r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

IX

    Sapnas tai buvo viduryje dienos ar kažkas pasivaideno, Baltaragis pats gerai nežinojo, tiktai tą pat pavakarę, pasikinkęs arklį, užvažiavo į Paudruvės kaimą pas pirmą kaimyną, kalvį Juozapą Juodvalkį, žmogų tiesų ir protingą, ir paprašė, kad pabūtų jam piršliu ir važiuotų su juo pas Jaudegių Marcelę.
    - Ar galvos, žmogau, netekai? - tas subarė. - Tokia merga ir eis už tavęs, seno kelmo? Tiktai sarmatą apturėsime, ir daugiau nieko.
    - Kaip bus, taip bus, - neatstojo Baltaragis. - Aš tau visą gyvenimą dykai malsiu už tokią paslaugą...
    - Malsi nemalsi, tik nieko iš to neišeis, - kratėsi Juodvalkis.
    Bet taip gražiai Baltaragis prašė, kad žmogus pagaliau nusileido.
    - Jei taip labai nori, - sako, - bala tavęs nematė: nuvažiuosim ir parvažiuosim nieko nepešę. Didelio čia daikto!
    Bet tuo metu iššoko iš užkrosnio Juodvalkio parankinis pusbernis Jurgutis, kuris dumples prie žaizdro dumdavo ir mokėdavo smagiai nusišnypšti pro vieną šnirpšlę per sieksnį. Dėl to vaizdavosi esąs šaunus kavalierius ir nesikentė piršliais važinėti. Amžinai pristodavo prie savo meistro, kad bent kartą su juo nuvažiuotų kur nors pas nuotaką. Tai ir dabar, tariantis Juodvalkiui su Baltaragiu dėl piršlybų, jis stovėjo prie žaizdro kaip nudiegtas, atidžiai klausydamas, užmiršęs net nusišnypšti. Tiktai kai Juodvalkis nusileido Baltaragiui ir sutiko važiuoti piršliais, Jurgutis nusišnypštė per sieksnį ir prikibo:
    - Vežk ir mane, - pasisiūlė. - Juk seniai žadėjai su manim piršliais kur nors nuvažiuoti. Jei už Baltaragio neis Jaudegių Marcelė, tai gal už manęs.
    - Kaip čia dabar su dviem jaunikiais važiuosi pas vieną nuotaką? - nusijuokė Juodvalkis. - Gal su tavim paskui nuvažiuosim pas Baltaragio Uršulę?
    - Man vis tiek, - sutiko Jurgutis, - pas Jaudegių Marcelę ar pas Baltaragio Uršulę, tik kad bent kartą nuvežtum piršliais.
    Baltaragis, staiga iššokus iš užkrosnio Jurgučiui, kiek sumišo ir atsipeikėjo. Ar kartais ir jis pats nekvailioja kaip koks pusbernis? Tiktai Juodvalkis pritrūko kantrybės ir galutinai pasiryžo:
    - Ar velnias čia judu staiga apstojo? - supyko. - Su vienu važiuok piršliais, su kitu važiuok... Na, gerai!.. Eik, parišk prie Baltaragio arklio skambalą, - pasiuntė Jurgutį. - Pirma nuvešiu Baltaragį pas Marcelę, o paskui tave pas Uršulę... Gal ir apženysiu... Bala jūsų nematė...
    - O, kaip gerai bus! - nusišnypštė Jurgutis dar kartą pro vieną šnirpšlę per sieksnį ir išbėgo pasišokinėdamas Baltaragio arkliui skambalo parišti.
    Jau sutemus, išvažiavo Juodvalkis su Baltaragiu į Jaudegių sodybą, skardendami paežerėmis piršlių varpeliu, ir viskas laimingai pasibaigė. Tiktai jaunosios tėvai iš pradžių visai nenorėjo priimti tokio pasivėlavusio jaunikio su piršliu, bet Marcelė kažkodėl pati baisiai užsigeidė, pamiršusi visą mergystės drovumą.
    - Už nieko kito neisiu, - sako, - tiktai už Baltaragio. Jis bent pasups mane ant malūno sparnų. Pagaliau ir tėvai nusileido.
    - Eik, - sako tėvas, - jeigu taip labai įsigeidei malūnininko buizos. Bet tu, ženteli, jau nepyk, pasogos negausi. Imk, jeigu nori, ją tokią, kaip stovi.
    - Man nieko daugiau ir nereikia, tiktai Marcelės ir jos juoko, - atsakė Baltaragis, netikėdamas savo laime.
    - Na, to gero gali su kaupu gauti, - sutiko tėvas. - Namams dėl to menkas nuostolis.
    Netrukus abi pusės greitai susitarė. Marcelė prapliupo iš džiaugsmo juoktis ir net prisipažino:
    - O aš, - sako, - ne veltui devynis vakarus po devynias žvaigždeles skaičiau, klausdama, kas bus manasis. Štai ir atvažiavo dešimtą vakarą. Jis ir bus mano.
    Bet tėvams buvo maža rūpesčio - žvaigždelės ar ne žvaigždelės čia padėjo. Pilna troba buvo priaugančiųjų, kur čia jas visas išleisi, kaip išpasoginsi? Ne kartą tėvai Marcelę spirte spirdavo, kad eitų už vieno ar kito jaunikio, kurie su piršliais atvažiuodavo, kad priaugančioms užleistų eilę, bet Marcelė, pati to nežinodama, kažkodėl nuo visų purtėsi ir nenorėjo tekėti. Tai dabar visus nemažai nustebino, o labiausiai patį Baltaragį, kai pati pasisiūlė už jo eiti.
