r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Kazys Boruta
BALTARAGIO MALŪNAS ARBA KAS DĖJOSI ANUO METU PAUDRUVĖS KRAŠTE

II

    Ta davatka Uršulė, tokia supintijusi ir prarūgusi moterėlė, amžinai nepatenkinta ir pikta kaip širšė, vieną rytą auštant sugrįžusi visa dumblina iš Paudruvės pelkių, pabėgo plūsdamasi iš Baltaragio namų, kuriuose nuo senų laikų tarnavo, ir apsigyveno Švendubrės davatkyne, kad neatsitiktų daugiau tokių baisių dalykų.
    Apkaltino ji Baltaragį, kad jis, senas raganius, norėjęs ją, skaistybės apžadus padariusią mergelę, išleisti ne už ko kito, tiktai už paties velnio, kuris iš seno Paudruvės pelkėse gyveno ir Pinčuko vardu vadinosi.
    Kaip ten buvo - nesuprasi, o ir pati Uršulė ne visą teisybę sakė, nes ir pati ne viską suprato, o jeigu suprato, tai senmergės drovumas pasakyti neleido. Tiktai vieną dieną, kai jai pritrūko kantrybės belstis po seno malūnininko namus (iš tikrųjų neteko paskutinės vilties ištekėti už Baltaragio ir pasidaryti tikra malūnininke, apie ką seniai veltui svajojo), atsitiko nuodėmė - netyčia išsprūdo iš jos lūpų baisus žodis, kad eitų nors ir už paties velnio, kad tik nereikėtų daugiau gaišti pas Baltaragį, kurio namuose bergždžiai nuvytusi jos jaunystė.
    Tuos iš apmaudo pasakytus žodžius nugirdęs, Baltaragis kažkodėl apsidžiaugė ir net pralinksmėjo, kas su juo retai būdavo.
    - Gerai, - sako, - galiu išpiršti. Mūsų kaimynas Pinčukas vienas be pačios pelkėse rūgsta.
    Nusigandusi Uršulė persižegnojo ir Baltaragį peržegnojo.
    - Atstok, - sako. - Ar nežinai, kad apžadus esu padariusi skaistybėje gyventi?
    Tada nusijuokė Baltaragis ir linksmai tarė:
    - Nieko, - sako. - Apžadai apžadais, o kai pamatysi jaunikį su piršliais, tai užmirši visus apžadus.
    Supyko Uršulė ir daugiau nekalbėjo su Baltaragiu, bet ir Baltaragis nepasigedo jos kalbos, tiktai savo darė. Vaikščiojo toks paslaptingas, su klastinga šypsena, tarytum ką apgauti rengdamasis ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis.
    Tos klastos neilgai teko laukti. Pirmą subatvakarį, pradėjus temti, pasigirdo piršlių skambalai. Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį, ir dabar ji sustojo viduryje kiemo, žiūrėdama, į kurią sodybą piršliai pasuks. Apie save net nepagalvojo, tiktai prisiminė visas turtingiausias ir gražiausias Paudruvės nuotakas, bet žiūri - piršliai pro malūną kaip tik pas juos suka.
    - Ar nepaklydo? - apsidžiaugė Uršulė, nes buvo amžinai užsirūstinusi ant piršlių, kad nė karto pas ją su jaunikiu nebuvo atvažiavę.
    Bet tuo metu, kai žiopsojo nustebusi Uršulė ir džiaugėsi, kad piršliai paklydo, juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą ir paauksuota karieta sustojo prie rūtų darželio.
    - Kas gi čia dabar? - net nutirpo visa Uršulė.
    O iš karietos išlipo toks rimtas su žila barzda ponas ir jaunas ponaitis su prašmatnia skrybėlaite. Nusilenkė abudu Uršulei, ir klausia tas senasis:
    - Ar ne čia bus pono Baltaragio garsusis dvaras?
    - Ne pono, - sako apmirdama Uršulė, - tiktai Baltaragio, ir ne dvaras, bet malūnas.
    - Tai mums jo kaip tik ir reikia, - sako tas žilabarzdis ir dar žemiau lenkiasi. - Ar priimsite pakeleivingus svečius?
    - Labai prašome, - atsakė iš malūno atsiradęs Baltaragis. - Seniai mielų svetelių laukiame.
    Nusivedė tada Baltaragis nepaprastus svečius į seklyčią, o Uršulė kamaroje pasislėpė, baisiai nerimaudama. Argi čia būtų pagaliau jos atvažiavęs karalaitis?
    O tuo tarpu žilabarzdis piršlys, vos įžengęs į seklyčią, dargi neprisėdęs, stačias prie durų pradėjo savo oraciją:
    - Važiavau paežerėmis, pro pelkes, radau antinėlį - sako. - Antinėlis krykščia, nerimauja, ieško raibos antelės... Ar kartais jos čia nesurasime?
