r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI

STRĖLĖ DANGUJE
[2]


STEBUKLAS

Pralaužę pasenusią tvorą, 
Alyvos išskrido iš sodo 
Ir skrenda per čiulbantį orą 
Ir nuogos erdvėj pasirodo.

Jos baltos ir jaunos kaip deivės, 
Jos žemę apakusią veda 
Į rojų, ir verkia praeivis, 
Ir skersgatviui užima žadą.

Tarnaitė, stebuklo sulaukus, 
Surikusi šoka į dangų. 
Jai krenta alyvos pro plaukus 
Ir tirpsta tarp drebančių rankų.


VASARA PIETUOS

Vasara - kaip odaliska:
Tingiai alpsta nuo kaitros. 
Ežerai kaip akys blizga, 
Žydi kalvos - krūtys jos.

Mes, satyrai ožio kojom, 
Gundom nimfą sėst šalia, 
Mes abu su broliu grojam 
Žalio karklo dūdele.

Tartum baltos žąsys, plaukia 
Debesėliai vandeny. 
Kur esi, o, šviesiaplauke, 
O, išdykėle švelni?

Noksta saulėj vynuogynai. 
Skina rožę mergina. 
Seka pasakas merginai 
Jauno piemenio daina.


PEIZAŽAS

Tirštoj, itališkoj dangaus mėlynėj 
Du medžiai rieda tartum rutuliai, 
Ir skamba vėjai slidūs ir stikliniai 
Aplink medžius, dainuojančius žaliai.

Nuo kalno upėn ritasi peizažas. 
Dangus ir saulė tyška į šalis. 
O lapuose paklydęs, cypia mažas, 
Geltonas kaip viščiukas spindulys.


VASARA

Vos tik nugriaudė ir nulijo, 
Žaibai užgeso debesy, -
O jau lakštingala nebijo 
Giedot, džiaugsminga ir šviesi,

Alyvų krūme, kurs, palinkęs 
Nuo kekių, žydinčių baltai, 
Visus lietaus lašus surinkęs 
Į žiedus, šypsos nekaltai,

Kaip tavo akys, Albertina, 
Ir kaip rugiagėlės plaukuos, 
Ir kaip javai, kuriuos brandina 
Geroji vasara laukuos.


ĄŽUOLAS

Aš tokio ąžuolo kaip gyvas nemačiau:
Jo šakos veržiasi, kaip paukščiai, vis aukščiau,

Ir saulė vakare į jį kaip jūron grimzta, 
Ir spinduliai jame triukšmauja ir nerimsta,

Ir plaukia jis erdvėj, didingas ir platus, 
Kaip senas burlaivis į tolimus kraštus.


NAKTIES KELEIVIS

Vidunaktis miestą fantomą 
Aptaškė krauju ir ugnim, 
O skliauto bedugnį aksomą 
Subadė auksinėm vinim.

O žemėje vieškeliai liejas, 
O vieškeliais eina žmogus, 
Pametęs gatves ir alėjas, 
Pamatęs lankas ir laukus.

Jam moja pražydus šakelė, 
Žiedų ir kvapų kupina, 
Ir nušviečia plaukiantį kelią 
Auksinė nakties šypsena.


DVI ŽVAIGŽDĖS

Dvi žvaigždės, dvi dėmelės menkos, 
Mirgėjo pro gauruotą mišką, 
Ir jų plonutės, šviesios rankos 
Žaliais lašais aptaškė viską.

Paskui jos tyčia ėmė kristi, 
Staiga ant debesio sustojo, 
Ir, prisiminę kūdikystę, 
Žili miškai nusišypsojo.


LIETUS

Lietus plonom stiklinėm kojom 
Po visą sodą bėginėja. 
Lazdyno žalsvos šakos moja, 
Džiaugsmingai krūpčioja alėja.

Miško aikštelėj senas beržas
Iškėlė žalią kiaurą skėtį, 
Ir iš vandens purienos veržias 
Pasaulį auksu sužavėti.

Geltonu vingiu žaibas liejas, 
Nurieda dundesys platus. 
Po visą žemę bėginėja 
Stiklinėm kojom tas lietus.


