r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vytautas Mačernis
LAIŠKAI

BRONEI VILDŽIŪNAITEI

27

Šarnelė, 1942.V.26

    Ėmiau mokytis lotynų kalbos, kiekvieną dieną išeinu po du paragrafus. Rudenį aš Tau parodysiu savo sugebėjimus, galbūt galėsiu ir egzaminą išlaikyti. Be to, kai atsiųsi graikų kalbos sąsiuvinį, varysiu toliau ir graikų kalbą. Jeigu sąsiuvinių dar nebūtum pasiuntus, tai kartu įdėk ir muzikos vadovėlį.
    Visokie planai sukasi galvoje. Baigęs rašyti vizijas, pradėsiu naujus darbus. Sumaniau eilėraščiais aprašyti visą žmogaus gyvenimą, nuo vaikystės iki grabo lentos, nuo kasdieniškų reikalų iki intymiausių sielos virpėjimų, sumaniau eilėraščiais išsakyti mokslo ir filosofijos teorijas. Pamatysim, į ką tai bus panašu. Be to, rūpinuos ir "Mirštančiuoju žmogum", atrodo, jog aš dar jį atidėsiu ir rašysiu tik vėliau, nors fragmentus manau dar šią vasarą parašyti. Tai bus labai ilgas dalykas, mažiausia kokios poros šimtų posmelių. Jeigu tas pasisektų, vizijos tebūtų gėdingas prisiminimas.
    (Tiesa, aš norėjau pasiklausti, ar Tau kartais neprikibo mano liga. Jeigu taip, greit rašyk man, aš Tau atsiųsiu vaistų. Nes aš radau jų pas mamą, ir ji mane jau nugydė. Šiaip, ji sako, tie spuogeliai yra bjaurūs, jie vis plečias ir velnioniškai niežti. Taigi pranešk man!)
    Dovanok man, jei aš rašau vis skirtingu rašalu. Matai, čia visai neturiu rašalo. Jeigu nugriebiu iš broliukų, tai gerai.
    Dėl vis pikto parašyk man, kaip eina reikalai Vilniuje. Ar iš Muziejaus dar neišbėgo Pranė, Umbrasas? Jeigu jie tebėra, perduok gerų dienų. Be to, ir Juozui. Žinai, man net nesmagu daros, kai aš prisimenu Juozą. Juk aš gerokai apsijuokinau. Aš lygiai toks pat kaip ir visi žmonės, nes aš pavydžiu. Žinoma, pavydėti galiu ir aš, bet negražu nesusivaldyti. Ir be to, aš daug kartų buvau pavydus, ir nejaučiu, kad galėčiau būti kitokesnis. Oi kaip tas kvaila?! Žinoma, čia buvo viena priežastis. Pirmiau aš tikėjau tavo absoliutiniu ištikimumu. Tas ištikimumas nereiškė man, kad Tu turi nė su kuo nesusitikti, nė su kuo nepasikalbėti. Bet tai reiškė, kad Tu mane tiek vertini ir niekuomet manęs neišduosi. Bet tai pasirodė esanti nereali svajonė. Ir ta svajonė žlugo, kai Tu nuėjai į operą. Čia svarbiausia ne tai, kad Tu nuėjai, kad su kitu berniuku, bet kad Tu nepasisakei ir mane prigaudinėjai. Žinoma, Tu manei, jei aš nesužinosiu, tai man ir širdies neskaudės. Bet vis dėlto, Tu mane apgavai, Tu nuo manęs kažką nuslėpei, Tu pasislėpei nuo manęs, ir aš pajutau, kad Tu gali mane išduoti, gali būti man svetima. Ir nuo tada mano širdyje kažkas trūko. Aš ėmiau abejoti net Tavo meile (iki to nuėjau).
    Ir paskui Tu pati atsimeni, koks aš pasidariau akylus, kaip aš ėmiau sekti visus Tavo žingsnius, aš stengiaus vis žiūrėt, ar Tavo kalba nėra dviprasmiška. Tada iškilo ir mano pavydas, nes pavydas tekilsta tada, kai griūna pasitikėjimas. Nuo to laiko aš nebetikiu Tavo absoliutiniu ištikimumu, nors prieš tai kūnu ir krauju tikėjau. (Aš pats, deja, turiu savo nenaudai prisipažinti, kad Tau iki šiol buvau ne tik veiksmais, bet ir mintyse ištikimas.)
    Šiandien, žinoma, aš, sėdėdamas čia kaime, ir atsitraukęs nuo kasdienybės ir visokio žmogų įaudrinančio triukšmo, suprantu viską ir liūdnai teigiu: absoliutinio ištikimumo nėra ir jo negali būti. Ir to iš žmogaus negalima reikalauti, ypač iš mergaitės. Ir kai pagalvoju apie ateitį, man atrodo, jog ateis diena, kada mes taip stipriai nebemylėsime vienas kito, ar neateis į galvą kuriam dar skaudžiau išduoti savo draugą. Aš net dabar kai kada Tavyje mačiau ūpą, nuotaiką, šešėlį, prieštaraujantį mūsų bendrumui. Tada Tavyje iškildavo bendras mergaitėms kurtizaniškumas ir Tu įsigeisdavai nors sekundei paragauti svetimos meilės, svetimos avantiūros, ir tau patikdavo svetimi, glostantys žvilgsniai. Ir kaip liūdna jausti, kad tai visai negali eiti priekaištu, nes tai mergaitės esmės dalis, tai mergaitės privalumas, ir kartais net jos žavumas.
    Tačiau aš daug greičiau priprasiu prie to, kai tu sakysi: tas ir tas man truputį patinka, to aš noriu, taip ir taip pagalvojau, negu prie Tavo tam tikro (nors ir labai menko) nuslėpimo.
    Absoliutaus ištikimumo nėra ir jo nėra ko reikalauti. Geriau absoliutus atvirumas ir supratimas. Aš sutinku būti Tau absoliučiai atviras, jeigu Tu sutiksi būti taip pat absoliučiai atvira. Apsispręsk! Neprižadėk per daug lengvai. Tai per daug sunkus dalykas, kad galėtum nepagalvojus pasižadėti.
    Aš dabar visada rašau ir rašysiu (nors tas turėtų didžiausių pasekmių) Tau taip kaip galvoju: nė nepagalvodamas ką nors nuslėpti.
    Tu kartais gal stebies, kodėl aš taip daug reikalauju. Kitiems užtenka daug mažiau, ir jie jaučiasi laimingi. Tiesa, yra tokių. Bet aš nesu toks. Aš noriu visko arba nieko. Bet ko nors visko. Aš iš visur noriu nuostabiai daug. Bet aš pats taip pat stengiuos atiduoti viską. Taigi aš noriu Tavo absoliutaus draugiškumo ir atvirumo (ne ištikimumo!).

