r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI

STRĖLĖ DANGUJE
[1]


DAINOS GIMIMAS

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, 
Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos,

Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta, 
Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,

Ir skamba medyje melodija tyli, 
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,

Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju 
Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,

Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos 
Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.


PAVASARIS

Dangus sudarė foną lapų, 
Žiedų, ir paukščių, ir šakų, 
Ir parke vėjas krūmą kvapų 
Pagavęs purtė už plaukų,

Ir saulė buvo kaip poetų 
Garbė: ugninga ir sena, -
Turiu rašyt, kad ji spindėtų, 
Kai jau seniai užges diena.


PAPRASTOS DAINOS

Kai aš prisimenu anas dienas, 
Rašau be galo paprastas dainas:

Apie auksinį tėvo gryčios stogą 
Ir apie derlių, gerą arba blogą.

Ten kaip žiedai margavo aviliai, 
Lietus į žemę sunkėsi giliai.

O žmonės gimė, sėjo, pjovė, mirė, 
Juos kirto laikas, o jie kirto girią.

Bet jie žaliavo, kaip ir ta giria, 
Ir jie dainas dainavo vakare,

Pareidami iš lauko į namus, 
Ir švietė jiems saulėlydis ramus,

Ir suko girnas jiems galingas vėjas, 
Vyresnis brolis, jiems padėt atėjęs.


SUGRĮŽIMAS

Pasikalbėjau su dievais
Ir vėl į žemę sugrįžau,
Ir vaikštau skersgatviais kreivais,
Ir vėl eilėraščius rašau.

Danguj saulėlydis geltonas, 
O aš į žemę sugrįžtu, 
Kur groja senas patefonas 
Ir kvepia liepos ties paštu.


SAPNAS

Aš sapnavau peizažą lyg El Greco:
Danguj, žalsvam stikliniam debesy, 
Atsispindėjo kalnas ir šviesi 
Žaibų srovė, - ir nebebuvo nieko,

Kas skirtų žemę nuo dangaus. Many 
Taip pat atsimuša kalnai ir upės, 
Ir supas paukštis, ant šakos nutūpęs, 
Ir plaukia žydros žuvys vandeny

Manosios sielos. Vaikščioju po rojų 
Ir giesmes angelo paskui kartoju.


HOMERO JAUNYSTĖ

Aš gėriau putojantį pieną, 
Aš valgiau nežemišką duoną, 
Žiūrėjau į žėrinčią dieną:
Į žydinčią gėlę raudoną.

Man piemenys grojo vamzdeliais 
Pavėsyje aukšto platano, 
Ir bitės auksiniais indeliais 
Man kvepiantį medų gabeno.

O, kaip man beprotiškai sekės! 
Man vynuogės nokti skubėjo, 
Ir sunkios, įsirpusios kekės 
Laimingos prie lūpų virpėjo.

Su lyra klajodami dviese, 
Mes karą ir kardą giedojom 
Ir vasarą aukštą ir šviesią 
Ir riedančią bangą po kojom.

O žvaigždės, pradėjusios kilti, 
Ant jūros rankas auksines 
Uždėjo ir liepė nutilti, 
Kad ji neprikeltų manęs.


ATRADIMAI

Aš ieškau, nieko nepametęs. 
Randu žodžius, randu rimus. 
Džiaugiuos, kaip geležėlę radęs. 
Aš vaikštau vienas, neramus, 
Neprijaukinamas, kaip katės.


GIRTUOKLIS GRĮŽTA NAMO

Kai tu, šventa šeima, ilsies, 
Girtuoklis vidury nakties 
(Jo klauso liepos ir vežikai 
Ir neužmigę katalikai) 
Dainuoja apie mergeles, 
Ir darželes, ir rūteles.

Jam grindinys kaip ratas sukas, 
Jį stumdo lempų spinduliai, 
Ir mažas auto kaip šuniukas 
Jį puola, lodamas žaliai.

Jis mašinai per snukį duoda:
"Daugiau nebenorėsi lot!" 
Bet auto meta jį į juodą 
Klaną ir pradeda kvatot.

Jis mašinos juokų neboja, 
Klane gulėdamas dainuoja.

