r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Sarbiewski)
POEMOS

NUOLANKI PADĖKA
ŠVIESIAUSIAM PONUI
P. JONUI KAROLIUI
KATKEVIČIUI,
VILNIAUS VAIVADAI, LDK KARIUOMENĖS 
VADUI, LIVONIJOS GUBERNATORIUI, ŠKLOVO, 
MYŠO, BYCHOVO GRAFUI, DORPATO, 
VELIUONOS SENIŪNUI IR T.T., IR T.T., IR T.T.,

KRAŽIŲ APOLONO
SUKURTA IR KRAŽIŲ JĖZAUS DRAUGIJOS 
KATKEVIČIAUS KOLEGIJOS SAVO 
DOSNIAUSIAM STATYTOJUI 
IŠSAKYTA

VILNIUJE, JĖZAUS DRAUGIJOS 
AKADEMIJOS SPAUSTUVĖJE, 
MDCXIX VIEŠPATIES METAIS
 

	Kai užklojo laukus purpurinė pavasario skraistė, 
Gracija tąkart meili Apolono Kražius aplankė. 
Taria ji Febui (tasai pavargęs šičia sėdėjo 
Slėny žemai ir skambiąja lyra prasčiokišką mišką Džiugino: 
"Ar niekada Katkevičiaus Marso narsybės, 
Niekad kovų, kuriose jis grūmėsi, neapgiedosi? 
Ar apdainuoti geriau nebūtas pilis Pandiono 
Ir Enkelado kovas arba pramanytus gigantus, 
Nuožmų Hilėją arba Tifoėjo žeberklą trišakį? 
Nedėkingasis! Nejau Licėjaus jau dengiamą stogą, 
Negi dovanas tas, kurias ranka tau dosninga 
Suteikė, jau pamiršai?" Taip taria, ant Euro užšoka, 
Nepramintais debesų takais paskubom iškeliauja.
	Febas nustėro ūmai, jo pirštai švilpynę paleido 
(Tyliai ant žemės jinai, išslydus iš rankų, nukrito). 
Sublizga akys gyvai, o skruostus švelnius jam užplūsta
Tai raudonis, tai vėl baltumas sniego. Liepsnoja 
Veidas drovumo ugnim netikėta. Dvejoja ir svarsto, 
Kaip Katkevičių jis deramai pašlovint galėtų, 
Kaip atsilyginti jam už nuopelnus statant Licėjų. 
Grifas tuomet oloje, po urvo skliautais gaubtaisiais, 
Ten, kur įkūrė gamta kalne dvejopą buveinę 
(Kalnas tam tiko), savoms gentims susirinkti įsakęs 
Sueigon, soste dailiam atsilošęs, būrių keturkojų 
Ir sparnuočių bylas kaip teisėjas vienintelis sprendė, 
O aplinkui minia ant suolų įsitaisiusi buvo.
Vienos priešais kitas paskirtos garbingosios vietos:
Čia du senatai, ir rūmų dviejų dvariškiai susėdo.
	Štai margaplunksnių gausios palydos apsuptas tupi 
Paukščių valdovas čionai, kuriam apykaklė plunksnų 
Šiaušias ant kaklo, rusva galva vainiku padabinta. 
Priešais minią, ragais pasipuošusią, ir kilminguosius 
Iš kalnų, iš kraštų tolimiausių sušauktus brolius 
Susodina eilėm Marmarikos krašto valdovas.
	Gentys atskirtos čionai: greitiesiems leista, kaip dera 
Būti prieky, toliau keturkojai nerangūs užėmę Antrąją eilę. 
Brangaus metalo raižytame soste 
Grifas nutūpęs patsai ant užtiesto purpuro, stipriai 
Virš judriosios minios iškilęs, kardu mosuoja.
	Jis išklauso tuomet ginčus įvairiausius sparnuočių,
Skundus žvėrių. Už laukuos svetimuos pasigautą laimikį, 
Už pagrobtus vaikus, už nuniokotą gimtą buveinę, 
Nusiaubtą girią ir už ištuštėjusio lizdo tylumą 
Teisia. Kaltina čia piktai tarškėdamos šarkos
Ir liežuviais šmaikščiais nedelsdamos priekaištus beria.
Imasi gint papūga iškalbingais žodžiais kaltuosius.
Krinta nuo kardo tasai, ką nuosprendžiu pasmerkė viešpats. 
Krinta vilkas vagis nuo kardo ir ruonis plėšikas, 
Kerta kardas paukščius prasikaltusius. Metas jau buvo
Sueigą baigt, ir visa minia išsiskirstyt iš teismo 
Jau pageidavo, kuomet pasirodė Febas dailusis, 
Žengė į būrį. Klusniu plektru pradėdamas giesmę,
Žvėris jis laukinius pasveikino stygom švelniosiom.
	Šiauštis nustojo kuodai, ir karčiai grėsmingi ant sprando
Sugulė. Grifas tada jam linkteli, kardą nuleidęs, 
Jei ką ketina sakyt, papasakot viską be baimės 
Liepia, o paukščių sparnams tylos laikytis įsako. 
Lyros paleidęs stygas, Apolonas šitaip prabyla:
	"O didysis žvėrių karaliau ir paukščių valdove! 
Karolio tu šlovė neblėstanti: atvaizdu tavo 
Herbas garsios giminės ir antspaudas spindi šlovingas. 
Ir ant šalmo puikaus smailės tau leista linguoti, 
Ir ant skydo žėrėt arba iš didingos aukštybės 
Karvedžio šalmo apžvelgt minias, kurios sveikina judu, 
Ir po karo, kada menkesnis šalmas odinis 
Viešpatį puošia, išlikt ant galvos. Jei tik dėkingumo 
Nepamiršai, ir šlovė amžina Katkevičiaus jeigu 
Dar neapleido širdies, tai imkis globoti šį didį 
Užmojį, paslaugą man padaryk - pasirūpink kaip dera. 
Rodos, žinai, kokius jis pastatė Aonijos sesėms 
Rūmus ten, kur tyri šaltiniai į taurią Kražantės 
Tėkmę liejas, o ši sruvendama aukso trimitais 
Gaudžia kimiai ir pati mano lyros melodijų mokos;
Sraunūs jos vandenai mokytumo žiedus palaisto. 