28

1942.V.27

    Vis dėlto kaime gerai gyventi. Miegi, valgai, vaikštai po laukus ir nieko neveiki. Iki šiol dar nė piršto nepajudinau ir nemanau pajudinti. Nebent kada iš pasileidimo ar iš pramogos padirbėsiu. Užtat esu nuostabiai vienas. Aš tik dabar įsižiūrėjau, kas yra vienkiemis. Per dieną vaikštai po laukus ir nieko nesutinki.
    Visą dieną išbuvau laukuose, miegojau padirvėj, pabudau visas apsvaigęs ir nuo saulės nukepusia nugara. Dabar vos pasijudinti begaliu. Netikėjau, kad staigus nudegimas tiek skaudėtų, atrodai lyg nuluptas. Pabudęs vaikščiojau pelkynuose ir prisirankiojau įvairiausių gėlių. Parnešiau ir sudėjau į astronomijos vadovėlį. Tegu sau kalbasi žvaigždės su gėlėmis: nes juk jos visos žydi: vienos aukštai, kitos čia, žemėje.
    Aš jaučiu, kaip širdyje kažkas auga, plečiasi: plečiasi mano vienišumas (mama sako, jog aš esu vienuolis, ji pyksta, kam aš tiek daug skaitau ir dirbu), plečiasi ir stiprėja įvairios mintys, ir aš imu svaigti nuo jų sunkumo, o širdis apsvaigusi nuo laukų, vėjų, kvepiančių kalvų ir vakarais garuojančių balų. Ir man kažkaip neįprastai gera, ir aš jaučiu turįs kažką daryti, ir mano siela kažko belaukdama virpa. Ji taip pamažėl auga ir auga...
    Šįvakar turbūt lis. Aš ilgai gulėjau paežy ir žiurėjau į dangų. Jo viduriu rinkosi mažučiai, garbanoti debesys. Aš kažkur esu juos matęs, rodos, kada tai pajūry. Ir man todėl prisiminė jūra ir vasara, ir ašen kažko baisiai išsiilgau.

