r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XXIX

    Po nepavykusio susitikimo su Girdvainiu Anupras nuėjo ne atgal į savo kaimą, bet pasuko keliu Paudruvės link.
    Iš Girdvainio pasiilgimo, kuris pasigirdo jo balse, kai jiedu pakelėje ant akmens sėdėjo, Anupras suprato, kur būtų galima rasti pagalbos prieš Girdvainį ištikusią nelaimę ir kas galėtų nuimti užkerėjimą nuo jo galvos: nustelbti obuolmušių žvengimą ir jį sugrąžinti į namus iš bergždžių klaidžiojimų keliais ir šunkeliais.
    Tai supratęs, Anupras lengviau atsiduso ir, nors pavargęs buvo, kol surado Girdvainį, bet pasiryžo, neatidėdamas ir namo neužsukdamas, tuojau pat nuvykti į Paudruvės kraštą ir pasikalbėti su Baltaragiu ir jo dukterimi.
    Buvo tolimas ir sunkus kelias, prieš pat pavasario pabiurimą, išmaltas ir duobėtas, kad Anupras, tiktai didelio ir skubaus reikalo spiriamas, galėjo pasiryžti jį nugalėti. Gaila jam buvo Girdvainio, to mandro jaunikio, kuris, vaikydamasis vėją laukuose, gali visai pražūti. Tai slidinėdamas, klupdamas ir vėl atsistodamas pagaliau temstant Anupras pasiekė Paudruvės kraštą ir Baltaragio malūną.
    Malūnas stovėjo vakaro prieblandoje suglaudęs sparnus ir nykus kaip baidyklė. Aplinkui nė gyvos dvasios nesimatė. Pasižiūrėjo Anupras į trobos langus. Taip pat tamsu buvo. Jokio žiburėlio nesimatė. Net žvaigždės languose nemirgėjo.
    - O gal jų ir gyvų nebėra? - apsidairė ir atsiduso Anupras.
    Bet čia išgirdo, tarytum kas leidžiasi malūno laiptais. Sunkiai, pamažu, sustodamas ir grabaliodamas patamsyje.
    Prasivėrė malūno durys, ir Anupras pamatė Baltaragio šešėlį. Pūstelėjo vėjas, ir sujudėjo šešėlis. Anupras net krūptelėjo, ar tik nesivaidena kartais Baltaragio dvasia.
    - Ar dar gyvas, ar tik tavo šešėlis iš ano pasaulio pasirodo? - paklausė Anupras, žiūrėdamas į Baltaragį, ant kurio vienplaukės galvos vėjas taršė visai pražilusius plaukus.
    - Dar gyvas, - atsakė vos girdimai Baltaragis. - Ką čia dievas siunčia mums į svečius?
    - Tai aš, - nudžiugo Anupras, kad su gyvu žmogum, o ne dvasia susitinka. - Argi nepažįsti? Tai aš, tavo piršlys Anupras.
    Tada sujudėjo Baltaragio šešėlis ir, priėjęs prie Anupro, drebančiomis rankomis jį apkabino.
    - Su kokia žinia ateini? - paklausė sveikindamas.
    - Pagalbos ieškodamas, - atsakė Anupras.
    - Nežinau, - atsiliepė Baltaragis atsidusdamas, - ar galima pas mus kokios pagalbos rasti.
    - Tiktai pas tave ir tavo dukterį, - atsakė Anupras. - Jeigu nesurasiu, nueis Girdvainis su vėjais.
    - Tai eisime į trobą, pasitarsime, ką čia mes galėtume padėti, - pakvietė Baltaragis.
    Ir abudu seniai nuėjo į trobą susirūpinę, kokia čia pagalba gali būti ir kaip ją surasti.
    Troboje už staklių prie lango sėdėjo Jurga ir žiūrėjo į vakaro prieblandoje paskendusį Udruvės ežerą, lyg kažko laukdama. Bet ko ji laukė, pati nežinojo, nes visko buvo išsižadėjusi ir norėjo tiktai vieno - viską užmiršti. Tik širdis neklausė. Ji visą laiką nerimavo, daužės, spurdėjo tarsi paukštė rankoje. Su baime ji kažko laukė ir pyko ant savęs, kad laukia.
    Dabar, išgirdusi priemenėje tėvą su kažkuo ateinantį, ji pakilo nuo lango ir įtemptai žiūrėjo į duris, negalėdama įspėti, kas pro jas įeis. Nuo tų nelaimingų užsakų kaimynai vengė pas juos užeiti, ir nuo to laiko beveik niekas nebuvo užklydęs. Tai kas gi čia dabar atėjo? Negi Girdvainis? Bet pro duris įėjo tiktai tėvas ir kažkoks senis, kurio Jurga iš karto nepažino, ir širdis, baisiai nusivylusi, tartum nukrito.
