgirdo Anupras savo priekurčia ausimi, kaip vienas arklys antram tarė:
    - Ne, - sako visiškai parbaigtas arklys. - Nieko nebus. Neišvaduos mūs Girdvainis iš vergovės. Krisiu, privažiavęs Gaidžgalę.
    - Palauk, - sako antrasis, vos atgaudamas kvapą. - Gal netoli mūsų išvadavimas. Pirmą kartą, kai patekome į vergovę, važiuojame gimtuoju vieškeliu. Gal sutiksime Girdvainį, ir jis mus išvaduos.
    - Kas iš to, - sako pirmasis, - jei ir sutiksime, ar pažins jis mus? Mudu net žvengti užmiršome.
    - Tiesą sakai, - atsiduso antrasis.
    Nusiminę arkliai tylėdami toliau tempė sunkų vežimą, panarinę galvas ir mušdamiesi iš paskutinių jėgų.
    - O aš svajojau! - sustojo pirmasis arklys. - Kaip vėjas ant sparnų nešiu savo jaunąjį su nuotaka.
    - O kas dabar jį nuneš? - atsiduso antrasis ir taip pat sustojo.
    Sustojus vežimui, pabudo snaudęs vežikas ir šmėkštelėjo botagu:
    - No, lupynos! Ar jau stipti tariatės?
    Botagas sušvilpė, sukruvindamas nučaižytus arklių šonus. Arkliai bejėgiškai pasimuistė vietoje, bet vežimas nesujudėjo.
    Botagas vėl sušvilpė apie arklių galvas ir krito su keiksmais:
    - No, skūros! Ar jau rakalį sapnuojate? Nereiks nei rakalio, gyviems kailį nulupsiu.
    Taip niekinami ir botagu čaižomi arkliai šoko paskutinėmis jėgomis, bet čia pat ir suklupo. Pirmasis arklys, kol pribėgo Anupras, griuvo viduryje kelio ir kojas užvertė, o antras sustojo, panarinęs galvą, sunkiai šniokšdamas.
    Pribėgo Visgirda, atpažinęs Girdvainio obuolmušius, pasižiurėjo į kritusį arklį, paglostė antro panarintą galvą, ir taip graudu pasidarė Anuprui, kad jis net ašarą, netyčia ištryškusią, atbula ranka nubraukė.
    - Kokius arklius pražudei! - atsigręžė jis su priekaištu į vežiką.
    O tas suniuręs nulipo nuo pasostės ir piktai burbtelėjo:
    - Kokie čia arkliai? Dvėselienos, o ne arkliai. Tokiais arkliais nebent tiktai pragare velniam jodinėti, o ne javus vežioti į Prūsus.
    - Bet kokie buvo šitie arkliai, kad tu žinotum! - atsiduso Anupras.- Žaibas, o ne arkliai. Tas, kuris juos turėjo, dar ir šiandien jų ieško lyg galvos netekęs.
    - Dabar nebent pragare juos suras, - abejingai atsakė vežikas. -Aš pats prasikeikiau, su jais važinėdamas, ir juos prakeikiau. Gerai dar, kad prie Gaidžgalės karčemos susiprato nudvėsti. Tas velnio bajorpalaikis Šešelga gal turės naujai vogtų arklių pamainą.
    Keikdamasis vežikas nuėjo į smuklę, o Anupras pasiliko vienas prie kritusio arklio ir šalia jo stovinčio panarinta galva nelaimės draugo, antrojo obuolmušio.
    Dar kartą paglostė Anupras nuleistą arklio galvą, pažiūrėjo į kritusio sustingusias akis, atsiduso ir tarė:
    - Toks jau gyvenimas! Su vėjais lenktyniavote ir kritote viduryje kelio, patekę į svetimas rankas. Ką dabar Girdvainiui pasakysiu? Ir ką jis darys be jūsų?
    Susirūpinęs Visgirda pastovėjo valandėlę lyg šermenyse, galvodamas apie gyvenimo šuolius, kryžkeles ir galą, sunkiai padūsavo ir susimąstęs nuėjo pamažėle, vis atgal atsigręždamas ir svarstydamas, ką čia dabar daryti.
    O vežikas netrukus sugrįžo iš karčemos ir atsivedė porą tik ką Raupio pavogtų arklių. Paskui sekė lyg kranklys Šešelga, trindamas rankas.
    Visgirda stabtelėjo ir pasižiūrėjo:
    - Negi nebus galo tam prakeiktam arkliavagių lizdui? - pats sau tarė. - Kad jį kur perkūnas giedrą dieną trenktų!..
    Rytas buvo ūkanotas. Kryžkelėje kaip pabaisa stovėjo pašiurpusi karčema. Pro stadalą prabėgo lyg šlubčiodamas Raupys, o pro kampą praskrido tarsi šikšnosparnis ar pelėdos šešėlis.
    - Kas čia per galas? - susidomėjo Visgirda spėliodamas. - Prieš aušrą apie malūną, o iš ryto apie karčemą tie patys paukščiai sukasi? Ar tik ne čia visa nelaimė slepiasi?
    Anuprui padidėjo įtarimas. Jis stengėsi geriau įsižiūrėti ir viską išsiaiškinti, bet drumstėsi pavasario ūkana, virsdama rūko gurulais ir paslėpdama karčemą. Visgirda pro tirštą rūką viską pamatė ir suprato. Neliko jokių abejonių, kad čia nelabojo žabangos, kurias reikia nugalėti, kad nuslinktų visos nelaimės kaip debesys pro šalį.
    Susirūpinęs Visgirda pamažėle nuėjo keliu, svarstydamas, kaip nugalėti velnio klastą ir išgelbėti jaunikį su nuotaka. Obuolmušiai vis tiek jau žuvę. Reikia surasti Girdvainį ir jam viską išaiškinti. Gal tada galima bus išgelbėti ir Baltaragį su jo dukra nuo gresiančio pavojaus.
    Visgirda paspartino žingsnį ir nuėjo per laukus, trumpindamas kelią.
    O vežikas, atsivedęs naują porą vogtų arklių, įkinkė juos į briką ir nuvažiavo toliau į Prūsus pabiurusiu keliu, negailestingai varydamas arklius.
    Prie karčemos ant kelio Šešelgai liko vienas nudvėsęs obuolmušys, o antras vos bepavelkąs kojas. Tai karčemininkas, nedaug galvojęs, pasišaukė rakalį, pasmaugė likusį obuolmušį ir abiem nulupo kailius.
    Pavakare atėjo į Gaidžgalės karčemą Jurgutis ir griežtai pareikalavo savo pragertų pasagų, ketindamas už jas atidirbti. Šešelga jam pasiūlė užkasti dvėselienas ir nusilupti nuo jų kanopų pasagas. Jurgutis taip ir padarė, nežinodamas, kad užkasa Girdvainio obuolmušius.
    O Šešelgai pasiliko, kaip Pinčukas sakė, Raupio pavogtų obuolmušių odos, kurias jis padžiovė stadaloje.
    Bet ir tuo jis neilgai džiaugėsi.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page