    - Na, dabar lieka tiktai Baltaragio Uršulę išleisti už mano pusbernio Jurgučio, - linksmai tarė Juodvalkis, patenkintas nelauktai sėkmingomis piršlybomis. - Tiktai dviejų jaunamarčių per daug vienuose namuose, o man į kalvę marčios dar nereikia. Ką senė pasakytų? Su šluota jaunavedžius išsivytų.
    Tik vienas tas rūpestis drumstė sėkmingas piršlybas. Baltaragis tiesiog nežinojo, ką daryti, kaip čia Uršule atsikratyti. Nieko doro nė Juodvalkis negalėjo sugalvoti, nors Jurgutis kaip dieglys, į pašonę įsimetęs, neatstojo:
    - Kada ir kada važiuosim piršliais pas Baltaragio Uršulę? - kasdien klausinėjo.
    - Palauk, - tarė iš kantrybės išvestas kalvis. - Pažiūrėsim, kaip čia Baltaragiui išeis. O tu dar jaunas esi ir gali palaukti.
    Nepatenkintas Jurgutis šnirpštelėjo pro vieną šnervę per sieksnį, pro kitą ir dūmė toliau dumples, kad net žiežirbos tryško iš žaizdro ir skraidė kalvės palubėmis pro aukštinį. Ką daugiau darysi, kai reikia palaukti.
    O ir Uršulė, sužinojusi apie piršlybas, trinksėjo iš piktumo durimis ir, visa pažaliavusi, baltakiavo į Baltaragį. Visaip svarstė spėliojo, kaip čia atsitiko, kad ta piemenė, kartą atvažiavusi į malūną, apsuko Baltrukui galvą, o ji, visus širdies lūkesčius į jį sudėjusi, visą savo gyvenimą pašventusi, nei apkalbų, nei nuodėmės nepabijojusi (ne kartą dariusi burtus, kad tik Baltruką į savo pusę palenktų), bet niekas nepadėjo, ir viskas nuėjo perniek. Ilgametė meilė pavirto neapykanta Baltaragiui ir pagieža jo nuotakai.
    Savaitė po savaitės Švendubrės bažnyčioje ėjo Baltaragio užsakai su Marcele, ir nieko čia nepadarysi. Nebent klebonui pasiskųsi, bet ką tas padės? Juk skaistybės apžadus seniai buvo padariusi, kerštaudama Baltaragiui, o tas ir dėmesio neatkreipė. Ir dabar vengė su ja susitikti; vienas beldėsi užsidaręs malūne ir laukė savo vestuvių.
    O Uršulė greičiau būtų pasaulio galo laukusi, negu tos dienos, kada ateis į malūną nauja šeimininkė. Negalėjo tvertis viena ta mintimi. Primaniusi - būtų ėjusi, kur akys mato, bet vis negalėjo atsiplėšti nuo tos vietos, kur tiek daug širdies ir vilčių buvo sudėta. Tiktai Baltaragiui išvažiavus į šliūbą, visai pablūdo iš to sielvarto ir ko neišėjo iš proto. Nubėgusi ant kaimo kapų, prisižėrė prijuostę smėlio ir išbarstė juo kelią, kuriuo jaunieji išvažiavo, kad jiems kelias kryžiumi stotų ir jie namo nesugrįžtų. Paskiau išsėmė iš židinio pelenus, kad jaunamartei židinys neliepsnotų ir jos nešildytų, išbarstė jais slenkstį, kad jo neperžengtų, o jeigu peržengs - su grabu kad išneštų... Atlikusi visas burtų ir užkeikimų apeigas, kad jaunavedžiams nesisektų, Uršulė dar laipiojo tvoromis ir žliumbė nesavu balsu.
    Daug kas matė Uršulę lakstant kaip be galvos, tvoromis laipiojant ir žliumbiant, bet per daug nesistebėjo, kad sukvailiojo sena davatka, nes visi žinojo jos meilę Baltaragiui ir užjautė senmergės nusivylimą. Tiktai, deja, niekas nesuprato, kad čia su Uršule kažkas kitas darosi ir reiktų ją su šermukšnine lazda nuo tvorų nukelti ir numaldyti. Bet pagaliau pati Uršulė susiprato, išgirdusi parvažiuojant jaunavedžius: vos nenusivertė nuo tvoros, greitai pasiėmė ryšulėlį ir, užsimaukusi skarelę ant akių, pasileido bėgti į pakalnę.
    Keliu prieš kalną šuoliais važiavo vestuvininkai, ir pirmame vežime sėdėjo Baltaragis, apsikabinęs Marcelę su baltu nuometu, rūtomis apsikaišiusią. Bet Uršulė pro ašaras jaunavedžių laimės nepamatė, o ir jos niekas nepastebėjo. Pravažiuodami tik apnešė dulkių debesiu to paties smėlio, kurį ji išbarstė. Gal todėl jos burtai ir užkeikimai perniek nuėjo ir krito ant jos pačios galvos. Bent tuo tarpu nieko blogo neįvyko, ir niekas Uršulės nepasigedo, tiktai Jurgutis po Baltaragio vestuvių vėl prie kalvio pristojo, kada važiuosią piršliais.
    - Kaip važiuosim, - atsakė kalvis, - kad Uršulė prakeikė Baltaragio malūną ir pati pabėgo?.. Teks palaukti...
    - Palaukti ir palaukti...- sumurmėjo nepatenkintas Jurgutis ir nusišnypštė pro vieną šnirpšlę per sieksnį, nes nieko kito neliko daryti.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page