r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vytautas Mačernis

EILĖRAŠČIAI


SAPNAS

Dienų žaliųjų ilgesį surinksiu 
Ir išsklaidysiu tėviškės laukuos. 
Ramiai vingiuos ten vieškelis sulinkęs, 
Kaip raitelis laukais nujos.

Dažnai sapnuoju aš, kad pilyse gyvenom, 
Ten šypsos ežerai lyg mėlynu dangum. 
Išeina iš pilies bajoras senas 
Ir žada pasaką pasekti mum.

Lyg obelis balti plaukai ant kaklo driekias 
Ir bėga rūpesčiai išvarginta kakta. 
Šalia jo tarnas stovi senas ir paliegęs, 
Nubraukdamas vis ašaras slapta.

Bajorą grįžt pilin vadina 
Duktė kaip nuotaka daili. 
Palinksta ji prie jo krūtinės 
Vis jo raminama: "Kodėl verki?"

Kažkur suskamba balsas virpantis ir storo, 
Ir, rods, tyla laukus aplies!.. 
Sudunda vartai ties pilim bajoro, 
Ir nyksta žingsniai glūdumoj nakties.

Viskas vėl lieka kaip ant ežero krūtinės 
Ir neįžvelgiama, tamsiai gilu... 
Bajorą seną, pilis linksmas atminęs, 
Dienų žaliųjų ilgesį renku.

1936

TĖVIŠKĖ

Ramu į tėviškę sugrįžti 
Keliais, kur veda į namus, 
Ir čia kaip žydinčią jaunystę 
Paklaust, kur išblaškys pasaulis mus.

Aš nebeklausiu liauno lino, 
Kas laimę bėgančią pavys? 
Užteks man vasarą palydint 
Atmint saulėlydžių ugnis.

Nebedainuos dainų, lopšinių 
Toli ten mieganti giria, 
Tik vėjai išskalaus krūtinę 
Ir neš, išneš mane iš čia.

Nors aš nenoriu melsvo šilko 
Ir sesės saulės ant laukų, 
Bet aš Tavęs, o Tėviške, išsilgau 
Ir Tau vienai tikėt galiu.

1936

RUDENS ŽODŽIAI

Ateina rudenys per pievų žiedus, 
Per žalio miško lapelius. 
Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda 
Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.

Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios 
Kas vakarą graudina mus. 
Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės 
Berašant rudenio žodžius.

Netrukus kris ant tako snaigės 
Ir nebebus jau taip jauku - 
Viskas pasauly vieną kartą baigias.
Kartu neamžinas ir tu - žmogus.

1936

NĖRA LAIMĖS

Aš prie Tavo kojų, Viešpatie, ateisiu, 
Vėjais gal atplauksiu prie Tavų akių. 
Čia maldoj aš tyliai žodžiais pasikeisiu, 
Pasiskųsiu, Dieve, kad gyvent sunku.

Daug žydėjo žemę puošiančių vosilkų, 
Prieš akis man raibo tie laukai žali. 
Liūdna buvo jausti meilės išsiilgus, 
Kad be šito žodžio nieko neturi.

O dabar man dienos liūdnos, niūrios, melsvos. 
Dangūs apsidengia pilkumu giliu, 
Laikas neša saulę, žalios liepos gelsta, 
Nuogume suvirpa beržas pakelių.

Vėl sugrįš į žemę margaspalvės dienos, 
Vėl rugiuos bus daugel mėlynų akių, 
Bet neradęs laimės, pasiliksiu vienas 
Pasiskųsti Dievui, kad gyvent sunku.

1936

SNAIGIŲ MUZIKA

Snaigės baltos ir žemė balta - 
Raibsta akys nuo balto dangaus. 
Tau patinka - širdis nekalta, 
Snaige virst ir jos ūžesiu gaust.

Tiesias vieškelis baltas tolyn - 
Žvilgsi snaigės ant medžių šakų. 
Nebežvelk tu daugiau praeitin, 
Tegu gęsta tamsa, jau tegu.

Kyla saulė ant balto dangaus - 
Veržias džiaugsmas iš tavo širdies. 
Snaigės krinta ir pradeda gaust. 
Ir baltam spinduly atsišviest.

1937

SUSIGALVOJIMAS

Kada tik, Viešpatie, susigalvoju, 
Aš vis kaip saulėn žiedas į Tave smelkiuos. 
Prisimena man Tavo nuogos rankos, kojos, 
Dyglių vainikas ant galvos.