BIRŽELIS

Pametę viską, bėkim gaudyt 
Pavasarį moters plaukuos, 
Kai saulė eina pasimaudyt 
Ir paukštis gieda ant šakos,

Kada birželio žydras rojus 
Linguoja spindinčius lapus, 
Kada keleivio lengvos kojos 
Linksmai žygiuoja pro kapus.


RUDUO

Raudonos uogos. Lapai - kaip iš vaško. 
Pasaulis miršta, silpnas ir gražus. 
Štai vėjas debesį ties kaimu drasko, 
Ir rėkia debesis, į žmogų panašus.

Pilkam danguj geltoni lapai dreba, 
Ir aš, per mišką eidamas, žiūriu 
Į tą švininį rudeninį grabą, 
Kur šoka liepsnos lapų - žiburių.

Didžiulis vėjas seną pušį laužo. 
Šermukšnių kekės dega miškuose. 
Ir driekiasi su dūmais drėgno laužo 
Rudens žolėj klajojanti dvasia.


FANTASTIŠKA NAKTIS

Mėnulis pamanė, kad lempa 
Jisai - ir nustebęs užgeso. 
Per krūmus bėga ir šlampa 
Pavasario kojos basos.

Ant stogo nukritusios, tampa 
Raketom akacijų kasos 
Ir dega ir nušviečia kampą 
Pradėjusios šokti terasos.

Ir gulbės į dangų pakyla, 
Ir liepų choras prabyla, 
Ir vėlei laimę girdi:

Jos aidas pradeda grįžti, 
Šlamėti kaip šilkas ir plyšti 
Ir plaukti kaip lietūs girti.


RUDENS VEIDAS

Aš mačiau šiandie veidą rudens, 
Liūdną veidą tarp lekiančių lapų. 
Gilumoj geležinio vandens 
Jam nuo ašarų akys sušlapo.

Gilumoj, kur be galo tylu, 
Šitas liūdintis veidas gulėjo, 
Negirdėjo lėtų spragilų 
Nepavargstančio, aklo kūlėjo.

Abejingi, laimingi lašai! 
Visas oras nuo lapų geltonas. 
Tu kaip orkestrą lietų prašai, 
Kad Jis lietųsi tirpstančiais tonais

Visada, visada, visada, 
Kad lietus niekuomet nepraeitų, 
Kad stovėtų šita valanda, 
Tartum marmuro deivė balta, 
Tarp užmiegančių, giedančių fleitų.


NAKTIS

Per debesų bangas mėnulio rudas diskas 
Iš lėto atplaukia, ir ima keistis viskas:

Sidabro upėmis sužybčioja rugiai, 
Ir skraido sidabre pilki nakties drugiai.

Didžiulis ąžuolas rankas į dangų tiesia 
r siekia mėnesio ir gaudo žvaigždę šviesią.

Žvaigždė, ištrūkusi, nusirita toli, 
Ir teka spinduliai geltoni ir žali

Į sodą apačioj, ant obelies viršūnės, 
Į kaimą miegantį, kur skardžiai loja šunes.

O mėnesio šviesa numirusiu variu 
Į širdį liejasi, ir aš liūdnai žiūriu

Į mirgančius rugius, į aušrą žemą, blyškią,
Į skraidančią aplink gauruotą peteliškę.


ANGELAS IR SESUO ANGELIKA

Naujagimis angelas, - jis dar negali paskristi, -
Nusilpusiom rankom įkibęs į medžio šakelę, 
Vos girdimai rauda. Jis bijo į žemę nukristi,
 Jis užverktą veidą į gęstantį debesį kelia.

Našlaičiai, porom surikiuoti, mieguistame parke 
Praeina ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės. 
"Sesute Angelika, medyje angelas verkia". 
"Ir vėl tu pradėsi kliedėti, eime vakarienės".


MĖLYNOS GĖLĖS VAKARE

Nustebę žiūri akys pilkos:
Iš dugno, iš labai giliai,
Kaip žuvys, išplaukia vosilkos,
Liūdnos mėlynės gabalai.

Stiklinis vakaro trapumas, 
Vandens melodija gera, 
Gėlių galingas mėlynumas, 
Kurio nei pasakoj nėra.

