r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Sarbiewski)
TREČIOJI LYRIKOS KNYGA

III, 1. KARDINOLUI PRANCIŠKUI BARBERINI 
Popiežiaus Urbono VIII sūnėnui

Šalin, prasčiokai! Nei švilpyne menka 
Nemiela groti, nei pamėgtom minios 
	Stygom, nei vėl paliesti pirštais 
		Kuklią pailsusios lyros stygą.

Tave, Pranciškau, žvaigžde šlovingoji 
Iš Vatikano, garsinsiu. Gulintį 
	Lopšy, pilnam baltų ligustrų, 
		Febas tave ir Garbė šafrano

Lietum apšlakstė. Kai tu gimei, tuojau, 
Nusišypsoję tarsi ne kūdikiui, 
	Narsa ir raustantis Drovumas 
		Guolį lelijomis tau išklojo.

Linksmai čiauškėjai tu nepaliaudamas, 
Ir rodės - pačios Mūzos išmokiusios 
	Tave bus sąmojum pirmuoju
		Kalbą papuošti ir krykšti meiliai.

Tada, atrodo, leidos ant kūdikio 
Gležnų lelijų švelniosios snaigės ir 
	Žibuoklių, rožių smarkūs lietūs 
		Iš debesų pasipylė tąsyk.

Ir, rodos, ėmė upėmis plaukti tuoj 
Stipriausias vynas, dardanų kaimais ir 
	Laukais medus tekėjo, miestą 
		Vagos upelių dosnių išraižė.

Pavasarinės dovanos Tiberį 
Užplūdo. Džiaugsmo kupinas, kilimus 
	Žalius ant kranto jų paklojo, 
		O Anienas, bangų ošimui

Žodžius jo lydint, meiliai Enotrėjos 
Šaltiniams tarė: "Bėkit per lygumas, 
	Čiurlenančiom srovėm tekėkit 
		Ir išdykaukit, vėjeliui švelniai

Kvatoklę bangą plakant į gėlėmis 
Nusėtą krantą. Ydų nedrumsčiamas 
	Valdovas tyro būdo gimė.
		Šitas Etrurijos nuostabiosios

Upelis teka doro gyvenimo 
Vaga ir plūsta išmintimi gilia. 
	Dorybių derlių ir lotynų
		Žemės pasėlius vešlius išgelbės

Ir aukso amžių jis atplukdys, ir duos 
To amžiaus upėms pradžią. Kaip kažkada, 
	Jupiterio vaikystėj, lauką
		Ir besiilsinčią dirvą Bakcho

Ir balto javo derlium apdovanos, 
Nors ir nelankė arklas jų. Krantą ir 
	Miškus nustebusius užlies jo 
		Lobių Hesperijos pilnos upės."

III, 2. PALAIMINTAJAI MAGDALIETEI 
Apraudančiai Kristaus mirtį

Magdaliete, kuomet blyškias
	Kristaus garbanas, kai svyrančias jo rankas 
Tu regi, širdyje liepsna
	Dega, drasko tave meilės didžios ugnis. 
Tu kitokia jau, nei buvai,
	Jau gyvybės nedaug kūne apmirusiam 
Ir baltumo švelnioj kaktoj,
	Jau nežaidžia veiduos gyvas raudonis, jau 
Dingsta jų įprasta spalva,
	Bet nudažo mirtis marmuro skruostus, ir 
Gyvasties netvirta gija
	Dar alsuoja vos vos paskutiniu kvapu. 
Jei galėtum išgirst mane,
	Neraudotum liūdnai be paliovos: kuomet 
Brėkš trečiosios dienos aušra,
	Džiaugsmo grįžtančio vėl dovanas neš; kuri 
Saulės dvigubai ilgis, tą
	Laime dviguba gaubs saulė trečioj dienoj.

III, 3. KARDINOLUI PRANCIŠKUI BARBERINI
Apie tai, jog valdovus labiausiai puošia santūrumas

Laimi tas, kas džiaugsme ir bėdoje lemčiai nusilenkė 
Ir Jupiteriui. Jis skeptro negniauš virpančiom rankom ir 
Nieko godžiai netrokš, bet pasidžiaugs turimu; ne drebės, 
O ramiausiai valdys. Ir nuosaiki tavo tebus valdžia. 
Pritarimo minios tylinčios tu nesivaikyk, ir jos 
Kilmingųjų krauju, ašarom jų nesumanyk papirkt, 
Ir išgarsins žmonių meilė tave. Kitkas praeina greit, - 
Semiami nuolatos turtai visi vien tik iš šios versmės.

