r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vytautas Mačernis
LAIŠKAI

BRONEI VILDŽIŪNAITEI

38

Šarnelė, 1942.VII.26

    Aš tave dabar myliu labiau, negu bet kada, ir, nors Tu mane visai pamirštum, iš manęs pasijuoktum, seniai kitą mylėtum, kaskart aš Tave mylėsiu labiau ir labiau...
    Šiandien gavau Tavo laišką, tuoj pat ir rašau, nes negaliu nerašyti. Juk dabar aš savo laiką, savo gyvenimo ritmą matuoju Tavo žodžiais, kurie taip šykščiai man nubyra Tavo laiškuose.
    Tu rašai: „... bet vis tiek tuščia, klaikiai tuščia". O jei Tu žinotum, ką aš neatiduočiau, kad galėčiau iš Tavęs pirkti tokius paprastus žodžius kaip va šitie: "Ir jau man nebėra taip tuščia ir taip klaiku".
    Jei aš galėčiau Tavo skausmą paimti sau, aš jį su mielu noru paimčiau, net jei jį paimant kas dešimteriopai padidintų.
    Tu jau esi kaime, turi viską. Labiausiai Tave myli motina. Žinoma aš to nė nenoriu neigti. Bet ji myli Tave kaip motina, o aš myliu kaip aš. Ir man Tavęs pavaduoti niekas negali: nei motina, nei brolis, nei sesutė, nei poezija, nei mokslas, nei visa kita. Tavo vieton aš neturiu ko įsprausti. Ji, be Tavęs, liks visada tuščia.
    Kitų žmonių meilė man Tavęs ne tik nepavaduoja, bet įrodo, kaip aš reikalingas Tavęs. Liepsnos vandeniu neužpilsi, ją tik išplėsi.
    Man ilgesys yra daugiau nei vasariškų gėlių laukas, jis man yra nuolatinis priminimas, jog aš esu nepilnas, sužeistas, paliktas.
    Aš Tau nesu nei draugas, nei artimas, nei dievai žino kas. Aš esu egoistas, bet aš esu kartu ir tikrai mylįs. Tu čia pamelavai, kad nėra tikrai mylinčių. Aš! Galbūt aš nemoku to pareikšti, parodyti ryškiai, bet kur Tu prasidedi, mano egoizmas baigias. Tu esi ta, kuri sunaikinai mano egoizmą ir (kokie nežinomi Dievo keliai!)... mane padarei pilnesniu, gilesniu, didesniu, nes aš pasidariau, kas Aš buvau ir kas Tu esi. Ir pirmą kartą aš pasijutau esąs žmogus, išėjęs iš savo egoistinio aš ir staiga pasidaręs visuma.
    Tu rašai apie Juozą. Taip, jis man draugas. Bet draugas neįeis į kitą draugą, jis nebus manimi. Aš tą žinau ir to iš draugo nereikalauju, nes to prie geriausių norų padaryti neįmanoma.
    Jis manęs užklausė, parašęs apie Vilniuje skleidžiamus gandus, kokie yra mūsų santykiai, ir aš jam atsakiau (žodis į žodį turbūt neatitiks):
    "Aš jai parašiau keletą laiškų, bet mano geriausias draugas į tai atsakė abejingumu ir tylėjimu. Iš karto š pasišiaušiau. Bet dabar vėl ramiai galvoju. Tik jaučiu, kad kažkas tarp mūsų yra sudaužyta šukėmis. Tačiau aš tų šukių nerinksiu".
