r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XII

    Tą liūdną žiemos vakarą nustojo suktis Baltaragio malūnas. Su jo sparnais apsisuko gyvenimo ratas. O Baltaragio troboje atsirado lopšys ir karstas.
    Susirinkę į šermenis, kaimynai pašarvojo Marcelę ant stalo, sudėjo kryžiumi rankas ant krūtinės ir gale galvos užžiebė vaško žvakes. Spragsėdamos žvakės apšvietė Marcelės išbalusį veidą ir sustingusias lūpas su paskutine šypsena. Ji ir grabe atrodė kaip užmigusi nuotaka.
    O Baltaragis, parblokštas nepakeliamo savo sielvarto, suklupęs raudojo prie grabo ir, visai kaip pakvaišęs, maldavo pro ašaras, kad Marcelė bent paskutinį kartą nusijuoktų ir paliktų jam gyvenimo viltį.
    Bet Marcelė sustingusi tylėjo be žado. Tiktai iš lopšio atsiliepė mažos našlaitėlės graudus verksmas. Tada krūptelėjo Baltaragis ir tarsi pabudo iš savo sielvarto. Priėjo prie lopšio ir sustojo. O kūdikis vis garsiau klykė, tarsi šaukdamas motiną ir neprisišaukdamas, Susirinkusios į šermenis moterys šluostėsi skarelių kampais ašaras ir puolė maldyti kūdikį, o Baltaragis stovėjo lyg suakmenėjęs, akių nenuleisdamas nuo lopšio ir kažką be galo sunkiai galvodamas.
    Pagaliau kūdikis aprimo, lyg pajutęs didžiąją nelaimę, o Baltaragis vis dar nesitraukė nuo lopšio. Stambios ašaros ritosi per jo skruostus, ir jis tylėdamas rovė sau nuo galvos žilus plaukus. Tada jis suprato, ką neapdairiai Pinčukui buvo pažadėjęs už trumpą savo gyvenimo laimės mirksnį, ir proto visai neteko.
    Troboje sklido gedulo giesmės, ir kaimynai, užvožę grabe Marcelę, rengėsi išnešti ją į amžino poilsio vietą. Pakilęs nuo lopšio, Baltaragis puolė prie grabo, neleisdamas išnešti jo iš trobos, lyg amžinai norėdamas su juo pasilikti.
    Kaimynai prievarta išnešė grabą iš trobos ir Baltaragį paskui išsitempė. Ant pakriūtės stovėjo sustingęs malūnas, o saulėleidžio žaroje aplinkui ežerą smilko kaip grabnyčios apsnigtos pušynų viršūnės.
    Liūdna laidotuvių eisena nusileido nuo malūno skardžio ir su graudžiomis gedulo giesmėmis pasuko pramintu paežerės keleliu į kaimo kapus ant kalnelio. Baltaragis, panarinęs galvą, lyg pro ūką sekė paskui grabą, nieko nematydamas ir negirdėdamas, tiktai jausdamas, kad palydi į kapus visą savo gyvenimo laimę ir jam pasilieka tiktai vienas beviltiškas sielvartas.
    Pro sukrypusius kapų kryžius blanko saulėleidis, kai Marcelės grabą nuleido į duobę. Sudundėjo pirmi žemės grumstai į karsto antvožą, Baltaragis nuo jų kurtaus bildesio lyg atsipeikėjo ir puolė prie duobės, kad ir jį drauge palaidotų.
    - Ar visai galvos netekai, žmogau? - sudraudė jį Juodvalkis, stverdamas už pečių ir sulaikydamas. - Sulig saule niekas negyvena. Bus laikas - šalia atsigulsi, o dabar dar turi užauginti dukterį.
    Baltaragis krūptelėjo ir aprimo, stiprių kalvio rankų laikomas, tiktai jautė, kad su kiekviena žemės sauja lyg širdis kristų į duobę ir jis pats į ją griūtų. Juodvalkis vos galėjo nulaikyti, stebėdamasis ne tiek jo sielvartu, kiek ta jėga, kuri traukė į žemę. Tiktai tada, kai supylė antkapį, Juodvalkis paleido savo bičiulį, duodamas valią jam pačiam pakelti savo nelaimę. O šis susvyravęs griuvo ant žemės, apglėbdamas kapą ir raudodamas kaip moteris.
    - Gana jau, gana! - subarė jį Juodvalkis, pats susigraudindamas ir nubraukdamas netyčia ištryškusią ašarą. - Būk vyras, laikykis! Reikia gyventi ir viską pakelti, o kas mirė - amžiną atilsį, tesilsi ramybėje.
    Pagaliau, atplėšęs prievarta Baltaragį nuo kapo, Juodvalkis parvedė jį sutemus namo. O jis ėjo lyg sapnuodamas ir nesuvokdamas, kur eina. Viskas susimaišė vakaro šešėliuose. Ant kalno, lyg pakilęs į orą, stovėjo malūnas. Bet ir jis buvo kažkur nutolęs. Aukštai iškilę į padangę sparnai tarsi kalbėjosi su mirgančiomis žvaigždėmis ir amžinybe. Baltaragis aiškiai girdėjo tą kalbą, tik negalėjo nieko suprasti. Galvoje ir širdyje viskas drumstėsi kaip ūkana.
    Tiktai įėjęs į trobą, Baltaragis kiek atsipeikėjo. Patamsyje prie lopšio sėdėjo bobutė, lūkuriuodama ir niūniuodama graudžią lopšinę.
