r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Sarbiewski)
EPODŽIŲ KNYGA

3. VIENUOLIŠKO POILSIO PAŠLOVINIMAS 
Palinodija pagal Horacijaus 2 epodę 
"Beatus ille qui procul negotiis" 
Kai žavingą Vilniaus Jėzaus draugijos kolegijos vilą 
Nemenčinėje per rugpjūčio atostogas aplankė

Tasai, o Flakai, laimingiau gyvens, kuris
	Toli nuo rūpesčių naštos, 
Palikęs protėvių laukus ir taip visų
	Išvengęs barnių ir vaidų;
Nei saulei plieskiant nedreba dėl derliaus jis,
	Nei šalčiams atslenkant žiemos, 
Nuo ginčų bėga, kurijos godžios slenksčius
	Iš tolo lenkia nedorus. 
Ar verkia tolimų žvaigždžių, kurias lig šiol
	Vis gožė rūpesčiai menki,
Ar sielos klystančios iškrikusias bandas
	Buveinėn renka nuošalion, 
Pasvėręs tuos turtus, kuriuos tiktai gryna
	Galėtų sąžinė suteikt. 
Kai artinas naktis, ir vakaras, danguj
	Parimęs, uždega deglus, 
Kaip džiaugias amžinu mirgėjimu žvaigždžių,
	Už žemę didesnių, jisai;
Pro ašaras gausias jam prieangiai spindį
	Šviesiųjų matosi namų
Ir ilgo amžiaus ainis melsis jiems; sykiu
	Tau, Kristau, ir, Mergele, tau. 
Vis ritas šviesuliai auksiniais ratais, vis
	Stovėti lieka tremtinys, 
Ir nepaliauna plaut jo skruostų ašaros,
	Sapnus nuvaikančios sunkius. 
Vos ima galvą kelti Febas, Gange ją
	Nuprausęs, Indo bangose, 
Tuojau gilybėj sielos nuolankia malda
	Rūstybę švelnina dangaus.
Ar, skaisčiai saulei švytint danguje giedram,
	Balandžio švenčių dienomis 
Akis įpratusias dangaus šviesas stebėt
	Į žemės tolius nukreipia. 
Apžvelgia lygumas, ir scenoje toje 
	Vis stebis spindinčiu Dievu.
Štai, - sako, - kiekviena žolė be paliovos
	Vis stiebias į žvaigždes aukštyn 
Ir verkia, nuo aukštybių atskirta, šventom
	Raudom drėkindama dirvas;
Rausvais delnais dangun mėgina rožės šliaužt,
	Ligustrai tiesiasi balti 
Ir kužda kažin ką žvaigždynams lelija,
	Išlenkus lūputes blyškias, 
Ir siunčia vakarais atodūsius lengvus,
	Rasoja ašarom rytais.
Ar tik mane vienužį slegianti našta
	Prie žemės spaudžia nuolatos? 
Taip kalba ąžuolams, žaliuojantiems aplink,
	Pasišneka su šaltiniu,
Upeliais, - ir pažint iš kūrinių gražių
	Kūrėją Dievą bando jis. 
O sielos rūpesčius sunkius visad padės
	Palengvint užmiesčio vila, 
Gal Nemenčinės, o gal Lukiškių namai,
	Bezdonių gal drėgna giria;
Rugpjūčio karštą dieną kaimiškus stalus
	Lai dengia vaišėm paprastom, 
Vos slenkstį peržengus, ar prie namų, gaiviam
	Pavėsy topolio tingaus, 
Kur laukia savo svečio maistas malonus
	Ir druskinė, visad pilna, 
Ir šviežias sūris, tyro gėrimo taurė,
	Ąsotis, kviečiantis ragaut, 
Ir žemuoges ankstyvas, tankmėse rinktas,
	Su duona valgyti skanu. 
Nebūtų gardūs man patiekalai retų
	Žuvų, Lukrino austrių, daug 
Skanesnis man purplys, karvelis ar greta
	Upelio vaikštanti žąsis, 
Ar mokytos gerklės privengianti pupa,
	Skani mišrainė įvairių
Daržovių, kepamas keptuvėj blynas, kurs
	Kilmingam stalui nepritiks. 
Paskui giraitėj, tarp ūksmingų ąžuolų
	Ar prie upelio malonu 
Pavakarėj nuo Notų slėptis atšiaurių
	Paunksmėj ąžuolo stipraus, 
Keliaut krantais tamsiais ar valtyje lengvoj
	Paplaukiot vandeny ramiam 
Ir, jauką vandenin užmetus, traukt žuvis,
	Ant siūlo virpančias linksmai. 
Mūkimas jaučių sklinda girios pakraščiais,
	Virš upių šešėlingų, iš 
Lizdų dagiliai čiauška nenustodami,
	Tarp gervuogių - lakštingalos. 
Piemuo po krūmus išsibarsčiusias ožkas
	Skambiąja šaukia dūdele, 
Iš šeimininko lauko į namus grįžtąs
	Pjovėjas pritaria giesme, 
Vežimai sunkūs sudejuoja, nupjautom
	Vagom krypuoją į svirnus. 
Ir mes, smagus būrys bičiulių, tylomis
	Nesėdim, susirinkę čia:
Netrunka laikas, kai ne nuobodžiom šnekom
	Jį stumiam, o juokais guviais, 
Ir, byrant sąmojui gausiam, bet nekaltam,
	Greit baigiasi skaisti diena.
Jei pamatytų tai lupikas Alfijus,
	Norėjęs tapti kaimiečiu, 
Nebenorėtų per Idas gautų sumų
	Per Kalendas vėl išmainyt.