    Pirma aš galvojau, kad mano ir Tavo vienumas yra suskaldytas, bet aš klydau. Ten buvo sudaužytas mano egoizmas ir tuščias savęs vertinimas. Šiandien jau yra taip, kad aš to egoizmo šukes išmečiau laukan, o mano ir Tavo vienumas paliko nepaliestas ir dar tvirtesnis negu anksčiau.
    (Žinoma, Broniuk, Tu neįsižeisk, kad aš vartoju tokius žodžius: mano ir Tavo vienumas. Taip, tarp manęs ir Tavęs yra tas vienumas, ir aš jo niekada neatsisakysiu, bet visomis savo galiomis jį plėsiu ir skleisiu savo širdyje. Bet juk tai nereiškia, kad jis (vienumas) būtų grįžtamasis. Tavo pačios valia, kad toks pat vienumas būtų tarp Tavęs ir manęs.)
    Draugo Tu, žinoma, "nepakeisi", nes jis bus visada šalia manęs, o Tu esi, jau gal visai nenorint, manyje. Draugas eis ir nueis, kitoje vietoje ir kitu laiku atsiras kitas, o Tavęs aš iš savęs niekada nebeišlaisvinsiu, nes aš pats tapsiu laisvas Tavyje. Su Tavim aš jaučiuos surištas nelygstamais ryšiais, kurie man duoti ne juos atmegzti, bet sutvirtinti. Ir koks paradoksas, tie ryšiai mane padarė laisvesniu, nes aš pasidariau tobulesnis Tavimi, nors tas tobulumas pirktas didele kančia: mane sekioja tas nuolatinis ne! ne, tavimi Ji nepasidarė laisvesnė, todėl nori tave pamesti. Aš jaučiuos sakąs Tau nuolat kartojamą Taip? o Tu man atsakai: Ne! O, kad tas Ne! būtų tik nesusipratimo pagimdytas.
    Šiandien aš myliu daugiau Tave ir mažiau save, nes aš dabar žinau: save aš visada surasiu, o Tavęs netekti greit galiu. O Tau užkariaut mano ginklai silpni:
    Aš menkas poetėlis, rašinėjąs eiles, negražus, niūrus ne tik pasižiūrėti, bet ir pakalbėti. Aš, be to, niekam nežinomas, ir gal negreit būsiu žinomas, tačiau manyje visada degė toji ugnis, kuri kartais ir mano išorėj nušvisdavo: aš degiau nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes, ir klydinėjau aplinkui. Tačiau nerami širdis, padarius paskutinį žygį, pateko į tą kelią, iš kurio aš jau nebeišeisiu. Ir aš gyvenimui tariau Taip! Visuotinysis Taip! Tas karžygių žodis! Ir todėl šiandien aš jau be baimės tariu: "Ir jau po kojom dunda vieškelis, vedąs ligi didžiųjų aukštumų". Mano naktis finita est! Pro begalinį skausmą kažin kas šviesėja. O toj šviesoj Tu mano pirmas spindulys. Todėl dėkingumas mano Tau yra tikras, nuoširdus ir nesibaigiantis. Kad ir kažin kokiu tamsiu debesiu Tu man grūmotum per visą amžių, aš Tavyje pažinsiu ne tamsųjį debesį, bet pirmąjį mano tikrosios aušros spindulį.
    Tu rašai: "Bet aš išdidi. Ir niekad neprašysiu".