29

1942.V.30

    Šiandien sužinojau, jog mažas būdamas sirgau raupais. Senelė laikydavo rankas, kad aš nesudraskyčiau sau veido. Tačiau žymių yra dar likę. Vietomis mano veidas yra rauplėtas. Ar Tu to nepastebėjai?
    Pačiame gražiausiame ir toli aplinkui aukščiausiame kalne aš įsitaisiau stebėjimo punktą. Aš jin įlipu keletą kartų per dieną ir žvalgausi po apylinkes. Nepaprastai toli matosi tomis saulėtomis ir šiltomis dienomis.
    Jau žydi trešnės (Nežinau, ar Tau pažįstamas toks medis?), bet obelys dar nežydi.
    Miške aš įsitaisiau skaityklą. Atsivilkau mokyklinį suolą miškan, į gražią aikštelę, visai netoliese to didžiojo kalno ir ten skaitau arba mokausi. Tik per daug karsta būna.
    Nuo pat ryto lyja. Aš sėdžiu kambaryje, skaitau; kitą savaitę imsiu rašyti Vizijoms pabaigą. Beje, nekantriai laukiu Tavo laiško, kurio nesitikiu greitai sulaukti. Kažin ar Tu šiandien jau būsi gavus mano pirmąjį laišką? Parašyk man, kad jį gavai!

30

1942.V.31

    Aš ilgai abejojau, ar Tau pasisakyti tai, ar ne. Bet aš pasižadėjau būti visiškai atviras, todėl ir prisipažįstu. Grįžęs į namus aš, kažin ko spiriamas, savo dienoraštin parašiau visokias savo abejones ir prisipažinimus ir tai pavadinau "išpažintim". Kai rašiau, aš tikėjau, jog Tu šito niekada neskaitysi, todėl rašiau, kas tik man galvon beatėjo. Bet dabar, rudenį, aš žinau, Tu jo paprašysi. Ir aš dėlto dabar į tai, ką parašiau, net pažvelgti bijau.
    Tu parašyk man, kas dedasi Vilniuje: kokios nuotaikos, koks gyvenimas, kaip gyveni? Aš čia gyvenu ir nieko apie pasaulį nežinau. Gyvenu lyg laukinis koks ar atsiskyrėlis: apie išorinį pasaulį nieko nežinau. Todėl Tu nepyk, jei rašau tik apie save. Apie kitus aš nieko nežinau.

Vytautas

31

Šarnelė, 1942.V.31

    Šiandien aš buvau pašte ir įmečiau Tau laišką. Aš tikėjausi, jog gausiu ir iš Tavęs, nes jau beveik dvi savaitės, kaip tupiu namuose. Aš galvojau: po savaitės Tu parašei, ir aš gausiu antros savaitės gale pirmą Tavo laišką. Aš Tavo laiško baisiai laukiau, bet šiandien jo dar negavau.
    Ir išėjus iš pašto man pasidarė taip liūdna, taip skaudu. Ir aš pirmą kartą pajutau, kaip nepaprastai Tave myliu. Aš niekad netikėjau, jog taip Tavęs pasiilgsiu. Po pamaldų aš tuoj išėjau į namus, ir einant aš jaučiau kažkokį dusinamą skausmą, o akis temdė pirmos tikrosios ašaros.
    Kai išvydau vėl savo laukus, man pasidarė truputį lengviau. Tėviškė lyg mylimoji valandėlei, rodos, nuramino mane. Aš greit iš namų išėjau pasivaikščioti, atėjau čia, į skaityklą, ir ėmiau rašyti Tau laišką Bet dabar aš vėl nieko nebematau... Dar tepraėjo tik dvi savaitės, o man jau atrodo amžiai. Ir kai aš pagalvoju, jog dar 4-5 mėnesiai prieš akis, man muša kraujas galvon. Jeigu Tu nesipriešinsi, kitais metais tiek ilgai namuose nebūsiu.
    O Tu gal, Broniuk, lauki, kol gausi du mano laiškus ir tada parašysi man vieną? O gal Tu manai, kad mūsų draugystė tik sutartis? Jei sukalbėjom, jog Tu į mano du laiškus atsakysi vienu, tai Tu to ir laikysies? Praeis gal dvi savaitės, kol Tu gausi pirmąjį mano laišką, po trijų savaičių antrąjį ir tada parašysi man. Jau bus praėjęs mėnuo, kol aš gausiu Tavo laišką. Jei Tu laikysies, Broniuk, taisyklių, tai visai geriau nerašyk; jei Tu rašysi iš reikalo, bet ne iš noro, tai suplėšyk ir numesk. O aš savo norą sutramdysiu ir Tavęs nebevarginsiu, - neberašysiu.
    Tai kodėl Tu, praėjus savaitei po mano išvažiavimo, neparašei, o būtinai lauki dviejų mano laiškų? Tu, žinok, gyveni draugių ir draugų būry, gyveni mieste, kur galima šen ten nueiti ir išsiblaškyti, tai Tau nebaisu, Tu nejauti mano nebuvimo. Bet ką veikti man, turinčiam čia vien savo mintis, kuriose sukies Tu ir Tu, ir Tu?..
___________