Nueina debesys, ir rūkas išsisklaido, 
Ir vakare subėga žvaigždės ant dangaus. 
Virš jų, virš jų matau aš Tavo veidą, 
Veidą kaip Dievo ir Žmogaus.

Matau iš spyglio skleidžias žiedas. 
Jau greit, jau greit vainikas visas sužydės. 
Ir eina tautos išrinktos ir atmestos ir gieda 
Gražiausią posmą iš šventos giesmės.

Kada tenai ant Kalvarijos kalno
Tas paskutinis niekšas kaltę apraudos,
Nebetekės daugiau kraujai iš Tavo kojų, šono, rankų, delnų, 
Ir žaizdos užsivers jau visados.

1937

LAIŠKAS KRISTUI

Mes parašysim, Kristau, Tau šį menką laišką,
Žodžius gražiausius iš pačios širdies.
Gal nesuprantamas, gal bus kitiems neaiškus
Ir žmogui mirusiam širdyj lyg varpas neskambės.

Šiandieną mylime Tave mes, Kristau, 
Nes su Tavim gyvent lengviau. 
Aukojau Tau save, jaunystę, 
Gražias dienas aukojau Tau.

Tavy viltis, kai saulė teka rytą,
Kai žvaigždės blėsta vakare.
Nebus Mesijo mums, ir Pranašo nebus mums kito,
Ir niekas niekad nepakeis Tavęs.

Jau mintyse žali žolynai želia -
O auga meilė Tau tokia stipri.
Ir lenkias prieš Tave balti laukų berželiai,
Ir žiba žvaigždės naktimis.

1937

MIRAŽAI

Tenai, per dykumą, keleivis eina
Ir mato palmių vaizdą gražų.
Širdis taip godžiai siurbia paskutinę laimės dainą,
O akys ieško vis naujų miražų.

Suklumpa jis ir saujom smėlį žarsto, 
O vietoj vyno geria kaitrą tirštą. 
Nykus šešėlis neša tyrais juodą karstą 
Ir žiūri, kaip keleivis vienui vienas miršta.

Ateis čia karavanas ir klajoklių gaujos;
Kaip lapas kris jie tyruos, mirs kaip musės...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
O mes kur einam, kur keliaujam, 
Kur eina visos dienos mūsų?

1937

SNAIGĖS

Baltos baltos snaigėm lyg kasnykais pievos 
Iš melsvųjų tolių mėlynais dažais. 
O kad taip ateitų šičia geras Dievas 
Su mažais berniukais vieškeliuos pažaist.

Gražios kyla bonios, akmenų bažnyčios. 
Milijonai saulių šviečia ir nakčia... 
Ar draugaut neleis kas mums su Dievu šičia? 
Ir kalbėt su Kristum ar negera čia?

Gražios, šviesios dienos, kai ramus smūtkelis, 
Kryžkelėj parymęs, žvelgia į laukus. 
Čia ateina močios, savo galvas kelia, 
Lūpom maldą šnabžda: "Dieve, laimink mus"

Dengia snaigės žemę lyg baltais kasnykais. 
Baltos juostos tęsias, gal labai toli. 
Šviesios žvaigždės naktį ir laukai tie tykūs 
Ar nesako, Dieve, jog čia Tu esi!

1937

DAMAI "PAR EKCELLENCE"

Kažkaip tave prisiminiau,
Nors tu esi nutolus.
Gyvenome kadais kaip giminės,
Kaip seserys ir broliai.
Miškan uogauti ėjome,
Prie ežero taškytis.
Šiandien, girdžiu, alėjomis
Eini, kur skamba litas.
Nors tu buvai nuskurusi
Ir paprasta mergaitė,
Bet mes šiandien salionų durėse:
Dama "par excellence" skaitom. 
Dabar žiedai auksiniai rankose, 
Visa balta nuo grimo. 
Greit būsi, sese, susilenkusi, 
Kaip senė prieš mirimą... 
Greit bus duslu krūtinėje 
Nuo dūmų ir cigaro. 
Nebežavės kitų nei linijos, 
Kai šauksies "juodo dvaro". 
Aš nežinau, nei kam tu tikusi, 
Jau greit, jau greit palūši. 
Ir tavo dienos tuščios likusios, 
Ir tu pati be dūšios. 
Mes taip toli palikome, 
Ir tu tokia išbalus. 
Tu nesikelsi su Velykomis - 
Šiandien viskam jau galas.