4. Apie kūdikėlį Jėzų Mergelės Motinos glėbyje

Mylėkim. Negi Alpių ar Masilijos
	Uolas nešiojamės savy? 
Mylėkim. Štai, iš glėbio Motinos žemyn
	Palinkęs, švelniai moja mums;
Gelonų širdis kietas gali sugraudint 
	Meilusis Kūdikio šypsnys. 
Kaip švyti veidas jo, kaip skruostai spindi, kaip
	Dvi žvaigždės žiba kaktoje, 
Lyg sniegas - kaklas jo, tyriausioji Aušra
	Nudažė plaukus auksine 
Spalva, o kas prilygs jo rankoms baltumu -
	Kai tiesia, linkdamas artyn! 
Kaip trokšta prisiglaust svetingame glėby,
	Kaip prašo: apkabink mane! 
Mylėkim: jei dabar negalime mylėt,
	Numirti galim nelauktai.

5. Autorius puola po kojom Kristui, mirštančiam ant kryžiaus

Nors ginklais man grasins žiaurioji geležis,
	Laukinį siaubą kels kardai, 
Nuo tavo kryžiaus nieks atplėšti negalės,
	O Jėzau, verkiančio karčiai. 
Lai grius tarp mūsų žemė ir dangus sykiu,
	Lai siautės jūroje audra, 
Žaibais debesyse trankysis, triskart skros
	Erdves liepsnojanti liūtis, 
Gulėsiu, prie naštos prikaltas, mirt turįs,
	Nors niekad nenešiau savos,
Ir mylinčias rankas tvirtai pririšęs prie
	Tavųjų pėdų ir vinių. 
Tu, Jėzau, žvilgsnį giedrą - juk gali - atgręžk
	Į klūpantį po kojom tau;
Pas Tėvą grįžęs, dvasios amžinos dvelksmu 
	Palietęs, atgaivink mane.

6. Amžių giesmė Dieviškajai Išminčiai 
1625 jubiliejiniais metais
Kai popiežius Urbonas VIII, Vyriausiasis Ganytojas, 
atidarė auksinius vartus 
Padėka Pauliui Frigerijui Romiečiui, 
viešai kalbėsiančiam apie filosofiją

Žemių ir vandens tu šventa valdove, 
Sako, kad blausioj debesų buveinėj 
Gyveni, puošniais pažaboji žąslais 
	Plotus žvaigždynų,

Amžinom liepsnom žiburiuoji Tėvo, 
Giedrojo dangaus dukterie tyroji, 
Sielos slėpinių atspindy, šviesybių 
	Žibančių vaike,

Dvasiai lygi tu, pagimdytai Dievo, 
Tu Tiesos šviesa be dėmės menkiausios, 
Išminties dukra, dosnioje krūtinėj 
	Degantis karštis,

O, švenčiausias tu šio pasaulio groži! 
O, puikios gamtos tobulasis veide! 
Tėviškos minties pavyzdy, šaltini 
	Saulės skaisčiosios.

Tėviška kalba tau iš lūpų liejas, 
Jo pasiuntinė tu esi vertoji, 
Motina kilni padorumo švento, 
	Indas dorybių,

Jau gulėjai tu lopšyje, pirmoji 
Gimusi - puikiam danguje dar žvaigždės 
Neklajojo, dar negirdėjo niekas 
	Jūros dejonių;

Vakaro žvaigždė dar Mėnulio greito 
Nekvietė dangun nei šviesiausio Febo, 
Nei kalnai aukštyn, nei šlaitais ūksmingas 
	Nekopė medis;

Žemė ir vandens sklidina Tetidė 
Jungės, dar valdų neišskyrę savo, 
Dar aplink upes neaidėjo tuščios 
	Uolos pakrančių;

Pagimdyta tu vienui vieno Tėvo, 
Turinti užgimt tik iš vieno Tėvo, 
Amžina šviesa, ir Tiesos, tik sykį
	Kalbančios, turtas;

Keturias mazgais surištais sujungi 
Stichijas lengvai ir gamtos didingos 
Malšini kovas, keturių nutildyt 
	Rietenas moki.

Savo veidą tu dalini pasauly 
Visame naujai kuriamiems paveikslams, 
Molyje prastam įrašyti moki 
	Atvaizdą Dievo.

Kai šventa ugnim apvyniojo Tėvas 
Garbanas žvaigždžių ir švelniosios saulės, 
Kai mėnulio jis padabino plaukus 
	Auksu kilniuoju,

Kūriniams visiems dovanojai vertę, 
Kūrei taisykles: tau priklauso dėsniai 
Reiškinių, dermė ir tvarka, ir menas - 
	Tavo sukurtas.

Gimstantį danguj pažabojai Febą 
Ir žvaigždes klaidžias suturėjai juosta, 
Žemei gimstant, ją debesų miglotų 
	Apgaubei skraistėm.

Įsakei išaugt tu bekraštei žemei, 
Derliais dideliais, gyvuliais turtingai, 
Įsakei laukams tarp kalnų ir klonių 
	Driektis plačiausiai.

Įsakei išaugt: tuoj iškėlė galvą, 
Skendusią gelmėj vandenyno, slūgo 
Vandenys, aukštyn kilo kalvos, pievos 
	Stojos jų tarpe.