Plevena gėlės, kaip plaštakės, 
Į naktį mėlyna srove, 
Ir mato pilkos, liūdnos akys 
Miglotam veidrody save.


VAKARAS

Vakaras. Nereikia nieko, 
Tik sėdėti ir žiūrėt, 
Kaip ta saulė mus palieka, 
Ir lyg vakaras žėrėt.

Ir matyt, kaip upėj gluosnis 
Atsispindi ir lanka, 
Ir kaip žemę ima glostyt 
Šilto vakaro ranka.

Ir girdėt ties galva skrendant 
Nepažįstamus paukščius,
Ir matyt į naktį brendant 
Kažką murmančius medžius.

Taip sėdėti ir žiūrėti 
Be jokios, jokios minties 
Ir jau nieko nenorėti, 
Nieko, nieko, net mirties.


PAVASARIO NAKTIS

Skambi lakštingala triukšmingai gieda. 
Alyvom kvepia senstanti naktis. 
O žalias mėnuo per medžius atrieda 
Ir ima šviesti tiesiai į akis.

Atsiminimai skrenda mėnesienoj 
Kaip angelai, ir aš nebegaliu 
Užmigt nuo liepos silueto sienoj 
Ir nuo žalių mėnulio spindulių.

O laikrodis kartoja seną melą, 
Kad laimė šypsosi, kad ji gera, 
Ir bėga jo tiksėjimas per stalą 
Į džiaugsmą didelį, kurio nėra.


SENELĖS DARBAI

Senelė dreba, ji pasenus baisiai 
Ir apsivilkusi labai blogai, 
Bet, jai ištiesus ranką, krenta vaisiai 
Ir miršta kunigai ir ubagai.

Senelė papirosus perka kioske, 
Ji tiesia ranką prie dėžutės mėlynos, gražios. 
Bet štai į kasą veidu krenta senas Joškė, 
Jis niekuomet jai nebeduos grąžos.

Senelė nori aplankyt gimtinio kaimo obelis. 
"Greičiau važiuokit, juk naktis šviesi!" 
Staiga į medį trenkia automobilis, 
Ir senė juokias po sudužusiu taksi.

Senelė beprotė dainuodama po aikštę sukas. 
Vaikai į senę mėto akmenis, šukes. 
O naktį suserga staiga berniukas, 
Ir po savaitės reikia degt žvakes.

Senelė elgeta prie gryčios stovi susigūžus. 
Daržely žaidžia saulė ir drugiai. 
Senelė prašo šeimininkę duot drabužių:
Ji apsivilkusi labai blogai.


GĖLĖ

Ieškau džiaugsmo - auksinio skatiko, 
Nes plaukiu liūdesy, kaip žuvis 
Vandeny. Man gėlė patiko, 
Nusiskyniau. Bet ji nuvys,

Ir paliks vien stiebelis sausas
Mano liūdinčioj rankoj. Lietus
Plauks langais. Ir nuplauks mano džiaugsmas,
Ir stovėsiu, praradęs turtus.


PATEFONAS

Kas vakaras, kai ponia pradeda arbatą, 
Ant primuso užkaitus, virti, -
Susirgus džiova, Violetta operoj "La Traviata" 
Drauge su primusu dainuoja apie mirtį.

Tai nuteikia gerai to namo šeimininką, 
Jam arbata stipri, o muzika švelni patinka:

"To džiaugsmo niekas nepažįsta, 
Tiktai jautrioji siela mano, 
Kada plokštelėje pragysta 
Koloratūrinis soprano!"

Už lango rieda žvaigždės, rudeninės, sunkios, 
O toji muzika pro šalį sienoj sunkias.

Tas balsas draskosi, prie lubų pasikėlęs, -
Skambi agonija nežemiškų kančių, -
Upelis tragiškas jausmingos muzikėlės 
Per erdvę liejasi lig tylinčių žvaigždžių.


KLIO, ISTORIJOS MŪZA

Pučia vėjas nuo piramidžių, 
Nuo karalių ir nuo pilių, 
Nuo lieknų kaip ietys bažnyčių, 
Nuo barocco riebių gėlių.