III, 4. EGNACIJUI NOLIJUI 
Esant nepastoviam likimui, 
reikia išsaugoti dvasios ramybę ir stiprumą

Ar tave švelnus glamonės vėjelis, 
Ar blaškys audra po audringą jūrą, 
Lemtį, Nolijau, nugalėk ir josios 
	Pokštų nepaisyk.

Jeigu juoksis ji, nusigręžki kilniai, 
Jeigu verks, šypsniu atsakyk maloniai, 
Stenkis būt savim visada, nors siaustų 
	Audros aplinkui.

Pats save valdyk, taip kaip valdo miestą 
Konsulas, kada grasinąs likimas 
Smūgiais atkakliais nelauktai supurto 
	Sielos tvirtovę.

Jei tavus namus aplankys nelaimės, 
Jas sutik linksmai; pasitraukus skausmui, 
Tuos pačiuos namuos apsilanko laimė, 
	Seka ramybė.

Tuo sėkmė bloga, kad ne vieną žmogų 
Silpną daro ji, o nelaimės skaudžios 
Geros tuo, kad jos ištvermės suteikia, 
	Grūdina narsą.

Liūdesys, kuris per ilgai kamuoja, 
Gęsta pamažėl. Bus lemtis lengvesnė 
Nešant ją tvirtai: vis mažiau kas dieną 
	Jausi jos naštą.

III, 5. PUBLIJUI MUNACIJUI 
Sielos liūdesį reikia malšinti 
pokalbiais ir susitikimais su draugais

Kam širdį sopa sužeistą, tam kalbėt 
Nedrausk, ir skausmas, Publijau, jam atlėgs. 
	Žaizdos gilios neslėpk nuo draugo, 
		Rūpesčių sieloj savoj nelaidok.

Medžius galingus, kirvio nebijančius, 
Ugnis nuverčia, graužianti juos slapta, 
	Ir griūvančių galiūnų svoris
		Laužo medžius mažesnius aplinkui,

Pakloja žemėn šlovę žalių miškų, 
Audrų daužytą, liestą žaibų liepsnos, - 
	Tave tylėjimas taip graužia,
		Persmelkia kiaurai gėla skausminga,

Širdin įsmigus. Bet ji praeis greičiau 
Jei jai paliepsi, nors ir nenorinčiai, 
	Draugų ieškot, su jais kalbėtis 
		Ir kalbomis numalšinti pyktį.

Pradėję skųstis, liaujamės skųstis tuoj, 
Dar tebeverkiant, baigiasi ašaros, 
	Taip širdgėla sunki atslūgsta,
		Vis pas kitus skrisdama kaip paukštis.

Mažėja skausmas, jei išsakai kitiems, 
Išnyksta, jeigu išdalini draugams, 
	Širdžių daugybėj pabuvojęs, 
		Vėl pas tave nenorės sugrįžti.

Tad eikš į būrį, pas bičiulius savus, 
Žolėn rasoton nerūpestingai griūk 
	Ir, išsitiesęs ant pakriaušės,
		Gaudesio Halės gimtos klausykis.

III, 6. MARKUI SILICERNIJUI 
Tikrieji turtai semiami iš dvasios dorybių

Burtais krintančiais aš netikiu niekados 
Ir likimui godžios rankos neištiesiau, 
Kad, nutraukęs kovas, jis su manim taikoj 
	Ir ramybėj ilsėtųsi.

Ką rytojus atneš, aš nebandau įspėt, 
Pats sau ponas esu. Vėl nusineš lemtis 
Tai, ką davė, tačiau turtų ji neatims, 
	Paslėptų nuo visų giliai.

Ką prarasti galiu, tai nepriklauso man. 
Aš netapsiu vargšu, kol bus sveika dvasia. 
Mano valdos, jei aš, Markai, gerai vedu 
	Savo įplaukų apskaitą,

Slypi mano viduj. Sielos erdvi dalis 
Slepia turtų daugiau nei žemė Indijos, 
Kur nereikia trejus (ar dar daugiau) metus 
	Nei laivais, nei arkliais keliaut.

Savo sielos kraštus aš aplankau kasdien - 
Pats sau svečias. Tačiau ne dramblio kaulo ten 
Ieškau, ne puošmenų, lobis - jinai pati,
	Jei save tik įvertina. 

