r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI

ŽIEMOS DAINA
[2]


DOVANOS

Koks stebuklingas palikimas! 
Koksai nepaprastas likimas! 
Man mūzos neša dovanų -
Neišsipildančių sapnų, 
Neišsibaigiančių troškimų, 
Ir vandenyno balsą kimų, 
Ir laimę, - ji dar neatėjo, -
Ir laivo burę, pilną vėjo.


LIGONINĖS PARKE

Pro ligoninės langą chloroformas
Iš sudužusio butelio teka
Į vakaro sodą,
Ir užmiega topoliui kojos,
Ir jo rankos sapne paklysta.

O radastų žiedų taurelės 
Gaudo orą tarytum žuvys, -
Krūmas krūpteli ir pasvyra, 
Dar kabinas šakom į žemą 
Debesį ir susmunka.

O lakštingala nebegali 
Iki trijų suskaičiuoti:
Trečioj trelėj melodija pakrinka, 
Į geltoną tvenkinį krinta, 
Ir iš karto sodas nušvinta:

Aš degu vaškine grabnyčia 
Prie savo kabančio karsto 
Ir plaukiu į bedugnę dėžę. 
O bokštelyje vėjo rodyklė 
Paklaikusi blaškos ir girgžda 
Chloroformui nuvyti maldas 
Už radastą, lakštingalą, topolį 
Ir, užmiršusi mano vardą, 
Isteriškai sukas ir cypia 
Ir paspringsta.


ATSIMINIMAI

Mes kalbėjom apie žiemą, nors žiemos seniai nebuvo, 
Mes kalbėjom apie lietų (o lietus seniai išdžiūvo), 
Mes kalbėjom apie meilę, - apie tą, kurios nėra, 
Ir žiūrėjom, kaip bokaluos lūžo gęstanti aušra.


STATULA EINA PASIVAIKŠČIOTI

Herojaus statula, pavargusi, 
Danguj stovėti nebenori, -
Ji žengia žemėn užsimerkusi 
Ir neša žalvarinį svorį

Akmens gatve, ir drumstos ašaros 
Seniems namams per skruostus ritas, 
Ir siaubas, juodas tartum rašalas, 
Patvinsta, ir užgęsta rytas.

O vyskupas ir gubernatorius 
Kareivių ir maldų neranda, 
Ir tik per aikštę nimfos keturios, 
Paminklo palydovės, skrenda

Ir moja žemei. O jisai,
Kaip reikiant vaikščiot neišmokęs,
Sugriauna gatvę ištisai.
Ir tyla mirštančių balsai,
Ir tiktai mažas vaikas juokias.


POETAI ROMANTIKAI

Melsvą rožių bukietą ant stalo 
Vakaras pastatė ir pripylė 
Rausvo vyno klevui į bokalą 
Ir rasom aptaškė žolę tylią.

Ir ištirpo sodai tartum sniegas, 
Ir poetai soduose ištirpo. 
Jiems užliejo širdį šiltas miegas, 
Kur eilėraščiai kaip vaisiai sirpo.

Noko kriaušės, obuoliai ir vyšnios, 
Rožių kvapas ant šakelių supos, 
Svaigo spalvos vakaro neryškios, 
Migo vyno paragavę lūpos.

O poetai plunksnas pasidažė 
Į upelį, kurs per dangų bėgo, 
Ir sidabro rašalu parašė 
Šnerančią poemą apie miegą.


ŽODIS

Jie kirviu sukapojo žodį, 
Užrakino vario raktu, 
O jis mūro akmenį skrodė 
Nemirtingo žingsnio taktu.

Prieš jį puolė javai ant kelių 
Ir nutilo paukščiai, kada 
Jis aidėjo aklų trobelių 
Sidabrinės dainos gaida.

Jį už ančio nešėsi vaikas 
Vakarų aušros ramume, 
Jį augino didelis Laikas 
Šaknimis po gruodžio žeme.

Saulė pramušė plutą švino, 
Sultys ėmė ūžt kaip kadais, 
Šakomis padangę užtvino 
Ir užpylė žemę žiedais.