    Si fractus illabatur orbis, impavidum ferient minae = Jei palaužtas sugriūtų pasaulis, drąsųjį pagimdytų griuvėsiai.
    Atspėk, kodėl patiko man tas posakis? Ką jis man reiškia. Vėliau aš apie jį Tau parašysiu, o dabar Tu įspėk.
    Perduok geras dienas Juozui ir Pauliui, Monikai, Pranei ir Juzei. Ir kitiems. Beje, Čipkui! Terašo man, aš jam parašyčiau, bet nežinau adreso.

32

1942.VI.2

    Sveikinu Tave! Ir žinai dėl ko? Prisiminiau, jog Tu laimėjai prieš mane. Mylėti ir to neparodyti ištisus dvejus metus... tai jau praneša mano fantaziją, ir aš manau, jog Tu čia truputį perdedi. O jei tai yra tikrą teisybė, tai lenkiu prieš Tave savo galvą. Tokios valios ir kantrybės aš nesu matęs. Aš esu kantrus ir labai užsispyręs, bet daugiausia galėčiau ištverti porą mėnesių. Bet kantrieji visada laimi, tik vėliau nusivilia savo laimėjimu. Pamato, kad neverta buvo bandyti savo kantrybę. Ar ne taip?

33

1942.VI.3

    Kažkokia keista nuotaika. Ir ji manęs nepalieka visą laiką. Vakarais ilgai ilgai negaliu užmigti, ir aš pasidarau jautrus kaip styga, ir atrodo, aš galėčiau visa eilėraščiais išreikšti. Rytais mokaus lotynų. Bet rytais galvoju blaiviau ir šalčiau, tačiau ta pati nuotaika, nors atvėsusi, supa mane. Atrodai, lyg būtum guma, kažkas tempia ir tempia. Ir popiet aš išeinu ir einu, einu, einu... kažkokio ilgesio ir pilnybės blaškomas. O aplinkui viskas tvinsta spalvomis, kuriose vyrauja įvairiausių atšešėlių žalia spalva. Ir ji tokia gyva ir sultinga, ir man žemė pasirodo tokia vaisinga ir pilna gyvybės, lyg prasivėręs šaltinis. Vilniaus gamta graži, bet joje mažiau pastebėsi pertekliaus ir gyvybingumo.
    Je suis seul comme le Roi. Ir taip vienas per visas dienas. Įsivaizduok, jog Tave ištrėmė kažkas į nežinomą salą. Ten yra vietinių gyventojų, bet Tu su jais nesusišneki, be to, jie dažniausiai miega. Ir ką Tu veiktum toj bežadėj ir kaitrioj tyloj. Aš tikiu, Tu eitum ir eitum, kažką liūdnai mąstydama, ir kartais Tavo akyse suspindėtų dvi niekam nežinomos ašaros.

