r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XXVIII

    Pagaliau Anuprui pagailo Girdvainio, ir jis išėjo ieškoti jo kryžkelėse. Obuolmušių vis tiek nesurasi, reikia gelbėti bent tai, ką dar galima išgelbėti, būtent, patį Girdvainį, kuris visai galvos neteko per tuos savo arklius.
    Nuo to ryto, kai išbėgo jis iš bažnyčios, tarsi žemė būtų užsidegusi po jo kojomis: lakstė, puldinėjo į visas puses, visur girdėdamas savo obuolmušių žvengimą ir niekur jų nesurasdamas. Ir kur tu juos surasi, jeigu Raupys, kai pačiupo juos, taip ir nudūmė tiesiai į Prūsus, niekur nesustodamas nei atsikvėpdamas.
    Girdvainis taip pat ne kartą buvo nuėjęs ligi Prūsų ir atgal sugrįžęs, visur klausinėdamas, ar kas nematė jo arklių, bet žmonės tiktai pečiais traukė - nei matė, nei girdėjo. O kai Girdvainis pradėdavo smulkiai pasakoti, kaip atrodę jo arkliai - viesulai buvę, o ne arkliai - tada žmonės įtariamai žvilgteldavo į Girdvainį ir nusigrįžę pirštu sau į kaktą pabarbendavo. "Matyt, ne visi namie tam žmogui", - pagalvodavo ir atstodavo.
    Bet Girdvainis ilgiau vienoje vietoje neužtrukdavo, net ir klausinėdamas apie savo arklius, nes čia pat, bekalbant, sužvengdavo kurioje nors pusėje, o jis krūptelėjęs įsiklausydavo ir nudroždavo, nieko nesakęs, tiesiai per laukus ten, kur tas žvengimas pasigirsdavo. Tai kur čia nepaabejosi, kad tam žmogui galvoje negerai, o ne pavogtų arklių reikalas?
    Niekas kitas negirdėjo Girdvainio obuolmušių žvengiant, tiktai jis vienas, nes ir žvengė iš tikrųjų tiktai jo ausyse ir mintyse. Todėl ir sukosi lyg užkerėtas užburtame rate, nerasdamas išeities.
    Anupras tikėjosi, kad jam gal pasiseks perkalbėti Girdvainį; atsukti jo susuktą galvą ir sugrąžinti pagaliau į namus, o gal ir pas nuotaką, kuri laukia jo ir nesulaukia.
    Bažnyčioje jau seniai praėjo užsakai, smailindami piktus žmonių liežuvius ir skleisdami visokias paskalas. Girdvainio nelaimė nesužadino žmonių širdyse užuojautos, o tiktai piktą pašaipą.
    Tūlas, net pakelėje sutikęs nelaimingą jaunikį, neiškęsdavęs ir tiesiai į akis pasityčiodavęs:
    - Tai vis dar ieškai savo arklių? - neva paklausdavęs. - O tavo jaunoji, girdėjau, tavęs nesulaukdama, jau su kitu rengiasi vestuves kelti.
    - Tegu sau kelia! - iš pradžių atsakydavo Girdvainis, o paskui, kai suprato, kad iš jo tyčiojasi, piktai dėbteldavo akimis ir nueidavo savo keliais, nieko neatsakęs.
    Ir Girdvainis juo toliau, juo daugiau atšiauresnis ir niauresnis darėsi. Parblokštas savo nelaimės, neatrado žmonėse nei širdies, nei supratimo, nei užuojautos, o tiktai piktą pašaipą ir pasityčiojimą, todėl nuo visų nusigrįžo ir į kiekvieną žiūrėjo su nepasitikėjimu, tarytum visi žmonės būtų sutartinai pavogę jo arklius ir jį išvarę klaidžioti keliais ir šunkeliais.
    Tada jis pradėjo neapkęsti visų žmonių ir žiūrėti į juos kaip į vagių bendrininkus. Dabar jau neklausinėdavęs, ar kas nematė jo arklių, o jeigu kas jį paklausdavęs net su užuojauta, jis piktai atšaudavęs:
    - O kas tau darbo? - ir nueidavęs kaip baidyklė.
    Jis dabar gerai žinojo, kad žmonės nieko jam nepadės, tiktai gaišins ir šaipysis, todėl iš tolo jų vengė ir į jokias kalbas nesileido. Jeigu išalkęs ir užklysdavo kur į namus, - savo namus visiškai užmiršo, tarsi jų būtų ir neturėjęs, - tai valgęs nevalgęs tuojau išeidavo, nei ačiū nepasakęs. Kur jis nakvodavo, nuo speigo, darganos pasislėpdavo, žmonės ir nežinojo. Jį galima buvo sutikti visada - dieną ar naktį - kur nors pakelėje einantį, su savim kažin ką kalbantį ir nieko nematantį. Negalėdamas su žmonėmis apie savo nelaimę kalbėti, pats su savim kalbėjosi, pats klausdamas ir pats atsakydamas, tarytum ne vienas žmogus būtų, bet du iš karto.
    Tai ir Anuprui, su juo susitikus, nelengva buvo susikalbėti. Pamatė jį Anupras keliu nuo Girninkų ateinantį. Sustojo, žiūri ir pažinti negali. Į ką žmogus pavirtęs! Ne žmogus jau, bet tik žmogaus šešėlis. Būtų praėjęs pro šalį nei Anupro nepastebėjęs. Kur toks arklius suras! Tokiam tiktai su varnom į dausas lėkti.
    - Svieteli tu mano margas! - nustebo Anupras. - Eina pro šalį ir net nepasižiūri.