Nebranginu aš labiau nei Klaro bangų, nei šaltinio 
Tyro Kastalijos, nei Helikono srovės ir Pegaso 
Kranto. Bet atsidėkot už šitokią geradarystę 
Dera neįprastom dovanom ir puikiais pagyrimais.
Aš jau seniai ketinu pastatyt nemirtingai jo šlovei 
Aukštą paminklą ir taip įamžinti jo atminimą, 
Bet man skurdas šykštus sulaiko ranką, o kapšas, 
Nuo variokų menkų neapsunkęs, liečiamas rauda. 
Tau sarmatų šalies, šaltų Grigo Ratų ir Šiaurės Lobiai priklauso. 
Tad leisk iškilti didingam paminklui, 
Kurs valdovo šlovės būtų vertas, papuošk prabangiai jį, 
Leiski viršūnėms jo trims pasiekti patį Olimpą.
Medžiagą liepki sunešt greitiesiems žvėrims ir sparnuočiams 
Paklusniems, nes pakaks, jei atneš kiekvienas iš savo 
Krašto, ką vandenai ar žemės gelmės pagimdo.
Tavo paukščiai iš čia į punų giraites nuskrieja 
Ir švelniausiais šilkais minkštai lizdus išsikloja. 
Tigrai Kaukazo savuos urvuose įsikūrė tarp melsvo 
Persų marmuro, o po dangaus sudrėkusio skliautais 
Ant auksinių smilčių leopardai prieglobstį rado.
Žėrinčiuos vandenuos vienaragis, kitur nematytas, 
Plaukioja ir karčius apsitaško auksu skystuoju. 
Nuo armėnų kalnų tau lūšys krištolą neša. 
Klodų metalo, giliai paslėptų, tau hiperborėjų 
Grifai ieško, lenktais nagais jie akmenis brangius
Iškasa ir pačias gelmes atsivėrusios žemės 
Plėšia bei magnetus iš dirvos kietos lupinėja. 
Ir kiek kartų mūšius su pigmėjais pabaigusios gervės 
Grįžta Tesalijon ir, sparnais trankydamos Notą, 
Supa Pangėjus skurdžius ratu, trimituoja triumfą,
Tiek sykių grobis puikus tau tenka: netrūksta brangiųjų 
Ten akmenų, nuplėštų nuo priešo viršugalvio perlų 
Nei pagrobtų vėrinių Palamedo paukščiams ant kaklo. 
Nei Junonos didžios, nei Minervos mokytos paukščiui 
Duoklę negėda mokėt, nei kolchų paukštis atnešti 
Turtų netingi, taip pat Heliadžių ašarų gulbės 
Nepaniekins ir rinks prie žaliojo Pado pakrančių 
Lašantį gintarą (juo ten kvapnios žaizdos rasoja), 
Ir puikius vainikus nusiims palenkusios galvas. 
Feniksas pats, iš šalies tamsiaveidžių indų atklydęs, 
Ką jis Gange savam, ką jis Hidaspe sužvejojo,
Neša, skiria jis tau ir dalį Asirijos lobių. 
Kam dar priminti, kokias papūga tau dovanas duoda,
Kalbantis džiaugsmas miškų, žaliai pasipuošus valdovė 
Noto ir Austro, kuriai atsiveria krantas Antarkties 
Vandenyne; lobius jai ano ašigalio speigas 
Dar ispanų laivų nenuskurdintoj žemėje sergsti.
	Nagi, minią paleisk, išsklaidyk virš pasaulio platybių, 
Kad iš daugybės šalių puikiausios dovanos plauktų;
Tepadabins jos puikius paminklus, besistiebiančius aukštin.
Trys piramidės išaugs - paminklai pergalių puošnūs -
Čia, kur Šaltinis žavus skalauja bangom krištolinėm
Žemę ir šniokščia šnekus per saulės įkaitintą žolę.
Čia iškils prakilnus Katkevičius iš svetimšalio
Marmuro ir padabins paminklą amžiną švedų
Pražūties vaizdai ir mūšiai su barbarais žiaurūs.
Raitas ant žirgo smarkaus, skydu tartum žaibas sutviskęs, 
Tarp pavojų krauju pažymėtą kelią sau skinsis, 
O kalavijas sunkus išguldys visą virtinę švedų. 
Ypač aš prabangiai dramblio kaulu ir auksu išpuošiu 
Kautynes su maskvėnais ir jau užvaldyto Smolensko 
Bokštus sugriautus, o tarp karių pavaizduosiu jį patį:
Kaip maskvėnų krauju apsitaškęs pergalę švenčia. 
Jeigu stebuklui tokiam bekylančiam paramą teiksi, 
Didis valdove, manau, neatrodysi tu nedėkingas 
Savo globėjui, o aš po to neprikaišiosiu niekad, 
Paukščiai ir žvėrys, kad jūs pamiršote, kaip aš giedojau 
Trakų žemėje. Juk jūs mokyto plektro kadaise 
Teiktą paguodą, skambios kitaros melodiją menat. 
Kai saldžiabalsėm giesmėm brūzgynus Patarų glosčiau, 
Sekė likų laukais man iš paskos Achelojas 
Ir Eurotas rūstus, akarnietis, pirmąjį ledą 
Nusimetęs, atgal pasukęs Permesas, Likormas, 
Grįžtantis vėl į versmes. Ežerai ir užutekiai snaudė 
Ir, nurimus audroms, bangelės ošti paliovė. 
Sklandė paukščiai aplink visokie, nešiojami Eurų, 
Miško medžiai kitus ant šakų sutūpusius nešės 
Ir galvijų banda skubėjo su diendaržiu savo.
	Metas ateis, kada prie puikaus Kražantės upelio, 
Perbraukęs per skambias stygas plektru, aš sušauksiu 
Jus su jūsų grifu, laukiniai žvėrys ir paukščiai, 
Ir savomis giesmėmis aukštai į padanges iškelsiu
Karolį ir nuožmias kovas lyra jums priminsiu.