O, kokia graži Istorija!

Miršta rėmuose galvos dožų. 
Meldžias raidės ant akmenų. 
Virpa kvapas vystančių rožių. 
Tirpsta aidas karo dainų.

Kaip lavoninė kvepia Istorija.

Valdo šalį galingas vyras. 
Suka girnas juodi vergai. 
Teka kraujas, nuodai ir vynas, 
Skamba kardas ir pinigai.

Aš drebu, skaitydamas Istoriją.

O sena prostitutė Klio,
Pardavėja vartotos tiesos, 
Nei nuodų, nei kardų nebijo, 
Tiktai bijo saulės šviesos.


ELEGIJA

Aš vienas stoviu ant didžiulės 
Žemės, kaip lašas apskritos.
Juokiasi saulė ir mėnulis, 
Ir pučia vėjas iš šaltos

Erdvės ir drasko mano plaukus, 
Ir nieko negaliu suprast. 
Širdis gali nustoti plakus 
Anksčiau, negu mokėsiu rast

Tą angelą, kuris dainuoja 
Balsu vos girdimu, tyliu, 
Ir velnią - tą, kurs ožio kojom 
Bėga pasaulio takeliu.


VASAROS NAKTIES SAPNAS

Vakare, man beveik užmigus, 
Kai dar šviečia lempa šalia, 
Bet ant stalo jau miega knygos 
Ir medinė varlė žalia,

O kažkur apačioj, pas kaimyną, 
Senas laikrodis din din din, -
Man pakvimpa pražydę kmynai,
Ir jų kvapas artyn ir saldyn.

Aš matau, kaip ilsis pjovėjas:
Žydros akys žalioj žolėj,
Ir girdžiu, kaip vasaros vėjas
švilpiniuoja jo skrybėlėj.

Aš matau, tarytum pro rūką:
Man mosuoja ranka trapi 
Pernai mirusio piemenuko, 
Meškeriojančio paupy.

Jis mane nusimaudyt kviečia, 
Plonas balsas šaukia mane, 
Ir numirėlių saulė šviečia 
Jo veidą mano sapne.


KARO METAI

Kareiviai ir karvės žingsniuoja keliu. 
Raudonas saulėlydis šviečia pro dulkes. 
Štai paukščiai praskrido ties gluosniu žaliu, 
Štai gėlės prie tako, geltonos ir smulkios.

Aš stoviu ant kalno, žiūriu ir tyliu,
Ir juokiasi saulė, užliejusi viską 
Krauju, ir patrankos važiuoja keliu, 
Ir kuopos dainuoja, ir šautuvai blizga.


PŪGA

Žiema atrišo savo maišą 
Ir beria sniegą iš dangaus, 
Ir pūga viską taip sumaišo,
Kad negali atskirt žmogaus

Nuo arklio. Ir nereik atskirti, 
Geriau iš viso nematyt, 
Kaip bėga juokdamies į mirtį 
Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.


AŠ NIEKO NEŽINAU

Aš nieko nežinau, aš nieko neturiu, 
Brendu per tuštumą be jokių žiburių, 
Ir vien tiktai vanduo man kalba apie tai, 
Kad reikia pagaliau pradėt gyvent rimtai.

Bet aš jo neklausau, bet aš neatsakau,
Aš nuogas kaip ruduo, aš visko netekau,
Per juodą dykumą tylėdamas einu
Su nuobodžiais balsais verksmingų vandenų.


RUDENS DIENA

Kas dieną vis blyškesnės dienos, 
Ir saulė merkiasi kasdien, 
Kaip miego norinčios blakstienos, 
Bet neužmiegančios vis vien.

Ir aš plaukiu per pliką lauką 
Kaip dūmas lengvas ir lakus, 
O tvenkiny, kur gulbės plauko, 
Išlenkę dieviškus kaklus,

Sidabro saulė baigia tirpti 
Blyškioj vidudienio migloj, 
Ir vėjai gieda apie mirtį 
Ir meilę žemėj negeroj.


MELANCHOLIJA

Lelijų linijoms lengvoms prilygt gali,
O, melancholija šio vakaro tyli.