    - O ko aš į tave žiūrėsiu? - atsakė neatsigręždamas Girdvainis.
    - Argi jau manęs nepažįsti? - paklausė Anupras.
    - O kas tu toks? - grįžtelėjo Girdvainis, piktai žvilgteldamas į Anuprą.
    - Tai dabar ir gana! - ne tiek stebėjosi, kiek Girdvainio gailėjosi Anupras, - Tave, vyruti, tai tikrai sunku bepažinti. O aš - koks buvau, toks ir esu. Argi jau Anupro neatsimeni?
    - Atsimenu, - liūdnai atsakė Girdvainis, kažką galvodamas. Paskui, kiek patylėjęs, lyg apgailestaudamas, pridėjo: - Kam mes tada važiavome, Anuprai, pas tą prakeiktą mergą?
    - Kaip tai kam? - nesuprato iš karto Anupras. - Ogi pats sakei, kad su tokiais arkliais nors ir pasaulio gale, o turime surasti savąją mergą. Ko gi nori - suradome.
    - Kas iš to, kad suradome, o arklius praradome, - atsakė Girdvainis, kažkur į tolumą žiūrėdamas.
    - Matyt, taip jau lemta buvo, - žiūrėdamas į Girdvainį, pertarė Anupras. - Ką dabar padarysi? Arba arkliai, arba merga, O dėl tokios šaunios merginos net ir tavo obuolmušių negaila. Antros tokios visame pasaulyje nesurasi.
    - Bet tokių ir antrų arklių, - pertarė Girdvainis.
    - Kas tiesa, tai tiesa, - pritarė Anupras. - Bet vis dėlto žmogus tai ne arklys. Negi dabar dėl arklių iš pasaulio kraustysiesi?
    - Kad man niekas daugiau pasaulyje nebemiela, - atsakė Girdvainis.
    - Nukalbėjai dabar, ir gana! - subarė jį Anupras. - Aš senas, o ir tai, kai pasižiūriu - viskas mano akį traukia, viskas širdį džiugina, net tas pakelės akmenėlis. Prisėskime ant jo, pakalbėsime, gal ir susitarsime.
    Anupras prisėdo ant akmens, o Girdvainis žiūrėjo lyg abejodamas, lyg nepasitikėdamas.
    - Sėsk, - dar kartą pasakė Anupras. - Ko čia dabar dairaisi?
    Girdvainis lyg nenoromis prisėdo ant akmens kraštelio. Taip kurį laiką abudu ir sėdėjo tylėdami. Anupras žiūrėjo į Girdvainį, ir jam taip graudu pasidarė, kad jis net žodžių pritrūko paguosti ar nuraminti, o Girdvainis, sukandęs dantis, tylėjo ir žiūrėjo į žemę po savo kojomis.
    - Tai va, - pagaliau tarė Anupras, o ką pasakyti norėjo, ir pats nežinojo. Tik pasižiūrėjo į Girdvainio sunykusį veidą ir susitiko su jo degančiomis akimis. Girdvainis irgi pasižiūrėjo į Anuprą, lyg kažką išgirsti norėdamas. Bet Anupras pasižiūrėjęs tik tiek pasakė: - Užteks tau klaidžioti. Eisime namo, o paskui ir pas ją nuvažiuosime. Ji vis dar tavęs laukia.
    - Kas iš to, kad ji manęs laukia, - liūdnai atsakė Girdvainis. - Kol nesurasiu savo obuolmušių, tol negalėsiu pas ją nuvažiuoti. Kaip aš be jų nuvažiuosiu? - nežmoniškas sielvartas, susimaišęs su begaliniu ilgesiu, praskambėjo jo balse. - Kaip jai į akis pažiūrėsiu? Ir ką pasakysiu?
    Nespėjo Anupras žodžio pertarti, kai Girdvainis staiga pašoko, įsiklausė ir beveik tekinas pasileido bėgti keliu, tarsi kažką vydamasis.
    Ak, tai jis vėl nusivijo tariamą savo obuolmušių žvengimą!
    Nustebęs Anupras nespėjo nei jo sulaikyti, nei pašaukti. Šauk nešaukęs, vis tiek neprišauksi. Bet Anupras nė nemėgino jo prisišaukti ir sulaikyti. Pats savo akimis pamatė, kad Girdvainį ištiko daug didesnė nelaimė, negu obuolmušių pražuvimas. Pakilęs nuo akmens, nuėjo, pamažėle galvodamas, argi jau nebėra tokioje nelaimėje pagalbos? Ir Anupras su visu savo senų metų užsispyrimu pasiryžo surasti tą pagalbą.
    O Girdvainis toliau nuklydo nežinomais keliais ir šunkeliais, visų vėjų blaškomas, nes tų vėjų suokime jis išgirsdavo savo obuolmušių žvengimą ir viską pasaulyje užmiršdavo. Net ir tą, kurios per septynias mylias aplinkui ieškojo, o suradęs dėl savo arklių pametė, paliko laukiančią nesulaukiančią, verkiančią ir keikiančią, bet vis negalinčią išsižadėti savo jaunikio, kuris savo obuolmušiais patraukė jos širdį ir išsklaidė burtus nuo jos kelio. Bet negalėjo ir Girdvainis be tų savo obuolmušių nuvažiuoti pas savo nuotaką, nors visa širdimi buvo jos pasiilgęs.
    Kada gi tu, Girdvaini, sugausi savo obuoliuotuosius, kada nulėksi su jais kaip su vėjo sparnais pas savo nuotaką?

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page