Šokt pagal mano giesmes tada ąžuolai ims nudžiugę
Ir galvijai skubės, uždaryti savo tvarteliuos.
Pievos pačios tada atgabens nustebusius elnius,
O iš paskos greitas stirneles atsineš ir ganyklos.
Gulbę lizdas patsai atplukdys, pati karvelidė
Atgabens balandžius, bėgs jautis, arklą ištraukęs.
Tuosyk viršukalnės ir niūriausios olos ištarti
Karolio vardą išmoks, aidės iš kranto į krantą 
Šitas vardas - miškai jį kartos ir pratinsis tarti.
Karolį uolos minės ir garsins Karolio vardą
Slėniai, Karolį šauks upeliai; šlovins jo narsą
Uolos ir įlomos girs jo tvirtybę, upės - dosnumą.
	Mokytos Mūzos tuomet ir Paladė su jom - dešimtoji -
Prie Šaltinio versmės, aplinkui žalią Rimantą 
Vaikščios, kaišys gėlėmis nematytom, kvapniaisiais čiobreliais 
Raižytas kolonas ir girliandom puošniom apipins jas. 
Prie piramidžių pačių sustos rinktinis jaunimas 
Ir stebėsis būriais karių, išraižytaisiais vary, 
Ir mūšius, rodos, perkeltus čia, regės, ir iškaltus 
Žirgus rodys, ir girs karo vadą iš aukso gryniausio, 
Ir viens per kitą giedos, palydėdami giesmę plojimais.
	Puikūs didžiūnai, jūs šiam paminklui paskirkite dalį 
Savo turtų, triūsu prisidėkit prie jojo statybos.
Paukščių valdove, kuriam vienam patikėta valdyti
Kuo didžiausius turtus ir lobius visus, kiek jų žemėj
Slypi, saugoti bei naudoti, ką požemiai slepia,
Siųski padangių pulkus, tepapuošia man vario paminklą 
Tuo, ką iberų krantan paauksuotan banga išridena, 
 Kuo žėri Alpių kalnai ir ką dovanoja skaidrieji 
Vandenys, ką švelnus Favonijaus dvelksmas išugdo 
Ar Borėjas, Rytų smėlynuos ką Euras pagimdo."
	Tarė. Paragina tas paukščius raibuosius ir žvėris. 
Šiems gabenti lobius iš šiaurės krašto įsako, 
Serų miškus jis liepia niokot ir kaimus masilų. 
Kardu kelią tretiems į Alpes, sukaustytas ledo, 
Rodo tiesiai. Kitiems aplankyti Libijos šalį 
Pataria arba pasukt į šoną ir perkirst Meroję. 
Siunčia jis dar kitus prie Pigmaliono pakrančių, 
Auroros namus ir Nifatės kraštus nesvetingus 
Ir tenai, kur skliautan kelia Akrokeraunijos galvą.
Ledos miestą kiti - Amiklus - plačiai išsisklaidę 
Plėšia, arabų krantus ir olas Atlanto kalnyne.
O apsilankius kitiems, nuskursta Temesės uolynai, 
Tasas, Dodonė, variu prabylanti, ir Orchomenės 
Krantas, ir metalu nuo seno žvangantys Baktrai.
	Jau septintoji diena prikėlė Titaną iš guolio 
Rytmetinių bangų. Tikėdamas tuo, kas žadėta, 
Febas žingsniais greitais į viršūnę Medžiokalnio kopia.
	Veriasi slėnūs laukai ir krantas žaliosios Kražantės, 
Per ūksmingas daubas smagiai sruvenančios bangos 
Ir kuo žaliausia lanka, aplinkui meldais apaugus.
Ima dairytis po to į debesis, žvalgos po visą
Erdvę be paliovos - ir štai jau dangų bekraštį 
Paukščių užstojo būriai ir aukštas skliautas aptemo
Nuo skrajūnų sparnų, plasnojančių vienas prie kito.
Lenkia vakarį vieni ir, vangiai dvelksnojant vėjeliui,
Kelią pametę pulkai po žydrąjį dangų šėlioja.
Kyla ligi debesų kiti ir, jais apsigaubę, 
Tuoj dangaus vandenuos panyra, didžiuojas ir džiaugias
Plukdomi Notų drėgnų. Pats grifas skinasi kelią
Už visus juos aukščiau, ir sklendžia su vėjais klajūnais
Kūnas dvejopas, sparnai išskleisti gi debesis šluoja.
Akys svaido žaibus, ir įkvepia baimę jo lenktas 
Snapas, virpčioja trys liežuviai, vešlūs, išdrikę
Karčiai plaikstosi jam ant sprando, šiaušiasi kuodas
Ant galvos iškeltos, galingais sparnais per padangę
Ramią irias, kita dalimi savo kūno jis - liūtas:
Gąsdina Eurus nagais ir uodega pančioja vėjus. 
 Žiba ir priešaky ne menkesnis pavojus: jis kardu 
Žeidžia Zefirus baugščius, ir žaizdų tik dar padaugėja.
	Lydi jį paukščių būriai nesuskaitomi. Paskui valdovą 
Jo sparnuoti kariai paklusniai ir darniai plasnoja. 
Viešpačiui kelio pastot nedrįsta iš tūkstančių paukščių 
 Niekas: šventiesiems sparnams nepaliestą dangų užleidžia 
Ir tik seka taku paskui purpurą dėvintį vadą, 
Gieda himnus džiugius ir giesme nuolankiai valdovą 
Linksmą šlovina: kaip greitaisiais sparnais atskubėjęs
Puola į tarpą karių staiga, kaip rikiuotę išsklaido, 
 Kaip jis kalaviju paauksuotu žvangina ar kaip
Žėri ant skydo jisai karo vadui, arba ant auksinių 
Vėliavų skleidžia sparnus, ant šarvų kaip spindi garbingai,
Kaip jis ištikimai žaibuoja globėjui ant šalmo.
	O kai išvysta galop tolumoj šventyklas ir Kražantės 
Krantą bei mūrus (kadais čia buvo seno Rėkučio 
Rūmai nuošalūs) ir sroves, kurios viduriu upės 
Šniokščia, džiugiai krykšdami tuojau pasveikina Kražius. 
