r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Sarbiewski)
EPIGRAMŲ KNYGA

2. PAMALDUSIS NETURTO ĮŽADAS
Jei žmogus atiduos už meilę visą savo namų turtą,
jį paniekins tarytum nieką (Gg 8, 7)

Meilę parduodamą aš danguje mėginau nusipirkti.
	Kas patikėtų? Pati pardavinėjo save.
Aukso siūliau, tačiau būt už auksą pirkta nenorėjo.
	Dosniai siūliau turtus, betgi paniekino juos. 
Viską siūliau, tačiau nenorėjo nieko ji. Visa,
	Kas dar liko, sakau, Meile, paimki, jei tiks. 
Juokėsi: kam bandai sunerimęs dangiškai Meilei
	Kainą netikusią rast? Nieko neduoki - ir pirk.

4. Teateina mano Mylimasis į savo sodą (Gg 5, 1)

Meilė gražioji, grubaus valstiečio padargus pagriebus,
	Fakelus meta šalin, meta į šalį strėles. 
Čiumpa noragą jinai, į savąjį arklą pakinkius
	Kaimiškus jaučius, pati imasi darbo skaistaus. 
Vos tik lengvu noragu ji širdis pradėjo purenti,
	Tuoj Dėkingumas skaistus auga tyruosiuos laukuos. 
Taria: šimtai čia žiedų, vienintelio žiedo tetrūksta.
	Kad susirinktų visi, Kristau, ateiki ir tu.

8. Apie palaimintąją Mariją Magdalietę 
Po gatves ir po aikštes ieškosiu to, kurį myli mano siela. (Gg 3, 2)

Aimanas siunčia gailias lig žvaigždžių, nepaliauja raudoti
	Ir drėkina švelnius skruostus sūriu upeliu. 
Ir per daubas didžiules, per skardžius, per pavojus vis bėga,
	Veržias plynaisiais laukais, lėkt nepaliauja kalvom. 
Ką gi bėgimui tokiam gausybė jos ašarų teikia?
	Magdalietė savų ašarų plaukia upe.

11. Pakilk, Akvilone, ir ateik, Austre, perpūsk mano sodą, 
ir tesrūva jo aromatai (Gg 4, 16)

Meldžia lelijos žvaigždes lietaus, jau iš karščio suglebę
	Rožės po saule kaitria tyliai maldauja vandens. 
Ką daryti? Lietaus šaukias Meilė ir kviečiasi vėjus;
	Laukas atgyja bemat nuo išganingos rasos. 
O, kokie gražūs žiedai! Nuilsus jais rūpinas žemė,
Vėjais gaivina, lietum laisto Olimpas vėsiu.

13. Jos šviesa - ugnies šviesa (Gg 8,6)

O, jeigu tapčiau žeme, jei vertų ašis mano širdį!
	Aš, Sužadėtini, tau svirčiau nuo rankos lengva. 
O, jei galėčiau pavirst vikresne nei sraunusis upelis!
	Davus tau ženklą, skubiau lėkčiau nei upės srovė. 
O, jeigu būčiau labiau pašėlus nei Eurai smarkieji!
	Taip nuolankumo greičiau tavojo mokyčiaus aš. 
O, pagaliau, netgi jei veržlesnė tapčiau už ugnį,
	Trokščiau būt niekas, jei ne - niekuo nebūti visai.

 14. Trauk mane paskui save: bėgsime (Gg i, 3)

Mano Jėzau, vejuos tave per tankmes, per brūzgynus;
	Kaipgi galėsiu pakelt ilgas dienas be tavęs? 
O, laiminga tava Magdalietė, kadais prisirišus
	Prie tavųjų blauzdų, jas apvyniojus plaukais! 
Tavo meilės šita palydovė nėsyk nepleido:
	Tu jos belaisvis buvai, tavo nelaisvėje - ji. 
Aš, Sužadėtini, tau antroji esu Magdalietė:
	Trauk mane paskui save, Kristau, ar pats pasilik.

16. PALAIMINTOJI MAGDALIETĖ, 
VERKIANTI PO KRYŽIUMI

Ak, aš trokštu! - šauki, bet vanduo iš uolų neištrykšta, 
	Srūva tiktai iš akių upės, - iš jų atsigerk.