III, 7. Gėdingam amžiaus gobšumui

Tuščiai dejuojam, skundžiamės įkyriai, 
Tuščiai praliejam ašarų upelius, 
	Kad miestų sienos ir tvirtovės 
		Krito nuo priešo galingo ginklo.

Ne kardas kaltas dėl pražūties šitos,
Ne jis sugriovė miestų stiprias pilis:
	Papirkus auksu griūva sienos, 
		Pamatus tvirtus jisai pagraužia.

Deja, ne kariui tenka pirma vieta 
Prie vaišių stalo. Užima ją guvus 
	Nemokša ar gėdingas sukčius,
		Švytinčiu veidu tvieskiąs lyg saulė.

Ir vis linksmesnis po kiekvienos taurės! 
Užleido vietą arklui kovos kardai! 
	Ir kūjui paprastam (o varge!) 
		Riterio ietis atstojo kotą!

Taika atėjo, bet dar blogesnė ji 
Už karą. Aukso geismas beprasmiškas 
	Pykčius karingus numalšino, 
		Pinigo davus, nutilo mūšiai.

Vadus garbingus, žygių garsių vertus, 
Nelaisvėj laiko aukso baisi galia. 
	Tamsiuos urvuos jie rausia žemę, 
		Kol nepradėjo kalnai drebėti.

Išgraužus vidų, ant pamatų silpnų 
Nestovi bokštai. Išmeta kaimiečius 
	Begėdžius žemė: ji griuvėsiais
		Virto, laukus duobėmis išrausus.

Laukai apleidžia žemdirbius nedorus, 
Nuo miestų, godžiai trokštančių praturtėt, 
	Nutolo krantas ir gėdingus 
		Uostus paliko putotos jūros.

Pati gamta juk, laidodama baisias 
Kaltes griuvėsiuos, užteršė šaltinius, 
	Upes norėdama nubausti,
		Plukdančias daugel pelningų prekių.

Žiūrėk - Aufidas, upė Apulijos, 
Sau naują vagą išrausė laukuose:
	Jo seną tėkmę suturėjo
		Šovus kažkam užmačia netikus.

Sugėrė liūtį lomos, kada audra 
Užgriuvo žemę, tvindydama upes, 
	Lyg permaldaut dievus norėjo 
		Už begėdystę žmonių ir blogį.

III, 9. Panegirika Onai Radvilienei, 
Trakų kašteliono ir Nesvyžiaus kunigaikščio žmonai

Kuria iš deivių man pavadint tave, 
Prie Boristeno gimusi nimfa? 
	Gal Esi Temidė, iš trijulės
		Gracijų gal tu viena, gal tiks tau

Driadės vardas? Kretą apleidusi
Štai Kiterietė, gulbių skraidinama, 
	Tave aplanko ir palieka
		Plaukioti po vandenyną Delą.

O nuo Algido niūriojo atskuba 
Kintietė blankiai švytinčiu pjautuvu, 
	Nors niršta, skalija jos šunys
		Uždusdami, o stirnelės grakščios

Ūglius sau skabo. Bet mielesni kur kas 
Paladės taikūs rūpesčiai, rodos, tau:
	Tai mėnuo nejučiom prabėga,
		Vyrų kovas tau auksinėm gijom

Beaudžiant, tai tau dingteli vėl mintis 
Apdengt altorius skliauto gyventojų, 
	Papuošt juos, beturčius šventuosius, 
		Purpuru ir kilimais pradžiugint.

Ne veltui skelbia Gando trimitas, jog 
Tu, įžvalgioji, sugebi ateitį
	Aštriu protu, ilgai nesvarsčius, 
		Greitai įžvelgti arba nuspėti.

Nuliūsta grožis ir skaisčiame veide 
Lyg pats sau šviečia niekad neblėsdamas;
	Ir nors tau garbanas dabina
		Žėrintis auksas, bet pro garbingą

Kuklumo skraistę aukso spindėjimas 
Blausesnis rodos ir nebe toks brangus, 
	O akį veriančius perlus tu
		Išmintimi, gerumu užtemdai.

Čia raudonieji Kretos koralai, ten 
Antai smaragdai Indijos blykčioja. 
	O kur gryna dorybė žėri,
		Turtai brangiausi šešėly lieka.

III, 10. MŪZAI 
Lenkijos ir Švedijos karalaičio Vladislovo pašlovinimas

Sergstinti giesmes ir kitarą Klio, 
Pasakyk man, kur nuo kalbų apsunkęs 
Gandas oloje išdabintoj guli, 
	Įveiktas miego.

