r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

X

    O Baltaragis parsivedė jaunamartę į savo trobą kaip sugrįžusią jaunystę. Tris dienas kėlė vestuves, krykštė po malūno kalną visas Paudruvės kaimas. Malūnas ir tas stovėjo iškėlęs sparnus, lyg ketindamas iš to džiaugsmo pakilti ir lėkti ar pasileisti šokti su visais vestuvininkais.
    O Baltaragio ir pažinti nebuvo galima, taip staiga pajaunėjo ir atgijo. Sukosi su visais vestuvių rate kaip tikras jaunikis, nors ir su pražilusia galva, visą laiką neišleisdamas iš akių Marcelės, kaip savo netikėtos laimės, kuri atrodė jam kaip sapnas, galįs kiekvieną akimirką išnykti, palikdamas baisų nusivylimą.
    Bet Marcelės juokas kaip sidabro varpelis visur skambėjo, nustelbdamas vestuvių ūžesį. O apie Baltaragį ji sukosi kaip apynėlis, atsiskleisdama visais žiedais. Skraidė su juo po kiemą ir malūną, čia susikibusi rankomis, čia vėl ištrūkdama ir viliodama, kad Baltaragio širdis iš to džiaugsmo vos išturėjo krūtinėje.
    Džiaugėsi Marcelė, lyg patekusi į išsvajotą, užburtą karalystę. Ar mažai ją masino iš pat mažens malūnas už ežero ant kalno su besisukančiais sparnais? O dabar ji čia jaunamartė ir būsima šeimininkė. Baltaragis jai neatrodė kaip nusenęs senbernis, tiktai kaip pasakos karalius. Dabar ir pasaka, ir pats karalius jai priklausė. Tai kaip čia nesidžiaugsi, jei širdis pati virpėjo kaip sidabro varpelis.
    - Tu mano mėnesėlis su sidabro pakraštėliais, - juokėsi Marcelė, glostydama Baltaragio pražilusią galvą, - o aš tavo aušrinė žvaigždelė... Visas mūsų gyvenimas bus kaip pasaka...
    - Ak, tu. mano pasakų karalaite! - glamonėjo Baltaragis savo jaunąją žmoną, vis dar netikėdamas savo laime ir negalėdamas atgauti žado iš to džiaugsmo, sklidinai pripildžiusio jo širdį ir viską aplinkui - skardį, malūną, ežerą ir smilkstančias pušynų viršūnes.
    Triukšmingai ūžė ant kalno vestuvės, ir Baltaragis įtikėjo savo širdies pasaka, nekantriai laukdamas, kada vienas pasiliks su savo laime ir niekas jam netrukdys ja džiaugtis. Pagaliau vestuvininkai išsiskirstė, palinkėdami jaunavedžiams daug sėkmės ir ilgo amžiaus. O piršlys Juodvalkis, nors buvo kartas už suktas piršlybas, bet, išlikęs gyvas ir jaunamartės apdovanotas dvylikanyčiu rankšluosčiu, linksmai mirktelėjo atsisveikindamas Baltaragiui:
    - Na, tai žiūrėk, atsimink savo pažadus, - tarė. - Aš noriu, kad už tokias piršlybas man už dyką maltum ne tik ligi savo gyvos galvos, bet ir ligi mano, o aš ketinu ilgai gyventi. Tai pasirūpink įpėdiniais.
    - Gerai, - sutiko Baltaragis, - malsiu tau už dyką ligi savo ir tavo gyvos galvos ir per amžių amžius, kol suksis malūno sparnai ant skardžio ir tavo kalvė dundės pakalnėje.
    Atsisveikinę su kaimynais ir savo piršliu, būsimu kūmu Juodvalkiu, jaunavedžiai pasiliko vieni du namuose su savo pasiilgimais, kurie plaukė kaip debesėliai giedra vakaro padange.
    Anksti rytą po vestuvių, ūžiant malūnui, pabudo Marcelė svetimoje seklyčioje, nesusivokdama, sapnuoja ar iš tikro taip yra - išsipildžiusi svajonė. Pirmas saulės spindulys švystelėjo į trobą, ir Marcelė, linksma ir laiminga, pribėgo prie lango, lyg įsitikinti norėdama, kad pradėjusi naują gyvenimą. Tikrai ties pakriūte sukosi malūno sparnai ir malūnas ūžė, tolumoje tyvuliavo Udruvės ežeras, o už alkūnės žaliavo apsamanojusi gimtinės sodyba.