    - Labas vakaras, mergele, - pasakė Anupras, įėjęs į trobą. - Pas tave tolimą kelią ėjau su dideliu reikalu.
    Iš balso Jurga pažino Anuprą, širdis vėl sustingo laukdama: matyt, atėjo su kokia nors žinia apie Girdvainį. Bet kokia? Visa sunerimo. Staiga pamestos nuotakos išgyventas nusivylimas kaip ledas sukaustė krūtinę, ir ji atšalo.
    - Nežinau, - atsakė, pati su savim kovodama, - ar verta eiti tolimą kelią su kokiais nors reikalais.
    - Verta, - tarė neabejodamas Anupras. - Tik tu viena gali čia padėti, ir niekas kitas. Senas aš žmogus, žinau, ką darau ir kalbu. Tiktai ar pajėgsi tu, mergele, pati save pergalėti? Jei pajėgsi, viskas gerai bus, jeigu nepajėgsi, - viskas pražuvo.
    - Argi dar nėra viskas pražuvę? - suabejojo Jurga. Viltis ir neviltis iš abiejų pusių ją plėšė.
    - Ne, mergele, - pasakė Anupras. - Ne viskas pražuvo. Viską dar galima išgelbėti. Reikia tik gerų norų ir valios.
    - Nežinau, ką čia, dėde, kalbi, - tarė, pati nuo savęs bėgdama, Jurga, nepajėgdama daugiau su savimi grumtis.
    - Palauk, mergele, atsisėsim, pakalbėsim, aš tam juk ir atėjau, - neskubėdamas Anupras dairėsi, kur čia kepurę pasidėti ir kur pačiam atsisėsti.
    Tai pamatęs, Baltaragis pakvietė svečią už stalo.
    - Ačiū, - padėkojo Anupras. - Nors ir skubus reikalas, bet negi stovėdami jį aptarsime? Prisėsime, pagalvosime.
    Nors ir skubėjo Anupras ateiti, bet atėjęs delsė, tarsi apgalvodamas savo žygį ir iš naujo jį persvarstydamas. Tad, atsisėdęs kerčioje, kalbėjo apie šį, apie tą, lyg visai užmiršęs, ko atėjo.
    Tiktai paskui, po vakarienės, kai prisikimšo pypkę lapinio tabako ir užsitraukė dūmą, atidžiai pažiūrėjo į Jurgą, tarsi ja nepasitikėdamas ar dėl savo sumanymo abejodamas, bet, sukaupęs visą pasiryžimą - kaip bus, taip bus - pagaliau tarė:
    - Tai va, mergele, koks mano reikalas. Tiktai vienas Girdvainis galėjo pas tave atvažiuoti su savo obuolmušiais ir išsklaidyti burtus nuo tavo kelio. Bet užtat pats pakliuvo į velnio žabangas, prarado savo obuolmušius ir, monų vedžiojamas, klaidžioja keliais ir šunkeliais. Tai dabar tavo eilė, mergele. Tiktai tu viena gali išsklaidyti tuos monus nuo jo kelio, nustelbti ausyse užkerėtą žvengimą, grąžinti jį iš klaidžiojimo į žmonių pastogę. Ar padarysi tai? - paklausė Anupras, dar atidžiau žiūrėdamas į Jurgą.
    - Kaip aš galiu tai padaryti? - nuleido akis Jurga,
    - Labai paprastai, mergele, - atsakė Anupras. - Tau širdis pasakys, ką turi daryti. Turi jį beklaidžiojantį surasti, turi savo juoku nustelbti pražuvusių obuolmušių žvengimą, turi savo šypsena išsklaidyti monus nuo jo kelio ir savo meile atstoti jam visą pasaulį, nes kitaip - jis pražuvęs, o ir tu neišsigelbėsi.
    - Niekados! - pašoko Jurga iš vietos, ir jos akys sužaibavo. - Tegu jis pražus, bet aš niekados jo neieškosiu, mane palikusio ir išbėgusio į visus vėjus paskui savo eržilus. Niekados aš jam nenusišypsosiu ir nenusijuoksiu, nes mano šypseną ir juoką jis išmainė į savo obuolmušių žvengimą. Niekados aš jam savo meile neatstosiu pasaulio, nes tą meilę jis sumynė savo eržilais po kojomis. Tegu dabar jis klaidžioja savo šunkeliais, man jo daugiau nereikia.