    Tu neprašysi, Broniuk, aš žinau. Tu išdidi! Bet aš prašysiu, visko iš Tavęs prasysiu, prašysiu su džiaugsmu ir net su viltimi. Mylintieji visada yra bepročiai, bet jie yra nepavaduojami, nes jie myli.
    O prašysiu štai ko: Parašyk man laišką netingėk. Kada nors pavakariu, ramiai atsisėdus, pasilsėjus. Ir ką parašysi, tas bus man gera. Aš Tavo paprasčiausiuose žodžiuose matau begalinę minčių platybę ir sau begalinį turinį.
    Ir kito dalyko prašysiu... Tu rašai: "Jeigu žinočiau, kad ten gausiu tarnybą, turbūt nė kiek negalvočiau". Tokie, rodos, nekalti žodžiai, o jie man sukelia nerimo ir nevilties. Kai Tu galutinai spręsi šitą klausimą, mesk ir mano didelį, nors gal nereikšmingą, prašymą ant svarstyklių lėkštės, kuri sveria Vilniaus pusėn. Jeigu aš, atvykęs Vilniun, Tavęs nerasiu, man šitas miestas atrodys tuščias ir nelaimingas. Turbūt Tu esi kas nors labai daug, jei sugebi jį viena padaryt gyvą ir įdomų?
    Gal paskaitę tuos žodžius juoktųs visi, gal tu pati juoksies, bet jie ir Tu būsit neteisingi. Ką aš padarysiu, jeigu jie nemato. Tu esi daugiau, negu bet kada Tau galėjo prisisapnuoti, ir štai aš pamačiau, kas Tu esi.
    Žinai, aš sugalvojau juokingą planą. Jeigu nori "pasitarnauti" lietuvių literatūrai, tai štai koks reikalas: kiek tu man parašysi laiškų, tiek aš Tau pasiųsiu kūrybos gabalų, eilėraščių ar panašiai. Aš tau jau pasiunčiau tris ir šiandien siunčiu ketvirtą: Pabaigą. Ji, nors nevykus, bet tiksliai nusako mano sielos būseną, galiojusią iki 1942.VII.20. Jau dabar tokios nakties aš nebeparašyčiau. Iš ten man bepriklauso viena paskutinioji eilutė. Nors kitos, kaip išreiškiančios manyje vykusį procesą, liks amžinai mano atmintyje.
    Pasiųsiu Tau tą sąsiuvinį, kuriame įrašiau savo "Išpažintį". Tai istorinis dalykas. Dabarčiai jis nebegalioja, bet jei Tu nori, prašau. Tik iš ten nedaryk kokių ypatingų išvadų. Šiandien to sąsiuvinio su savim neturiu, tai pasiųsti negaliu. Bet neužilgo tikrai pasiųsiu.
    Po šito laiško vis dar mane kažkas kamuoja. Aš bijau, kad Tu vėl nesugalvotum man aukotis, vėl stengtis įtikti man ir tuo save kankinti. Nes man vis kažkaip liūdnai vaidenasi, kad Tavo meilė man tebuvo paprastas įsikalbėjimas" paprastas noras pasiaukoti "poetui". Aukos, Broniuk, nedaryk, nes tuo papildysi vieną iš galimų sunkiausių nuodėmių. Aukotis galima draugui, tėvynei, mokslui, bet negalima aukotis mylinčiam, bet nemylimam žmogui, nes tai yra giliausia panieka. Geriau man šaltas ir akmeninis ne!, negu apgaulingas ir pasiaukoti trokštąs taip. Aš dar kartą kreipiuos į tai, kas yra geriausio Tavyje; aukos nedaryk, tegu būna meilė!

