r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XXX

    Ak, tas Girdvainis! Kokią bėdą jis pats sau prasimanė su tais savo obuolmušiais ir kitus į kokią baisią nelaimę įklampino. Geriau jis būtų jų visai neturėjęs, negu pats save pražudęs ir savo nuotaką ašarose paskandinęs, kurios ieškojo septynias mylias aplinkui.
    Bet taip jau viskas nelaimingai susidėjo, kad nieko čia nepadarysi, jeigu net Anupras nieko negalėjo pagelbėti ir ašarose bei sielvarte paskandinta nuotaka jo atsižadėjo. O galėjo būti gyvenimas kaip obuolys ir skraidyti Girdvainis, suradęs savo nuotaką, su obuolmušiais kaip vėjo sparnais, žemės nesiekdamas. Bet ne tokia laimė buvo lemta ar ne savo nuotaką Girdvainis surado, kad viskas kitaip išėjo. Tiktai pražudė gražiausią Paudruvės krašto merginą ir pats į baisų vargą įpuolė.
    Matyt, nebus jokios išeities iš to užburto rato ir teks Girdvainiui ligi savo amžiaus galo praklaidžioti keliais ir šunkeliais, besivaikant savo obuolmušius, ir praslankioti kaip vaiduokliui kryžkelėse, belaukiant ir betykojant pravažiuojančių savo arklių. Niekas, matyt, jo iš tos nelaimės neišgelbės, ir pavirs bernas pačioje metų gražumoje vaiduokliu, pakelėse ir kryžkelėse gąsdinančiu pasivėlavusius pakeleivius.
    Ir dabar neduok jau dieve su Girdvainiu kryžkelėje susitikti, o ypač naktį, su jo paklaikusiomis ir žėrinčiomis patamsyje akimis, kai jis stabdo kiekvieną ir žiūri, ar ne su jo obuolmušiais važiuoja. Jau ir dabar Girdvainis į žmogų nebepanašus, bet greičiau į vaiduoklį, atėjusį iš kito pasaulio ieškoti savo arklių. Prieina tamsoje, sustabdo arklius, pasižiūri savo paklaikusiomis akimis ir nueina, nė žodžio neprataręs, lyg šmėkla. Tai nebent velnias gali su tokiu susitikti, o žmogus sutikęs - sirgsi ir, jei gyvas išliksi, visą amžių priepuolį turėsi.
    Pradėjo vengti žmonės naktimis važinėti, kad su Girdvainiu nesusidurtų, nes jis, kur buvęs, kur nebuvęs, žiūrėk, ir stabdo kryžkelėje arklius.
    Per dieną nusilakstęs, besivaikydamas savo obuolmušių žvengimą, nakčia apsinakvodavo kryžkelėse, tykodamas, ar nesutiks pravažiuojamų savo arklių, bet susitiko tiktai savo priešininką, kurio Girdvainis iš karto nepažino ir tik vėliau suprato, su kuo buvo susitikęs.
    Tai buvo po to, kai susitiko Anuprą, norėjusį jį išgelbėti. Pametęs Anuprą ant pakelės akmenų sėdintį ir nusivijęs tariamą obuolmušių žvengimą, per dieną praklaidžiojo, nieko nesurasdamas, temstant apsistojo pirmoje kryžkelėje ir apsinakvojo. Visai jau prieš pusiaunaktį vos spėjo Girdvainis sumerkti akis, kai staiga ties pat ausimis taip sužvengė, kad net debesys prasiskyrė ir žvaigždės sumirgėjo Pašoko apstulbęs Girdvainis, žiūri - nieko nematyti, tiktai viduryje kryžkelės kažkas juoduoja.
    - Kas ten? - paklausė Girdvainis.
    - Aš, - atsakė juodasis.
    - Kas tu? - vėl paklausė Girdvainis.
    - Tavo klaidintojas, - tas ramiai atsakė, net nesujudėdamas.
    - Kas čia per monas? - nustebo Girdvainis. - Ar nesapnuoju?
    Pasitrynė akis, aiškiai mato - kryžkelės viduryje kažkas stovi, žmogus ne žmogus, šmėkla ne šmėkla, nesuprasi patamsyje.
    - Ko tu nori iš manęs? - paklausė nustebęs Girdvainis.
    - Nieko, - tas atsakė ir sujudėjo. - Truputį tave pamokyti, kad žinotum, kaip pas svetimas mergas piršliais važinėti.
    - Pas kokias svetimas? - nesuprato iš karto Girdvainis.
    - Ogi ar ne tu su Baltaragio Jurga vos švintant lėkei užsakų? - atsiliepė tas su pašaipa.
    - O kas tau rūpi, - pyktelėjo Girdvainis, - su kuo aš lėkiau ar nelėkiau?
    - Man daugiau rūpi, negu tu manai, - tas atsakė. - Man ji seniai pažadėta.
    - Tai gal tu ir mano arklius pavogei? - pašoko iš vietos Girdvainis.
    Šmėkla kiek atitolo.
    - Gal pavogiau, o gal tik padėjau pavogti, - iš tolo atsakė. - O tu savo obuolmušių nesurasi, jeigu neišsižadėsi Jurgos.