SAULĖLYDIS

Sumaišęs vėją su vynu, 
Išgėręs, gatvėmis einu, 
Ieškodamas lengvos širdies, 
Linksmos, karališkos mirties.

Į dangų bėga kaminai, 
Per dangų nuskrenda varnai, 
Veidai dainuojančių draugų, 
Drugiai iš moterų plaukų.

Padangė liejasi variu, 
Aš orą degantį geriu, 
Man graso peiliai žiburių, 
Aš jokio ginklo neturiu.

Aš ieškau šypsančios mirties. 
Kas rojun kelią man nuties, 
Ateiti laimei įsakys, 
Užmerks nustebusias akis?


FLEITA

Bacho fleita gieda apie mirtį 
Kaip apie pavasarį - ramiai. 
Dėkis daiktus. Tenka atsiskirti. 
Tu be reikalo gimei.

Nesidėk daiktų, nes jie palieka. 
Fleita čiulba vis linksmiau 
Apie mirtį, apie dangų, apie nieką, 
Apie laimę, kad be reikalo gimiau.


ARLEKINO MIRTIS

Fioletinis arlekinas 
Plaukia vakaro debesy. 
Žemėn liejas dangus kaip vynas 
Ir daina liūdna ir šviesi.

Nuo garsų jo graudžios gitaros 
Lūžta trapūs kūnai žolių, 
Ir pasaulis ledinis daros, 
Ir aš pats kvėpuot negaliu.

Mes išgirstam atūžiant mirtį, 
O jis dedasi negirdįs, 
Ir jam meta tiesiai į širdį 
Skambią ietį greita mirtis.

Žemėn teka kraujas ir vynas, 
Žemėj rauda medžiai visi:
Fioletinis arlekinas 
Miršta gęstančiam debesy.


AUDRA

Liūdnų miškų rūstus kirtėjas, 
Į juodą girią šoka vėjas, 
Ir krenta lapai ir lašai, 
O tu eilėraštį rašai.

Ir skamba šakos tartum stygos, 
Ir maišos miško senos knygos, 
Per dangų liejasi dažai, 
Ir tu eilėraštį rašai,

Kad jūroj skęsta baltos burės, 
Kad plyšta debesų kepurės, -
Bet tau to vėjo per mažai, 
Ir tu eilėraštį rašai:

Nuo tavo kirčių siunta vėjas, 
Ir tau dangus vulkanais liejas, 
Ir dega girios ir laukai, 
Kuriems tu žūti įsakai.


NEMIRTINGUMAS

Tu gyvenai, tu vaikščiojai kadais
Po žiaurią žemę su skambiais skliautais
Ir nuėjai atgal, iš kur atėjęs,
Ir tavo kapą lanko aklas vėjas
Arba lietus. Ir tu girdi: nauja
Rūsti sonata bėga lietuje,
Ir tu drebi, tu nori užrašyti,
Bet nedrįsti net popieriaus prašyti,
Nes mirusiems įsakoma gulėti,
Nes jie privalo amžinai tylėti.


VAKARAS  NEAPOLY

Prisigėręs Lacrimae Christi, 
Jis išeina ir ima kristi. 
Vėjas vaikšto dangaus gelmėm, 
Aptaškytom rausvom dėmėm.

O bella Napoli!

Jis Venerai puola ant kaklo, 
Jis užmiršo amore sacro. 
Rausvos lūpos, rausvi laivai, 
Ir vulkanas rūksta rausvai.

O amore profano!

Jis mėgina keltis ir griūna. 
Rankos glosto dievišką kūną. 
Pro erškėčius ir pro vinis 
Tyliai liejas rausva ugnis.

O amore sacro e profano!


KELIONĖS PATARIMAI

Išsemk lig dugno šimtą šulinių, 
Papjauki bandą jaučių plačiaragių, 
Sušluoki miltus iš visų malūnų 
Ir susikrauki visa tai į laivą. 
Draugų drąsiausių būrį pasirink 
Ir dešimt metų plauki per marias 
Pradžioj pietų šalin, paskui į rytus.