Dainuoja apie žirgelius, 
Ir mergelius, ir darželius 
Girtuoklis vidury nakties, 
Kai tamsta, angele, meldies.


LAIŠKAI SAU PAČIAM

Vos liesdamas daiktus ir žmones, 
Aš laikausi pats už savęs 
Ir einu be dangaus malonės 
Per pasaulio gatves.

Ir kažin kur rieda vežikai, 
Ir kažin ką loja šuva, 
Ir kažin ką plėšia plėšikai, 
Ir kažin kam ritas galva.

Mus nelaimės veja, kaip aras 
Veja bėgančią avį laukais. 
Bet nei badas, nei maras, nei karas, 
Nei pragaras mūs nepakeis.

Negaliu nė vienam padėti 
Ir padėti man neprašau. 
Negaliu nežydėt, neliūdėti 
Ir sau laiškus - eiles rašau.


POETAI arba KATASTROFA

Iš mūsų juokias padavėjos 
Ir mėnuo šaiposi kvailai, 
Mums švarko nesiuva siuvėjas, 
Mūs nemaitina angelai.

Mums tik vidurnakčio mergaitės 
Pamoja gęstančioj šviesoj, 
Ir blyškios žolės, kaip našlaitės, 
Pravirksta vakaro rasoj.

Žvaigždes skaičiuojam kiaurą dieną, 
O naktį geriam su velniais 
Ir kreivą restorano sieną 
Išrašom posakiais švelniais, -

Ir kaip žarijos žėri strofos 
Tarp peteliškių ir gėlių, 
Bet nieks nemato katastrofos, 
Kuri ateina iš eilių:

Per sieną švilpia karštas vėjas, 
Ir ima degt apmušalai, 
Ir bėga baltos padavėjos, 
Ir gieda kėdės ir stalai.

Ugningos vėliavos iškeltos, 
Mirtis įeina į namus, 
Pro langus meta dūmus, baldus, 
Riksmus, beprotiškus klyksmus.

Į juodą naktį sminga peilis 
Raudonas. Skraido pelenai. 
Gaisrų pašvaistėj gimsta eilės 
Ir miršta žmonės ir namai.


APOLONAS

Jo profilis skaudus ir plonas 
Kaip kardo ašmens. Neseniai 
Čionai praėjo Apolonas, 
Ir pasiliko amžinai

Stiklinis jojo lyros aidas 
Erdvėj baimingų kambarių 
Ir šaltas marmurinis veidas 
Žiaurioj nakty, ir aš turiu 
Dainuot pavargusias, sena
s Numirusių žmonių dainas.

Danguj kryžiuojas kregždės greitos, 
Miškely šoka linksmos fleitos, 
Ir saulė skambantį peizažą 
Rausvai kaip moterį nudažo, 
O aš turiu dainuot senas 
Numirusių žmonių dainas.


STRĖLĖ DANGUJE

Aš - kaip strėlė, kurią paleido vaikas
\ baltą obelį žaliam pajūry,
Ir debesis žiedų, tarytum gulbė,
Mirgėdamas į bangą nusileido,
Ir stebis vaikas ir negali putų
Atskirti nuo žiedų.

Aš - kaip strėlė, kurią stiprus ir jaunas 
Medžiotojas į praskrendantį arą 
Paleido, bet į paukštį nepataikė 
Ir sužeidė didžiulę seną saulę 
Ir visą vakarą krauju užpylė, 
Ir numirė diena.

Aš - kaip strėlė, kurią netekęs proto 
Kareivis priešo apsuptoj tvirtovėj
 Paleido naktį į galingą dangų 
Prašyt pagalbos, bet, neradus Dievo, 
Strėlė klajoja tarp šaltų žvaigždynų, 
Nedrįsdama sugrįžt.


MANDOLINOS

O, kaip tos mandolinos duoda, 
Pabirę lapuose laibais 
Liepsnų liežuviais, naktį juodą 
Suskaldę skambančiais žaibais!

Ir nei tėvų, nei motinų neklausančios merginos 
Per naktį klauso lig aušros, kaip skamba mandolinos.

Tarp mandolinų vaikšto vėjas 
Ir čiulba debesys žali, 
Ir melodingos bangos liejas 
Šiltoj, dainuojančioj šaly.