    - Čiūčia-liūlia, našlaitėle... kaip užaugsi, vargdienėle... baltų drobių audėjėle...
    Lopšys pamažu lingavo, o jame ramiai miegojo naujagimė. Tik kartis palubėje girgždėjo, pritardama niūniavimui. Tas graudus girgždesys ir niūniavimas prižadino Baltaragį, ir jis vėl puolė prie lopšio, užmiršęs laidotuves ir pagautas naujo rūpesčio, kuris viską nustelbė lyg nepermatomas rūkas.
    - Vargeli tu mano! - tarė bobutė, pakildama nuo lopšio. - Neišmanau, ką čia ir bedaryti? Laukiu jūsų sugrįžtant iš laidotuvių, o mane jau kviečia prie kito naujagimio. Bet kaip čia judu vienus palikti?
    - Tai eik, kad kviečia, - atsakė jai kalvis, patamsyje apsigraibydamas ir užžiebdamas žiburį - spingsulę viršum stalo, kuri blankiai apšvietė trobą.
    Baltaragis pasiliko bestovįs prie lopšio, lyg suakmenėjęs, tik per jo veidą slinko neramūs šešėliai, ir nusvirusi ranka pamažu supo lopšį.
    Susirūpinęs Juodvalkis prisėdo prie stalo, neišmanydamas, ką čia dabar daryti, tai apsidairęs prisikimšo pypkę lapinio tabako ir užsitraukė kartaus dūmo.
    Troboje tyliai kaip pelė krapštėsi bobutė, rengdamasi išeiti. Bet jos nepastebėjo nei Baltaragis, supdamas lingę, kuri graudžiai girgždėjo, pritardama jo liūdnoms mintims, nei Juodvalkis, traukdamas kartų dūmą ir nesugalvodamas, kaip čia bičiuliui padėti.
    Pagaliau bobutė, apsigaubusi išeigine skara, priėjo prie lopšio, apkamšė, pamokė, kaip elgtis su naujagime, ir paglostė Baltaragiui nulinkusią galvą.
    - Tokia dievo valia! - tarė atsisveikindama. - Nieko nepadarysi. O aš rytoj, jei spėsiu, užbėgsiu pažiūrėti. Na, tai ir būk sveikas.
    Baltaragis pasižiūrėjo į ją, lyg maldaudamas ir beviltiškai pagalbos ieškodamas. Bobutė atsiduso, palingavo galvą lyg pritardama ir patyliukais išėjo. Baltaragis negalėjo susivokti, kas čia su juo darosi. Vaidenosi visas gyvenimas - neaiškus, sudrumstas, miglotas. Šalimais ūžė tartum malūnas ant neramaus ežero kranto. Bet ar tikrai jis ūžė? Pakėlė galvą, įsiklausė - tylu, nė garso. Tik lingė palubėje girgžda. Staiga šmėkštelėjo prietemoje Pinčukas, klastingai nusišiepdamas. Bet ar tikrai buvo tas Pinčukas, o gal tiktai prisisapnavo? Kažkas neaiškaus praslinko su malūno sparnų šešėliu. Ar ne Marcelė ant jų supasi? Širdyje smilktelėjo, ir jis apsidžiaugė, išgirdęs jos krykštavimą ir juoką.
    Baltaragis krūptelėjo, ir vėl užgriuvo mirtina tyla. Kur Marcelė dingo? Bet ar buvo ji, o gal tik jo ilgesio svajonė, kuri išsisklaidė su malūno sparnais kaip apyaušrio miglos? Pasilenkė Baltaragis prie lopšio, sapnai ir svajonės išnyko lyg nebuvę, o naujas gyvenimas miegojo lopšyje. Baltaragis žiūrėjo į jį kaip užkerėtas ir akių negalėdamas nuo jo atitraukti.
    Juodvalkis vis dar sėdėjo už stalo, už kurio neseniai linksminosi per vestuves ir nuo kurio šiandien išnešė jaunamartės grabą, prislėgtas sunkių minčių ir traukdamas dūmą, kuris kamuoliais kilo į palubę ir sklaidėsi po trobą. Nykūs šešėliai prigludo tamsiuose pakampiuose kaip beviltiškas susirūpinimas. Slėgė sunki tyla. Pagaliau neiškentė kalvis ir pasipurtė. Pasižiūrėjo pro dūmus į sulinkusį prie lopšio Baltaragį ir suprato, kad iš to lopšio kils naujas gyvenimas ir išsklaidys nykius šešėlius surūkusioje troboje. Jis paguos nelaimės parblokštą jo bičiulį ir suteiks jėgų iš naujo gyventi.
    Tai supratęs, kalvis pakilo nuo stalo, priėjo sunkiu žingsniu prie Baltaragio ir uždėjo ranką ant jo palinkusio peties.
    - Nenusimink, - tarė. - Pakelsi nelaimę, dvigubai stiprus busi. Užsiauginsi dukrelę, ir bus ji tau visas gyvenimo džiaugsmas, paguoda. Tai neprarask galvos. Nelaimė kaip naktis praeis, ir vėl užtekės saulė.
    Baltaragis pasižiūrėjo į savo bičiulį padūmavusiomis akimis, lyg nieko nesuprasdamas ir nesitikėdamas sulaukti užtekančios saulės. Baisi nykuma jį slėgė, ir jis nieko negalėjo suvokti, tiktai visa širdimi jautė - kol gyvas bus, neatsitrauks nuo lopšio, kur buvo jo gyvenimo visa viltis.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page