Kai iš vandens Juodų Erelių krantas 
Išners, paruošk strėles, lankus ir ietis, 
Nes tie didžiuliai paukščiai puola laivą 
Ir įgulą išgrobsto. O Gigantų 
Priplaukęs šalį, suk toliau nuo žemės:
Jie nuo kalnų uolas į jūrą mėto 
Ir daug laivų yra padovanoję 
Žuvų vaikams žaislelių vietoj.

					Jeigu 
Laimingai seksis, pagaliau atplauksi 
Į Amžino Pavasario salas. 
Tos dvynės salos guli vandeny, 
Kaip seserys susikabinę rankom, 
Ir spindi saulėj vaisiais ir gėlėm.

Ten imki šilką, perlus, dramblio kaulą, 
Ugningais kūnais moteris, kad kelias 
Atgal atrodytų trumpesnis, tik 
Nelieski melsvo katino ir žydro 
Mėnulio, kuris kaba taip žemai, 
Kad jį beveik gali pasiekt nuo stogo. 
Nes katinas ir mėnuo - tų salų 
Dievai, - kas juos norėtų grobti, žūtų. 
Jie vienas kitą myli: kiaurą naktį 
Mėnulis, katinui medžiojant, šviečia, 
Parodo jam peles ir paukštelius, 
Ir tas jų prisiėda ligi sočiai. 
O brėkštant rytui, katinas, įlipęs 
Į aukštą medį, mėnesį užmigdo 
Niurnėjimu švelniausiu ir paskui, 
Kad niekas jo nesutrukdytų, saugo.

O žmonėmis, kaip ir visi dievai, 
Jie nesirūpina, - jie baisiai skuba 
Ir patys vos suspėja apsidirbti.


POETUI

Kaip saulė gęstančiame kosmose, 
Pajuodusių žvaigždžių pavėsy, -
Taip tu palikusiuose posmuose 
Ramus ir vienišas stovėsi.

Planetos painiosis voratinkly, 
Prieš mirtį zyzdamos kaip musės, 
Ir tu, kurs amžinybe netiki, 
Ir tavo veikalas, uždusęs, 
Įšals leduos.


AKMENĖJIMAS

Nežinau, mergina ar kolona, -
Tamsumoj negalėjau atskirti, 
Bet jutau jos liemenį ploną 
Ir girdėjau negyvą širdį.

Iš dangaus nusileido balandis 
Ir, nutūpęs ant mirusios rankos, 
Virto akmeniu ir nusigandęs 
Matė, kaip marmuro bangos 
Užlieja erdvę ir laiką, 
Ir pats Dievas jų nesulaiko.


ADOMAS IR IEVA MŪSŲ LAIKAIS

Ima švisti pasaulis blogas, 
Jam per veidą liejas aušra, 
Triumfuojanti kaip teologas, 
Kurs įrodė, kad Dievas yra.

Saulė eina per žalią pievą, 
Jos auksinį žingsnį girdžiu, 
Šiltas vėjas šukuoja Ievą 
Po pražydusiu ievos medžiu.

Spinduliai per bangas nuslysta, 
Purpurinė šoka aušra, 
Triumfuojanti kaip ateistas, 
Kurs įrodė, kad Dievo nėra.

Drąsios burės į ugnį skrenda, 
Jų nakties tamsa nepavys. 
O Adomas lipa į krantą 
Ir pas Ievą neša žuvis.


ERDVĖ IR LAIKAS

Kaip vaiduokių laivo kapitonui, 
Kaip medūzai, mirštančiai ant kranto, 
Man prailgsta lėtas žemės laikas. 
O sena erdvė akim ledinėm 
Seka liūdintį mane.