    Vienu atsikvėpimu visa tai pasakė Jurga, paskui, lyg kvapo pritrūkusi, staiga sustojo, ir ašaros pradėjo riedėti per jos išblyškusius skruostus. Tada ji pabėgo į seklyčią ir ten ligi valiai paleido savo širdgėlą ir visas mergautines ašaras. Bet ką jos čia galėjo padėti, kai širdis nesutarė, meilė ir nusivylimas grūmėsi krūtinėje?
    O pasilikę pirkioje vienu du, Baltaragis su Anupru pasižiūrėjo vienas į kitą, nežinodami, ką čia daryti ir kokią išeitį rasti.
    Paskui išbėgusią Jurgą beviltiškai nuspengė užtrenktos seklyčios durys ir langai sutirtėjo, nukrėsdami šiurpuliu seną trobą.
    Ak, ta jaunystė!
    Kokia ji išdidi ir nesukalbama. Niekada ji neklausė ir neklausys senių išminties, o nueis savo keliais, kur širdis ją veda.
    Atsiduso Baltaragis, panarinęs galvą ir žiūrėdamas į žemę, o Anupras pasikrapštė pypkę ir priėjo prie žiburio ugnelės įsižiebti.
    - Taigi, - tarė, užtraukdamas dūmą. - Nieko nepadarysi, kai vienas paklydęs, o kito širdis įžeista. Kaip juos suvesi? Nueis kiekvienas sau.
    - Palauk, - pertarė pakildamas Baltaragis. - Neprarask vilties pirma laiko. A§ geriau savo dukterį pažįstu. Bandysiu perkalbėti. Ne akmeninė jos širdis.
    - Ir aš taip manau, - pritarė Anupras, paleisdamas dūmą. - Reikia juos suvesti, nes kitaip nei vienas, nei antras nesuras išeities.
    Nuėjo Baltaragis pas dukterį į seklyčią, bet nesusikalbėjo. Taip ir kitaip bandė prakalbinti ir nuraminti, bet Jurga tylėjo, užsikniaubusi ant palangės, tik jos pečiai krūpčiojo, o per veidus riedėjo ašaros.
    Paglostė Baltaragis dukters pečius, pabučiavo į kaktą, palinkėjęs labos nakties, ir sugrįžo atgal į pirkią pas Anuprą, kuris sėdėjo susimąstęs ir panarinęs galvą, prislėgtas sunkaus rūpesčio. Prisėdo šalia jo Baltaragis, atsidusdamas ir nė žodžio nepratardamas, Anupras pakėlė galvą, pasižiūrėjo ir suprato viską be žodžių.
    Pasėdėjo seniai, padūsavo, o paskui prigulė - Baltaragis ant priekrosnio, Visgirda ant suolo, bet abudu neužmigo, kiekvienas savo galvojo. Kartais sunkiai atsidusdavo, bet nepratardavo nė žodžio, nes abudu gerai žinojo, kad jokiu žodžiu nesuraminsi sudrumstos meilės, kuri įžeista pavirsta baisia audra. Ji nieko nepaisys, nueis savo keliais, viską sulaužys, suvers, išblaškys ir pražudys, nieko nepasigailės, kol iš apvilto ilgesio pasiliks vieni griuvėsiai.
    Ak, juk tai abudu seniai gerai žinojo. Tai ką čia kalbėsi ir kaip padėsi? Ir nors vienam buvo gaila savo dukters, o kitam savo jaunikio, bet ką jie čia galėjo padaryti, kada viena žliumbė seklyčioje, apsikniaubusi ant palangės, visko išsižadėjusi, o kitas, viską užmiršęs, klaidžiojo šunkeliais paskui savo obuolmušių žvengimą?
    Prieš aušrą pakilo seniai iš kieto nemigos guolio ir išsirengė savo keliais kiekvienas su savo mintimis. Kas bus, tas bus - nieko čia nepadarysi. O jei artinasi neišvengiama nelaimė, abudu gerai žinojo: jos neaplenksi, lieka tiktai ją pakelti. Tai ir palinko senatvės pečiai, nujausdami visą jos sunkumą.
    Lauke dar buvo tamsu, siautė pūga, klabendama langines ir stūgaudama kamine.
    Baltaragis apsigraibė ir užžiebė žiburį. Už lango kažkas šmėkštelėjo ir suspigo lyg šikšnosparnis ar pelėda. Baltaragis krūptelėjo ir sustingo. Anupras pasižiūrėjo į langą ir atsigręžė į Baltaragį.