Vytautas

39

Vilnius, 1942.XII.22

    Broniuk,

    nesupyk, kad aš daug prirašysiu, nes man nesunku rašyti. Kas būtų, jei poetai nemokėtų rašyt?!
    Kai Tu išvažiavai, aš vėl ėmiau Tave matyt iš perspektyvos, vėl many gyvi visokiausi prisiminimai. Šiandien aš kažkodėl perskaičiau Tavo laiškus, ir man prisiminė vasara. Kai tik aš ją prisimenu, man kažkaip nesmagu ir liūdna. Juk ši vasara (tikėsi ar netikėsi) man buvo našta, kurią aš tempiau keturis mėnesius. Ir tempiau taip sunkiai, sunkiai. Priešpiet aš galvodavau, jog vakare bus lengviau, o vakare, kad rytą. Paskui tikėdavau, kad po poros savaičių praeis, o niekas nepraeidavo... Tu sakai, jog mane bandei. Tačiau bandyti kitą gali tik tas, kuris yra stipresnis už bandomąjį. Tu tokia buvai, tu buvai stipresnė. Iš kur ta jėga? Tas, kuris stipriai myli, yra silpnas. Ir man vėl kažkokios liūdnos mintys kyla galvoje.
    Tačiau aš jų kratausi. Ir vis tiek dažnai veltui. Kažkokie sunkūs vaizdai vėl prabėga pro mano akis ir iš jų susidaro vienas vieningas paveikslas: Tavo apatija mano atžvilgiu. Dažnai, kai aš kalbėdavau, Tu manęs neklausydavai, kai aš būdavau linksmas, Tu nepralinksmėdavai. Ir aš visada jaučiu, kad Tu eini pirma, o aš bėgu paskui. Ir eini kažkodėl pikta ir nepatenkinta... Aš Tavęs nė kiek nepaveikiau, ir Tu nepasidarei tokia, kaip aš. Tuo tarpu, ką Tu turėjai, aš jau viską iš Tavęs perėmiau, o Tu dar ne viską... Dar yra daug ko manyje, ko aš Tau nesuspėjau pasakyti. Ne dėl to aš nepasakiau, kad būčiau laikęs ką nors paslaptyje, tyčia nenorėjęs Tau atverti, bet kad aš jaučiausi visą laiką lyg užguitas ir dažnai nedrįsdavau kalbėti, nes atrodė, jog dar ne mano eilė kalbėti ir Tu įsižeisi, jei aš prabilsiu. Tu dažnai man prikaišiodavai, jog aš per daug vertinu savo žodžius, tačiau, nuoširdžiai sakau, kalbėjai netiesą. Taip aš juos vertinu ir branginu, tačiau labai labai noriu juos pasakyti.
    Tu tiki (aš tai jaučiu) manimi. Ir Tu manai, kad aš būsiu didelis žmogus. Aš jau dabar galiu šį tą padaryti. Tu pati taip sakai. Bet Tu gerai dar iki šiol nepamatei, iš kur aš visa tai imu. Taip, atsakysi, skaitai, mokaisi, daug žinai. Bet toks pasakymas palieka žodžiu, raide, dalyko konstatavimu, bet neakivaizdžiu regėjimu. Ir štai dėl ko aš laukiu ateities ir tikiuosi. Kai mes gyvensim kartu, Tu nejučiom pilniau įeisi į mano pasaulį, jame visiškai įsigyvensi, ir iš to bus abiem didelio džiaugsmo.