Juokės tau linksmai sužaliavę žolės, 
Džiaugėsi, aukštai susiradę būstus, 
Tu siekei lakių debesų kolonom 
	Statųjį skliautą,

Sako, kad skridai virš Nerėjo plotų 
Apleistų greita, lenkdama vežimą 
Afriko veržlaus, ir ratus Favono 
	Aplenkei greitai;

Grįžtančiai atgal tau riedėjo ratai 
Išlenkti, bangom pats nuskriejo laivas, 
Nuriedėjo greit per laukus vežimas, 
	Ketvertui traukiant.

Moki į erdves prasiskverbt aukščiausias, 
Moki ir spynas atrakinti žemės, 
Nugalėt chaosą, ribų pasaulio 
	Siekti slapčiausių.

Mėnuo įstabus nebetenka žado, 
Kai sveika žengi tarp ugnies verpetų, 
Tarp liepsnų, audrų, Prometėjo karšto 
	Degančiom žemėm.

Klauso nesunkių tavo vadžių vėjas, 
Klauso ir ugnis, ir paklūsta rimbui 
Jūra, be klastos pažabota žemė 
	Pavadžio klauso.

Ir pavasaris, ir ruduo, ir žiemos, 
Vasaros, diena su naktim ir lengvos 
Valandos ratu tau aplinkui rieda, 
	Mėnesiai, amžiai.

Grįžulo šviesiais važinėji ratais, 
Prieš tave bangų nebešiaušia marios, 
Liaujas rūstaut ir atkaklusis Euras, 
	Austras bebaimis,

Kauro atgrasus ir Zefiro brolis, 
Šėlstančiom liūtim kai įtūžęs veržias 
Ar, nustūmęs ant seklumos smėlėtos, 
	Puola Borėją.

Žvelgia į tave, kai pakyla Febas, 
Kaspinas jo, kurs palaidom banguoja 
Juostom, girdi, kaip į Iberų jūrą 
	Krenta vežimas;

Jis žvaigždes šydu nepaliauja dengti, 
Grįžulo pilies pašiauštuosius bokštus 
Aukštus stebi ir nesvetingą žiemą 
	Lydintį šerkšną.

Deriniesi prie mirtingųjų būdo, 
Būriuose žmonių pasirodai aiškiai 
Ir džiaugies, linksmiems kviesdama žaidimams 
	Barbarų minią;

Ir, rimtiems žmonėms susirinkus, mėgsti
Virš galvų, laisvai skriedama, pleventi, 
Eit per kaimus, eit per žmonių daugybę, 
	Knibždančius miestus;

Naudą papročiams teikt, padėt Teisybės 
Priesakus tikrus įgyvendint moki, 
Išmintį žvaigždėms dalini ir protą 
	Tėviškam dangui.

Tu lyg kedras, kurs ūksmėje Libano 
Ošia, ar tamsus prie upelio linksmo 
Kiparisas, ar sužaliavęs Kadų 
	Toliuose miškas;

Kaip Rytų sode karaliauja rožė 
Ar kasmet derli Idumėjos palmė 
(Bėgančios prošal ją gaivina bangos, 
	Vandeniu lieja);

Neprilygsta tau vasarinės gėlės, 
Neprilygsta tau rudeniniai vaisiai, 
Neprilygsta tau aromatas medų 
	Medžio žaizdoto;

Neprilygsta tau ir kvapniosios miros 
Ašaros, rasa, išlieta balzamo, 
Cinamonas, jo nesklaidyti lakštai, 
	Kvepiančios žievės.

Vynuogės ūglius tu pranoksti uogom, 
Terebintą gi tu lenki šešėliais, 
Vasara drauge ir ruduo kai savo 
	Iškelia grožį.

Skeptrų apsupta tu, puikių trabėjų, 
Turtų didelių; tau sidabras srūva 
Nuolankus, būriais susirinkę garbės 
	Klega ir ūžia.

Prieš tave žemai karalystės puola, 
Peržengi žymius ir menkus vienodai, 
Pakyli aukštai virš grėslių karalių, 
	Rūmų tironų,

Po savim matai neturtingus žmones, 
Elgetų pečius, afrikietis linksmas, 
Mauras po tavim, ir skydus savuosius 
	Kloja sarmatai.

Kinijos kraštų, neseniai dar niekam 
Negirdėtų, štai, nusilenkia vadas 
Ir arabas, ir atšiaurus japonas 
	Tavo altoriams.

Lai savu sistru tau derlingas Nilas 
Pritaria, tegu skamba Arimaspas, 
Liko ir skaidraus Enipėjo žmonės 
	Sudeda auką.

Žiotim septyniom tavo garbei Istras 
Liejasi gausus, ir platusis Tibras 
Driekiasi, srovėm begalinėm šniokščia, 
	Duoklę gabena.

Tu, kuri tautų apleistų gailiesi, 
Kažkada - aiman! - išvaryta barnių 
Negarbingų, - ak - sugrąžinki taiką 
	Žemei niekingai:

Vykstam nuolankiai prie tavęs: štai renkas 
Europa visa jau į tavo miestą, 
Lacijuj vartus pagarbiai bučiuojam, 
	Žemėn parklupę.

Žudynes baisias sustabdyk, Šventoji;
Netolies karai nesiliauja, amžius 
Draskomas kovų, geležim žiauriąja 
	Daužomas žvanga.

Ak, nebausk daugiau už kaltybes mūsų, 
Pažiūrėk meili į valdovę Romą, 
Sniego vežimu, debesų karietom 
	Ją aplankyki.

