r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XIX

    Pagaliau Baltaragis, nepakęsdamas žmonių paskalų, nutarė kiek pamokyti savo velnią ir, jeigu pasisektų, vėl prie darbo pristatyti. Pakvailiojo kiek per rudenį, ir užteks. Negi taip amžinai ir lakstys, iškišęs liežuvį, visais aplinkiniais keliais? Nenori bernauti malūne, tiek jau to, ir be jo bus galima apsieiti. Gali ir vėl snausti mauruose, kas jam kliudo? Tai ir pasiryžo Baltaragis pakalbėti su Pinčuku gražumu, kaip kaimynas su kaimynu, o jeigu tai nepadėtų, bent kailį gerai išlupti ir pribauginti, kad liautųsi kvailiojęs.
    Tai vieną pavakarę, išsipiovęs gerą šermukšninę lazdą ir dėl visa ko pasiėmęs iš malūno seną sudulkėjusio Uršulės sijono pusę, užsilikusią dar nuo anų laikų, išėjo temstant į Paudruvės pelkes Pinčuko ieškoti.
    - Kur eini taip vėlai, tėveli?
    Sumišęs Baltaragis atsigręžė, kišdamas už pajuosčio sijoną ir nežinodamas, ką atsakyti.
    - Ar aš? - paklausė. - Taip čia sau. Į kaimą. Turiu reikalą.
    Jurga dar labiau nustebo. Kokie čia reikalai galėtų būti? Tėvas niekada į kaimą nevaikščiodavo ir jokių reikalų neturėdavo, o dabar kažkur eina prieš naktį.
    - Nesusivėluok, - perspėjo Jurga. - Dabar tamsios naktys.
    Baltaragis, paskubomis leisdamasis į pakalnę, jau iš tolo atsakė dukrai:
    - Nieko. Nesusivėlinsiu. Tu manęs nelauk, eik gulti. Gal aš kiek užtruksiu.
    Ir nuėjo. Jurga palydėjo tėvą akimis, nesuprasdama, kur jis galėtų eiti. Nusileidęs į pakalnę, pasuko ne į kaimą, bet į priešingą pusę, Paudruvės pelkių link. Jurga, nieko nežinodama ir neįtardama, gūžtelėjo pečiais ir nuėjo į trobą.
    Baltaragis, jau visai sutemus, pasiekė Paudruvės pelkių kraštą. Palaukė, pasidairė ir pradėjo patylomis šūkauti Pinčuką. Bet atsiliepė tiktai antys su gaigalais ir kitais balų paukščiais, kurie ten veisėsi. Paskui ir paukščiai aptilo. Nyku kiek pasidarė. Bet Baltaragis nenorėjo grįžti atgal nieko nepešęs, pasiryžo būtinai prisišaukti Pinčuką ir su juo pasikalbėti. Tiktai toliau į pelkes eiti bijojo, kad patamsyje kur į akivarą nenugarmėtų, tai kantriai laukė pakraštyje ir laikas nuo laiko šūkavo. Pagaliau visai pritrūko kantrybės.
    - Kur tave galas nunešė? - supykęs tarė. - Sauki šauki ir negali prisišaukti.
    - O ko tau reikia? - staiga iš pelkių atsiliepė balsas.
    - Nieko man nereikia, - atsakė Baltaragis, pažinęs iš balso Pinčuką. - Tik tau kažko trūksta. Išlėkei tada nežinia ko, nei algos atsiėmei, nei atsisveikinai. Septynerius metus, rodos, gražumu pragyvenome, galėtume gražumu ir atsiskirti.
    - Kad tu mane apgavai, - piktai atšovė Pinčukas.
    - Kuo gi tave apgavau? - dėjosi nekaltas Baltaragis. - Kaip sutarėme, taip ir darėme. O aš, rodos, tavęs neskriaudžiau. Pripratau, kaip savą laikiau. Tu ir pats niekada nesiskundei.
    - Kas iš to? - vis dar neatsileido Pinčukas. - Man tiktai akis dūmei.
    - Kaipgi aš tau akis dūmiau? - nesuprato Baltaragis.
    - O kaipgi kitaip. Man kažkokią raganą įkišai, o dukterį pats sau pasilikai. Dabar manęs daugiau neapgausi, aš jau viską žinau. Jei nori, kad susitaikytume, atiduok man gera valia dukterį, ir galėsime toliau gražumu gyventi kaip kaimynai ir giminės.
    "Matai, ko užsigeidė!" - pagalvojo pats sau Baltaragis, o garsiai tarė:
    - Ne, to nebus. Vieną gavai - suvedžiojai, antros - negausi.
    Bet ir Pinčukas užsispyrė:
    - Neduosi, - sako, - pats nesidžiaugsi. Tol kerštausiu, kol tau ir tavo dukteriai gyvenimas pasidarys nebemielas.
    - Atsirado, matai, kerštininkas, - su panieka atsakė Baltaragis. - Ar matai šitą sijoną? Tuojau užmausiu ant galvos ir atiduosiu tai raganai. Tada bus po viso kerštavimo.
    - Nebijau aš nei tavęs, nei tavo sijono, - atsakė Pinčukas. - Ir tos tavo raganos daugiau nebijau, nes ji savo gandais ir paskalomis iš vieno eis su manimi prieš tave ir man padės, o tave pražudys.
    - Tai šitokie jūs nenaudėliai! - pasakė Baltaragis, matydamas, kad gražumu nesusikalbės. - Kai leidau, tai pešėtės, o dabar prieš mane abudu susidėsite. Na, gerai. Nėra ko laukti dėkingumo iš velnio ir davatkos! Pakliūsite man dar kartą, neapsidžiaugsite. Taip surišiu uodegas, kad visą amžių tampysitės ir piausitės, visa kita užmiršdami pasaulyje.
    Bet Pinčukas iš tokio Baltaragio grasinimo tiktai nusikvatojo.
    - Tai ką, nenori taikytis? - visiškai supyko Baltaragis.
    - Nenoriu, - atsakė Pinčukas.
    - Nenori, tai nereikia. O aš maniau - kaip su žmogum pasikalbėsim, susitarsim, bet velnias - vis velnias. Tai pražūk savo pelkėse ir man daugiau į akis nesirodyk. Tfu! - nusispiovė Baltaragis ir nuėjo.
    Pinčukas, matydamas supykusį Baltaragį, norėjo dar jį pasivyti, pasiūlyti jei ne taiką, tai bent aukso kalnus už dukterį, tik Baltaragis kaip nusispiovė, taip ir nuėjo neatsigręždamas, kad Pinčukas ir norėdamas negalėjo jo pasivyti. Tai, pabrukęs uodegą, sugrįžo atgal į savo pelkes, galvodamas apie kerštą ir tuo pasikliaudamas.
    O Baltaragis, grįždamas į savo malūną, taip pat galvojo, tiktai ne apie kerštą, bet apie tai, kaip pagaliau atsikratyti Pinčuku, kuris pradėjo daugiau įgristi, negu Uršulė. Nebent iš tikrųjų surišti kaip katę su šuniu už uodegų ir paleisti abudu, tada patys tarp savęs piautųsi ir kitus ramybėje paliktų. Bet kaip tu juos suriši, jei vienas su uodega, o antras be uodegos? Nebent tiktai davatkos liežuvį prie velnio uodegos.
    Bet, nesučiupdamas nei vieno, nei antro, Baltaragis nieko negalėjo padaryti, o apie malūną vakarais pradėjo šikšnosparniai skraidyti ir naktimis pelėdos ūkti, kad jau nežinia ko buvo ir laukti.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page