Paukščiams iš tolumos atsiliepia aidžiosios olos. 
"Kražiai!" - atsako tuojau jiems akmenys, "Kražiai!" - brūzgynai, 
Upės: "Kražiai!" Linksmų balsų skardenama gaudžia 
Paukščių gimtinė - giria - ir aidas tankmę užgauna.
	Štai jau būrio svečių pasitikti ir Apolonas 
Atskuba, lydi gi jį Aonidžių jaunimo pulkelis. 
O karalius žvėrių ir sparnuočių valdovas tuo tarpu 
Surinktas iš visų kraštų brangenybes išdėsto 
Ir pasaulio plataus turtus į krūvas kuo didžiausias 
Krauna. Šičia gelsvai dovanotas metalas žioruoja, 
Tviska sidabras tenai, ten - vario suverstas kalnas, 
Skaistvaris niūkso antai, iš rūdos ugnimi neišgautas. 
O be to, dar visaip žiburiuojančių marmuro luitų 
Jis dovanoja, uolų, atneštų iš dvijūrio Korinto, 
Ir margų akmenų, ir uolienų, dėmėm margaspalvėm 
Švytinčių, kur gėlėmis akmeninėm pražysta darželis 
Ir apgavikas akmuo nematytais žolynais dabinas
O tarp tikrų jo vagų žaliuoja tariamos pievos. 
Ir brangių akmenų, paslaptingai žibančių, gausiai 
Krauna, lašus nuo šakų seserų Hesperidžių, Tetidės 
Ašaras, dar ir Rytų kraštų krušos visą krūvą 
Prideda, krinta sausu lietumi ir žarstomas jaspis.
	Stebisi turtais tokiais Charitės, ir Apolonas 
Stebis, prie lobių krūvų jisai palinksta nudžiugęs. 
Žvelgia į juos linksmai, akimis tuoj permeta viską, 
Glosto šventuosius turtus: auksinę dovaną miela 
Ir dramblio kaulą arba brangų perlą pirštais paliesti. 
Kviečia Istoriją tuoj ir į ją prabyla maloniai:
	"Dukra, kuriai žygius patikėta saugot senovės 
Ir narsiuosius vadus, ir karus, kur grūmės kadaise 
Vyrai! Tai, ką tamsa apgaubia stingdantis laikas 
Ir ant ko užmaršties užslinko tirštosios miglos, 
Tu pasiilgusiam to pasauliui atveri: lygiai 
Taip senųjų žygius, kaip jaunimo pirmąjį žingsnį. 
Tokią paslaugą man, Parnaso mergele, suteiki, 
Taip pagelbėk: tegu iš kieto vario didžiuliai 
Kyla paminklai, kurie sergės manojo Karolio šlovę 
Ir atminimą kovų. Antai visos žaliavos guli 
Statiniui, vertos išties, kad šitiek darbo įdėtum. 
Štai Pieridžių būrys pasirengęs atskuba. Paskui 
Marmuras žengs, negaišuos, jei aš saldžiabalsėmis trakų 
Stygom paraginsiu kilt paminklą. Akmenys patys 
Guls, giesmės palenkti, pavidalais dar neregėtais
Leisis skaptuojami, o minkšta uoliena įgaus tuoj 
Veido bruožus žmonių ir veik jų būdą. Tik uoliai 
Imkis darbo, paklusk negirdėtam prašymui, ryžkis! 
Tebai kilo lėčiau, Amfioną grojant išgirdę, 
Ir manųjų stygų sušaukti kadaise Priamo 
Mūrai, kai patys kalnai per laukus, kitarai pakvietus, 
Slinko, kai žengė pirmyn prie Idos savosios prigludęs 
Dindimas ir ištisi miškai į Pergamą kopė."
	Šitaip taręs, kairėn palenkia baltąjį kaklą, 
Pakelia lyrą, kita ranka laikydamas plektrą, 
Virpančių stygų garsų pripildo vaiskųjį orą 
Ir Zefirus šnarėt paskatina. Stygos, kaip liepta, 
Ima gausti, o joms dramblio kaulas, užgautas reikliųjų 
Pirštų, pritaria. Tuoj miškai atsiliepia į viską. 
Net kalnai lig žvaigždžių džiaugsmu netvėrę pašoka, 
Didūs, grėsmingi kalnai. Jau giesmės klonius skardena, 
Aidi giraitės giesmėm, o Febas sugrįžęs apgieda 
Vado kovas, o taip pat ir pelnytus po mūšių triumfus.
	Džiūgaujantys pulkai ir Grifas - jųjų valdovas 
Tuo metu ant kalvų laukuose ir žaliuojančioj pievoj 
Leido šokti (smagu pažiūrėti!), o paukščiai tuo tarpu 
Sklandė ratus sukdami ir nardė po giedrąjį dangų.
	Džiugina darbas toksai ir Istoriją. Sekančius paskui 
Akmenis veda pati, pati į pamatus kloja 
Marmurą klusnų, aukštyn paminklams padeda kilti. 
Padeda ir palyda valdovei: Šlovė ir Didybė
Stovi šalia, o aplink susibūrusios Pareigos, Kovos. 
Pergalė šičia - dažna viešnia su sparnais purpuriniais - 
Stovi, taip pat ir tauria šviesa sužibę Triumfai. 
Ragina, pataria jie visi iš sykio. Pamoko 
Marso Drąsa, Pagyra, dabinanti smilkinius laurais.
	Šitokį darbą regėt negana Istorijai: miela 
Savo palankią ranką pridėt. Per klaidžiąsias platybes 
Sklinda be paliovos bildesys nuo statinio didžio. 
Žemėn Aidas garsus, atsimušęs į dangų, sugrįžta. 
Laukti neteko ilgai: vos, gaubtuoju skliautu nusileidus, 
Baltą vežimą Diena į jūros pusę pasuko, 
Tuoj paminklas didus pakilo į dangų auksinį. 