7. VESTUVINĖS RADVILŲ ERELIO IŠKILMĖS 
Ditirambas Vilniaus vyskupui

	Kilki, Mūza, ir vestuvių 
	Šurmuliui giesme pritarki. 
	Tu derlingo Vilniaus žemėj 
	Skinki žiedus, rauk žolynus 
	(Tūkstančius giesmių tu moki), 
Galvą pasipuošk žiedais ir rasomis apsišlakstyk.

	Tik nejunki šiandien žodžių 
	Tu Horacijaus eilutėn, 
	Tik nejunki. Tu švelnesnio 
	Klaudiano plektro imkis;
	Neminėk ginklų ir mūšių - 
Negirdėto ditirambo leiski Vilniui paklausyt.

	Radvilų tu herbo ženklą, 
	Tą Jupiterio skrajūną, 
	Kurs per dangų, tarp žvaigždynų, 
	Tūkstančiais kelių ir vingių 
	Iriasi sparnus išskleidęs, 
Giesmėmis, lyra skambiąja iš padangių pasišauk.

	Are, Griausmavaldžio paukšti, 
	Tu, žaibanešy mielasis, 
	Tu, taikus liepsnų valdove, 
	Pasiskubinki apleisti 
	Debesų ir vėtrų kalvę, 
Šakeles skink ir susuki lizdą herbui Radvilų.

	Skink gėles, kurios pražydo 
	Sutuoktinio Albos pievoj, 
	Laužk šakas, kurias išugdė 
	Chrono vandenys gimtinėj, 
	Tas, kur iš Vilnelės gėrė Arba 
Viliją girdėjo švelniai šnarant šalimais.

	Jau gėlių kvapus vėjelis 
	Neša, iš padangės krinta 
	Jau lelijos ir akantai. 
	Kaip lietus, kaip tirštos miglos 
	Šie pavasario žaismingo
Lietūs šlaksto lauką, miestą, šlaksto rūmus, šventyklas.

	Tai padebesių klajūnas, 
	Įstabusis aras barsto 
	Iš dangaus žolynų sniegą. 
	Jis visai ne skaudžią krušą
	Žeria, o ligustrų lietų 
Ir rožes raudonas svaido - ne paraudusius žaibus.

	Barsto jis žolynus, tarp jų 
	Vėjo gūsiai žaidžia, šėlsta;
	Jų lig šiolei nepakando 
	Pragaištingi šalčio dantys,
	Tik vakario šiltas kvapas 
Juos sušildė, tik Eolas, jo atodūsiai drėgni.

	Įtūži, šalin! Pranykit, 
	Kruvinos karų rikiuotės, 
	Te pavasariu vestuvių 
	Lapkritis pražysta Floros 
	Karalijoje žaliojoj, 
Kur jaunikis, kur jaunoji žengs per baltas lelijas.

	Te nepiktas Euras šiaušia 
	Arimus audringos jūros, 
	Te, vėjeliui palytėjus 
	Vandenis sraunius, kvatoklės 
	Bangos plakasi į krantą, 
Te Etezijai išdykę švilpauja virš vandenų.

Tarki tuos žodžius, kuriuos mes,
Kuklūs dainiai, pranašavom, 
Laimę lemiančius žodžius tu 
Tarki, vyskupe didysis, 
Lietuvos vainiko perle, 
Lietuvos senato žvaigžde, pažiba Valavičių!

	Tegu amžiais plauks ši upė, 
	Ši srovė iš gryno aukso, 
	Šitas iškalbingų žodžių 
	Srautas te gaivins senatą, 
	Te gerovę ir ramybę 
Žadantys klusniems kviritams žodžiai šie ilgai skambės.
JONUŠUI SKUMINUI TIŠKEVIČIUI
Trakų vaivadai, Jurbarko, Novovolės, Braslavo 
ir t.t. seniūnui
KETURIOS MERGELĖS MOTINOS MYLIOS 
arba Vieša iškilminga procesija 
į dieviškosios Mergelės Motinos Trakų bažnyčią

9. PIRMOJI MYLIA, ARBA PANERIAI

Einam? Ar tikrai, pasibaigus žiemai, 
Šypsos pakelėm žaluma balandžio, 
Klonių daubose ir laukuos žolynai
	Švyti džiaugsmingai?

Einam. Jau lengvi pasičiupo vėjai
Vėliavų klostes, Dieviškiausiai skirtas, 
Audeklo šilkų pasigrobt neleidžia 
	Įtemptos virvės.

Po margais šilkais nenutyla niekaip 
Eisena ilga. Ji tave, Mergele, 
Jūrų žvaigždę ir virš bangų audringų 
	Švyturį ryškų,

Motiną, tave, ji apgieda, amžiams 
Likusią skaisčia ir vartus aukštybių 
Galinčią atvert. Tau sparnuotas vaikas 
	Aukšto Olimpo,

Modamas sparnais pagarbiai aplinkui,
Neša taiką. O, geresnioji Ieva, 
Grįžusi pas mus, tau teliks už taiką 
	Žemė skolinga.

Tu sunkias tautos grandines sutraukai, 
Dieną grąžini, stumdama šešėlius, 
Nuvaikai bėdas nuo dorų, liūdniesiems 
	Parvedi laimę.

Sužinosim mes, kad galingo Dievo 
Motina esi, - nes atstumt negali 
Viešpats tų, kurie, tau tarpininkaujant,
	Prašymus siunčia.