34

1942.VI.5

    Lygiai prieš 21-rius metus viena nelaiminga motina pagimdė Tavo nelaimei nelaimingąjį. Įspėk, kas tas, ir atsakymą atsiųsk man.
    Aš ką tik grįžau iš kelionės. Šįryt aš iškeliavau pas vieną iš savo draugų. Tai vienas iš tų dviejų, kurie mane buvo nutarę globoti ir saugoti. Aš jį radau namuose. Pasirodo, visą metą išbuvęs kaimo mokytoju ir prieš kelias dienas sugrįžęs į namus atostogom. Jis ėmė man pasakoti, kaip gyvenęs, kaip praleidęs laiką, kokias patyręs meilės istorijas. Prisiminėm gimnazijos draugus. Visi suaugo ir "sumodernėjo". Švenčiausios mūsų klasės mergaitės virtę labai blatnomis, tiesiog reikią saugotis, kad neprarastum vainikėlį. Aš pastebėjau, jog mano draugas irgi už mane truputį modernesnis, ir kažkaip keista, keista.
    Man rodos, jog neseniai bombardavo Vilnių. Tu spruk iš to Vilniaus kur nors į kaimą, o kitaip Tu ten pražūsi. Argi taip svarbu ta tarnyba? Nebijok, rudenį gausi kitą, nes mergaitei, manau, niekada nebus per daug sunku. Be to, per daug neišdyk, elkis taip, tarsi aš matyčiau.

35

1942.VI.6

    Šiandien vos paeinu. Mat vakar prisibraidžiojau po pelkes, suvaikščiojau apie dvidešimtį kilometrų, tai šiandien ir nebepaeinu. Ėmiau kažin kodėl kosėti.
    Esu vienas pats namuose. Visi kiti laukuose. O diena nepaprastai graži, nors vėjuota. Dangus mėlynas, kaip Tavo suknelė, kurią Tu vilkėjai paskutinį sekmadienį prieš man išvažiuojant. Ir balti, mažučiai debesys plaukia vis tolyn ir tolyn. Aš sėdžiu prie lango, ir vasara metasi į akis: visur taip daug gyvybės. Sode žydi obelys, vyšnios ir kriaušės. Sakos supasi palangėje. Kažkokia šventadieniška tyla viešpatauja namuose. Kiekviename kambaryje dideli saulės langai grindyse. Ir aš kažką prisimenu, mąstau, šypsau nežinia kam, ir vėl sėdžiu tylus. Aš galvoju apie Tave, kada mes kur ėjome, kaip Tu atrodei, ir, rodos, matau Tavo veidą pusiau nusviestą saulės, pusiau šešėlyje. Aš norėčiau tikėti, jog Tu esi kur nors netoli, bet neįstengiu. Aš žinau, jog Tu toli toli. Ir man valandomis taip sunku šitą šviesią vasarą. Aš dabar pavydžiu visiems tiems, kurie šnekasi, juokauja, pereina per gatvę su Tavimi. Jie nežino, kaip tai yra daug.

    Non omnis moriar, multaque pars mei vitabit Llbitinam (laidotuves). Atsiųsk Horacijaus "Paminklą", jeigu kur nors rasi.

36

1942.VI.7

    Kažkada rašiau, jog sumaniau kažką rašyti. Vakar jau galutinai išryškėjo ką. Bet tai baisus ir milžiniškas darbas, kuris atims kokių 30 darbo metų. Jei tą ištesėčiau, būčiau nepralenktas pasaulyje patvarumu, siekiančio iki idiotiškumo. Labai sunku nusakyti, kas tai bus, bet jame bus surašyta visa žmogaus istorija nuo Adomo iki Tavęs, atseit viskas.
    Bet Tu niekam neprasitark nė puse žodžio. Niekam aš apie jį nesakysiu, kol bent dalies neparašysiu. Tiesa, Vizijų dar nebaigiau, bet, kai pagysiu, imsiuos tuoj darbo. Reikia nusikratyti. Tik Tu kartais nepamanyk, jog aš rimtai sergu, visai ne, menkai pavaikščioju, bet nieko. Galva truputį skauda. Bet aš tikiu, poryt jau galėsiu vaikščioti kaip ir seniau.
    Kažkaip baisiai vienas esu. Sėdžiu kambary, žvalgaus pro langą. Lauke nuostabiai gražu. O aplink visur tyluma, jog net spengia ausyse. Žmonių, su kuriais galėčiau pasikalbėti, visai nėra. Bet ne tik čia, bet ir kitur nėra, išskyrus vieną Tave. Ir aš dėlto baisiai bijau, kad neprarasčiau Tavęs.