    - O kaipgi, - atsakė Baltaragis ir atsivedė Uršulę iš kamaros. - Ar ne šitos ieškote?
    - Kaip tik tos pačios, - atsakė patenkintas piršlys, o jaunikis iš to džiaugsmo kaip antinas sukrykštė, sukdamas aplinkui ratą.
    Tada Uršulė nukaito kaip aguona ir žodžio pratarti negali. Žvilgtelėjo akių kampeliu - jaunikis gražus neapsakomai. Suspurdėjo širdis, o pati vos bepastovinti ant kojų, akyse kažkokie raibuliai.
    Pasodino jaunuosius už stalo, ant kurio tuojau bonka atsirado, žalia rūta užkišta. O kaip ten toliau seklyčioje buvo, Uršulė net pati tikrai nieko neatsimenanti, tarsi kvaitulys koks būtų užėjęs ar galvos būtų visai netekusi. Dabar ji gerai suprantanti, kad tai buvęs seno raganiaus Baltaragio ir jo bičiulio Paudruvės pelkių velnio Pinčuko padarytas sąmokslas jos skaistybei pražudyti.
    O tada Uršulė nieko nesuprato, lyg apkvaišusi buvo, ir tiktai atsimena, kaip saldų midų su piršliu ilgabarzdžiu (iš kur toks ir atsirado?) gėrė ir širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių. Tokia laiminga buvo, kaip dar niekada savo gyvenime (tikrai, užkerėta buvo!), ir net nežino, kaip ilgai viskas truko. Tiktai vėliau prisiminė lyg pro sapną, kaip, nuo laimės apsvaigusi, išėjo iš seklyčios, kaip vedė ją už rankos piršlys žilabarzdis, o už kitos jaunikaitis, jau toks gražus, toks meilus, kad nei sapne nesusapnuotum. Iš paskos lydėjo tas besarmatis Baltaragis, - tolimas giminė, bet už priešininką blogesnis! - kažko patenkintas ir klastingai šypsodamas, bet Uršulei jis tarsi buvęs nebuvęs. Tiktai išeidama pamatė, kaip kažkokius raštus jaunikis jam atidavė, o tas apsidžiaugęs įsikišo juos į užantį. Tur būt, tada ir pardavė jos skaistybę, o ji, vargšė, nieko nesuprato.
    Taip apstulbusią Uršulę pasodino į auksinę karietą, šalia jos iš dešinės pusės atsisėdo piršlys žilabarzdis, o iš kaires - jaunikis kaip diemedėlis. Nenustovi prie gonkų juodbėriai žirgai, ausimis karpo ir akimis žaibus svaido. Piršlys ir sako:
    - Važiuosime užsakų!
    - Laimingai! - palinkėjo Baltaragis.
    Juodbėriai žirgai kaip slibinai pašoko iš vietos, sudundėjo žemė, ir karieta nulėkė kaip viesulo pagauta. Nusigando ir apsidžiaugė Uršulė, nespėjo nė mergautinių ašarų išverkti. Taip staiga viskas įvyko.
    Tiktai visa Uršulės laimė, kad iš tos baimės spėjo persižegnoti. Tada sužaibavo dangus kryžiumi, ir viskas staiga dingo. Nei karietos, nei piršlio su jaunikiu neliko lyg niekada nebuvę, o nusigandusi Uršulė žiūri, kad ji Pinčuko liekno viduryje iš geldos išvirtusi ir ligi pažastų į maurus įsmukusi. O dar kažkas baisiai traukia ją už kojų, visai nugramzdinti norėdamas.
    Tada suprato Uršulė, už ko norėjo Baltaragis ją išleisti, ir pradėjo šauktis visų šventųjų užtarimo, o ypatingai skaisčiausios Švendubrės mergelės, kuriai buvo padariusi apžadus ir kuri globojo nekaltas mergeles ir saugojo jų skaistybę. Bet Švendubrė buvusi per toli, o gal todėl, kad buvo tamsi, audringa naktis, į Uršulės šauksmą atsiliepė tiktai pragariškas kvatojimas, ir ji savo akimis pamatė Paudruvės liūno velnią Pinčuką.
    - Šauk nešauk, - sako jis, staiga kaip šmėkla atsiradęs, - nieko iš to nebus. Tu man seniai esi pažadėta ir mano būsi.
    Pinčukas norėjo savo sužadėtinę meiliai apsikabinti ir pabučiuoti, bet Uršulė jį piktai atstūmė.
    - Kaip tavo? - nejuokais supyko. - Kas tau galėjo mane pažadėti?