1937

Į VIRŠŪNES

Apie kraštą, kur girios ir gojai, 
Apie šalį, kur pakelio uosiai, 
Apie vargą, kur žemėj bujoja,
Apie darbą aš jums padainuosiu.

Iš dangaus lijo plynas ir pūtė, 
Pūtė šiaurės vakaris toks kietas. 
Ėjo žmonės per audras, per liūtis 
Ir per dygų, žverblantį lietų.

Ėjo žmonės visi į tą šalį, 
Iš gyvybės skubėjo į mirtį. 
Ėjo žmonės parodyt, ką gali, 
Ir darbais nuveiktais pasigirti.

Jie nelikdavo niekad prie vartų:
Bėgo, griuvo ir grūmės su vėjais, 
Ir, pargriuvę šimtąjį kartą, 
Vėl į priekį tolyn nuskubėjo.

1938

MERGAITEI

Tave žinau: eini per pievas,
Per pievas, klonius ir girias.
Sakai tėvams, sakai draugams: "Sudievu!
Einu ieškot, ieškot ir rast".

Bet kur tu eisi, nerimta mergaite? 
Kokioj šaly tau gera bus? 
Be saulės, be širdies paliks namai tie, 
Skardens ten juokas įžūlus.

Takai pro klėtį bus užžėlę, 
Duris svetainės ten užgrios, 
Žydės prie vartų ramunėlės, 
O svėrės, usnys palangiuos.

Pro langus nespindės ten šviesos,
Ir džiugesio nebus veiduos,
Ir neis daina per ežerus, per žemę šviesią
Ir kalvos neatlieps ir nekartos.

Tu grįžk atgal į savo žemę
Ir prie darželio pailsėk,
Toksai šviesus dangus rytojų lemia...
Tokia šviesi žvaigždė...

1938

KAPUOSE

Per antkapį, per kapą šaltą, akmeninį 
Matau nežinomus veidus, akis, rankas. 
Matau sugriautus jų namus ir jų tėvynę, 
Kurion jau niekas neparves.

Raudokit, kapo akmenys, ir verkit, mirusieji, 
Raudokit vidury nakties! 
Pro jus vis eis visi kaip ėję 
Ir jūsų verksmo negirdės.

Jei jūs neturite darbų dalios šventos, 
Prakeiktos jūsų dulkės žemės viduriuos!

1938

PASIKALBĖJIMAS SU MAMA

Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte, 
Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą, 
Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti 
Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.

Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas, 
Manęs nuvargusio ateidavai parnešti. 
Sode aš žalią drebulę pasėjau 
Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.

Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau, 
Mąstei: "Sūnelis greit bus vyras". 
Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau, 
Vaikystę menant ašaros pabyra.

Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti, 
Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti:
Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį? 
Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?

*  *  * 

Kažkaip tave prisiminiau, 
Nors tu esi nutolusi. 
Gyvenome kadaise kaip giminės, 
Kaip seserys ir broliai.

Miškan uogauti ėjome, 
Po ežerą taškytis. 
Dabar, girdžiu, alėjomis 
Eini, kur skamba litas.

KALNŲ PASIILGIMAS

Mano mylimajam mokyt. p. Kudirkai

Paklausai: piemuo dainuoja 
Pačioje kalnų širdy;
Ir, skaudžiai dainos užgautas, 
Lapeliu drebi.

O kalnų viršūnė blizga 
Amžinai jauna, 
Ir šaltiniai sravūs trykšta 
Dyvina jėga.

Ten girdėt tik vėjai, audros 
Ir matyt žaibai;
Bet niekur neatsikvėpsi 
Taip laisvai laisvai...

Mus čia žemėj tvankus dūmai 
Greit visai sugrauš... 
Žemės dykumos taps baisiai nykios. 
Nykios be žmogaus.

Kai girdi kalniečio dainą, 
Trokšti ilgesy... 
Ir drebi, pamiršęs viską, 
Lapeliu drebi...

Eitum į kalnų viršūnes 
Pakvėpuot lengviau, 
Tiktai kelio nesurandi 
Į tenai keliaut;

Nors geriau kalnuos pražūti, 
Vėtrų sūkury, -
Negu čia, užtroškus dūmuos, 
Mirti kaip visi...

1939

MIRTIES PAVEIKSLAS

Ateis mirtis kaip vargana senutė, 
Bedantė jos burna nusišypsos. 
Paims rankas ir nebeleis ilgiau čia būti, 
O kartą ugnį užgesins veiduos.

Prabėgs pavasariai, žaliai sužėlę, 
Prabėgs jaunystė pro akis. 
Taip dyvinai linguos daržely gėlės, 
O piemenys kalnuos bandas ganys.

