r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

XI

    Bet trumpa kaip vasaros sapnas buvo Baltaragio laimė. Praėjo metai kaip viena diena, o jis vis dar neatsipeikėjo iš savo džiaugsmo. Visą laiką žiūrėjo į Marcelę, lyg netikėdamas savo laime ir negalėdamas atsižiūrėti. Tiesiog galvos neteko pakvaišęs senbernis, gavęs tokią gražią ir linksmą žmoną. Bijojo žodį praleisti neišgirdęs, šypseną - nepamatęs. Visur sekiojo savo Marcelę, nė žingsnio neatstodamas.
    Marcelei gal būtų įkyrėjusi tokia Baltaragio meilė, bet ji mokėjo viską juokais paversti. Skraidė kaip paukščiukė iš trobos į malūną, iš malūno į paežerę, Baltaragis, nors ir atjaunėjęs, nespėdavo jos sekti, o ji kvatodama juokdavosi, kad net ašaros akyse ištrykšdavo.
    Jos linksmo juoko buvo pilni namai, pilnas malūnas, pilnas skardis ir paežerė, ir Baltaragis toks laimingas buvo, kad net savo laimės bijojo, lyg kažką nujausdamas. O Marcelė nieko nepaisė, viskas ją linksmino ir jos širdį džiugino. Ji nė kiek nesijautė esanti ištekėjusi moteris ir turinti surimtėti, vis dar buvo tokia pat nerūpestinga išdykusi mergaitė ir norėjo pasisupti ant malūno sparnų.
    O vieną kartą - tai buvo po metų rudenį, kai gervės skrido, - išbėgo Marcelė ant gonkų ir pamatė gervių virtinę, skrendančią per ežerą. Graudus gervių girgsėjimas staiga pagavo Marcelės širdį, ir ji, ištiesusi rankas, bėgo prie ežero pakriūtės, norėdama dar kartą jas pamatyti nusileidžiant už akiračio ar pati su jomis skristi į dausas.
    Bet čia šmėkštelėjo pro šalį malūno sparnas, ir Marcelė pati nežino, kaip užsikabino ant sparno, tartum prisiminusi seną savo svajonę pasisupti ant malūno sparnų, ir pradėjo kilti į viršų.
    Visa laimė, kad Baltaragis, išgirdęs gervių girgsėjimą, žvilgtelėjo pro langelį ir pamatė Marcelę, kylančia su malūno sparnu. Tiesiog apmirė iš baimės ir kažkokio šiurpulingo nujautimo.
    - Marcele, ką tu darai? - nesavu balsu sušuko ir stvėrėsi stabdyti malūną.
    Malūnas girgždėdamas sustojo, o Marcelė nušoko nuo sparno ir juokiasi.
    - Negerai, - sako, - kad sustabdei malūną. Aš norėjau aukštai aukštai iškilti ir skristi su gervėmis. Tokia laiminga buvau.
    Bet staiga dingo šypsena jos veide, ji visa išbalo ir pasviro.
    - Akyse kažkodėl raibsta, - griebėsi už širdies ir susmuko ant Baltaragio rankų.
    - Kas tau yra, mano paukštele? - nusigando Baltaragis ir paėmė ją į glėbį.
    Marcelė visa kaip epušės lapas drebėjo.
    - Nežinau, - atsakė išbalusi Marcelė. - Tarsi širdyje džiaugsmo gysla būtų nutrūkusi.
    - Ak, tu mano išdykėle, - su priekaištu ir meile pažiūrėjo Baltaragis į užmerktas Marcelės akis. - Kam gi tau reikėjo keltis ant malūno sparnų?
    Marcelė neatsakė, tiktai visa prisiglaudė prie Baltaragio. Tada ji kaip tik po širdimi nešiojo.
    Nunešė Baltaragis ant rankų Marcelę į trobą ir paguldė. Nuo tos dienos dingo jos linksmumas. Tarsi iš tikrųjų būtų jos širdyje džiaugsmo gysla nutrūkusi ir nutilęs juoko varpelis.
