r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XIII

    Pirmą naktį po laidotuvių Baltaragis praleido prie lopšio, nenuleisdamas nuo jo akių ir prislėgtas sielvarto. Kalvis dar kiek pabuvo ir prieš vidurnaktį išėjo namo. Baltaragis ir nepastebėjo, kad pasiliko vienas su savo naujagime.
    Tyliai slinko žiemos naktis. Spingsulė ant stalo užgeso, bet jos šviesos Baltaragis nepasigedo. Baltas šerkšnas krito lauke ant sustingusių malūno sparnų, o pro langą išblyškęs mėnulis žiūrėjo į palinkusį prie lopšio Baltaragį.
    Paryčiu sugirgždėjo durys, ir pravirko pažadintas kūdikis. Baltaragis žvilgtelėjo į duris, manydamas, kad sugrįžo bobutė, bet pamatė įėjusią Uršulę. Ji sustojo prie durų, apsigaubusi skara, lyg nedrįsdama toliau eiti. Baltaragis nustebęs pasižiūrėjo į ją, nesuprasdamas, kaip ji čia atsirado, ir nusigrįžo atgal į lopšį, supdamas ir maldydamas pravirkusį kūdikį.
    O Uršulė kaip tik atėjo, išgirdusi apie Baltaragio nelaimę, su paguoda ir pagalba, užmiršusi visas skriaudas ir nelaimes, norėdama jam padėti visa širdimi, nes ji vis dar jį tebemylėjo sena neužgesusia aistra, nors ir susimaišiusia su nusivylimo kartėliu ir naujai atsiradusia viltimi. Bet, peržengusi slenkstį, kurį pati buvo prakeikusi, nusigando ir sustingo vietoje.
    Staiga Uršulę pagavo kažkoks graudulys, sumišęs su išgąsčiu, prislėgdamas iš naujo beviltiškumu ir sukeldamas seną apmaudą, kad ji norėjo tuojau sprukti atgal ir bėgti neatsigrįždama, bet negalėjo pasijudinti iš vietos, kojos sustingo kaip kaladės ir priaugo prie aslos.
    Tiktai tada atsiplėšė Uršulė nuo slenksčio, kai lopšyje vėl pravirko naujagimė ir pasimetęs Baltaragis apsidairė, nežinodamas, ką daryti. Tada Uršulė, nusišluosčiusi skaros kampu ištryškusią ašarą, ryžtingai priėjo prie lopšio ir uždėjo ranką ant Baltaragio peties.
    - Leisk, - tarė, - aš paliksiu prie lopšio, o tu eik į savo malūną.
    - Tu pati eik sau, kur nori, - atsakė Baltaragis, svyruodamas po nemigo nakties ir visų sielvartų.
    Bet Uršulė, kartą pasiryžusi, neatstojo.
    - Ką darysi, kvaišeli, su vaiku? - prikišo. - Kaip užauginsi? Ačiū sakyk, kad padėti atėjau.
    Apsisprendusi Uršulė atstūmė Baltaragį nuo lopšio, pervystė kūdikį, ir naujagimė aprimo. Baltaragis pastovėjo prie lopšio, kol vaikas užmigo, ir išėjo susimąstęs į malūną, nežinodamas, ką daugiau daryti.
    Pamažu pradėjo suktis malūno sparnai ir nauji Baltaragio rūpesčiai. O Uršulė pasiliko prie lopšio, užmiršdama savo nusivylimus ir susitaikydama su likimu.
    - Kad taip dievas būtų davęs, - tiktai atsiduso, - supčiau savo dukrelę. O dabar...
    Bet smilktelėjusį širdyje kartėlį nustelbė nauja viltis:
    - O gal dar dievas duos... Susipras Baltrukas... Ką jis darys su vaiku be pačios?
    Su ta viltimi Uršulė pradėjo tvarkytis iš naujo Baltaragio namuose, viską suimdama Į savo rankas ir supdama svetimą lopšį.
    O Baltaragis, tarsi viską užmiršęs, tylus ir susimąstęs slankiojo po namus, nepastebėdamas Uršulės, tiktai kur buvęs nebuvęs vis sustodavo prie lopšio ir ilgai negalėdavo nuo jo atsitraukti. Pats vienas kažką mąstė, vis nieko nesugalvodamas ir dar labiau nuliūsdamas.