Ramini visus, išgirsti maldaujant, 
Taikai mus, kaltes apvalai, Mergele, 
Sielas nuo bausmės išvaduoji, leidi 
	Kreiptis į dangų.

Leiski mums dorai nugyvent, be gėdos, 
Leiski mums gražiai, be nelaimės mirti, 
Leisk Sūnaus, kurį pagimdei, švenčiausią 
	Veidą regėti.

Mes, minia, kuri tau ritmingai giedam 
Pakaitom giesmes, Panerių rasotais 
Slėniais vis tolyn brisdami, keliausim 
	Žydinčiom pievom.

10. ANTROJI MYLIA, ARBA VOKĖ

Vėl, Mergele, tau nusidriekia tolin 
Eisena ilga link teatro žalio 
Scenos - ją lanku apkabina kalvos, 
	Kilpa apraizgo.

Tuoj išgirs kalnai, pušimis apžėlę, 
Motinos vardus garbingiausius, triskart 
Vilijos krantuos nuaidės Marijai 
	Aidas skambusis.

Kalvos tuoj išgirs, tuoj pasiųs ūksmingos 
Keteros tolyn, suvirpėję pušys 
Atsilieps aplink ir parklupęs maldai 
	Tuopos šešėlis.

Bet pirmiausia mes, melsdami 
Aukščiausią Trigubu balsu, maloningą 
Kristaus Širdį ir ausis, mūs gailingiems skundams 
	Atviras, šaukiam.

Vėl paskui tave tris kartus, šventoji, 
Šauks šventa giesmė: ją grąžins giraičių 
Šnabždesys, tolyn neš Marijos vardą 
	Silpstantis aidas.

Motin Dievo, Jo išrinkta, mergelių 
Tu Mergele: juk išsirinko tavo 
Motinystę tas, prie kurio alsuoji 
	Oru aukštybių.

Motina tyra nuostabiausios meilės,
Motina vilties, tau gaivaus Edeno 
Lygumos žiedai, gyvybingo medžio 
	Atžalos stiebias.

Tu Tiesos namai, tau dangus tik vienai 
Su džiaugsmu skląsčius auksinius atšauti 
Pasiryžęs, tau nemirtingos kalvos 
	Atdūsius siunčia.

O šalie, kuri nevarai kaltųjų, 
Ištremtų kadais! O Siono groži! 
Viešpaties namus tu valdai, slaptosios 
	Sandoros skrynia!

Tai semies skaistaus, neklastingo grožio 
Krištolo šviesaus, gaiviniesi veidą, 
Tarp liūdnų spyglių sužimbi, lyg mielas 
	Veidas lelijos;

Tai ganykloj tu pranašingoj jokiu 
Nelieti lašu Gedeono vilnos, 
Nors aplink laukai mirkdami kankinas, 
	Dangui prakiurus;

Tai neleidi, kad liepsnoje pražūtų 
Gervuogė graži, nors aplink liepsnoja 
Viskas, ir žaidi tarp ugnių džiaugsmingų 
	Lapais, šakelėm.

Spindi prieš tave ten, Mergele, 
Jesės Ainio sostas, tau visą auksą kloja, 
Kyla tau iš čia į erdves aukštybių 
	Bokštas balčiausias.

Stengias Į tave būt panašūs medūs, 
Srūvantys koriais, ir žavingi sodžiai, - 
Sodų sienos juos ir ledinės versmės 
Laiko apjuosę.

Nebylius lapus tau lengvai siūbuoja 
Euras, kai drėgmė vandenėlio tyro, 
Į slaptas erdves prasiskverbus, tyliai 
	Kužda giraitėj.

Teka tau srovė, plaukdama maloniai 
Slėniais, per plačias nuvingiuoja pievas, 
Žibuokles juoku, kurs ilgai netyla, 
	Užkrečia vėjas.

Tiek, Mergele, tau iš dangaus gėrybių
Liejasi dosnaus, tokiu tau ant žemės 
Srūva upeliu dėkingumas, niekad 
	Liautis nenori.

Siųstas iš dangaus tolimam prekeiviui
Gabeni javus laiveliu šventuoju, 
Malonia šviesa mums šypsais iš ryto, 
	Dieną atvedus;

Kaip Aušros žvaigždė, kildama iš jūros 
Ryto vežimu, pavadžiais banguoja 
Rožiniais, žydram vandeny išdykę 
	Klaidžioja liepsnos

Ar kaip sidabru ištisai sumirga 
Febo spinduliuos, kaip į jūrą žengia 
Febas, kaip, dienos apsitaisęs auksu, 
	Kyla iš jūros, -

Šitaip, kol giedram danguje vis skrieja 
Nebylių žvaigždžių kareivijos, ryškiai 
Pro liepsnų angas spinduliuoja šviesūs 
	Dangiški rūmai.

Kokį vardą tau mes, šventa Mergele, 
Dar suteiksim? Tu už Olimpą didį 
Daug smarkiau žibi, Visagalio Dievo 
	Soste, - giedosim.

Kiek laiminga tu, būdama gerąja 
Motina, giesmių giriama, užtarki 
Mus prieš tą, kurį glėbyje nešioji, - 
	Dangišką Sūnų.

Kūdikis sveikus mus laikys, tau meldžiant, 
Jei nuo prigimtos jis tave vadavo 
Nuodėmės pirmos, po žvaigžde ramiąja 
	Lėmė užgimti;

Jei sparnuotas tau pranašavo vaikas, 
Kad dangaus marti privalėsi būti, 
Vienai iš visų tau pagimdžius liko 
	Žiedas skaistybės;

Jei nepavaldi tu mirties šaltosios 
Dėsniams, jei, žvaigždžių siekdama triumfu 
Atsiliepi juo laimingųjų chorams, 
	Šokiams džiaugsmingiems.