    Tu iš prigimties labai į bet kokią romantiką palinkusi mergaitė. (Juk ir manęs pasirinkimas tik iš to ir tik iš to bus kilęs.) Bet dabartiniai laikai Tave per daug privertė rūpintis manimi ir broliu, ir artimaisiais, nes Tu per daug gerą širdį turi. Tau be galo rūpi, kas su manimi, kas su Jonu kasdien atsitiks. Ir tie dalykai Tave išvargina, prikamuoja, dažnai Tave apatiškai nuteikia. O aš, kadangi per Tave atkrito bet kokie rūpesčiai, esu laisvas. Ir mano galvoje atsiranda įvairiausių fantazijų. Aš kartais norėčiau jas Tau pasakyti, bet dažnai jaučiu, kad jos būtų labai juokingos rūsčioje gyvenimo aplinkoje. Ir nesakau. Bet ateis ir joms laikas. Juk ne visada siaus žiaurioji realybė, ateis ir fantazijoms palankesni laikai. Tada mudu jomis pilnai pasidalinsime (o juk dabar nė progos nėra, nėra nei laiko, nei vietos). Ir tada mudu suaugsime taip, kad nežinosime, kur aš baigiuosi ir kur Tu prasidedi.
    O ateityje aš gyvensiu kietą darbo gyvenimą. Jau dabar susistačiau dienotvarkę. Iš ryto porą valandų (o vėliau praplėsiu iki keturių) rašysiu. Kasdien ir tuo pačiu laiku. Dirbsiu kaip amatininkas. Įkvėpimo nesulauksi. Jis ateis bedirbant. Tik tokiu sunkiu triūsu galima šis tas pasiekti. Ir dirbsiu kaip motoras, tada visi praregės, kas aš galiu būti. Genialumas ir yra ištvermė. Yra daug gabių žmonių, bet genijų maža (nes maža ištvermingų). Taigi, sakysim, nuo 6 iki 8 val. rašau. Nuo 8 iki 14 val. sėdžiu tarnyboje. O po pietų su Tavimi. Skaitysime abu, mokysimės abu (žinoma, jei tu padėsi - o padėt padėsi, jei tik mylėsi, o nežiūrėsi, kad vien tik aš Tave mylėčiau -).
    Tu gal pasakysi, kad toks gyvenimas neįdomus, kad reikia daugiau rūpintis puošnumu, baliais, pasivaikščiojimais, pasimatymais ir šokiais. Tada jausies smagiai pagyvenęs. Taip, viso to reikia, bet tai po darbo. Ramu ir džiaugsminga, ir malonu švęsti, bet tik tuomet, kai atliktas darbas. O kas sakytų gyvenimą esant vien tik "smagiai pagyventi", tas pasirodytų nesubrendęs. Ir tos draugės, kurios Tau kugžda, kad reikia pasitrankyti, pasiausti, pasidaužyti su kavalieriais, yra dar nesubrendusios. Nesvarbu, kad jos jau "pagyvenę" ir vaizduojasi žinančios, kaip reikia gyventi pasaulyje, - jos vis dar nesubrendę, vis dar vaikai. Gal jos ir mirs vaikais.
    Žinoma, aš nenoriu Tavęs įtikinti, "apgauti" Tave. Čia reikia pajausti, ne vien tik žinoti. O apie gyvenimą, galiu išdidžiai pasigirti, ir aš žinau, ir ne blogiau už Kaune išaugusias merginas, kurios jau senai poniom tapusios. Galbūt aš nemokėsiu tiek būdų išversti akims, kiek jos moka, tačiau visur kitur aš pasirodysiu už jas daugiau benusimanąs. Ir pačioj pilkiausioj gyvenimo realybėj!.. O apie jas aš galiu pasakyti, jos dar nėra subrendę. Bet kam kalbėti, pati Tu tai, Broniuk, jauti.
    Reikia gyvenime mokytis to, kas reikalinga, prisitaikinti prie tos aplinkos, kuri supa. Jei Tu nori su manim gyventi, tai to Tave draugės neišmokys, jos nepatars, kaip su manim elgtis. Jei Tu atsineši žinias iš kitų apie mane ir būsi išmokusi elgimosi su manimi iš kitų, tai, žinok gerai, tos atsineštinės formos labai netiks, Tu niekaip jų neįstengsi pritaikinti. Tik įsižiūrėję vienas į kitą, mes suprasime, kaip mums elgtis.