17. Sugrįžk, Sulamita (Gg 6,12) 
Sugrįžk, Mylimasis (Gg 2,17)

Bėgu, - tu, Jėzau, vejies; sugrįžki, - girdžiu tave šaukiant
	Ir pasukti atgal savąjį kelią skubu. 
Bėgi, man vejantis, pats; sugrįžki, - girdi mane šaukiant
	Ir, o drauge, skubi kelią pasukt link manęs. 
Bėgu, tau sekant, o tu - sekant man: nuostabioji klajonė!
	Tas laimingas, kuris bėgdamas meilei paklus! 
Tavo klajonė padės man rasti tave, kad nedingtum;
	Mano klajonė tave, Kristau, atves prie manęs.

23. Praneškite jam, kad silpstu iš meilės (Gg 5,8)

Kai tik žemės klausaus, kai dangui atgręžiu aš ausį,
	Žemė man šaukia: mylėk, šaukia Olimpas: mylėk. 
Jūra šalta, net audroj įsišėlusi, kviečia mylėti,
	Meile švytruoja žaibai, meilė - perkūnų griausme. 
Tavąją meilę ugnis man atneša, atneša vėjas,
	Aidas, lekiąs nuo uolų, kai atsitrenkia banga. 
Mums nebereikia nuo šiol kalbėtis tarpusavy, Kristau:
	Mūsų meilę paskelbs viso pasaulio kalba.

25. Tebučiuoja mane savo burnos pabučiavimu (Gg 1, 1)

Kas pabučiuoti galės išsiilgusias lūpas, ieškojau,
	Kol Sužadėtinio - ak! - baisiai ilgai nematau. 
Dangų prašiau bučinių - dangus bučiniais apipylė,
	Bet nepajėgė manų skruostų pasotinti jie. 
Žemę prašiau bučinių - bučiniais apipylė ir žemė,
	Buvo jie man šiurkštesni už palytėtas uolas. 
Žeme, sudie, ir dangau; Sužadėtinio laukiu bučiuojant;
	O, kad turėčiau burnų tiek, kiek troškimų turiu!

26. Tavo krūtys yra puikesnės (Gg 1, 1)

Žemė sykį, save padėjusi visą ant stalo,
	Šnabždesiu kvietė tyliu: ,,Sėsk, Sužadėtine, sėsk." 
Kitąsyk jūra, save supylusi visą į taurę,
	Šniokštė dusliu verpetu: ,,Gerk, Sužadėtine, gerk." 
Žeme, nenoriu tavęs; vandenų tavo, jūra, nenoriu;
	Tu, Sužadėtini, man - alkis, tu man - troškulys. 
Tai išgirdęs, abi Sužadėtinis padavė krūtis -
	Tu, Sužadėtini, man maistas, tu gėrimas man.

29. MEILĖS MEDŽIOKLĖ

Meilė išėjo medžiot į pievas dangaus geltonąsias:
	Meilė šventoji, kuri sugeba širdis užgrobt. 
Priekin išbėgo vilkai ir liūtai, ir meilė išėjo,
	Priekin ji žengė, strėlėms styrant gausioms už pečių. 
Štai, vos išsiveržė skrist pasirengusios strėlės iš lanko,
	Žvėrys laukiniai dangaus greitai palinko pirmyn. 
Kam tokie žiaurūs sargai uždarytan dangun neįleidžia?
	Atveria meilė kelius net tarp laukinių žvėrių.

30. MEILĖS IR JĖZAUS MEDŽIOKLĖ

Meile, pakilki, paleisk strėles, pasiruošusias skristi:
	Dieve, tu man taikinys; Dieve, aš tau taikinys. 
Kristau, tu širdį atverk strėlėms, kurios gali sukruvint,
	Kad mano ietims grobiu sužeistu taptumei tu. 
Kristau, atversiu strėlėms, kurios gali sukruvinti, širdį,
	Kad tavo ietims grobiu sužeistu tapčiau ir aš. 
Kristau, patinka tau būt medžiojamam, man gi - medžioti;
	Kaip tau patinka medžiot, man - būt pagautai saldu.