Vytautas

37

    Šarnelė, 1942.VII.12

    Gavau Tavo laišką, todėl rašau. "Vizijų" dar nebaigiau - keik ar nekeik. Tiesa, "Pabaigą" jau turiu, tačiau kai ką noriu joje pakeisti. Kai tik jausiuos užbaigęs, tuoj pasiųsiu Tau, tik nurodyk adresą. Vietoj jos siunčiu tris eilėraščius. Pažvelk į juos:

ŠEŠĖLIS

Aš sėdžiu vienas vakarop ties ežeru,
Perdien suspėjęs ir pavargt, ir nusivilti,
Ir nejudrus seku, kaip vėjas netolies mažom bangom
Skalauja gelsvą kranto smiltį.

Aš nieko nemąstau, tik šiaip sau tyliai
Niūniuoju kažkada išmoktų dainą.
Aplinkui visiškai ramu. Girdėtis vieškeliu
Kažkas iš kaimo grįždamas pareina.

Ir žingsniai vis kaskart artėja
Pro ežerą prabėgančiu keliu baltuoju.
Staiga matau: kaip puola ant vandens tamsus šešėlis
Ir kaip tolyn bangom siūbuoja.

Aš pagalvoju: mano štai gyvenimas
Praeina lyg šešėlis...
Ir vėl ramiai stebiu, kaip irsta plaunamas
Purus pakrančių smėlis.

    Eilėraštis dar nėra išbaigtas, tačiau architektonika ir pati mintis ir toliau paliks ta pati. Viskas turėtų būti telkiama į žodžius: "Praeina lyg šešėlis". Šiaip kiti posmeliai nebūtų reikalingi, jei jie neiškeltų tų žodžių. Tačiau aš nežinau, kaip man tas pasisekė.
    Kitas eilėraštis paremtas vien idėja, sutelkta paskutiniame posmelyje.

KARALIUS

Gyveno kartą nelaimingas, vienišas karalius,
Turėjo jis didingus, neįspėjamus planus,
Bet patarėjus ir ministerius
Labai mažus.

Parėmęs rankom galvą, mąstė tas karalius
Ir buvo liūdnas, nekalbus.
Nerado jis šaly aristokratų,
Kurie kalbėtų jam protingus ir švelnius žodžius.

Ir lyg naktis sutemo nelaimingojo karaliaus veidas,
Kada prieš mirtį jį aplankė išsigimėlis sūnus.
Jis matė, kaip to bukapročio rankoje
Didinga ir graži imperija sugniuš.

Ir pirmą kartą nuo širdies pakilo sunkios ašaros...
Tačiau, kad neužlietų jos skruostus,
Užgniaužė skausmą, metų metais tvinusį,
Ir mirė šaltas, išdidus.

    Trečias eilėraštis paremtas paskirų sakinių taiklumu. Man pačiam jis labiausiai patinka, ir aš jį dažnai sau padeklamuoju (atleisk už nekuklumą!).

AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus.
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas laisvas ir platus
Kalbėjo apie didžią gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: "per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į dainą,
Tas nesutirps mirty".

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.