    Ir kai tik aš pajausiu, kad Tu visą mane priimi, visu manim domiesi ir viską, kas manyje yra, savinies, aš tapsiu pilnai laimingas žmogus.
    Bet tiek to, viskas gyvenime turi vykti natūraliai. Šalin visos taisyklės ir visi nusistatymai, tebūname mes tokie, kokie buvome aną pavasarį. O iki to tiek nedaug tereikia: vien tik nusivalymo nuo tų kasdieninių rūpesčių. Juk Tu pati ne kartą pastebėjai: kai Tu linksma, tai ir aš linksmas, jei Tu džiaugies, tai ir aš džiaugiuos.
    Dabar, kai Tu atvažiuosi, mudu pabūsime dažniau dviese. Jonas gal nuvažiuos į kaimą. Bus mažiau triukšmo... ir mano širdyje kažkaip labai gera ir tokia lengva šiluma glosto visą.
    Šįvakar aš žiūrėjau Tavo mažytes nuotraukas, ir kažkodėl labai Tavęs pasiilgau. Norėjau apie tai ką nors pasakyti kam nors... kad ir Jonui. Bet kaip visada nieko nesakiau. Aš pykstu ant Tavęs: Tu iškart manęs nepasiilgsti, o aš labiausiai ilgiuos pirmosiomis ir prieš pasimatymą dienomis. Rodos, ką ten reikėtų pamatyti, rodos, negražu suaugusiam žmogui svajoti kaip mergaitei, o tačiau negali nugalėti savęs. Aš dabar beveik nieko negaliu dirbti, kažkaip nėra ūpo, geriau noris kur nors kampe įlindus pasėdėti ir pasvajoti. Ir tada visokios mintys ir vaizdai susimaišo galvoje. Ir aš išsiilgstu vasaros, kaimo, kuriame galėtume kartu gyventi. Linksmiausia pasauly tai dviem, kai tuo tarpu visi kiti tik triukšmą kelia. Kai esi dviese, kiti nereikalingi. Tai galbūt egoistiška, bet aš kitaip negaliu. Aš ir kitiems to nepavydžiu. Tegu jie tai supranta ir įgyvendina.
    Aš šias Kalėdas nelinksmai praleisiu. Sėdėsiu kamputy (sofos kampe) ir žiūrėsiu kur nors į vieną tašką. Klausysiu muzikos. Tačiau aš pabudinsiu savy fantaziją ir duosiu jai laisvę. O ji many yra stipriausioji galia. Aš vėl galvosiu apie šiaurę, savo tėviškę, apie miškus ir laukus, apie žmones, kurie lekia mėnesienos naktį rogėmis, pasikinkę žirgus su skambučiais. Ir kažką panašaus parašysiu Simfonijų įžangoje. Tu nesupyk, jei aš dar nebūsiu tos įžangos Tau sugrįžus baigęs (nes, manau, ji bus netrumpa). Ir mane jau dabar kažkas užplūsta, aš jaučiu lyg drebulį, lyg malonų šiurpą, kuris nukrečia žmogų, staiga ką nors džiaugsmingo išvydus.
    Taigi skubėk į mano Simfonijų įžangą. Nors vieną posmą tai tikrai sulipdysiu. Jau rytoj keliuos šeštą valandą dirbti. Dirbsiu kaip darbininkas ir gal vėliau tapsiu meistru - maitre. O to, man rodos, ir Tu labai trokšti. Juk ar ne visi mūsų troškimai sutinka!
    Jei ką nors nieko neveikdama galvosi, tai galvok apie mane, jei ir kitą ką galvosi, tai galvok per mane. Nes niekas kitas taip nesuriša žmonių, kaip bendra mąstysena, jausena - galvosena.
    Pirmadienį laukiu Tavęs! O dabar iki. Atsiprašau, užmiršau pa- - - - ti (Neužmiršau, bet nedrįstu.)