Vos akimis ir menu patikėtum! Žiūri apstulbęs 
Vakaras ir Valandų prabėgusių dvylika stebis, 
Žvelgdamos į kolonas, po viena gimusias saule.
	Štai skambiąsias stygas viena per kitą užgauna 
Klaro seserys ir vingiuoja melodiją, kaip tik 
Geba lyra, o kitos žalius vainikus iš žolynų 
Pina ir suskintais kukliais salierais, ligustrais 
Kaišo purpurines uolas, lelijomis puošia.
	Ima kalbint Šlovė palankioji nudžiugusį Febą. 
Taria: "Matai tris didingas uolas, pasiekusias dangų? 
Žygdarbiai spindi čionai Katkevičiaus iš netašyto 
Marmuro ir kruvini karai iš metalo, kurs irgi 
Ne prastesnis. Jei tu panūdai vaizdus šio paminklo 
Perprasti, tai atidžiai paklausyk, trumpai apsakysiu.
	Štai piramidė pirma, kurios aštuonios pakopos 
Kyla iki debesų, vaizduoja Karolį - vaiką.
Ar nematai, kaip jisai, dar kūdikis, šliaužia prie kardo?
Šalmą didžiulį ranka kaip liečia ir plunksnas, kur svyra 
Nuo viršugalvio? Kaip, rodos, veltui stengias pakelti 
Jis dešiniąja gležna dešimtsluoksnį skritulį skydo 
Net įsirežęs ir kaip, neįstengęs pakelti, palieka 
Jį nusiminęs? Tačiau strėles jam duotas bučiuoja. 
Febai, tik pažiūrėk, ir dar labiau tu nustebsi - 
Jis didžiuliuos šarvuos išsitiesęs guli, o miegą 
Patiki skydui sunkiam ir savo gležną kūnelį 
Vargina, lopšį jisai tarp iečių sau susiranda.
Čia jis vėl po nuožmių kautynių tėvą grėsmingą 
Glaudžia pirmas glėby, reikalauja žėrinčios juostos 
Ir užsispyręs lankų, atimtų iš priešo, maldauja. 
Tėvas to trokštantį pats virš vario žėrinčio kelia, 
Giria, kai džiaugiasi tas gelsvai žiburiuojančia ietim 
Ir kai glosto karčius, kai varinį blizgina skydą, 
Pats jo džiaugsmui kuodu, nuplėštu nuo šalmo, mosuoja. 
Štai įžengia jisai į mūsų kalno šventovę 
Ir, jau tapęs savu, Aonidžių giraitę aplanko. 
Protas, Febo menams imlus ir linkęs prie Marso, 
Renkas Kastalijos sau lobius: mūšius prie Laurento 
Ir Hanibalo klastas, ir ginklus japigų valdovo, 
Ir auzonų vadus vis iš naujo širdy atgaivina.
	Kyla aukštyn į žvaigždes grakštus paminklas - antroji 
Piramidė, kuri atskleidžia bebaimės jaunystės 
Pradžią ir dėl pirmų trofėjų atmintiną kovą. 
Nes, kai jaunystės gležnos gelsvi ženklai pasirodė 
Jam ant skruostų ir kai barzdos ankstyvas šešėlis 
Veidą aptemdė, širdies neįstengė glėbi tinginystė 
Prabanga prisiviliot - užvaldyta visa karo dievo 
Buvo kilnioji dvasia. Matai, kaip ietį paėmęs 
Džiūgauja! Koks išdidus ant trakų žirgo užsėda 
Su naujaisiais šarvais! Kaip greitai žiedą apvalų 
Perveria ietis taikli taikiny, pastatytam varžyboms. 
Čia ir jaunystės kovas pamatysi, ir pirmas šlovingas
Marso pamokas, čia jaunų dienų karo žygiai 
Švyti. Karolis čia - artilerijos vadas: pabūklais 
Svaido žaibus, krauju apsitaškęs. Šarvai jo žvynuoti 
Žėri auksu. Ugnim nušviečia skydas kautynių 
Lauką ir atkišta jo ietis žybsi grėsmingai. 
Tik pažiūrėk - vien Marso ugnim širdis užsidegus. 
Pirmas prakaitas jį užvaldžiusį dievą išduoda. 
Įniršis skruostus krauju nudažė, saulėje varis 
Blyksi ir ugnimi pražūtinga kardas liepsnoja. 
Štai jis vėl kovos sumaišty įsismaginęs švaistos, 
Jau paraudo šarvai ir auksas krauju apšlakstytas, 
Bet garsus karvedys (jį žygiai šlovingi apsupę) 
Priešų nei jų strėlių nepastebi: šičia kapoja
Galvas šalmuotas veržlus ir įšėlęs, ten - puola bailiuosius, 
Ima nelaisvėn, toliau - gatve per vidurį priešų
Veržiasi, kalaviju iškloja sprunkančią minią,
Kol, įveikęs pulkus, privertęs Mykolą bėgti, 
Jis sustoja, ginklus sudėjęs, ir žvelgia į dangų.
	Bėgantį Karolį ir gotų žūtį atskleidžia trečioji 
Piramidė. Ir ją Katkevičiaus - kario paveikslas 
Puošia: puola jisai į patį vidurį priešų, 
Griaudėja ginklais šiurpiais ir pro apnuogintus kardus, 
Žirgus, ietis, šalmus bei per vaitojančių krūvą, 
Per lavonais nuklotus laukus, per leisgyvių kraują 
Veržias it žaibas. Glotni jo ietis priešų daugybę
Pervėrė, kraujo lietus purpurinis jo kardą vėsina. 
Pirmas pasprukęs bailiai, būrius į pakrantę sušaukia 
Karolis, jūrą greitu laivu ima skrosti pabūgęs. 
Pakelia gėda bures, o baimė sustiprina vėją.
	Čia į Balto Akmens žudynes ir audrą kautynių, 
Kliokiančiu gotų krauju plačiai pasruvusias pievas
Revelio tu pažiūrėk ir į Kokenhauzeno Marsą.
	Šias tvirtoves, kurias čia matai akmeny pavaizduotas, 
Ir Hvonų laukus nesvetimus kraštui gimtajam 
Tik Katkevičius ir jo pergalės puikios grąžino. 