Nebijoki, mandolinos mūsų nesuras, 
Nebijoki, mandolinos nieko nesupras.

O mandolinose - patrakęs 
Sinjoras: durklas ir širdis. 
Ir dega akys, tartum žvakės, 
Ir skuba meilė ir mirtis.

O, kaip tu drebi, o, kaip tu glaudies, 
Skambant mandolinoms vidury nakties.


JŪRININKO IŠKELIAVIMAS

Šlama vienišos liepos nakty be krantų. 
Jauną mėnesį uždengia tavo plaukai. 
Aš laikaus už tavęs. Aš į laimę krentu 
Kaip į jūrą. Tu šiandien kaip upė plaukei

Pas mane ir dabar apie mirusią motiną 
Man kalbi, apie vyturius ir langines 
Ir atbėgančiam spinduliui pradedi moti, 
Kad sustotų, ir virpančia ir stikline

Pavirsti. Kad nedūžtum, tau debesį minkštą 
Kloja geras gegužis. Geltona žvaigždė 
Gvazdikais ir pasakom kvepia ir miršta. 
Jau inkaras kyla. Neverk, sudie.


NAKTINIS PASIMATYMAS

Šlapioj žolėj prabėgo fortepijonas. 
Akordų smūgiai nukrėtė rasas. 
Šlamėjimą girdėjo šventas Jonas, 
Tvankiems šilkams nuskridus į dausas.

Kapuos kvepėjo vos numiręs šienas. 
Jame klajojo lepūs kvėpalai 
Moters. Nuo debesio lelijų pienas 
Tekėjo žemėn, ir vėlai

Išgirdę muziką, kuri nutilo, 
Jie nusigando vienumos, -
O ji kaip juodas potvynis pakilo 
Iš begalinės gilumos.


KINO KRONIKA

Staiga susitiko jų rankos, 
Ir keliai abiem suvirpėjo. 
Ekrane dundėjo patrankos 
Ir dūmai virš lauko kabėjo.

Staiga susitiko jų akys, 
Tamsoj prasivėrė plačiau, 
Ir nieko jisai nepasakė, 
Ir ji nepasakė. Tačiau

Į salę mirtis įvažiavo, 
Ir numirė visa, tik juodu 
Žiūrėjo, virpėjo, alsavo 
Tuo oru ugningu ir juodu,

Kur angelas pūtė trimitą, 
Kurs drebino aukštus skliautus, 
Ir žvaigždės virpėdamos krito 
Ant jų - kaip auksinis lietus.


MERGAITĖ BĖGA Į MŠKĄ

Pavasaris, per veidą mušdamas 
Visiems, kurie nenori keltis, 
Kaip garvežys per mišką ūždamas, 
Per upę plaukdamas kaip valtis,

Pavirsta kaime į lakštingalą. 
Ją mėnuo sveikina geltonas. 
O ji nakties auksinį inkilą 
Suvirpina sidabro tonais.

Ji gieda žaliose šakelėse, 
Jos balsas veržiasi į klėtį, 
O klėtyje mergaitė keliasi, 
Nebegalėdama gulėti.

Išeina. Eina mėnesienoje, 
Žėrėdama žaliais plaukais, 
O jos šešėlis plaukia sienoje 
Ir lūžta, bėgdamas laukais.

Pelėda girioje kvatojasi, 
Berželiai šviečia žalumu. 
Mergaitė, ligi šiol bijojusi, 
Dabar bučiuoja su džiaugsmu.


UNDINĖS

Koksai lieknumas tų žalių 
Bangoj linguojančių žolių!

Miškų bedugniai ežerai, 
Undinių tylūs kambariai.

Žali miškai, žali takai, 
Ir žalios akys, ir plaukai.

Pamoja tirpstančiam stikle 
Ranka nežemiškai žalia,

Tyliai nuaidi vandeny 
Daina liūdna, daina švelni, 
Ir tu į vandenį eini.

Ir plakas ratai, ratai, ratai, 
Ir eina metai, metai, metai..

Miškų bedugniai ežerai, 
Nieks nesuras tavęs, tikrai.