    - Tai tau, šunsnuki, negana, kad mano arklius pavogei, nori dar, kad ir savo mergos dėl tavęs išsižadėčiau? Palauk tu man, tuojau gausi, ko norėjai! - puolė Girdvainis, norėdamas už pakarpos nučiupti akiplėšą, bet čiupo ir, rodos, sučiupo, tik pasižiūri - tuščia sauja, tarsi šešėlį būtų griebęs.
    - Cha-cha-i-cha-cha! - nusikvatojo ir nusižvengė kažkas Girdvainiui tiesiai į akis ir nutoldamas sako: - Nenori susitarti, tai prarasi savo obuolmušius ir savo nuotaką, o paskui, visko netekęs, ir pats galą gausi.
    - Prakeikimas! Kas gi čia dabar? - krūptelėjo Girdvainis ir pirmą kartą kryžkelėje pats nusigando. Negi taip ir bus, kaip jis pasakė?
    Nustebęs Girdvainis dairėsi kryžkelėje, nesuprasdamas, ar čia jam prisisapnavo, ar tikrai buvo ką sutikęs ir kalbėjęs. Bet nieko nesimatė: pakilo pavasario pūga, ir viskas susimaišė.
    Girdvainis nuėjo toliau per šlapdribą pabiurusiu keliu, vis dar negalėdamas atsikvošėti. Paryčiu susitiko kažkokį nuskurdėlį, elgetą ne elgetą, kuris ėjo šnirpščiodamas, lyg verkdamas.
    - Ar ne tu man pasivaidenai? - sulaikė jį Girdvainis.
    - Ne, - atsakė Jurgutis (jis čia ir buvo), baisiai išsigandęs, vos atgaudamas žadą.
    Jis kaip tik ieškojo Girdvainio, per naktį klausęs Jurgos ašarų ir supratęs, kad tik Girdvainis gali ją išgelbėti. Pakilęs iš pusnyno, jis išėjo protamsiais jo ieškoti, o dabar, jį susitikęs, nusigando ir norėjo sprukti į šalį, bet pergalėjo savo išgąstį ir prisipažino:
    - Ne, - pasakė, - aš tau nesivaidenau, tiktai pabaidžiau tavo obuolmušius, kai tu važiavai piršliais pas Baltaragio Jurgą. O tavo obuolmušius pavogė velnias Pinčukas, susidėjęs su arkliavagiu Raupiu. Aš pats mačiau, kaip išnešė jį iš Gaidžgalės karčemos velnias dvikartėje, iškratęs ant manęs šiaudus.
    - Ką tu sakai? - nepatikėjo Girdvainis, įsižiūrėdamas į keistą nuskurdėlį.
    - Tikrą teisybę, - atsakė tas nusišnypšdamas. - Kas bus, tas bus, nors ir velnias nuneš mane į pragarą, kaip sakė Šešelga, bet tau viską pasakysiu. Tik vis tavęs negalėjau surasti. O tu Jurgą per savo obuolmušius ašarose paskandinai. Mesk jų ieškojęs ir eik jos gelbėti, kitaip pats pražūsi ir gražiausią pasaulyje merginą pražudysi.
    "Kas čia per galas? Ar tik vėl nesivaidena?" - dar labiau nustebo Girdvainis, netikėdamas, kad su gyvu žmogumi kalbėtų. O ir tas čia buvo, čia dingo kaip vaiduoklis.
    Kol atsikvošėjo Girdvainis, Jurgutis nuėjo savo keliais. Jis norėjo greičiau visas savo kaltes išpažinti ir sugrįžti namo į kalvę. Kokia būtų tada laimė! Gal ir Jurgą pamatytų ir išgirstų jos juoką? Bet negalėjo jis sugrįžti neišpirkęs visų savo kalčių ir negrąžinęs kalviui pavogtų pasagų. Tai nuėjo dabar tiesiai į Gaidžgalės karčemą atsiimti pragertų pasagų.
    O Girdvainis negalėjo pas Jurgą nuvykti be savo obuolmušių. Tiktai dabar jis suprato, kokia čia velniava susidėjo, kad prarado obuolmušius ir neteko nuotakos, o pats klaidžioja kaip užburtame rate, nerasdamas išeities. Nebent tas pats velnias, kuris pavogė obuolmušius ir kryžkelėje pasivaideno, jį vedžioja ir klaidina?
    Staiga Girdvainio galvoje prašvito, ir jam paaiškėjo, kodėl jis visur girdi savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesuranda. Tai dabar, kai vėl tolumoje pasigirdo žvengimas (vis dar jį erzino Pinčukas klaidindamas), Girdvainis užsikimšo ausis, kad nieko negirdėtų, ir nuėjo tiesiai per laukus, nežiūrėdamas, kur eina.
    Ar ne vis tiek jam buvo, kur eiti, jei negali surasti savo obuolmušių ir nuvykti su jais pas savo nuotaką, kurią ašarose paskandino? Tai ir nuėjo toliau per laukus, prislėgtas baisaus sielvarto, supratęs savo klaidas, pasimetęs ir nusiminęs, lyg viską pasaulyje praradęs.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page