Marsas maskvėnų aukštai, pačiame viršuje piramidės 
Žėri, žiba tenai Smolensko įveiktos sienos 
Ir tvirtovės, ir jų sugriauti, sutrupinti bokštai, 
Pergalė spindi puiki prieš maskvėnus, kovoj iškapotus."
	Tarė. Prabyla tada Kintietis dieviškais žodžiais: 
 "Teko laiminga dalia pagaliau manajam Licėjui 
Šiandien, nes šalimais stovėti ir saugot jam leista
Karo žygius įstabius ir vado šlovę nemarią. 
Drėgnojo Koro miglų nesibijo šitas paminklas 
Nei lietingų žiemų, nei žaibų, iš padangių aukštybės 
Svaidomų, nei būrių, paleistų iš tesalų nelaisvės, 
Netgi laiko tėkmės - stovės, kol sukas žvaigždynai."


VESTUVIŲ EISENA,

KURIĄ 
ŠVIESIAUSIAM KUNIGAIKŠČIUI
ALBERTUI VLADISLOVUI 
RADVILAI,
OLYKOS IR NESVYŽIAUS VALDYTOJUI, 
ŠVENTOSIOS ROMOS IMPERIJOS KUNIGAIKSČIUI, 
ŠYDLOVECO IR MYRO GRAFUI, TRAKŲ KAŠTELIONUI, 
ŠEREŠEVO IR T.T., IR T.T. SENIŪNUI, JUNGTUVES 
ŠVENČIANČIAM
SU
ŠVIESIAUSIĄJA PANELE
ONA ZENAVIČIŪTE,
POLOCKO KAŠTELIONO DUKRA IR T.T., 
VILNIAUS JĖZAUS DRAUGIJOS AKADEMIJOS IR 
UNIVERSITETO STUDENTAI 
SURENGĖ

MDCXXVIII VIEŠPATIES METAIS

 VESTUVINE IDILIJA ŠVIESIAUSIAM KUNIGAIKŠČIUI

	Te apsnūdus lyra ilgiau nesidžiaugia ramybe, 
Garsui išblėsus. Tegu virpėti paliovusios stygos 
Citros skambios nenutils. Iškilmingai pirštais teglosto 
Dramblio kaulą giesmė ir stygas besiilsinčias plektras 
Teparagins pritart neregėtoms Vilniaus linksmybėms.
Grįžta jau iš laukų Ruduo su žemės našiosios 
Derlium ir į miestus lietuvių įžengia, ir teikia 
Džiaugsmą bei dovanas jiems. Didžiasparnis Jupiterio paukštis 
Pakelia jį, vadeles apraizgytas gebenėm įtempęs. 
Kur tik padange giedra per nuolat slenkantį skliautą 
Rieda vežimas tasai, nuo neatmiešto vyno apsvaigus, 
Gaudžia žemė (girdėt iš toli) ir nustebusias nimfas 
Kviečia taurę pakelt iš krantų išsiliejęs Iakchas. 
Motina Vilija, kur prie pakrantės, žolėm apraizgytos, 
Ilsis, viršum bangų mėlynplaukę galvą iškėlė 
Ir suvadino melsvus savo valdinius. Motinai šaukiant, 
Tuoj žaliaakių būrys subėga. Vieni iš jų švelniai 
Ošia dainas, o kiti į gaudžiančius akmenis daužo 
Vandenis savo skaidrius, ir vėjai jų ūžesį neša. 
Suka smagiai verpetus treti, į sūkurį veržlų 
Dūžtančias traukia bangas ir džiaugsmingai šoka ratelį.
	Ak, ne veltui! Kieno gi širdies nepaglostytų tyliai 
Džiaugsmas, kas gi minčių neramių ir slogių nenuvytų, 
Kai iš visų kraštų neregėtos Linksmybės suplūsta, 
Kai puikioji Šlovė nuo rūmų prie rūmų per miestą
Skuba, kai teikias viešėt čionai ir Pareigos aukštos, 
Ir Lietuvos pareigūnų, garsių vardais ir senoliais, 
Kuo gausiausia minia Jogailos buveinę pripildo. 
Mūzos, iš kur tas būrys, po miestą pasklidęs, iš kur gi 
Ta gausybė taurių didžiavyrių, mūrus svetingus 
Glostančių žvilgsniais kilniais? Ar čia toks sambūris vyrų, 
Kaip debesy Elidės smilčių, kai skelbia trimitas 
Ten žaidynes ir pradėti kovas, kaip achajai įpratę, 
Ragina? Jiems sąnarių nesukaustė dar kraujas aptingęs, 
O krūtinėj kilnioj tvirtybė ir jėgos keroja. 
Skatina vyrus narsa, pažįstanti savo didybę. 
Buriasi jie ir vardan šlovės didingos pavojų 
Ryžtas patirti. Tačiau atkakli kova nepaliko 
Pėdsakų čia dar karštų baltajam smėly įspaudus, 
Palmės šakelės Šlovė būsimosioms lenktims neiškėlė,
O keturkinkių veržlių nė vienas stulpas netyko.
	Bet lenktynėms kitoms Radvilų Himenėjas pastatė 
Gaires, rengias dabar kitokią eiseną vesti 
Ir prie tikslo atskriet, kitokiems aidint plojimams. 
Skriekite, lygūs abu, skubėkit į tikslą žadėtą 
Sutartinai ir šlovingiems darbams atsidėkite uoliai.
Lėkit plačiuoju keliu, per vilnijantį lauką lenktynių,
Kur Himenėjas pašauks, kur judu bendras troškimas 
Neša, ir tieskit rankas į taip trokštamą palmės šakelę. 
Lemia jums sėkmę dievai, jums ploja žiūrovai - herojai 
Iš svetur, - ir sėkmingus žygius jų šūksniai palydi. 
O iš kraštų tolimų suplūsta ir džiūgauja narsūs 
Karo vadai ir krauju bei purpuru garsūs didikai.
	Skriekite, jaunavedžiai laimingi, žvelgia tėvynės 
Akys į jus, širdis jus laimina, lydi plojimai. 