Pasakyk (žinai juk tą vietą), kai jis 
Snaudulio tingaus atsikrato, sapną 
Pirštais jis baltais tenubrauks, nuo ilgo 
	Miego suglebęs.

Pasakyk jam, lai į vežimą Saulės 
Paauksuotą kops (vadeles jo Mūzos 
Laiko), te paskelbs jis abiems pasauliams 
	Garsų triumfą.

Teapsako jis, kaip šarmotą žiemą 
Barbarai krauju nūn sušildė Šiaurę, 
Kaip paraudo nuo šiaurės vyrų kraujo 
	Jūra žiloji.

Tegu liejas tau pagyrimai Indo 
Žiotim septyniom, te varingas Lidas 
Šlovina tave, tavo vardą didis 
	Gangas teplukdo.

Lai apie tave garamantai gieda, 
Lai apie tave sužinos, valdove, 
Dakai, maurai, tie, kas iš Kidno geria 
	Ir Enipėjo.

III, 11. Kardinolo Pranciškaus Barberini pašlovinimas

Iš kur tas dvasios polėkis, nešantis 
Mane į tirštą miglą įsupęs, kad 
	Aš vėtrų žirgus sustabdyčiau,
		Greitai per debesis kad nuskriečiau,

Aukštai pakibęs, džiaugčiaus regėdamas 
Laukus lygiuosius, lūšną neturtėlių, 
	Karalių rūmus sau po kojom,
		Kad vežime virš pasaulio lėkčiau.

Gal tai apgaulė, tuščias regėjimas? 
Ar virš pasaulio margo tikrai skrendu, 
	Per spindulingą skliautą ir pro 
		Skaisčiąją saulę, kurią ugninis

Vainikas gaubia? Tėviškė šviesulių, 
Dangaus auksinio juosta skaisčioji čia, 
	Žvaigždžių laukai; čia dešimt rūmų 
		Amžiną ratą padange suka.

O kurgi auksu man įrašyt skliaute 
Didžiūno šlovę? Čia nemirtingasis 
	Plienu šarvuotas Orionas,
		Kastoro žvaigždės greta dvi kviečia

Narsuolį. Ten gi Herkulis didis vėl 
Šlove sau lygų Herkulį šaukiasi, 
	Antai senieji Grigo Ratai
		Kviečiasi tą, kas šviesus ir naktį.

Gal jį, ryžtingą ir nepabūgstantį, 
Man patikėti Liūtui, globojančiam 
	Ugninę Vasarą, pasėlius,
		Šuns ir Cereros valdas gelsvąsias?

Kuomet teisinga ir atkakli jėga 
Padangių skliautui žėrinčiam atiteks, 
	Mergelė rudeninė laukia.
		Ji Svarstykles neklaidingas laiko,

Ji metų žirgus, valandas ji eiklias 
Sutramdo. Šičia aš Plejades regiu 
	Ir Hiades, kurios užleidžia
		Tau, o Pranciškau, Olimpą gimtą.

Antai svetingus debesis Fosforas 
Praskirti bando. Ten Skorpionas vėl 
	Sustot mėgina, kad tavęs tik
		Žnyplėmis ir geluonim neliestų.

O auksakartis Liūtas Marmarikos 
Karčius ir vilną švytinčią kerpasi:
	Jis nori prigesinti savo
		Liepsną, kur plaikstosi tartum karčiai.

Padangių skliautas šlovę įamžintą 
Išsaugo. Kitką metai nusineša:
	Dvarams ir skeptrams, ir kolonoms 
		Pražūtį lemia senatvės dienos.

III, 15. BARBERINI BITĖMS 
Apie tai, jog prasidėjo medaus amžius

Skrajūnės Mūzų, gelsvosios pavasario
		Dukros, Himeto pulkai, 
	Šviesi grožybe Atikos,

Čiobrelį dosnų nuolat lankantis būry,
		Gerosios viešnios laukų, 
	Medaus nešėjos uoliosios,

Kam rūpestingai triūsti jums, laukus lankyt,
		Kam jums skrajot po lankas - 
	Tėvynę jūsų žaliąją,

Jei, Barberini viešpataujant, tas taurus 
		Amžius, pasruvęs medum, 
	Atėjo - amžius, skirtas jums?

III,16. PAČIAM SAU

Kaip ilgai tuščius troškimus vaikysiuos 
Lyg šaulys, kuris vien į orą šaudo? 
Ko man reik, kai konsulas pats esu sau, 
	Pats ir senatas?