    - Kas pažadėjo, tas žodį ištesėjo, o tu nesistumdyk! - atsakė Pinčukas ir, lyg kibindamas ar paerzindamas, įžūliai trūktelėjo Uršulę už šimtakvoldžio sijono.
    Tai buvo Pinčuko nedovanotinas įžūlumas, už ką jis teisingai buvo nubaustas. Pasipiktinusi Uršulė staiga apsisuko, tvieskė tokį antausį, kad Pinčukas suklupo, sijonas už ragų užsikabino ir užsimovė ant galvos. Nusigandęs Pinčukas norėjo kuo greičiau ištrūkti iš po šimtakvoldžio sijono, bet kaip tyčia skubėdamas dar labiau įsipainiojo klostėse ir sugriuvo po Uršulės kojomis.
    Tai Uršulė, nieko nelaukdama, nors ir likusi be viršutinio šimtakvoldžio sijono (laimė, devynis buvo užsisegusi), tiktai baisiai įtūžusi, užkūrė tokią pirtį Pinčukui, kad tas unkštė ir prunkštė, bet negalėjo iš po sijono ištrūkti. Gal būt, Uršulė būtų visai užniurkiusi Pinčuką, bet tas, neturėdamas kur dėtis, praplėšė sijono klostes ir smuko į liūno dugną, traukdamas paskui ir Uršulę.
    Pagaliau Uršulė, grimzdama į liekną, kaire ranka nusitvėrė už kadugio krūmo, o dešine ištraukė iš maurų visą dumbliną Pinčuką. Norėjo dar kartą jį pričiupti, bet tas ištrūko ir lakstė aplinkui, cypdamas ir unkzdamas, bet vis dar neatstodamas. Tada Uršulė paskutinėmis jėgomis išsikapstė iš liekno, nusiėmė nuo kaklo rožančių su škaplieriais ir pradėjo jais šveisti Pinčuką kur pakliūva: per akis, per ragus, per šonus ir per pakinkius. Tas raitėsi kaip ant žarijų, lakstė po liekną kaip akis išdegęs, bet įsismaginusi Uršulė nė per žingsnį neatstojo. Vaikėsi klupdama po pelkes, šventino rožančiumi ir visaip garbino, kad vargšas velniukas pagaliau neišturėjo, nusikeikė ir tarė:
    - Trauk tave devynios, tokią raganą! Nenoriu aš tavęs daugiau. Tiktai atstok tu nuo manęs!
    - Aš tau atstosiu! - pasipiktino Uršulė ir griebė Pinčuką už ragų.
    Uršulė norėjo dar kartą užmesti jam ant galvos šimtakvoldį sudraskytą sijoną, užnerti ant kaklo rožančių ir nusivesti pas Baltaragį, kad pamatytų tas begėdis, kokį jaunikį jai norėjęs išpiršti. Bet čia kaime gaidžiai pragydo, Pinčukas pasimuistė ir dingo kaip nebuvęs. Uršulės delne pasiliko tiktai kažkokia žievė lyg nuo kadugio šaknies, o sijonas, užsikabinęs už krūmo, ten ir liko. Ką su juo veiksi, velnio suterštu ir sudraskytu? Numetė ir žievę nusispiovusi.
    Paskui Uršulė dar ligi aušros klampojo po Paudruvės pelkes, baisiai širsdama ir negalėdama išsikapstyti. Tiktai prašvitus, įsiutusi kaip ragana ir visa purvina, ligi kelių pasikaišiusi likusius sijonus, sugrįžo į Baltaragio malūną.
    Baltaragio laimė, kad laiku išgirdo pardūkstančią iš pelkių davatką (būtų gal neišgirdęs, jeigu ne anksčiau parbėgusio Pinčuko išgąstis), spėjo pasislėpti malūne ir duris iš vidaus užsiremti. Būtų jam kliuvę ne mažiau, kaip Pinčukui, o gal ir daugiau - už nuvytusią jaunystę ir biaurų pasityčiojimą.
    Sugrįžusi Uršulė, negalėdama į malūną įsiveržti ir savo apmaudo ant neprieteliaus galvos nugiežti, pasiautėjo tiktai po kiemą su visais prakeiksmais, o paskui, lyg atsipeikėjusi, nubėgo į trobą, susirišo savo drabužius į pundelį ir tekina pasileido bėgti į pakalnę Švendubrės linkui. Bėgo, vis dar atsigrįždama ir kairiosios rankos supintijusia kumštimi grasindama malūno pusėn, o tokia pat dešiniąja - žegnojo ir plūdosi visų keiksmų keiksmais.
    - Visai pasiuto davatka, - galvojo Baltaragis, žiūrėdamas pro malūno viršutinį langelį į tolstančią Uršulę. - Matyt, nė velnias neįstengia jos pagriebti.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page