31. DIEVIŠKOSIOS MEILĖS STRĖLĖ 
Sužeidei mano širdį (Gg 4,9)

Aš - strėlė, ištraukta iš žvaigždėm nusagstytų strėlinių,
	Ta, kurią svaido dievams Meilės šventosios ranka. 
Savojo taikinio aš, žaizdos neturinčio, ieškau,
	Nes manoji ranka nieko nemoka sužeist. 
Kas patikės, kad strėlė galėtų kliudyt nesužeidus?
	Kristus pasakė: gali mano žaizdoj pailsėt. 
Skubinu, taikinį aš mėginu be žaizdos užkliudyti:
	Jau negalėčiau sužeist: sykį jau buvo žaizda.

33. Kolei diena atvės, ir pasislinks šešėliai (Gg 2, 17)

Ieškome naktį šviesos, saulei šviečiant - šešėlio; kodėl gi? 
	Naktį mums meilė - diena, dieną - šešėlis vėsus.

34. Meilė stipri kaip mirtis (Gg 8, 6)

Meilė kartu su Mirtim dėl dvigubo kaunas triumfo:
	Valdo saidoką Mirtis, atgręžtas 
Meilėn jisai. Sako Mirtis: taikliom strėlėm aš nugaliu kūnus;
	Meilė atsako: o aš nugaliu širdis liepsnom. 
Sako Mirtis: mane didesnė pergalė lydi.
	Meilė atsako: mane lydi didesnė šlovė. 
Ginklų gal griebtųsi, jei lygiomis nelaikytų jų Dievas:
	Nugali Dievą abi, nugali Dievas abi.

37. Koks yra tavo Mylimasis? (Gg 5,9)

Koks gi Jis buvo? Koksai Jis buvo, gražiausiasis tavo?
	Šitaip kalbėjo kadais man svetimšalė minia. 
Dešine plunksną imu ranka, o kairiąja - lentelę:
	Tavo pasaulio puikaus, Kristau, grožybes piešiu. 
Rožes ir auksą piešiu, brangakmenius, sodus, giraites,
	Ežerus, pievas, žvaigždes skriejančia plunksna piešiu;
Rodau lentelę, sakau: norėjot žinoti, koks buvo
	Mūsų Gražiausiasis? Štai, pasižiūrėkite, koks.

38. Jo galva - geriausiasis auksas (Gg 5, 11) 
Jo rankos  - auksiniai lankai (Gg 5,14)

Meskit girliandas šalin, žaliuojančias perlais brangiausiais,
	Ir atidėkit šalin skeptrus triumfo puikaus. 
Jėzus - karalius yra manasis. Gražiausias karaliau,
	Cezariu mano tik tu būsi, valdovu - tik tu. 
Tas, kurs neturi ryškios karūnos nei spindinčio skeptro, -
	Tavo karalius? Tik jis mano karaliumi bus. 
Jo galva - gryno aukso, ranka - tarsi lankas auksinis,
	Skeptras - pati dešinė jo, o karūna - galva.

39. Tos pačios Giesmių giesmės motyvais

Vynmedis aš buvau, bet niekas neskindavo kekių.
	Upė buvau, iš versmės mano negerdavo nieks. 
Medis buvau, joks žmogus nesėsdavo mano šešėlin.
	Vadas buvau, tačiau nieks nežengė mano keliu. 
Saulė buvau, bet šviesa mana neapšviesdavo nieko.
	Nesekė mano avių nieks, kai buvau aš piemuo. 
Ką gi Jėzus darys? Kiekvienam gali auksas patikti:
	Auksu, kad tikčiau visiems, būsiu, - pasakė jisai.

197. SKAISTYBĘ SUTVIRTINA DIEVO MEILĖ

Nuotaka kartą ieškot Sužadėtinio ėjo per sodus,
	Žiedus lelijų skaisčius rankom švelniom skindama. 
Štai tarp rožynų puikių ji dangišką Meilę išvydo,
	Dangiškus fakelus ši nešėsi ir lelijas. 
Nuotaka eina artyn ir fakelus liečia: švytėjo 
	Ugnys gražiau už rožes ir maloniau nei medus. 
Meile, meldžiu, išbarstyk dosniau tas liepsnas įkvėptąsias,
	Mūsų lelijos žydės, gaubiamos tavo ugnių.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page