Šičia plyti dirva, pranašesnė už dulkes Elidės, 
Kūnu nuvargusiu čia šlovingesnis prakaitas srūva 
Ir kilnojas smarkiau krūtinė, alsuojanti sunkiai. 
Čia negėda karštai atsidust iš krūtinės, kuri vos 
Kvapą atgauna arba išdžiovinti smegenis kaulų, 
Nuovargio įveiktas, ir užlieti skruostus dailiuosius 
Įgimtu purpuru. O laimingos širdys, iš tikro 
Vargstat laimingoj kovoj! Tačiau koks Pindaras imtųs 
Šias žaidynes apdainuot, pasikliovęs plektru Aonidžių, 
Dramblio kaulo citra? Kas, reginį šį apgiedojęs, 
Iš užmaršties išvaduos ir per amžius, per žilo pasaulio 
Metų virtines, jį vis garsins ir šlovins pelnytai? 
Nes ką šventojoj giesmėj ši Kadmo gulbė apgieda, 
Kai ji sklendžia dangum su vėjais, tų atminimo 
Iš amžinybės ištrint nepajėgs jau diena nedėkinga:
Liks gyvi, o šlovė ant sparnų, nepailstančių niekad, 
Garsų vardą jų neš. Ak, kokį pamatą giesmei 
Būtų ji radusi čia, kai stojo vienas prieš kitą
Radvila ir garsaus Zenavičių kraujo mergelė.
O kunigaikšti, kokia giesme šis paukštis Ismeno, 
Žemę paniekinęs ir dangaus aukštybėn pakilęs,
Būtų apsakęs tavus žygius, jų didybę ir garsą,
Praeitį šios prakilnios giminės ir šlovę, tvirtesnę
Už eikliuosius metus. Kaip Aušrinė žiba - šviesiausia
Iš žvaigždžių, - pulkelius žvaigždžių auksaspalvių pralenkus,
Purpuru rožių spalvos nudažius spindulius savo,
Ji liepsnoja ryškia ugnimi ir šviečia iš tolo;
Mažos žvaigždutės viena po kitos iš kelio jai traukias,
O kupini pagarbos žvaigždynai liepsnas prigesina,
Žybčioja ji ir dosnia šviesa užlieja padanges.
Veidu jos purpuriniu nuščiuvęs stebis Olimpas.
Taip Radvilų padermė, prilygstanti skliauto dievybėms,
Spindulius žeria savus sarmatų padangėj' ir skleidžia
Šviesą narsios giminės bekraštėj pasaulio platybėj.
Čia nuleidžia Šlovė sužavėtą žvilgsnį ir ima 
Rūpestingai matuot Radviloms lemties dovanotus
Nuopelnus žygių svarius, pareigų garbingumą ir svarbą.
	Štai giminė, kuria susvyravusi rėmės tėvynė 
Ir pakilo, ir dar gražesnė į metą jaunystės 
Įžengė. Čia Lietuva, nusimetus niūriąsias senatvės
Sutemas, įžiebė vėl begęstančią šviesą, stipresnė 
Už nelaimes piktas ir juodojo Orko pavydą.
	Kaip Titanas, kuris važnyčioja padange vežimą, 
Grįžtantį nuolat, kai tik žirgų sparnuotųjų širdis
Mato ugnim įprasta nustojus liepsnot ir atšalus, 
Pasuka tuoj prie versmių Kastalijos ar į malonią 
Olą Doridės žalsvos, į pažįstamus vandenis neria 
Ir nauja ugnimi pasiilgusiai žemei nušvinta.
Taip nekart Lietuva, kada nusiminusi žvelgė 
Kupinu baimės žvilgsniu į sutemas juodas, į savo 
Pražūtį, prie Radvilų tuoj kraujo versmių ji skubėjo, 
O kai tik į bangas pasinerdavo, nors ir juodžiausias 
Kiltų audros debesis, o skitų Eurai jį neštų 
Ir padangių skliautus sukruvinęs būtų mėnulis, 
Gąsdinąs trakų siausmu, nors brautųs iš barbarų krašto 
Ir pražūties šiurpu grasintų įniršis priešų, 
Marso pavojus nuožmus pasitikdavo šypsančiu veidu, 
Galvą iškėlęs aukščiau, ir baimė netemdė jos žvilgsnio.
	Kilo iš šios giminės lietuvių Alkidai, tėvynei 
Galios netekus. Tik jie neišskyrė lanku Simplegadžių 
(Tai pavojai, kuriuos pagimdė dainių vaizduotė) 
Nei ranka beginkle žiedais besirangančio kūno, 
Šnypščiančios baisiai galvos nesugniaužė ir nepaklojo 
Hidros, šimtu mirčių ginkluotos, į snaudžiančius pelkės 
Vandenis, nesiuntė jos į pažįstamą šalį šešėlių. 
Bet Radvilų narsa kitokių piktžaizdžių randa:
Erebo juodus paukščius, kuriuos augina ir klastą 
Įkvepia jiems nelemta Erinija, styro atšiauriai 
Kraupūs snapai, o gyslom liepsna - ne kraujas - sruvena.
Suktas jų protas klastas vis rezga ir pražūtį rengia
Didžiajai Lenkijai, jei Radvilų lemtingas narsumas 
Jiems nepastotų kelių, dešiniąja jei neišnaikintų 
Negandų, jeigu toli už tėvynės ribų neatremtų 
Kėslų gėdingų. Kiekkart iš šiaurės kilo maskvėnų 
Nuožmios audros. Laukus, miestus ir žemdirbio būstą 
Jos ketino nusiaubt ir palikti tuščią gimtinę, 
Jeigu budrus Radvilų Erelis prieš negandas tokias, 
Savo gyvybės brangios negailėdamas, būtų nekilęs 
Su ginklu giminės gausybės priešų atremti.