VENEROS GIMIMAS

    Žaibas muša į okeaną, įtūžusi banga meta ją iš gelmių į krantą, ir jinai stovi ligi kelių vandeny, visa aplipusi dumblu, apraizgyta lašančiais žolių tinklais. Maži krabai bėga jos kūnu žemyn, jūros žvaigždės ir jūros ežiai krenta jai nuo galvos ir pečių, grįždami į savo drėgną tėvynę. Iškėlusi rankas, ji trinasi smėliu apneštas akis, kurios dar tebemato koralų ir vandens anemonų girias, elektros žuvis ir nutekančių formų, švelniausių spalvų gyvūnus: gelmių plėšikus, apsimetusius rojaus gėlėm.
    Žaibas muša i žvejų kaimelį, prisiglaudusį tarp uolų, kelios lūšnos nuvirsta į jūrą, - jai nebėra ko bijoti: dangus sunaikino jos gėdingo gimimo liudininkus. Debesis nusileidžia žemyn, kietom srovėm nuplauna dumblą nuo jos kūno, kuris sušvyti perlamutro vaivorykštėm besileidžiančios saulės šviesoj. Išsilijęs, jis pridengia ją permatoma skraiste, ir jinai, atsargiai kvėpuodama neįprastai aštriu žemės oru, šypsodamasi sau pačiai, eina pajūriu į artimiausią smuklę, kur dar Šiąnakt su pravažiuojančiu pirkliu pradės savo linksmą ir purviną, begalinių triumfų kupiną žemės gyvenimą.

BALIUS

    Jau po vidurnakčio, baliui pasiekus isterišką įkarštį, kai kavalieriai pradeda taršyti džiaugsmingai cypiančioms damoms plaukus, ir poros, nugalėdamos abejingos fizikos dėsnius, staigiais posūkiais ima kilti aukštyn, o tavęs jau nebeklauso atmintis, ir tu nebežinai, ką turėjai būtinai prisiminti, o šokėjų rankos ir kojos ima plaukti kas sau ramioj ir permatomoj migloj, kandeliabrai lubose ima tįsti ir virsta siūbuojančiom šviesos spiralėm, kurios sulūžta aštriais kampais, - salė pradeda klykti, perrėkdama plyštančio orkestro juodų žaibų trenksmą, ir pasidaro visiškai tamsu, ir tu prisimeni fioletinį žuvusio kareivio veidą (kovos dar tebevyko vakarų Berlyne), - o vėjas supa vienintelį visame kosmose žiburį ir beria tau į akis smulkų lietų ir sausai šlamančius neįžiūrimo medžio lapus.

VEIDRODŽIO DARBAI

    Vidunakčiui atėjus, veidrodžiai pradeda dirbti. Rudens naktis ilga, stiklai iš senatvės padūmavę ir tingūs, iki dienos toli, ir jiems nėra kur skubėti. Pirmasis palinksta, ir jame ne iš karto atsimuša gulintis ant kilimo su juoda dėme smilkiny, ir veidrodis iš lėto paduoda jį kitam, o tasai jį perlieja į sekantį, ir taip jie dirba ligi pat aušros, kol paskutiniajame belieka vien tik tamsi dėmė, bet ir ši pagaliau išnyksta.
    Ir tuomet visame mieste miegantieji sapnuoja, kad jie gimsta ir vis negali gimti ir dūsta siauruos koridoriuos ir krenta į tarpeklius, kurių dugne blaškosi jie patys, - jie užsimuš ir užmuš tuos ten apačioj ir rėkia ir negali išrėkti ir pabunda, prakaito išpilti, ir girdi silpstantį varpo dūžį, nutįsusį į drėgnos vatos prikimštą, liguistą lapkričio rytą.

ATOGRĄŽŲ PLAŠTAKĖ

    Atvirai nepadoria, kilpom svyrinėjančia linija, tyčia nesumegzdama plyštančių vaivorykščių salto mortale, jinai lekia stangriu vidudienio oru - į meilės nuotykį, kurio niekuomet nebus tame riebiame, įkaitusiame sode: savo trijų dienų gyvenime ji niekad nesusiras tokio pat begėdiškai margo, tiek pat lengvabūdiško partnerio.
    Einąs alėja vienuolis prisidengia skrybėle akis. Siaubo pagauta siuvėja žiūri į spiegiantį karminą, į tyškančią mėlynę, į oranžinius ruožus plevenančiuos paleistuvės sparnuos. Nėra prasmės prikalbinėti ją pakeisti gyvenimą arba suknelę: ji tėra skrendanti kirmėlė.