    - Ko čia dabar vis prie lopšio ir prie lopšio, - prikišdavo šnairomis Uršulė. - Ar tau jau visai galva susisuko ir be lopšio nieko daugiau nematai?
    Baltaragis, didesniam Uršulės apmaudui, nieko jai neatsakydavo ir išeidavo vėl į malūną.
    O laikas vietoje nestovėdavo. Slinko žiema su šalčiais ir atodrėkiais, o pro malūno sparnus vis dažniau švysteldavo pavasario prošvaistės. Pušynų viršūnės žvalgėsi pro žalsvą ūką, ir nuo jų sklisdavo gaivus ošimas.
    Baltaragis tą žiemą visai pražilo ir sulinko nuo rūpesčių. Jis nepajuto bundančio pavasario, pats vienas užsidaręs malūne su savo sielvartu. Tiktai kai lopšyje pradėjo juoktis kūdikis, rankutėmis gaudydamas saulės spindulį, Baltaragis pirmą kartą po ilgo gedulo nusišypsojo. Tas kūdikio juokas priminė motiną, tarsi Marcelė būtų palikusi savo linksmumą per dukterį. Baltaragis su pabudusiu džiaugsmu krūtinėje paėmė kūdikį ant rankų ir laimingas šypsojosi, užmiršęs rūpesčius ir sielvartus.
    Nustebo ir Uršulė, pamačiusi šypsantį Baltaragį su kūdikiu ant rankų. Metė stumdžiusi puodus prie židinio, pasitaisė skarelę ir, pati šypscdama, priėjo prie laimingo tėvo.
    - Matai, Baltruk, - tarė prisimeilindama, - juokiasi mažytė... Užauginsiu tau dukterį... Tik pats kad susiprastum... Turėtum sau žmoną, o kūdikiui motiną...
    Bet tas Uršulės meilumas nepradžiugino Baltaragio. Jis tik šnairomis žvilgtelėjo į Uršulę ir vėl nuliūdo. Paguldęs vaiką į lopšį, išėjo susimąstęs į malūną.
    Nusiminė ir Uršulė.
    - Nesusipras, - pati sau tarė ir skarelės kampu nubraukė ašarą. - Galima būtų ir svetimą vaiką užauginti, kad tik susiprastų... Bet kur toks glušas susipras?..
    Nusivylusi Uršulė pritrūko kantrybės ir piktai koja pastūmė lopšį, kuriame iš naujo pravirko kūdikis.
    - Supsiu aš čia visą laiką, - piktai burbtelėjo ir nusigręžė prie puodų. - Rėk, jei nori, greičiau nusprogsi.
    Bet pastūmėtas lopšyje kūdikis nurimo, tarsi pajutęs, kad ne motina prie jo stovi su meile ir ne tėvas, palinkęs su rūpesčiu.
    O Baltaragis, išėjęs į malūną, galvojo, kaip pagaliau Uršule nusikratyti, nes ji, matyt, vėl neduos jam ramybės. Bet kaip vaiką be moters užauginsi? Tai ir kentė, nerasdamas kitos išeities. Be to, mažai jam Uršulė rūpėjo, nors ir įgrisdavo su savo priekabėmis.
    Prieš Baltaragio akis, kur jis tik pažvelgdavo, visur vaidenosi Marcelė kaip skraidanti paukščiukė, o pavasario upelių čiurlenimas primindavo jos skambantį juoką. Tie atsiminimai apie prarastą laimę iš proto varė Baltaragį. Juos nustelbdavo tiktai rūpestis dėl dukters. Jis dieną naktį mąstė ir nieko negalėjo sugalvoti, kaip išgelbėti savo kūdikį nuo pažadų, kuriuos taip neapdairiai davė Pinčukui, ir išpirkti tokią trumpą ir tokią apgaulingą savo laimę.
    O iš tikrųjų be reikalo Baltaragis krimtosi. Dar buvo gana daug laiko, kol reiks tuos pažadus ištesėti, o kartais ir atsitiktinumas parodo žmogui gerą kelią. Reikia tiktai laiku susiprasti.
    Pagaliau tą išeitį Baltaragis surado visai netikėtai su įgrisusios Uršulės pagalba, ir pirmą kartą jai buvo dėkingas iš visos širdies.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page