	Jūs, paslankiuoju dangun praskriejantys Šimtmečiai, Metai, 
Bėgantys be paliovos, - juk Amžius tam jus išugdo, 
Kad blankus praeities atspindys išliktų, ir blaško 
Jus tai aukštyn, tai žemyn, lyg rangytųsi slibino kūnas, - 
Žvilgsniais budriais, akimis, kurių snaudulys neužmerkia, 
Šen pažvelkit, meldžiu: darbų, kuriuos šimtmečiai matė 
Nuveiktus vyrų šaunių praeity, ir to, ką išvysit 
Jūs būsimąsias kartas bevykdant, ateinantys amžiai;
Žygių tokių Radvilų giminė jau gausybę įvykdė. 
Decijų šios giminės Roma sau linkėtų ir trokštų. 
Kurcijus, kilęs iš čia, bedugnėn bauginančion būtų 
Puolęs drąsiau, su savim nusinešdamas mirtiną grėsmę, 
Slinkusią link prislėgtos Italijos; šitokio kraujo 
Fabijų būrį turėt saugiau būtų buvę romėnams, 
Jeigu (taip lėmė lemtis) šio Olimpo pelnius nebūtų 
Lenkija, jeigu šlove nepranoktų ji Romulo miesto.
	Kas aprėptų protu tiek vyrų kilnių ir garbingų
Iš daugybės dvarų, kuriems Paladės vainikas
Puošia galvas šviesias, kuriems neišsenkančią srovę
Iškalbos davė pati prigimtis ir išmintį gilią
Rasti sprendimą, kada besišauktų nusilpus tėvynė 
Jų užtarimo. O kiek tų, kuriems iš dangaus nusileido
Atlygis už iš tėvų paveldėtą dorą - auksinis
Laurų vainikas, kuriems šventas purpuras apgaubė plaukus,
Kiek dar vyrų narsios giminės ir jaunuolių, kur mūšy
Ne paskutiniai, šalmais gaubtuosius smilkinius dengia. 
Bet nuo ryškių spindulių dabar jau raibsta man akys:
Žėri tarytum liepsna gryniausiu purpuru Tiro 
Stoto dailaus jaunuolis kažkoks, o ant šalmo jam - plunksnos. 
Tai - pažiba Radvilų, šeimos šios pergalių ženklas. 
Jam iš paskos gausus būrys Pareigų garbingiausių 
Seka, o Marso šaukliai jo šlovę skelbia kaip dera. 
Saugo aukso šarvai apglėbę jo narsią krūtinę, 
Mūšio didingais vaizdais sumaniai iškaltais padabinti. 
Kardas apnuogintas jo Šuiskio kraujo ištroškęs liepsnoja - 
Štai koks jisai karys, ir koks panašus jis į tėvą! 
Kai dešiniąja stipria jie tūkstančius priešų išblaško, 
Kai suktus modokus, livonus, gelonus iškapoja 
Ir pasprunkančius greit iš mūšio skitus, sužavėta 
Įkarščio tokio, Šlovė įrašo į amžiną knygą 
Jų garbingus vardus ir patiki amžiams žiliesiems.
	Betgi kam aš miniu, giedodamas šitokią šlovę, 
Prigimtį, lygią dievams, menkoj širdy kam svarstau vis?
Žemė jai per maža, jos pasaulis nuo krašto lig krašto 
Nesutalpina. Kuri šalis Radvilų negirdėjus?
	O dabar Lietuva jau žiebia vestuvių žibintą
Ir laimingos dalios lėmėjai žvaigždynai jau mirksi 
Tiems, iš kurių užgims vaikaičiai, protėviams lygūs. 
O kadangi rankas sujungė santuokos saitais 
Ir atiteko dukra Zenavičiaus Radvilai šiandien, 
Kiek jėgų pasisems iš dviejų giminių palikuonys! 
Kiek dabar sykių uždegs tai didžio tėvo narsumas 
Sūnus siekti garbės, tai garsus jų motinos vardas. 
Nes jos Marso šlovė ne menkesnė: garsėja nuo seno 
Ši giminė šaunumu. Senate nėra jai pritrūkę 
Niekad puikių pažibų nei didingam antspaudui herbų. 
Rasdavo šičia narsių vadų karo žygiai, senatas - 
Sau pareigūnų, šlovė - vaivadiją valdančių vyrų.
	Bet jau pakanka, nes pats Olimpas šią dieną paskyrė 
Tau, Radvilų šviesuly, Lietuva jums vestuvių žibintą 
Žiebia ir džiaugias Aušra, kuri valdas Palemono
Nubarstys kada nors žvaigždėmis palikuonių ryškiosiom.
	Taigi dabar, kai palankūs dievai į judviejų porą 
Žvelgia ir sutartinai palinksta meilūs žvaigždynai, 
Saugokit santuoką šią, kad jūsų verti palikuonys 
Puoštų ją ir kad vis kiti iš jų garsintų amžiais 
Vardą šlovingą tėvų ir senolių, kad Marso stovykloj
Įsakinėtų ir leist įstatymus taikai gebėtų. 
Kad suteiktų klusnus jiems purpuras protėvių valdžią.
Kad širdim išdidžiom ir galybe garsėtų tarp lenkų 
Liūtai šie Radvilų, kad skleistų tavąją šlovę
Per laikus nemaršius jų žygiai, kur tu bebūtum. 
Tegu liejas laisvai šaunus Radvilų iškalbumas, 
Kad paliepimais minias, kalbomis - senatą palenktų.
	O ir tu, iš visų lietuvaičių gražiausia mergele, 
Žvaigžde Zenavičių, sutuoktiniui tokiam atitekus,
Rūpinkis tuo, kad tavi vaikaičiai per amžius garsėtų;
Taip, kaip veido drovaus Kintietė pakilusi plaukia 
Tarp nakties žiburių ir smagiai nusiteikus apžvelgia 
Skaistų būrį žvaigždžių tamsiuosiuos skliautuos Olimpo, 
Taip ir tu Radvilų žvaigždėmis nubarstyki padanges
Ir savo būrio gausaus spinduliais tėvynę užlieki, 
Te prieš tėvynės vargus užsimoja baudžiančiu kardu 
Jūsų Persėjas, aukščiau kalaviją tekels Orionas, 
Kilęs iš šios giminės. Tatai pranašauja žvaigždynai.


r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page