PERSISKYRIMAS

    Šešėlis lengvas ir skaidrus, jau nebeįžiūrimas, neliesdamas vandens įėjo į valtį, ir statulai krante pasirodė, kad valtis pati atsirišo ir tuščia nuplaukė nurimusia upe į bekraštę rudenio dieną. Tada statula, nusilaužusi šaką, užsidengė veidą ir ėmė lėtai grimzti į žemę, ir netrukus pakrantės smėly beliko vien tik šaka, - gulėti ir vysti abejingoj rudenio šviesoj.

FIZINIS REIŠKINYS

    Gulėdama naktyje, kuri savo atkakliu švelnumu sunaikina lovą, kambarį, visą pasaulį, o ją pačią surakina šarvais, kaip drėgną, tobulai besielę austrę, ji prisimena ne šnibždesį, ne rankas, ne kūno svorį, ne svetimą karštį savyje, o save pačią, pavirtusią į seriją elektromagnetinių bangų, virpančių jau nesamoj erdvėj, betikslių, beprasmiškai džiaugsmingų.

LOTOFAGŲ ŠALIS

    Neatsargios auklės seka jiems lopšy pasakas apie saldžiąjią Lotofagų šalį, ir jie vaikystę praleidžia kaip sapne, laukdami valandos, kada galės leistis į tolimą kelionę.
    Kaip lopšys supa juos laivas švelniose nereidžių rankose (dievai palankūs tokioms kelionėms), ir kaip lopšiai linguoja kupranugariai, eidami nuo oazės prie oazės.
    Pasiekę Lotofagų šalį, jie ima valgyti lotoso vaisius ir tuojau pat pasisotina, bet nesiliauja valgę ir netrukus užmiršta tėvynę. Ir, išbuvę Lotoso krašte šimtą ar tūkstantį metų (saulė ten niekad nesileidžia, ir ten niekas neskaičiuoja laiko), jie pasenę nusilpsta ir nebepakelia rankų vaisiams nuskinti ir šalia lotosų krenta ant smėlio.
    Lotofagai išneša juos iš lotoso girių ir paguldo mirštančius saulėj, ir jie vos girdimai rėkia, bado ir troškulio draskomi, ir niekad nemiršta (saulė niekad: nesileidžia Lotofagų krašte, ir ten niekas neskaičiuoja laiko).

GAISRAS PANOPTIKUME

    Užsidėjęs akinius, senis sargas muziejaus rūsy skaito pasaką apie auksinį paukštį, kylantį naktimis iš lobio, užkasto pamirštuos kapuos. Knyga ir pypkė iškrenta jam iš rankų, ir paukštis, įskridęs į jo sapną, leidžiasi žemyn ir, skambėdamas kaip arfa, pabyra po rūsį aukso pinigais.
    Oranžinės gaisro rankos, išnėrusios iš palovio, užima seniui burną, jis mėgina pakilti ir krenta nesurikęs, ir, lėtai plaukdamos aukštyn, jos minkštais smūgiais pramuša lubas ir pianisto pirštų greitumu perbėga per pirmojo aukšto salę.
    Vaškinių figūrų veidai ima tekėti žemyn, kaip siurrealistų paveiksluose, ir garsus poetas, kuris gyvas būdamas negalėjo pakęsti moterų artumo, mato, kaip tirpstančiu biustu karaliaus meilužė, lūždama per liemenį, vis didėjančiu greičiu linksta į jį. Suspiegęs pomirtiniu balsu, jisai su siaubo grimasa krenta jai į glėbį, - ir, išplaukę iš degančių rūbų, juodu tingiai susilieja ištirpusio vaško klane.