Tas, kuris lengvai bėginėja pievom 
Debesų aukštų ir žvaigždžių žiedynais, 
Žaidžia tarp šviesos spindulių, ryškiausių 
	Tarpe lelijų,

Avinėlis - lai atities ir mūsų 
Nugaras, kalčių prislėgtąsias, žmones 
Į maldas palenks, pažadės ramybę 
	Žemei vargingai.

Triskart tarę taip, laukuose sustoti 
Vėliavoms šventoms pasakysim - šventos 
Vėliavos sustos, o paskui - šaltosios 
	Vandenys Vokės.

Vėliavas pagriebs lengvas dvelksmas vėjo, 
Mes - kukliems pietums pasiruošim. 
Stalą Ant žalios vejos dengdami, užtiesiam 
	Staltiese lino.

Traukiamas kuklus iš pintinės valgis, 
Druskmė, pilna lig kraštų, ir buko 
Indas šalimais - nekensmingo Bakcho 
	Įrankis dažnas.

Bėgdama prošal, šaltomis vėsina 
Srovėmis taures pastatytas Vokė, 
O aplinkui jas sidabru senuoju 
	Žolės sumirga.

Puošia ir stalus, ir taures vainikai 
Supintų žolių, užpilta aliejum 
Trūkžolė švelni man nuo saulės karščio 
	Leis atsigauti.

11. TREČIOJI MYLIA, ARBA GAIDŽIO KAIMAS

Laikas šaukia kilt kuo greičiau nuo stalo. 
Kilkim: jau žemyn pasilenkęs rieda 
Vakaras kaitriu dangumi ir ragint 
	Padeda: kilkit.

Kylam. Vėl laukais tau, Mergele, plaikstos 
Vėliavos, gražiais apsiuvais vėjelis 
Žaidžia, ir grakštus pasičiumpa Austras 
	Atvaizdus šilko.

Vėl balsais, kurių nenutildė menkas 
Valgis, mes, minia atsidavus, giedam:
Motin, būk sveika, tu gimdei, penėjai 
	Viešpatį mūsų.

Vilijai vandens daug skolinga Vokė 
Akmenuota, tau, o didžioji Motin, 
Pagyrimų daug ir giesmių skolingos 
	Vokės pakrantės.

Getų kaimai, ant gretimų kalvelių 
(Tarsi dvynės jos) susodinti gausiai - 
Tai paminklas tau, o Švenčiausia, mūšy 
	Gauto triumfo.

Kaip, kokiu balsu apsakyt lietuvių 
Garsų grobį: kaip suimti gelonai 
Ėjo - puošmena grobio ir kilniausio 
	Pykčio trofėjus?

Triskart kardą, tau vadovaujant, traukė 
Vytautas, narsus kovoje, kai Rytus 
Nugalėjo jis, kai ragus puikybės 
	Jūrai aplaužė.

Kaip Europą jis po šešėliu skydo 
Paslėpė, kada uraganas lėkė 
Azijos baisios ir iš viso Istro 
	Tvino galingai!

Stojosi tiesus prieš rytinę audrą, 
Tarsi Kalpė, kai pasiduot nenori 
Jūrai ir liūtims karingiausioms, laikės 
Nenugalėtas.

Į visas puses jis plačiuoju kardu 
Kerta taką ir kelia baimę, mūšy 
Nuostabiam gražus, šlovėje pelnytoj 
	Įniršiu dega.

Dega panašiai Orionas žiemą 
Tarpe debesų, kai, ištraukęs kardą 
Iš makščių, liepsnom lyg žvaigždėm žaibuoja, 
	Auksu suspindęs.

Šaltą Volgą ir klastingųjų besų 
Perėjęs laukus, prie altorių Pelos 
Nukeliavęs, jis išdidžios Fasidės 
	Vandenį gėrė.

Barbarų lankus tau šventovėj klojo, 
Skitų juostas tau palei kojas tiesė, 
Skydų stirtos tau ugnyje švenčiausioj 
	Degė, Mergele.

Tauro rūmai ir sugriautieji bokštai 
Sarbako stipraus dar užmiršt negali, 
Kaip, baisiu triukšmu stovyklas užpuolęs, 
	Gąsdino trakus.

Kai tirštu strėlių lietumi, ant priešų 
Krentančiu, dahus, gelonus išvarė, 
Tu pati, audrų apsupta rikiuotėm, 
	Saugoma griausmo,

Rodeisi ryški danguje audringam, 
Vežimu ugnies lėkdama, raudonu 
Debesiu, žaibus iš aukštybių savo 
	Trigubus svaidei.

Euksino kairys sudrebėjo krantas, 
Uolos su triukšmu sujudėjo, žiauriai 
Šviesai tris kartus atidengus tamsią 
	Jūrą meotų.

Baimės genama, Tanaidė bėgo 
Ištakų ieškot, sudrebėjus krantui, 
Stojo, apimta neregėto siaubo, 
	Blyško Fasidė.

Matė priešai, o nuostabi Mergele, 
Tavo meilę mums, ir Lietuvio ainiai 
Vilijos krantuos tau dėkingi neša 
	Dovanas savo.

Taip Vladislovas nuo toliausios Okos 
Lai tau neš ginklus, prieš svanus laimėjęs, 
Įžadus naujus prie naujų altorių 
	Lai jis išpildys.