Vytautas

40

Švenčionėliai, 1943.III.3

    Mano Inken,

    atvykęs į Šv., Juozą sutikau stotyje. Paprašiau nakvynės, tai jis patarė pasiieškoti viešbuty. Tai kas beliko daryti? Keliauju į Griovą. "Valandėti" tie aukštaičiai. Nežinai, kokie jie šiandien gali būti.
    Pasirodo, pravartu būtų buvę pasiimt daugiau valgyti, bet manau, kad užteks. Svarbiausia atvyksiu labai išvargęs, o Panevėžy nežinau kur sustosiu. Gera dar, kad atsisėsti kur turiu.
    Man pasiųsk mažą siuntinėlį: laiškams popieriaus ir vokų (pamiršau), savo knygas (Malakauskį) - aš parašysiu darbą. Juk vakar mudu visai apie tai pamiršom. Siųsk Juozui. O laiškus rašyk kaip galima dažniau ir kaip galima daugiau prirašyk. Juk dabar aš tik per juos Tave teturėsiu.
    Rašyk naujienas!
    Aš jau spėjau Tavęs labai, labai išsiilgti. Man rodos, kad Tu pati gali suprasti, kad...

V.

41

1943.III.8

    Jau esu namuose. Nors esu tik antra diena, bet jau rūpesčių atsirado. Nes ir namuose, pasirodo, nesu tikras.
    Broliui nepatiko mano sugrįžimas. Jis valsčiuje kaipo vyriausias sūnus ir ūkio valdytojas tapo nuo prievolės atleistas. O dabar bijo, kad vietoj manęs nereikėtų jam pačiam įkliūti. Jis nepatenkintas manimi. Aš dabar galvoju, kur man dėtis.
    Mama su ašarom akyse skundžiasi, kad negali su juo sugyventi. Jis iškirto daug miško ir prauliojo. Mes niekada negaudavom miltų ir cukraus. Miltus jis parduodavo, o iš cukraus gamindavo likerius. Cukraus neragavusi net mama; kas mėnesį 5,5 klg. cukraus jis suvartodavo vienam sau.
    Lašinius, mėsą ir grūdus jis veždavęs ir kažin kur dėdavęs. Niekada nebuvęs (nė vienos dienos) namuose. Girtas ir girtas grįždavęs. Nežinau, iš kur jis ištraukė puikios medžiagos kostiumui ir jau pasisiuvo. Tai trečias kostiumas šiais karo metais. Vieno kostiumo švarką jis kasdien dėvėjęs. Ir šiandien jis jau visai nupeckintas. Jis man pasiūlė jį persisiūt, t.y. išverst į kitą pusę. Aš pats nežinau ką daryti.
    Pasirodo, jog jis turi dar vienam kostiumui ir paltui leidimą. Iš girto galbūt aš iškaulinčiau tą leidimą. Būtų puiku. Kažin ar Vilniuje galima pirkti medžiagą iš čionai gautu leidimu? Be to, aš jau nukniaukiau iš jo keturis taškus. Sakyk, ar Vilniuje juos negalima iškeisti į leidimą?
    Kai važiuosiu, jei iš viso važiuosiu, aš užsivilksiu jo paltą (nors ir tas jau apdėvėtas), ir tiek jis jo bematys. O pats, turėdamas paltui leidimą, nusipirks naują. O būtų gera, turėčiau paltą ir kostiumą.
    Vos tik man atvažiavus, atbėgo Juozas. Aš juo tolyn, juo labyn imu jo nebemėgti. Pirmiausia jis puolėsi į mano asmeninį gyvenimą, ir tai mane aprioriškai, iš anksto ir išdidžiai smerkdamas. Visą laiką jis aplinkui sėlino ir norėjo sužinoti, ar aš greit vesiuos. Iš jo kalbos aš supratau, jog aš blogai padaręs, kad su Tavim nesiskyręs, jog mane Tu pražudysianti ir t.t. Jis Kaune iš Kriukos ir kitų girdėjęs panašias kalbas ir joms pritariąs. Man pasidarė labai nelinksma, kad kitas nori tave vien pažeminti, pajuokti. Aš visai užkandau lūpas ir nieko nepratariau. Jis pasijuto lyg įžeistas.
    Mane pykina tas jo veidmainiavimas. Girdi, čia jam kaime gyventi esą be galo smagu, jis nenorįs į miestą besugrįžti ir t.t. O aš tik norįs kuo greičiausiai vėl grįžti atgal. Aš pasakiau: taip. Taigi visi draugai tol, kol Tu šoki pagal jų sumanymus. Jeigu iš Tavęs jie nebegali išspausti jokio pelno ir padaryti su Tavimi jokio bizinio, jie nebevertina tavęs.