Matysi tu save draugų būrely,
Besėdint linksmą prie ugnies.
Į dangų kils žarijos kelios,
Ir šiltas vakaras per pievas nusities.

Iš darbo grįš pečiūkai vyrai, 
Daina lakštingalos skardensis pro rūkus. 
Iš naginių išpils senasis tėvas žvyrą 
Ir visą vakarą ant prieklėčio išbus.

Ir slinks veidai, kadais matyti, 
Gyvenimas vaizduos pasikartos. 
Išeisi tu iš čia rudens vėlyvą rytą 
Ir nebegrįši niekados.

PRISIMINIMUI!

...Nors geriau kalnuos
pražūti 
Vėtrų sūkury, 
Negu čia užtroškus
dūmuos 
Mirti kaip visi.

Kaunas, 1939.XI. 1

*  *  *

Ten saulė rytmečiu sugrįžta! 
Ak, tai ne saulė, tai ne ta... 
Kažko ieškojai, rods, jaunystėj, 
Vėliau pabūgai kraują bristi. 
Dabar palūžusia ranka 
Į saulę rodai kai kada... 
Ak, tai ne saulė, tai ne ta!

1940

NE JI

Tu sakai, ji gyvena toli, 
Gal pily, gal pajūrio šaly, 
Išsiilgus tavęs jau seniai, 
Tik paklydęs ilgiausiam kely, 
Kur ją rast, kaip ieškot, nežinai.

Tu skubi, tu sustot negali,
Tu klausai, kaip toli
Šlamščia jūros krantai,
O aplinkui ruduo, o lietus, o šalti
Tau akis temdo sriautų lašai.

Tu eini,
Norint vakaras jau, nors skliautai kruvini,
Tu matai, netolies spindi bokšto langai. 
Tu pavargęs klumpi, tu kelies, tu skrendi 
Ir džiaugiesi, kad ją suradai.

Bet kas ten! Ak, baisu! Tai ne ji, 
Tai ne ji šypso bokšte liūdnai. 
Negi tos savo vargo kely 
Pasitikt išėjęs buvai.

Ji sena ten, sulinkus, baisi, 
Akys jos - netikri spinduliai, 
Ji nežino, ką tau pasakyt, 
Ir iš gėdos pravirksta gailiai.

Tau nelieka, kur eit. Ko ieškoti nakty? 
Siunta tolyje jūros krantai... 
Ir sušukęs: "Deja, tai ne ji!" 
Tu negyvas prie bokšto krenti.

1940

* * *

O mylimoji, mano slaptas ilgesys - 
Būt vėjo genamam plačiajam vandenyne, 
Kad vėl po daugel netikrų dienų 
Išlipt galėčiau vėl naujam žemyne.

Aš neklajoti negaliu,
Nes mano amžinai jaunoj ir degančioj širdy
Svajonė nerami
Kasdien į naują tolį kviečia,
Ir aš einu, kad vėjų ir audros šaltais lašais
Išdžiūvusias kaip medis lūpas nors pavilgyti galėčia.

Tegu aš tavo žėrinčias akis
Lyg dvi pietų žvaigždes,
Į ramų uostą grįžt viliojančias, matysiu,
O mylimoji, nepasmerk manęs,
Jei iš kelionių tolimų aš nebegrįšiu.

Tie vandenynai platūs, gili,
Tos audros nuo gimtų krantų tolyn vis plaukt vilioja, 
Ar tu galėtum nuramint bangas, pakilusias širdy, 
Ar tu galėtum, mylimoji?

1941

*   *   *

Kai vilnys viena po kitos atkrinta, 
Būk tvirtas ir ramus. - 
Žinoki, kaip kilnu yra 
Kentėt ir būti išdidžiam.

1941.I.25

KARALIUS

Gyveno kartą nelaimingas, vienišas karalius:
Turėjo jis didingus, neįspėjamus planus, 
Bet patarėjus ir ministerius 
Labai mažus.

Parėmęs rankom galvą, mąstė tas karalius
Ir buvo liūdnas, nekalbus.
Nerado jis šaly aristokratų,
Kurie kalbėtų jam protingus ir švelnius žodžius...

Ir lyg naktis sutemo nelaimingojo karaliaus veidas, 
Kada prieš mirtį jį atlankė išsigimėlis sūnus. 
Jis matė, kaip to bukapročio rankose 
Didinga ir graži imperija sugniuš.