Atplaukę debesys sustoja virš galvos, 
Pavargę debesys pavasario spalvos.

Praeina vakaras tarp jūros ir kalnų, 
Ir aš pajūriu tuo su vakaru einu

Ir, kriauklę ūžiančią pridėjęs prie ausies, 
Klausausi pasakų pavasario mirties.


VAKARINĖ AUŠRA

Jauna šokėja guli prie širdies 
Pasenusio pasaulio. Patefonas 
Per išsibaigusią plokštelę eina 
Šlamėdamas kaip vėjas. O aušra, 
Atplaukusi pro šaltą lango stiklą, 
Nedrąsiai veidrody pasikartoja 
Ir, gesdama lakuotame stalely, 
Ant sienos mato temstančią graviūrą:
Siaurom akim japonų kurtizanę, 
Kuriai suknelėj žydi chrizantemos, 
O jai už nugaros iš gelsvo rūko 
Bešaknis medis auga danguje.


PRIEBLANDA

Nuo apsnigto suoliuko pasikėlei, 
Ant sniego medžių mėlyni šešėliai.

Ir varpas migdo tolumas ramias, 
Ir sklaidos dūmai po dangaus gelmes.

O toj gelmėj pavargęs vėjas skrenda 
Ir gailiai švilpia ir draugų neranda.

Ir tu per sniegą temstantį brendi, 
Ir tu kaip vėjas nieko nerandi.

Norėtum skrist kaip jis, norėtum rėkti, 
Norėtum bėgt, bet neturi kur bėgti.

Ir vien tik rankom nosinę draskai, 
Ir draikos vėjyje žili plaukai.


PILNATIS

Kokios naktys didžiulės, ir žalios, ir kvepiančios būna! 
Upėj spindi kaip peilis šviesa nerami ir skaudi. 
Aš brendu per rasas, pagal ūžiantį, žalią malūną, 
Į tą naktį, kuri nebesutelpa mano širdy.

Ant baltų debesų spinduliai nejudėdami guli, 
Ir į verkiančią tylumą medžiai nuleido šakas. 
Miško vagys ir moterys žiūri į sunkų mėnulį, -
Vagys juokias, o moterys verkdamos laužo rankas.

Aš brendu per rasas, per stiklinį vidurnakčio vyną. 
Liūdesių vaivorykštė pražysta ant mano galvos. 
Skrenda mano Šešėlis į naktį ugningą ir gryną, 
Kaip šešėlis žvaigždės, kaip šešėlis žvaigždės negyvos.

Tokią naktį trapi melancholija žemėje plečias 
Ir virpėdama tirpsta numirusio vaiko šypsniu, 
Ir į žalią mėnulio voratinklį, kabantį medžiuos, 
Krenta širdys išblyškusių ir nelaimingų žmonių.


SNIEGAS

Aš žiūriu į žiemos fotografiją, 
Aš brendu į jos pusnį - gilu, 
Ir klausausi, kaip gieda parapija 
Sidabrinių, šaltų angelų.

Tai ne jie, - tai tik viesulas vielose, 
Tai ne jie, - tai nuo sniego šviesu. 
Tai tik, šąlančią šaką iškėlusi, 
Rėkia eglė metalo balsu.


BEPROČIO ŠOKIS

štai prasideda bepročio šokis:
Abiem rankom smūgis į langą.
O, pasauli, sustok ir juokis
Ir klausykis, kaip stiklas žvanga.

Penktas aukštas - visai neaukštas, 
O ten sukas žemė - žemai, 
O danguj lekia linijos laužtos:
Ima šokti kreivi namai.

O jam skrenda rankos ir kojos,
 O nuo bufeto tyška stiklai. 
Spinduliai kaip žaibai šakojas 
Ir į sieną muša aklai.

Rėmuos ima peizažai žviegti:
Net Van Goghui daros baugu. 
Ritmas pradeda kambarį pliekti 
Nesustojančiu botagu.

Visas butas žvengia ir žvanga. 
Apačioj apmirus minia. 
O dabar - kaip akmuo pro langą, 
Pamėginkit pagaut mane.