Daugel sykių jau, nuo kaitros išsekę, 
Svajones giesme pakaitom kartojam, 
Kol giraitė mus į pavėsį savo 
	Priima meiliai.

Pasigirdo man? ar, lengvučiam vėjui 
Liečiant lapelius, skardžiabalsiai alksniai 
Atsiliepia ir patylom čiurlena 
	Vingrūs upeliai?

Tau, Mergele, pats uždainuoja alksnis 
Ir banga judri tavo garbei šoka, 
Klausos ir ilgai atkartoja miškas 
	Tavąjį vardą.

12. KETVIRTOJI MYLIA, ARBA TRAKAI

Paskutinis jau mums beliko darbas:
Eit aukštais miškais, ežerų pakrantėm 
Klaidžioti šviesiom, kalnelius įveikti, 
	Giedant iš lėto.

Čia Saliamono himenėjas (skaisčios 
Lūpos kažkada jį šventoms vestuvėms 
Skyrė) tau skambės, žadins jis giraitėj 
	Alksnį nebylų.

Miegantį saldžiai tau ant rankų Dievą 
Tik viena bučiuot tegali, Mergele, 
Žadinti liepsnas širdyje, švenčiausią 
	Glostyti žiedą.

Tu viena tiesi jam saldžiąsias krūtis, 
Kvepiančias puikiau nei Falerno medūs, 
Kai alsuoja jis iš gelmių krūtinės 
	Dievišką kvapą.

Tau šimtai brangių kvepalų feakų 
Ir Kilikijos virš galvos plasnoja, 
Kosto malonus aromatas sklinda, 
	Liejas balzamas.

Džiugina tave vienas tyras kvapas, 
Dvelkiantis saldžiom Kūdikėlio lūpom, - 
Tai Sūnaus švelnus vis sruvena vardas 
	Tyru aliejum.

Nors karaliaus tau paslaptingos menės, 
Bakcho dovanų prisipildę, vėrės, 
Tu tiesi krūtis, puikesnes už slaptą 
	Vyną karaliaus.

Nors karaliaus tau suruoštieji valgiai 
Dvelkė nuostabiais aromatais nardo, 
Trokštamus kvapus tau tik vienas skleidžia 
	Nardas karaliaus.

Nors renki žalioj Palestinos pievoj 
Miros žiedus, tau tarp krūtų tik vienas 
Mazgas, kuriame įvyniota mira, 
	Parištas būna.

Nors patinka tau šakeles saldžiąsias 
Kipro medžio kirst, pumpurais apkrautas, 
Iš visų šakų tik viena Mergelei 
	Šypsosi meiliai.

Saulės spinduliams karštą dieną plieskiant, 
Šen bei ten pušis vainiku plačiuoju 
Moja ir lapus pasilenkęs tiesia 
	Ąžuolas žalias;

Džiugina tave kaitroje nuo vieno 
Medžio žalumos bekrentąs šešėlis, 
Jo šakų dygliai kažkada - o, varge! - 
	Sūnų kankino.

Nebaigėm giedot; štai išnyra Trakų 
Bokštai ir kalva, mylima Mergelės, 
Miesto vidury pasirodo aukštas 
	Bokštas bažnyčios.

Šauksime: Sveika! - nuolankiai parpuolę, 
Keturis kartus melsdami Mergelę, 
Keturis kartus sujudės altoriai:
	Atsakas josios.

Jau, mergaitės, ir jūs, berniukai, juoskit 
Pamaldžiu vašku Dieviškiausios veidą, 
Ginčas malonus skelbs Mergelės garbę 
	Ir Kūdikėlio.

MERGAITĖS

Ant kitų galvų neilgai vainikai 
Žydi: niekados nenuvys Karmelio 
Gėlės, kuriomis dabinies, Mergele, - 
	Žalios per amžius.

BERNIUKAI

Galvas auksu, kurs greit nublukti gali, 
Puošiasi kiti; tau šviesa vienoda, 
Jėzau, ant galvos nepaliauja žybčiot 
	Įgimtas auksas.

MERGAITĖS

Kas regėjo, kaip ant balčiausio kaklo 
Plaikstosi plaukai palaidi, Mergele, 
Matė, kaip rausva nusidažo bronza 
	Rūbas karaliaus.

BERNIUKAI

Kas regėjo, kaip ant pečių, už sniegą 
Baltesnių, plaukai tau pabyra, Jėzau, 
Matė virš kalvų Idumėjos kylant 
	Palmes aukštąsias.

MERGAITĖS

Kaip, danguj ramiai besišypsant giedrai, 
Vandenys tyri Hezebono mirga, - 
Šitaip mirksi tu akimis, kai juokias 
	Kūdikis tavo.

BERNIUKAI

Kaip, sparnus baltam sudrėkinę piene, 
Krištolo bangas balandėlės stebi, 
Taip žvalgaisi tu į akis tyrąsias 
	Motinos, Jėzau.

MERGAITĖS

Ką galėsim mes su Mergelės skruostais 
Lygint, jos veidais? Tik granato vaisių, 
Žibantį visais trupinėliais savo, 
	Galim palygint.

BERNIUKAI

Ką galėsim mes su mažyčio skruostais 
Lygint, jo veidais? Tik laukus galėsim, 
Tuos, kuriuos gėlėm išdabina visos 
	Horos ir saulė.