Ir pirmą kartą nuo širdies pakilo sunkios ašaros... 
Tačiau, kad neužlietų jos skruostus, 
Užgniaužė skausmą, metų metais tvinkusį, 
Ir mirė šaltas, išdidus.

Šarnelė, 1942.VII.3

AŠ PAŽINAU KARALIŲ TAVYJE

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: "Per žemę mes praeinam 
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti! 
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą, 
Tas nesutirps mirty".

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos, 
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare) 
Iš tavo liūdno ir pailgo veido 
Aš pažinau karalių tavyje.

Šarnelė, 1942.VII.3

ŠEŠĖLIS

Aš sėdžiu vienas vakarop ties ežeru, 
Perdien suspėjęs ir pavargt, ir nusivilti. 
Ir sau stebiu, kaip vėjas netoli mažom bangom 
Skalauja gelsvą kranto smiltį.

Aš nieko nemąstau, tik šiaip sau tyliai 
Niūniuoju kažkada išmoktą dainą. 
Aplinkui visiškai ramu. Girdėtis vieškeliu 
Kažkas iš kaimo grįždamas pareina.

Ir žingsniai vis kaskart artėja
Pro ežerą prabėgančiu keliu baltuoju...
Staiga matau, kaip puola ant vandens tamsus šešėlis
Ir kaip tolyn bangom siūbuoja.

Aš pagalvoju: mano štai gyvenimas 
Praeina lyg šešėlis...
Ir vėl ramiai stebiu, kaip irsta plaunamas 
Purus pakrančių smėlis.

Šarnelė, 1942.VII.6

PAVARGIMAS

Nepasisekęs eilėraštis

			Mokėkime gyventi ir dūžtančiose formose

Aš taip skubėjau jau visada kažkur,
	bet kartą... pavargau. 
Atrodė, lyg laimėjimui pasaulin
	būsiu aš atėjęs
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 
Dar saulėn akys žvelgs ne kartą, 
Tačiau ir ten jos ras dėmių... 
Todėl norėtųsi visai 
Be pėdsako išnykt, pražūt.

Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas 
Sukaustė protą ir jausmus. 
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose, 
Pasauli, man prasmingas ir gražus.

Šarnelė, 1942.VII.6

GAL DAR PAMENI

			Negaila mylimos, eilėrašty numirusios.
								Brazdžionis

Sėdėjom, gal dar pameni, tada prie miško 
Ir kramtėm eglių ir pušų skujas. 
Buvai tu taip gražiai pablyškus - 
Įsmeigus į mane akis melsvas.

Kai mudu taip ilgai tylėjom,
Save užmiršę ir visus,
"Žiūrėk, - tariau, - tenai, kur medžiai praretėję,
Ten matos mėlynas dangus.

Toli toli, už tūkstančio, daugiau gal, mylių, 
Kur horizontas susiliejęs su žeme, 
Banguoja marios plačios, gilios... 
Ir šniokščia jūra mėlyna..."

Tu padavei man ranką lengvą, šviesią, 
Nusišypsojai ir tarei:
"Eime į ten!" - ir mes nuėjom dviese 
Nerūpestingi lyg vaikai.

Dainavo žolėse tada maži žiogeliai, 
Dainavo danguje linksmieji vyturiai, 
Dainavo... ir daina, atrodė, auga, kelias, 
Ir nuo dainų, regėjos, plyš dangaus skliautai.

Gal tik todėl balsu džiaugsmingu ir giliu 
Tarei: "Tavęs taip niekas nemylės", 
Kai vabalą skarelės kampuku 
Krapštei man iš akies.
------------------------------------
Paskui, dvi dideles dangaus spalvos akis 
Įsmeigęs į gilias erdves, 
Aš nuėjau ieškot ir klyst, 
Bet... tuokart vienas, be tavęs.

Kažkoks likimas didis, aš tikiu, 
Prie marių vienąsyk atves mane, 
Ir aš suvilgysiu ištroškusias ir
	karštas lūpas... ir jau bus ramu 
Didžiųjų vandenų ir sielos gelmėje.

Šarnelė, 1942.VI1.27

POETAS

Kai eina jis minioj išvargęs ir nuleidęs galvą, 
Bent kiek palinkęs priekin, nedrąsiu žingsniu, 
Ir kai iš veido jo negyvo ir bespalvio 
Dvi akys žvelgia tolin žvilgsniu beprasmiu, -

Praeivių veiduose matyti lengvas pašaipos šešėlis 
Ir pranašumo jausmo pagimdyta šypsena. 
Ir užgaulingi žodžiai lydi jį... kol lyg fantomas pasikėlęs 
Jis vėl išnyksta gatvių tamsoje.