PRAEIVIS

Grėsmingi pavasariai griaudžia, 
Ir rudenys rėkia ir rauda, 
Ir vasaros kilimus audžia, 
Ir žiemos skaičiuoja naudą:
Sidabrą. O aš praeinu 
Negaudamas dovanų.

Vaivorykštės virpa ir gęsta,
Ir mirganti dangiška lyra 
Žvaigždynais žaibuodama plazda 
Ir mirštančiais deimantais byra 
Į žemę. O aš praeinu 
Negaudamas dovanų.


LUNATIKAS

Per teatrinį dangų, blogai nutapytą,
Praskrido netikro angelo šešėlis.
Jis atsargiai mosuoja popieriniais sparnais:
Jie silpnai prisiūti, jie gali nutrūkti.

Lavoninėj numirėlis rėkdamas pabunda.
Jis sapnavo chirurgo chalatą ir peilį. 
Seselės kambary vakarykštės rožės 
Byra žuvims ant baltų akių.

Gėlių krautuvėj miega pavasaris. 
Mėsinėj miega raudoni jaučiai. 
Jūreivių sapnuos miega šokėjos. 
Transformatoriuos miega srovė.

Lunatikas eina iš aštunto aukšto 
Per blizgantį, slidų stiklinį siūlą. 
Jam kiaurai pro sielą skrenda peteliškės, 
Ir viena, pavargusi, užmiega jo širdy.


VILTIS

Sunku kovoti su aušra:
Juodi švininiai lietūs lyja 
Mirties krašte, bet ji gera:
Ji dega žėrinčią žariją,

Ir liaujasi sunkus lietus,
Žiedų ir lapų nepakirtęs,
Ir rytas leidžiasi skaudus,
Kaip ledo durklas, - mums į širdis.


ČIURLIONIS

Tarytum ežero dugne nugrimzdęs klonis, 
Kur liūdi žaluma pavargusioj mėlynėj, 
Nutilo sienose žaliuojantis Čiurlionis,
 Ir žiba fosforu vijokliai vandeniniai.

Čia amžiai baigėsi, čionai sustojo laikas, 
Pražydo pasakoj karališki pelėsiai. 
Į pienę miegančią vos gimęs žydras vaikas 
Rankas užsnūdusias pro žalsvą miglą tiesia.

Žvaigždynų soduose, kur sidabrinės lingės 
Beveik nesisupa, kur pumpurai nesprogsta, 
Ant svyrančių šakų linguojas žvaigždės tingios 
Ir mėnesio šviesoj numirusioj prinoksta.

Tylus švytėjimas pražydusios nirvanos 
Sutirpsta rūbuose medūzos krištolinės, 
Ir ūžiančiom gelmėm kartoja Okeanas 
Galingą ilgesį dainuojančios undinės.


TĖVYNĖS VĖJAS

Karališkus kraštus nualinęs, 
Nukritęs žemėn iš dangaus, 
Kaip karštas kirvis kerta kalinius, 
Jis širdį perkerta žmogaus.

Ir štai išauga Odisėjyje 
Kaip kalnas aukštas ilgesys, 
Ir lengvas laivas virpa vėjyje,
Ir erdvės kurtina ausis.

Ugnis, ugnis, ugnis mėlynėje! 
O, vėjų ir ugnies našta!
Krante, po žalio vario pinija, 
Kalipsė miršta užmiršta.

Jos ašaros i smėlį sunkiasi, 
Krūtinėj draskosi druska. 
Ant kriauklių nukrenta apsunkusi, 
Per daug pavargusi ranka.

Jos akyse užgęsta pasaka. 
Ji guli visiškai rami. 
O mylimasis vairą pasuka 
Ir plaukia šiaurės kryptimi.


SUTEMOS

Pablyškęs vakaras, pavirsdamas į miglą,
Iš tylinčio dangaus pro žalsvą lapų stiklą
Į sodą sunkiasi, šlamėdamas žolėj,
Kur verkiančioj šviesoj balčiausi gyvuliai,
Palikę pasakas, klajoja realybėj,
Bijodami, kad tuoj dangaus skliautai beribiai
Užges, ir kailiai jų putodami ištirps,
Ir rankos dieviškos jiems vilnų nenukirps.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page