MERGAITĖS

Atikos gaivių nesisklaido sulčių 
Kvapas dar ilgai, kai, Mergele, srūva 
Puikūs medūs, tau besijuokiant švelniai, 
	Bešnekant švelniai.

BERNIUKAI

Sakom, Jėzau, kad savo baltas lūpas 
Veria lelija, kai paskleidžia puikų 
Kvapą mira, tau besijuokiant meiliai, 
	Bešnekant meiliai.

MERGAITĖS

Kaip pilis, strėlių pridengta ir skydų 
Tūkstančiais, visa žiburiuoja saulėj, 
Žiburiuoja taip, Kūdikėliui priešais, 
	Motinos kaklas.

BERNIUKAI

Kaip Terapnuos ar Himete gegužis 
Kvepia, kaip vanduo Palestinoj dvelkia, 
Kvepia kaklas taip Kūdikėlio, kaklą 
	Motinos liečia.

MERGAITĖS

Mergiškais delnais tau, Mergele, kokios 
Sultys srūva? Juos sudrėkina sultys, 
Kokios laša į išdžiovintą žolę, 
	Mirai pravirkus.

BERNIUKAI

Kūdikėli, koks hiacintas ryškiai 
Žiba tau delnuos? Hiacintas žiba 
Toks, koksai skeptrus padabina, puošia 
	Brangią karūną.

MERGAITĖS

Kretos keterom ar nuo Kipro žalio 
Lesbo šakomis kiek gėrybių srūva, - 
Šitokia gausa iš krūtų, Mergele, 
	Liejas tavųjų.

BERNIUKAI

O, kokie kvapai virš žolelių Hiblos 
Dvelkia ar viršum kilikiečių sodžių - 
Tarp tavų krūtų toks saldusis kvapas 
	Kyla, o Jėzau.

MERGAITĖS

Rūbui palaidai krist neleidžia diržas, 
Lyg gelsvi javai jis Mergelę juosia, 
O skaistybė jį ir lelijos supa 
	Pylimu baltu.

BERNIUKAI

Slystantį žemyn sugrąžina tavo 
Rūbą diržas, kurs - paslėptų safyrų 
Baltas sargas, jis ugnimi tyliąja 
	Juosia krūtinę.

MERGAITĖS

Sandalu lengvu apvyniojus pėdas, 
Menėmis žvaigždžių kai Mergelė žengia, 
Rodos, kad dangaus kariauna žygiuoja, 
	Griaudžiant triumfui.

BERNIUKAI

Kai, blauzdas puošniais apvyniojęs raiščiais, 
Galva iškelta Kūdikėlis stojos, 
Rodosi, kad dvi aptaisytos auksu
	Stojo kolonos. 

16. Jonui Karoliui Katkevičiui, Vilniaus vaivadai
ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadui 
kovoje prieš turkus, geriausiojo ir galingiausiojo Dievo
ir Palaimintosios Mergelės Marijos pagalbą žada

Tu, kurs likimą silpstančios Lenkijos 
Lemi, rikiuoji įvykius ir stebi
	Patenkintas, kaip karas šalį 
		Alina ir įsišėlęs Marsas

Piliečiams žūtį rengdamas siautėja, 
Tavęs tėvynė, skęstanti kraujyje, 
	Vardan bažnyčių, to šventųjų
		Prieglobsčio, be paliovos maldauja,

Bet tu vis viena negrąžini taikos 
Piliečiams, karo dulkėmis apneštiems. 
	O nusikaltėlių baudėjau,
		O teisingumo gynėjau, ko tu

Karų tvirčiausiais skląsčiais neužsklendi 
Ir į belangę tamsią neuždarai 
	Sukaustęs baimės? Neregėtą
		Bausmę kaltiesiems tu siųski! Kam gi

Duris atvėręs pražūtį mums siunti? 
Dėl to ir priešai žvangina geležį, 
	Dėl to švaistydamiesi ginklais
		Trakų pulkai it griaustiniai dunda.

"Apgink, Mergele, meldžiančios Lenkijos 
Didi globėja, mus nuo užgriuvusių 
	Nelaimių. Tu juk Griausmavaldžio
		Baudžiančią liepsną dažnai sutramdai

Ir iš ugninės rankos esi nekart 
Negailestingą žaibą ištraukusi 
	Ir jon įdėjusi šakelę
		Palmės ir pergalės ženklą - laurus."

Tave į naują rūmą taip Karolis 
Įžengti kviečia. Nūn, kai išgirdome, 
	Kaip otomanų kariauna lyg
		Potvynio vandenys jau atūžia,

Kai išsitraukęs durklą, jo ašmenis 
Nuožmus gelonas įrėmė Lenkijai 
	Parpuolusiai gerklėn, sarmatų 
		Karo stovyklą globok, Mergele.

Kai į garbingą mūšį narsuolis stos, 
Prieš vario ietį atlapa krūtine 
	Kai eis ir kai neprisidengęs
		Kaklo paleistas strėles sutiks jis,

Suteik stiprybės karžygiui, o karių 
Gretoms, nuo priešų smūgių retėjančioms, - 
	Jėgų, kad, palankaus lėmimo
		Lydimas, Karolis įsiveržtų

Žaibu į priešų, tų kraugerių, gretas,
Kai jį tėvynės meilė veržli nusvies 
	Tenai, kur griaudintys perkūnais 
		Priešų pulkai, ten, kur išgaląstas

Strėles įniršęs konkanas laido vis. 
Mergele, tavo skydas tegu pridengs 
	Grumtynėse šį karo vadą,
		Te jį apsaugos dangaus malonė.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page