Bet būna dienos, kai galingų rampų spinduliuos 
Jis atsiranda vėlei prieš tą pačią minią, 
Ir, rodos, perkeistas nežemiškos šviesos, 
Jau nebe savo skausmą, nebe savo laimę mini.

Paženklintas nutilusių žmonių susikaupimo, 
Virš jų iškeltas begalinio skausmo įtampos, 
Jis kalba. Ir jo žodis, suvaldytas ir aprimęs, 
Plasnoja laisvas virš minios.

Sujungdamas visus į vieną šeimą 
Kaskart stiprėjančia gaida, 
Tas žodis, juos padegdamas, ateina 
Ir puldamas tarsi audra.

Šarnelė, 1943.III.11

LES MÉDITATIONS SUR LA VIE TRISTE

Man palaužė jau valią ir ryžtą 
Anie žodžiai, taip duslūs ir kimūs:
- Visa bėga, praeina, negrįžta! -

Nepažįstamas, bendras likimas 
Su pasauliu taikintis gundo. 
Efemerinis, tuščias žaidimas

Man belieka prasminga pagunda. 
Ak, palaiminti tie, kur gyvena 
Ir iš sapno baisaus nenubunda!

Jie tik būna jaunystėj jauni ir senatvėj pasenę. 
O kiti kasdien gimsta ir miršta. 
Jie atrodo išvargę kaip seniai.

Ir kas liūdną jų žvilgsnį pamirštų... 
(Tuo ir skirias žmogus nuo beždžionės, 
Kad prieš ją protestuoja ir miršta.)

Šarnelė, 1943.III.12

ŽMOGUS

Žmogau, aš žemėj atradau įmintas tavo pėdas.
Sakyk, kas tu esi, jei nori čia palikt ženklus?
Galbūt vaiduoklis tik, kurs juntamo pasaulio rūbais rėdos,
Kad, iš anapus į anapus eidamas,
Kitiems vaiduokliams būtų realus.

Šarnelė, 1943.III.15

SENAS NAMAS UŽMIESTY

Koks vienišas ir tuščias namas,
Visai suguręs ir apleistas!
Girdėjau, čia kadais gyvenusios dvi našlės damos,
Be galo senos ir be galo keistos.

Sode vašiai priaugę piktžolių, dagių
Ir ant takų prikritę lapų purvinų.
Čia vėjas žiemą ims dainuot melodijas gūdžias,
Ir lietūs plakt palangėje žaliuojančias rūtas.

Ir vakarais, kada pritils šiaurinis vėjas,
Mėnulis ims vaiduokliais margint sienas kambarių tuščių
Ir vienas pats lyg senas geradėjas
Budės naktim prie apleistų namų.

Šarnelė, 1943.III.17

PAJŪRIO VAIKAI

Mes gyvenom prie jūros tada, 
Du geri, du laimingi vaikai. 
Palikti vandenų ir šviesų globoje, 
Palikti vienudu amžinai.

Mes klajojom pajūrio taku, 
Neidami protingyn nei senyn, 
Du draugai tų žuvėdrų baltų, - 
Krintančių lyg akmuo vandenin.

Kai išvargę vėlai vakare 
Mes sumigdavom kur po medžiu, 
Aš sapnuodavau ją, ji mane - 
Begalybėj sapnų nekaltų.

Mes tetroškom gyventi drauge.
Du vaikai mėlynam pajūry!
Lig mirties. O po jos
Būt palaidoti paukščių žinia,
Kad sapnuos amžinuos
Jie dainuotų kur nors netoli.

Šarnelė, 1943.III. 18

*    *    *

Ar liūdnesnio kas būti galėtų 
Už likimą žmogaus šioj nakty? 
Jo gimimas toks ilgas ir lėtas, 
O mirtis - nelaukta ir staigi.

Šarnelė, 1943.III. 18

*   *    *

Vasaros popietėm saulė ir vėjas 
Žaidžia tarp medžių šešėliais ilgais:
Lyg du paklydę svečiai sukinėjas 
Vasaros popietėm saulė ir vėjas 
Ūksmingų alėjų takais.

Mažas berniukas iš miego pabunda 
Ir trina rankutėm akis. 
Saulė ir vėjas alėjosna gundo:
Mažas berniukas iš miego pabunda 
Ir eina tyliai per duris.

1943.VII.26


r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page