    Štai ir viskas, ką aš parašiau! Tiesa, parašiau prozoje "Apie žmogaus mizeriją", tačiau tai per ilgas dalykas, ir jo laiškan nesugrūsi. Jei Tu labai norėtum, galėčiau pasiųsti.
    Kad mažai rašau, nebark manęs. Vis dėlto, šią vasarą aš daug parašysiu. Tie trys eilėraščiai parašyti savaitės bėgyje. "Apie žmogaus mizerijų" aš parašiau per porą valandų. Kartais aš jaučiu savyje tiek jėgos, jog galėčiau pakeisti žemės veidą. Tik gaila, ji neilgai tesilaiko. Po to ateina vėl nepajėgumo momentai.
    Kaip ten bebūtų: liepos mėnesį aš padarysiu šienapjūties mėnesiu. Baigsiu "Vizijas", vėliau parašysiu "Simfoniją Nr. 1" ir šiaip eilėraščių plunksnos išmiklinimui, kad rudenį galėčiau rašyti apie paskutinį žmogų.
    Iki šiol maža rašiau, nes daug dirbau. Per vieną mėnesį baigiau lotynų kalbos kursą. Šalia to pervariau visokią mokslo literatūrą: astronomijos, fizikos ir kitų egzaktinių mokslų veikalus. Tai vienintelis mano džiaugsmas.
    Šiaip gyvenu gerai. Dabartiniu momentu esu pasiekęs bene šviesiausią tašką, kurį bet kada esu patyręs. Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingu. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. Vizijų "Pabaiga" apie tai ir kalba. Tu gerai įsižiūrėk į tą minties pynę, kuri, lyg požeminis grybo raizginys, yra sujungus visus paskirus posmus.
    Šiomis dienomis aš kartą galutinai supratau, kad reikia būti visiškai grynu ir švariu, norint turėti tikrąjį pažinimą. Kitaip, kad ir galingas protas, jis neprasimuš ligi paslapties. Todėl aš visiškai nustojau gerti, nesvarbu kas ten bebūtų: degtinė, vynas ar alus. Žinoma, rūkyti aš nė nepamėginsiu. Atsikratyt stengiuos nelabai didžių minčių: keršto, neapykantos ir šiaip visokių tuščių fantazijų, kurios dažnai plauko mūsų tuščiose galvose. Aš stengiuos užmirst, nors ir juokais pasakytų, nešvarių žodžių kombinacijas. Aš norėčiau visiškai atsiplėšt nuo nešvarios žemės ir gyvent pasauly, sukurtam "iš grynosios išminties", ir į viską žvelgt nuo tų mėlynųjų kalvų, kurios, nors žeidžia kojas, bet neteršia žaizdų, - su atlaidumu žemyn.
    Tu rašai, jog tarp mūsų yra kažkas vienas. Taigi yra ir bus, nors Tu kartais ir stengies save įtikinti, jog to nėra, nors tu kartais nori tą vieną sugriauti. Iš Vilniaus man pranešinėja įvairiausių gandų. Žinoma aš jais netikiu, bet vis dėlto kažkas yra, kažką Tu turi prieš mane, nes vis "varai savo geometrijų", kurios aš nepažįstu.
    Nuo šiol mūsų draugystę aš perduodu į Tavo rankas. Daryk Tu su ja ką nori. Savo pažadų Tau aš nepamiršau ir nepamiršiu. Aš jų laikysiuos, nes jie yra mano ištarti. Tačiau jokio įsipareigojimo iš Tavo pusės aš nereikalauju.
    Tai paskutiniai griežti žodžiai, kuriuos aš Tau ištariu. Kaskart Tu regėsi mano "geras akis" dar skaidresnėmis ir Tau palankesnėmis, kol jos kartą sušvis amžinatvės skaidrumu. Tačiau nenorėk, kad jau šiandien jos būtų tobulos. Tame kelyje, kuriame aš senai plėšaus, kiekvienas žingsnis pirmyn yra sunkus.
    Tu rašai, jog kažkada Tu mane matei "stiprų ir galingą". Šiandien aš toks Tau nebeatrodau. O tai atsitiko todėl, kad pripratai. Tačiau aš neklaidingai jaučiu, jog tą vaiką, kuris anuomet kalbėjo, šiandien aš įsidėčiau į kišenę. Žinoma aš tada buvau švaresnis, bet juk galima tapti švariu dar ir šiandien.
    O gal Tu nori nuo manęs atsitraukti ir visą laiką tik iš tolo stebėti, kad vėl manyje susilietų į vieną: draugas ir žmogus? Jei tai yra ne kaprizas, o Tavo didaus troškimo padarinys, tai rašyk, išeitį rasime.
    Visi tie abejojimai ir klausimai, kuriuos Tu savo puikiame laiške surašei, yra mano kasdieninė duona. Tačiau aš noriu, jais maitindamasis, išaugt tvirtas ir nepalaužiamas. Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina. Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime. Prieš keletą dienų aš parašiau tokį eilėraštį, kuris dėl savo formos silpnumo negali eiti rodomųjų skaičiun. Vienas posmas skamba šitaip:

Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus...
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.

    Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.
    Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nusviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per visas dienas lyg nepasiekiama saulė.

Vytautas

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page