NEIŠTIKIMAS MYLIMASIS

Aukso žiedas nuo baltų rankelių 
Į lelijos žiedą nuriedėjo, 
Ir naktis atsiklaupė ant kelių, 
Ir žaibai šaltais kardais pradėjo

Kirsti miestą, kur jisai gyveno 
(Bet jis buvo jau seniai pabėgęs). 
Ir elektra rėkdama sroveno 
Per įkaitusius nuo ratų bėgius.


PAVASARIO TVANAS

O, parkų ir moterų grožis, 
O, vienišos akys vėlyvos! 
Žarijų prižėrusios rožės, 
Pridrėbusios putų alyvos!

Balandžiai į naktį nuskrido, 
Į naktį vanduo nuriedėjo, 
Ir parkas į naktį įkrito, 
O ji ant suoliuko sėdėjo.

Mėnulis sapnus išdalino, 
Sargams ir alyvoms pamojo, 
Ir sargas vartus užrakino, 
Ir viską alyvos užklojo.

Ir mes į pavasarį tirštą 
Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną, 
Kur medžiai ir debesys tirpsta, 
Kur paukščiai ir vėjai gyvena,

Ir skrenda sietynai, ir puošias 
Žėrėjimu skliautas vėlyvas, 
Ir dega žarijomis rožės, 
Ir putomis drimba alyvos.


ŠVENTĖ PARKE

Šitas klumpantis muzikos ritmas, 
Ir lengva lyg pūkelis širdis, 
Lyg pūkelis, kurs sukasi skrisdamas, 
Ir nežinoma ateitis.

Linksmas vynas putoja ir laistos, 
Plaukia balsas, švelnus ir gilus. 
O žvaigždžių neužgyjančios žaizdos 
Pro pavasarį žiūri į mus.

Mes nuklystam į juodas alėjas, 
Į pražydusių medžių kvapus, 
Kur mėnulis liūdėdamas liejas -
Kaip aliejus - į liepų lapus.


KORNELIJA

Jaunutė ragana vardu Kornelija, 
Į savo raudonus kaip lapė plaukus 
Įsegusi žalią, mirgančią žvaigždę, 
Joja ant žaibo ties drebančia jūra.

Ir, paėmusi rykštę, bjauri Kornelija 
Pradeda pliekti jūrai per veidą, 
Ir vanduo - kaip eržilas, užuodęs kraują, 
Kriokia ir žvengdamas šoka į viršų.

Ir, vaikiškai kvatodama, žiūri Kornelija, 
Kaip bangos užkloja žvejus ir valtis, 
O našlės ir našlaičiai pajūrio kaimuos 
Šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą.

Ir, pasukus į krantą, žiauri Kornelija 
Nujoja obelų viršūnėm, 
Ir obuoliai, rausvi kaip kūdikiai, 
Žemėj sudužę baisiai klykia.

O nakčiai sutemus, graži Kornelija 
Seka naktigonėn jojančius bernus 
Ir, išsirinkus visų stipriausiąjį, 
Pakloja paparčiuos raudonus plaukus.


PIRMOJI NAKTIS

Kiekvienas tavo plaukas kaip žvaigždė, 
Man pro pirštus tekėdamas, mirgėjo, 
Ir kaip auksinė didelė katė 
Per krūmus mėnuo į medžioklę ėjo.

Ką sakė nesuprantami kvapai, 
Mums nemokėjo spinduliai išversti. 
Užmerkusi akis, tu nusilpai, 
Ir tavo angelas pradėjo verkti.


KRAUTUVĖLĖS PADAVĖJA

Mergaitės veidu teka ašaros:
Mylėjo, prisiekė, nerašo.
Negalima grąžinti vasaros,
Ir ji rankas ant slenksčio grąžo.

Sugriuvo pilys, mirė pasakos. 
Miestelis rudeniu patvinęs. 
O krautuvėje - virvės, pasagos 
Ir vinys, vinys, vinys, vinys.


MALDA Į BLONDINĘ

Blondine angele, palik raštelį mamai, 
Kad grįši tik rytoj, ir pas mane ateik 
Į smuklę ūžiančią ir išrišimą dramai,
Ramiai šypsodama, vidunaktį suteik.

