r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XXVII

    O Baltaragio malūne ir namuose po tų nelaimingų užsakų šiurpu ir nyku pasidarė, tarsi jie būtų užsakę neišvengiamą nelaimę, kurios diena iš dienos reikia laukti.
    Baltaragis jos ir laukė, visai pražildamas ir sulinkdamas, tarytum nepakeliamą naštą nešdamas. Duktė, kaip parėjo tą dieną iš Švendubrės, net tėvui nieko nepasakė, užsidarė seklyčioje ir pravirko taip graudžiai, kaip dar niekada neverkė. Tris savaites verkė savo mergautines ašaras, žiūrėdama pro langą ir vis laukdama.
    Tėvas labai gailėjosi dukters, jos ašaros kaip akmens krito ant jo žilos galvos, bet jis nežinojo, nei ką pačiam daryti, nei kaip ją nuraminti. Nepakeldamas jos graudžių ašarų, ne kartą norėjo prisipažinti ir pasakyti savo paslaptį, bet žodžiai patys užspringdavo, ir jis visas sugniuždavo nuo savo paslapties sunkumo. Ką čia bedaryti - neišmanė žila galva.
    Praėjo antri ir treti užsakai, duktė vis verkė ir laukė, o jaunikis vis negrįžo. Jis klaidžiojo po visą apylinkę, tartum jo galva būtų susisukusi ir jis nežinotų, nei kur eiti, nei kur dingti. Vieni jį buvo matę ant vieno kelio, kiti sutikę ant kito kelio, visų jis klausinėjo, ar nematė obuolmušių žirgų, o apie nuotaką nė karto neužsiminė, tarsi būtų ją visai užmiršęs.
    - Neverk, dukrele, - mėgino Baltaragis guosti savo dukrą, nors pats neteko vilties, - suras jaunikis savo arklius ir sugrįš pas tave.
    Tada pirmą kartą Jurgos akys išdžiūvo, sužaibavo tokiu išdidumu, kuris tiktai tada žmogų pagauna, kada pats save nugali.
    - Nereikia, - atsakė ji tėvui, - man daugiau tokio jaunikio, kuris dėl savo arklių mane pametė.
    Nežinojo tėvas, ar apsidžiaugti, ar nuliūsti dėl tokios dukters permainos, atsiduso tiktai, ir graudumas širdį suspaudė.
    - Dukrele mano, našlaitėle mano, - paglostė jos galvą. - Tai aš vis kaltas.
    Tada Baltaragis būtų išdavęs dukrai savo paslaptį, bet deginančios ašaros, kurias jis stengėsi paslėpti nuo dukters, atėmė jam žadą.
    - Niekas nekaltas, - atsakė duktė, guosdama tėvą. - Nelemta man laimingai būti, tai ir nereikia.
    - Ne, dukrele, ne, - nesutiko tėvas. - Turi būti tu laiminga, nes kitaip aš savo sielvarto nepakelsiu.
    Jurgai pagailo savo nelaimingo tėvo, jos akys nušvito begaline meile, ir ji apsikabino jo žilą galvą.
    - Nusiramink, tėveli, - pasakė. - Su tavim aš visada laiminga būsiu.
    Toks dukters jautrumas dar labiau prislėgė tėvą, bet jis nieko daugiau jai nepasakė, nes jau tuo pasiguodė, kad ji bent kiek nusiramino.
    Nuo to laiko vengė abudu prisiminti Girdvainį ir jo obuolmušius žirgus. Tarytum jis būtų tiktai pravažiavęs pro šalį ir net atminimo nepalikęs.
    Taip praėjo ruduo, darganotas, vėjuotas, atėjo žiema, sukdama vėpūtinius apie malūną ir girgždindama sparnus, kurie jau seniai nesisuko. Iš pradžių žmonės, vengdami nelaimingos vietos, patys nevažiavo į Baltaragio malūną, o paskui pats Baltaragis, prislėgtas savo rūpesčių, žmonėms pasakė, kad malūnas sugedęs, o jis pasenęs ir nežinąs, kada galės jį pataisyti.
    Žmonės patikėjo ir važiavo į aplinkinius malūnus, ne kartą apgailėdami Baltaragio malūną, kuris stovėjo kaip šmėkla ant sustingusio ežero pakriūtės ir, rodės, laukė pavasario, kada galės pakilti ir nuskristi.
    Pavasaris dar buvo už kalnų, ir liūdna buvo klausyti žvarbių vėjų, kurie kaukė pro apleisto malūno sparnus. Tiktai vienas Baltaragis per dienas užsidaręs būdavo malūne. Ką jis ten veikė, net duktė nežinojo. O iš tikrųjų nieko neveikė, tiktai galvojo vieną ir tą patį, kaip išpirkti savo kaltę ir pamatyti dukrą laimingą.
    Suprato Baltaragis, kad savo kaltę - tą džiaugsmo mirksnį - buvo su kaupu išpirkęs viso savo gyvenimo žmogui nepakeliama kančia, bet nežinojo, kaip pašalinti jos šešėlį nuo dukters galvos, kurią mylėjo visa savo sielvarto galybe, Kartais jam pasivaidendavo šiauraus vėjo kaukime Girdvainio arklių žvengimas, ir jis sudėdavo visas viltis į žentą, kuris pagaliau atvažiuos ir išgelbės dukterį. Tik ta viltimi ir gyveno Baltaragis.
    Laukė atvažiuojant Girdvainio ir Jurga, nors ir buvo jo išsižadėjusi. Dažnai naktimis ir jai prisisapnuodavo obuolmušių arklių žvengimas, kuris artėdavo ir staiga dingdavo. Tada ji pamatydavo Girdvainį kryžkelėse, vienplaukį, žvarbių vėjų blaškomą, ir jai prisisapnuodavo pavasario audra, kuri ją žaibais prikeldavo. Bet tie žaibai trankėsi tiktai Jurgos širdyje.
    O laukuose vis dar siautėjo žiemos pūga, ir žvarbūs vėjai kaukė aplink seklyčios langus. Bet jų kaukime Jurgos širdis girdėjo artėjantį pavasarį, ir ji, net pati sau nedrįsdama prisipažinti, visa širdimi įtikėjo, kad netrukus sugriaudės pavasario audra, toje audroje sužvengs obuolmušiai žirgai ir atlėks kaip vėjo sparnais jos jaunikis, kurio ji net ir norėdama negalėjo užmiršti.
    Taip laukė ji visa širdimi Girdvainio, ir jis, gal būt, tai nujautė, bet negalėjo grįžti pas savo nuotaką be obuolmušių žirgų, viso savo bernystės pasididžiavimo. Tai ir klaidžiojo rudens darganose ir žiemos pūgose visais keliais ir šunkeliais, ieškodamas savo obuolmušių ir niekur jų nesurasdamas, tiktai visą laiką girdėdamas jų žvengimą, kuris ir klaidino Girdvainį.
    Tai ką čia galėjo padaryti pamesta nuotaka?

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page