    - Kas gi čia dabar? - paklausė.
    - Nieko, - atsakė išbaldamas Baltaragis. - Tur būt, pelėda ar šikšnosparnis užskrido ant žiburio ir suspigo.
    Visgirda dar kartą pasižiūrėjo pro langą, spėliodamas ir abejodamas, pakraipė galvą ir įrėmė į Baltaragį akis lyg klausdamas. O tas stovėjo išbalęs lyg nusigandęs ir akis panarinęs, tarsi užkluptas nusikaltimo vietoje.
    - Taigi, - pagaliau pratarė Visgirda, pats vienas viską suprasdamas. - Tik tos pelėdos ar šikšnosparnio kitaip neatsikratysi, nebent sidabro kulka pašausi.
    - Ką tu čia, svotai, niekus paistai, - pertraukė Baltaragis ir buvo beeinąs į lauką pažiūrėti, kas atsitiko.
    Bet tuo laiku vėl kažkas suūkė, lyg vėjo šuoras būtų prabėgęs ar pavasario pūga pasikėlusi, tik visa troba krūptelėjo ir sudrebėjo.
    Pro seklyčios duris į trobą staiga įbėgo Jurga, baisiai nusigandusi ir išbalusi kaip drobė.
    - Tėveli, vaidenasi! - sušuko ji ir puolė į Baltaragio glėbį, drebėdama kaip epušės lapas.
    - Ką tu čia, dukrele, prasimanai? - sudraudė ją tėvas, glostydamas krūpčiojančius pečius. - Pavasario pūga klebena langines, o tu išsigandai.
    Duktė patikėjo nepatikėjo tėvo žodžiais, bet apsiramino, susigėdusi savo baimės, kurią ne vėjo šuoras sukėlė ir ne praskrisdamas šikšnosparnis, tiktai jos pačios širdies nerimavimas.
    - Tai gal dabar, mergele, eisim paklydusio jaunikio ieškoti? - paklausė Visgirda.
    - Ne, - griežtai atsakė Jurga, atgavusi išdidumą, - greičiau už Jurgučio ištekėsiu, o neisiu ieškoti jaunikio, kuris mane pametė.
    - Kokio Jurgučio? - nustebo Visgirda.
    - Supaisysi, - atsakė Baltaragis numodamas. - Buvo čia toks kaimyno kalvio puskvaišis parankinis... Bet ir jis kažkur pražuvo...
    Baltaragis išėjo į lauką pasižiūrėti, kas čia darosi. Bet, vos pravėrus duris, kažkas spruko iš palangės ir nurūko su vėjo šuorais į pakalnę.
    Prieš rytą siautė pavasarinė pūga ir pro ją nieko nesimatė. Baltaragis pamanė, kad čia ne kas kitas, tiktai Pinčukas kerštaudamas vaidenasi, o iš tikrųjų būta Jurgučio.
    Prieš pavasarį jis, prisiklajojęs keliais ir šunkeliais, sugrįžo iš svetimų pasviečių ir, neturėdamas kur dėtis, - vis dar buvo gėda grįžti į kalvę apsivogus, - užklydo į Baltaragio malūną. Per naktį pratūnojo prie seklyčios lango, už kurio tyliai verkė apsikniaubusi Jurga. Bet Jurgutis išgirdo ir pajuto tas ašaras, kurios kaip akmenys krito ant jo sąžinės, ir jis sustingo be žado.
    Tik prieš rytą, kai pirkioje sužibo žiburys, Jurgutis nusigandęs pašoko ir, susiėmęs už galvos, suriko tarsi iš nepakeliamo skausmo. Norėjo bėgti į trobą ir prisipažinti, koks jis baisus nusikaltėlis, pabaidęs Girdvainio obuolmušius ir Jurgą ašarose paskandinęs, bet čia pat ties prieangiu sugriuvo palangėje. Atsipeikėjo tiktai tada, kai sugirgždėjo durys, ir jis, dar labiau išsigandęs, nusirito su vėjo ir sniego gūsiais pro malūną į pakalnę. Visa laimė, kad ties pakriūte buvo suneštas didelis pusnynas, tai nugriuvo kaip į minkštą patalą. O Visgirda, atsisveikinęs su Baltaragiais, savaip suprato, kas čia darosi, ir išėjo tikro kaltininko ieškoti ir jo sudrausti. Bet kur jį surasi pavasario pūgoje?

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page