    Vieną akimirką suspaudė Marcelės širdį gimtųjų namų pasiilgimas. Negi iš tikrųjų juos bus amžinai palikusi? Žvilgtelėjusi su nerimu, atsigrįžo į trobą, kuri turėjo pavirsti jos naujais namais. Tik dabar pastebėjo, kokiais voratinkliais jie apraizgyti ir kiek čia daug svetimų dulkių ir šiukšlių.
    Tai greitai, atsidariusi langus ir duris, griebėsi šluotos, kad visi kampai parūko dulkių debesimis ir išvirto į lauką. Iššlavusi aslą, išbarsčiusi smėliu ir meldais, atsidarė kraitinę skrynią ir pradėjo dangstyti visus baldus, rakandus margaraščiais audiniais, kad surūkusi troba staiga atjaunėjo ir nušvito kaip jaunamartė.
    Apsitvarkiusi Marcelė puolė prie krosnies ir užkūrė pirmą kartą židinį. Rūko dūmai, krosnis buvo užgargėjusi, bet ir čia nauja šluota padėjo, ir krosnyje linksmai sužėravo ugnelė. Marcelė, užkaitusi pusryčius, su šluota išbėgo į malūną.
    Baltaragis, pamatęs pro aukštinį langelį ją atbėgančią, pasitiko ant laiptų, norėjo apglėbti, bet ji paspruko ir užbėgo į viršų.
    - Ką tu čia darysi, mano paukštele? - nustebo Baltaragis, paskui vydamasis.
    - Pamatysi, - atsakė bėgdama Marcelė, pakeliui atidarydama visas malūno sklendes ir langelius, aplinkui mosuodama šluota ir visas šiukšles ir dulkes šluodama į apačią.
    Baltaragis paskendo dulkių debesyje ir spruko iš savo malūno čiaudėdamas, o paskui juokdamasi Marcelė, šluodama laiptais žemyn visus malūno voratinklius ir susigulėjusius dulkių klodus. Iššlavusi malūną, Marcelė numetė į pašalį šluotą ir pasileido tekina pakriūte į ežerą.
    - Dabar pagauk, jei gali! - šūktelėjo apstulbusiam Baltaragiui.
    Malūnas rūko pro visus plyšius, bet sparnai sukosi ir sklaidė dulkes, o atsikvošėjęs Baltaragis šoko vytis skardžiu skrendančią Marcelę. Tik kol jis atbėgo, Marcelė spėjo nusirengti ir, pūkštelėjusi į skaidrų vandenį, nuplaukė toli į ežerą.
    Taip prasidėjo pirma jaunavedžių diena. Baltaragis pasivijo savo jaunamartę prie vandens lelijų, kurių ji buvo prisiskynusi pilną glėbį. Laimingi ir linksmi grįžo iš ežero, susikabinę rankomis. Baltaragis iš to džiaugsmo būtų ant rankų nešęs savo laimę į kalną, bet Marcelė ištrūkusi pati viena užbėgo kvatodama.
    Susitiko kieme prie žydinčios obels, kuri pridengė juos savo šakomis. Linksmas Marcelės juokas nustelbė malūno ūžimą. O Baltaragis, nuėjęs į trobą, nepažino savo trobos - tokia ji buvo atjaunėjusi ir pagražėjusi, kad net akyse šviesiau pasidarė.
    - Oi, tu mano laime! - tarė Baltaragis, vėl apglėbdamas Marcelę. - Juk tu man savo jaunystės džiaugsmą atnešei į surūkusią trobą.
    Marcelė nusijuokusi išsisuko iš Baltaragio glėbio ir jau nešė į stalą garuojančius dubenis.
    - Sėskis pusryčių nespoksojęs. Dar sužavėsi, - nusijuokė.
    Bet sužavėtas Baltaragis atsisėdo už stalo ir riekė naują duonos kepalą, vis dar negalėdamas atitraukti akių nuo Marcelės ir šypsodamas giedra, laiminga šypsena, kaip dar niekada savo gyvenime.
    - Srėbk, šviežiena! - linksmai Marcelė kaukštelėjo šaukštu į kaktą užsispoksojusiam Baltaragiui.
    Baltaragis nusijuokė ir pirmą kartą su savo žmona srėbė pusryčių barščius iš vieno dubenio. O laimės buvo per kraštus. Ir saulė vis daugiau apšvietė trobą, išpuoštą margais jaunamartės kraičiais.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page