Žiūrėki: vakaras nutildė šaltus vėjus,
Ir žvaigždės didelės į tavo langines
Kaip paukščiai beldžiasi, ir gelstančios alėjos
Maldauja verkdamos pasigailėt manęs.

O tu į operą renkiesi tualetą, -
Sprogdina veidrodį banga skambių šilkų, -
Ir, galvą žydinčią pasukusi iš lėto, 
Gėriesi liemeniu ir debesiu plaukų.

Blondine kūdiki, numesk šilkinę suknią 
Ir spindinčiais plaukais, kaip angelas sapne, 
Pro stogą nusileisk į šitą liūdną smuklę 
Ir lempas užgesink ir nuramink mane.


ORO PAŠTAS

Iš voko mėlyno - tavų akių spalvos -
Išskrido lapas, baltas, tartum siela tavo.
(O anuomet dangus užgeso ant kalvos 
Ir debesys nakvoti nutūpė ant klevo.

Tu kažką pasakei, aš kažką pasakiau -
Už dangų miegantį, už vakarą tykiau.)

O, koks vanduo platus, kokia naktis gili! 
O tu nemoki skrist ir plaukti negali.
Aš nieko nesakau, tu nieko nesakai, 
Tiktai kaip sniegas byra iš dangaus laiškai.


MOTERIS PRIEŠ VEIDRODĮ

Moterie akimis kaip undinės
Ir plaukais purienų spalvos, 
Pažiūrėk: spindulys paskutinis 
Dreba sienoj virš tavo galvos.

Nors žinai, kad jau niekas negali 
Atsitikti, žibuokles segi 
Prie širdies ir dediesi vualį 
Ir veidrody veidą seki.

O po veidrodį draikosi dūmas, 
Tyliai šlama tamsus kambarys, 
Tyliai šaukia akių mėlynumas, 
Kad sugrįžtų, tačiau nesugrįš.

Tartum medžio raižytojas, laikas 
Tau ant veido išraižė metus, 
Tavo silpstančios rankos laikos 
Už jaunystės, saldžios kaip medus.

Kai buvai devyniolikos metų, 
Nenorėjai skaityti eilių:
Aklos deivės parke nemato 
Spindulių, žiedų ir žolių.

O dabar, tamsumoj pasirėmus, 
Savo gęstančius plaukus draikai, 
Ir tik mano eilėraščių rėmuos 
Dega tavo jaunystės plaukai.


GĖLĖ IR VĖJAS

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj, 
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė "tuoj", -
Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam, 
Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.

Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietų
Ir saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,
Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvos
Ir trankės klausinėdamos, kurios ji bus spalvos.

Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera, 
Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara, -
Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tą 
Lingavo vėjas šaukdamas: "Balta, balta, balta!"


SIDABRINIAI LIETŪS LYJA

Begaliniai, sidabriniai, 
Krištoliniai lietūs lyja, 
Laisto rūtą, laisto mėtą, 
Laisto rožę ir leliją.

Laumė juostą pakabina 
Kaip vainiką - danguje. 
Veršis šokdamas mėgina 
Nuo dangaus nutraukti ją.

Piemenėliai, į miškus, 
Į lankas ir į laukus 
Bėkit, rėkit ir dainuokit, 
Su jaunom karvytėm šokit, 
Su lakštingalom giedokit:
Jau pavasaris pas mus!


KAŠTANAS PRADEDA ŽYDĖT

Velniop nueina aukštas menas, 
Ir nebegalima liūdėt, 
Kada pavasarį kaštanas 
Už lango pradeda žydėt.

Jis verčia lyti karštą lietų 
Ir pūsti vėjus iš pietų, 
Jis žydi taip, kad išsilietų 
Kaip upės širdys iš krantų,

Kad nuo stalų nulėktų knygos, 
Kad alptų tvankūs vakarai, 
Kad imtų siausti tokios ligos, 
Kurių nežino daktarai,

Kad viskas degtų ir putotų, 
Kad paukščiai švilptų, kol užkims, 
Kad naktį motinos raudotų, 
Namo negrįžtant dukterims...

O medžiuos dega tylios žvakės -
Baltuos žieduos rausvi taškai, -
Ir pareini namo apakęs, 
Ir plunksna rašalą taškai.



r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page