    Pro malūno sparnus slinko rudens debesys, švilpė vėjai, maišėsi dargana. Buvo pats malimo metas, bet malūnas vis dažniau stovėjo sustingęs kaip šmėkla ant pakriūtės. Valstiečiai, atvažiavę į malūną ir radę jį stovintį, ėjo į trobą, nujausdami nelaimę. Ten atrasdavo Baltaragį, susiėmusį galvą, sėdintį prie žmonos lovos.
    - Ko sielojiesi? - iš karto suprato Baltaragio sielvartą. Taip buvo, taip bus, o be skausmo nėra džiaugsmo... Malk pyragus, taisyk alų ir lauk krikštynų.
    Baltaragis, su tyliu priekaištu pasižiūrėjęs į valstiečius ir su meile į išbalusią žmoną, pakildavo ir eidavo į malūną. Bet, supylęs grūdus į girnas, vėl sugrįždavo ir atsisėsdavo prie lovos, glostydamas Marcelės galvą ir žiūrėdamas į jos akis, liūdnai šypsančias pro skausmą su giedra motinos viltimi.
    Bet Marcelė pradėjo blaškytis iš nepakeliamo skausmo, ir Baltaragį, nežinantį, ką daryti, tiktai iš sielvarto raunantį plaukus, pakeitė prie gimdyvės lovos kaimynų atsiųsta bobutė.
    - Kas yra, uogele? - palinko ji prie gimdyvės, šypsodama visomis veido raukšlėmis ii susirūpindama. - Ar tik ne per anksti?.. Bet pakentėk, pakentėk, po kančios sulauksi didelio džiaugsmo...
    Bobutė ėmė ruoštis, laukdama naujagimio, ir atsigrįžo į susikrimtusį Baltaragį, kuris vis dar nežinojo, ką daryti.
    - Tau čia nėra ko veikti, - tarė jam atlaidžiai bobutė. - Verčiau eik sau į malūną.
    Baltaragis, žvilgtelėjęs maldaudamas į bobutę, suklupo dar kartą prie Marcelės lovos ir susitiko jos visa pakeliantį žvilgsnį su švintančia pro skausmus šypsena. Tada Baltaragio širdyje suruseno viltis, kad viskas laimingai pasibaigs, Marcelės kančia ir jos sielvartas pavirs dviguba abiejų laime.
    Su ta viltimi Baltaragis išėjo į malūną, nors ir slegiamas rūpesčio ir draskomas nujautimo abejonių. Paleido suktis malūno sparnus, kad jie greičiau skaičiuotų lėtai slenkantį laiką, o jis pats, klausydamas girnų ūžimo, žiūrėjo pro viršutinį langelį, laukdamas ir baisiai nerimaudamas.
    Pro lėtai besisukančius malūno sparnus pamažu krito pirmos snaigės ir mirguliavo šviesiomis žvaigždutėmis. Dangus buvo apniukęs, išblėsęs, be prošvaistės. Pro sniego ūką stingo pakalnėje ežeras, ir pakrančių pušynų viršūnės dengėsi baltomis drobulėmis.
    Baltaragis neramiai lūkuriavo, klausydamas malūno ūžimo ir pamažu slenkančių žiemos sutemų. Pagaliau trobos lange sumirgėjo žiburėlis, ir Baltaragis stingstančia širdimi puolė į trobą, tikėdamasis atrasti naujai užgimusią laimę.
    Pirkioje pasitiko Baltaragį susirūpinusi bobutė su klykiančiu naujagimiu ant rankų, o prie Marcelės lovos degė vaškinė žvakė. Krūptelėjęs Baltaragis žvilgtelėjo į kūdikį ir puolė prie žmonos, nesuprasdamas, kas čia įvyko.
    - Marcele, džiaugsme mano... - suklupo jis prie lovos stingstančia širdimi.
    Marcelė gulėjo be žado, išbalusi kaip drobė ir užmerkusi savo šviesias akis.
    - Tokia dievo valia, - atsiliepė bobutė, maldydama naujagimį, - gimė duktė, mirė motina.
    Baltaragis neišgirdo jos žodžių ir kūdikio verksmo, tiktai pats neteko žado ir sustingo, apsikabinęs žmonos lavoną ir pajutęs, kad viską pasaulyje prarado.
    Po laimingos vasaros ir giedro rudens už langų leidosi rūsčios žiemos sutemos.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page