TRAGIŠKA KAUKĖ

    Tragiška kaukė guli penkiasdešimt trečioj salėj, graikiškų vazių skyriuje, ir elektrinė saulė, krisdama nuo lubų, ištyška jos vitrinos stikle.
    Vazėse herojai, centaurai ir amazonės kaunasi ietimis ir kardais. Visos Graikijos ir visų jos salų taurės, vazės ir katilai, statinės ir rezervuarai, visas tas molis, auksas, varis, medis ir marmuras nebūtų sutalpinę savyje kraujo, kuris taip gausiai ir greitai tekėjo begaliniuose Graikijos karuose.
    Orfėjus, pakėlęs ramų veidą į žvaigždyną, skambina lyra ir gieda, o keturi kareiviai, užmiršę savo paskirtį - žudyti, atsirėmę į ietis, klausosi jo giesmės. (Graikiško užrašo raidės, kabančios virš Orfėjaus galvos, žiba kaip žvaigždės tamsiame vazės fone.)
    Pro dainiaus giesmę, pro girtų menadų spiralėm švilpiantį šokį, pro riksmą žmogaus, gyvačių geliamo į galvą ir į kulnis, pro karo žirgų kanopų bildėjimą tragiška kaukė, - suraukusi kaktą, nuleistais lūpų kampais, su herojiško skausmo stilizuota akmenine grimasa stengiasi prisiminti tragedijos choro žodžius, kurių klausėsi tikra saulė, sustojusi danguje, ir penkiolika tūkstančių žiūrovų akmeniniame amfiteatre:
    Tu buvai jaunas, gražus ir baisus kaip dievas,
    Tavo žaizdos gijo lengvai ir greitai,
    O tavo priešai krito nuo tavo smūgių.
    Jų šešėliai raudodami grūdos prie pragaro vartų,
    Laukė savo eilės, išsyk negalėjo sueiti,
    Keikė tą dieną, kai kardą valdyt išmoko.

DEGAS

    Oranžinės saulėlydžio srovės suplėšo debesį ir aptaško muziejaus parko žalumą degančiais taškais. Atsigręžęs nuo lango, aš žiūriu į pasakišką Degas fotelį, putojantį oranžinėm ir žaliom dėmėm. Jis turėtų stovėti danguje, apsaugotas aukso grandinėm, idant kuris iš dievų per klaidą nesumanytų į jį atsisėsti.

KANTRYBĖ

    Žemės veidas susiraukšlėjo kalnynais, akmuo užčiaupė liepsnojančias bumas paskutiniams lavos fontanams.
    Marmuras gulėjo ir laukė.
    Pirmieji koralai išaugo jūrų dugne, ir po šimto milijonų metų pro jų tolimus palikuonis praplaukė pirmosios žuvys.
    Marmuras gulėjo ir laukė.
    Begarsiai vabzdžiai, dar neišmokę dainuoti, ropojo medžių kamienais kažkur į viršų - ten, iš kur plūdo šviesa ir šilima.
    Pirmasis paukštis nerangiai pakilo nuo žemės ir, sumaišęs sparnų judesius, apsivertė ore ir klykdamas nukrito į pelkę.
    Marmuras gulėjo ir laukė.
    Kailiais apsikarstęs žmogus bailiai prislinko prie šokančios ugnies ir, pamatęs, kad raudonoji pabaisa nepavojinga, išsidžiovino prie jos savo kailius ir sušilo.
    Graikai, pasižaboję karo laivus, išplaukė į tolimąją Troją.
    Marmuras gulėjo ir laukė, kol, iš laužyklų išvežtas į saulę, apakino žmones ir arklius savo kristalų sniegais, jų nerimstančia mėlyna žiežirba.
    Marmuras laukė Fidijo, Polikleto, Mirono, kol po jų kalto smūgiais pavirto Pergalės sparnu, atleto koja, pusiau ištiesta deivės ranka, globiančia prie savęs nustojusią svaidyti žaibus, prijaukintą, nutilusią erdvę.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page