    Kalbėjau ir su mama. Ji atkalbinėjo mane, paskui tarė: ryžkis ir daryk, ką nori. Nors karo pabaigos palauktum.
    Esu labai liūdnas. Lauke nors saulėta, bet šalta. Aš įpratau visą laiką būti su Tavimi, ir man dabar kažkaip nejauku. Aš nemoku laiškų rašinėti ir poetizuoti. Mano laiškas būna visada efemerinis. Svarbos jis teturi tik tam momentui, kuriame jis rašytas. Po to jis pasirodo tuščias ir nevykęs. Rodos, kas galėtų geriau rašyti laiškus negu aš, o tačiau taip nėra. Tavo laiškai yra 10 kartų labiau vykę.
    Kažkokios liūdnos ir įkyrios mintys visą laiką ūžia mano galvoje. Aš nebenoriu žmonių ir draugų. Ir pats savęs nebenoriu. Ar aš esu blogas? Galbūt, tačiau aš norėjau būti tik geras. Ir geras visiems. Geras Tau savo atsidavimu, geras kitiems - nelindimu jiems į akis. O tie kiti man į akis lenda. Jie visada jaučiasi galį man pamokslus sakyti. Jei aš sakau pamokslą, tai niekada jo netaikau vienam asmeniui. Ir baisiai nesidomiu kitų gyvenimu, gal net perdaug. Jei aš indiferentus kitų atžvilgiu, tai ne todėl, kad be Tavęs nieko nesugebėčiau matyti, bet dėlto, kad kiti taip be galo menki ir neįdomūs. Ko jie siekia, ko jie nori, visa tai man seniai ir gerai pažįstama. Tie "idealistai", tie "ne šios žemės piliečiai" yra paprasti niekdžiugiai. Jų ore aš dar greičiau užtrokščiau. Ir iš viso man labai trošku. Aš pasidariau per daug rimtas savo metams. Manęs niekas nebestebina. Ir todėl aš kaskart daraus liūdnesnis ir liūdnesnis. Imsiu rašyti "Meditations sur la vie triste".
    Aš visada, kai sėdžiu žmonių draugijoje, žiūriu per jų galvas tolyn, kai skaitau knygą, visados domiuos sekančiu puslapiu, ne skaitomu, gerdamas vandenį, užmirštu troškulio patenkinimą, bet galvoju apie būsimą troškulį. Aš visas kažkaip netikęs žemės gyvenimui (ne su pasididžiavimu tai sakau), visas kažkokia liūdnos ateities anticipacija, ir vienintelis dalykas, kuris mane laiko dar tampriai surišęs su žeme, esi Tu. Be Tavęs aš pakilčiau oran, pradingčiau. Aš žiūriu, kaip tie "nežemiškieji" moka puikiai kalbėti apie idealus ir tik atsigrįžę plakti ir pudruoti veidus. Aš taip nemoku.
    Tavęs aš nemoku puošti jokiomis dorybėmis nei poetizuoti, tačiau jaučiu, jog man reikia Tavęs, o kitų nereikia. Be to, tokių, kurias galėtum puošti, dar nesutikau. Visos yra baisaus žmogaus ribotumo pavyzdžiai. Bet vis dėlto aš per daug išauklėtas ir mandagus, kad imčiau joms tai įrodinėti.
    Dabar man reikalinga ta vienuma ir tas susimąstymas, aš vėl iškelsiu iš savęs tai, kas buvo per pusmetį ar daugiau many susirinkę. Kažkas jau vėl subrendo manyje, kažkokios medžiagos prisirinko manyje. Belieka užsidėti priejuostę ir kalti iš jos naujus eilėraščius. Ir tas rimtas darbas mane baugina. Geriau pasitenkinti pasyviu rinkimo darbu.
    Rašyk man naujienas! Aš manau geriausiu atveju čia prabūti nors du mėnesiu. Bet kaip elgtis, Tu pati geriau žinai. Juk žinios pas Tave. Gal aš grįšiu su nauju kostiumu?.. ir paltu? Tas išorinis skurdumas mane žeidžia lygiai kaip ir išvidinis. Mano svajonė yra: vidinio žavumo niekados neturi nustelbti išorinis skurdumas. Žinoma, auksas ir pelenuose žiba, tačiau ne pelenuose auksui vieta.

V.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page