Eikite šalin, graužuliai įkyrūs, 
Kviečiasi mane Helikono kalvos, 
Kviečiasi giria pašvęsta ir skardžios 
	Olos Fokidės.

Kurgi ta ūksmė Helikono gojų? 
Kidnas kur? Melsvųjų kalnų papėdėj 
Tespijų uola? Ar skambieji Pindo 
	Gaivūs šaltiniai?

Akvilonas koks prie versmių jūsiškių 
Ar sparnuotąja kvadriga Zefiras 
Nulakins mane ir padės prie šalto 
	Kiros šaltinio?

Primenat jūs man šimtabokštę Romą, 
Frigų akmenim jos namus išpuoštus, 
Kapitolijaus jūs man menat kalvą 
	Ir Aventino.

Sąmanas švelnias čia skalauja tyliai
Vandenys tyri, čia skaidrus Klitumnas 
Murma patylom, čia sraunus be galo 
	Teka Almonas, -

Trykšta skaidrios čia Hipokrėnės versmės. 
Mūzoms pašvęsti atviri šaltiniai 
Klega ir aplink gaudesys jų sklinda, 
	Vandeniui almant.

Teka Lyris čia ir Ufentas antras, 
Trazimenas čia, iš gelmių skaidriųjų 
Gintarus barstąs, Piavos bangelės 
	Rieda auksinės.

Ir Empūzai čia pašvęsta giraitė, 
Tarp žalių krantų sruvenąs Ezaras, 
Šokčioja lengvai jo bangelės greitos, 
	Žaidžia su vėju.

Glosto švelnūs čia šilto vėjo gūsiai,
Spindi čia dangus ir gamta vilioja, 
Grožio nuostabaus kupina pakrantė 
	Džiugina širdį.

Skamba čia juokai nekalti ir pokštai, 
Šnekos, pašaipų ir šmaikštumų pilnos. 
Čia gėlių gražių krepšelius priskintus 
	Gracijos neša.

Šypsosi linksmiau čia septynios kalvos - 
Romulo lopšys, ir malonūs vėjai 
Glosto švelniai čia iškilius ir šaltus 
	Tiburo bokštus.

O šventos kalvos nuostabi grožybe! 
Pranaše tiesos! Dainiau graikų lyros! 
Febai, jei palikt panorėtum kartais 
	Aukštąjį Kintą, -

Čia ateik, kartu mudu leisim laiką, 
Bet pirmiau atnešk (kas uždraus man?), Fuskai, 
Užmirštas eiles, mano širdžiai mielas,
	Garsiojo Flako.

III, 22. CEZARIUI PAUZILIPIJUI 
Kad nepasitikėtų per daug jaunyste

Tu jaunystės džiaugsmais neapsigauk tuščiais, 
Pauzilipijau, greit ratas lemties nuskries, 
Ką pagrobia jisai, lekia greičiau negu 
Nežabotas, smagiai skrendantis Afrikas.
Apgaulingas, deja, grožis jaunų dienų, 
Einant metams, jisai nyksta ir gali greit 
Tarsi stiklas sudužt, saulėj vašku ištirpt. 
Šitaip rožę, kurią rytą pakirdusią 
Glamonėjo šilti vėjai Favonijai, 
Nudrėskė vakare audrūs Etezijai. 
Parkos pirštai greiti pina lemties gijas, 
Ir jau jų niekada ji išardyt neleis;
Laiko upė veržli neteka atgalios.
Tas laimingas, kuris trumpo akimirksnio
Nebrangina per daug, kas jau nusimetė
Laiko jungą, kuris žvelgia sujaudintas
Į padanges šviesias, mato žvaigždžių ugnis,
Lyg gimtųjų namų žiburius languose.

III, 23. JULIJUI ARIMINUI 
Tik dvasios turtais esame pranašesni už žvėris

Laimės tau tikrai, Ariminai mielas, 
Perlai neatneš iš garsaus Hidaspo 
Nei namai, kedru išpuošti, nei auksą 
	Plukdantis Hermas.

Neieškok tuščiai, kur pasauly teka 
Upė per lankas, nešdama daug aukso. 
Lai dorybė tau bus didžiausias turtas, 
	Dieviška laimė.

Tegu vienas kels kuo aukščiausias sienas, 
Deimantu remtas, iš akmens 
Sipilo Kolonas statys, kad, pasiekęs Stiksą, 
	Kitas sugriautų.

Bet už jį tikrai turtingesnis paukštis, 
Sabos miškuose paryčiais pabudęs, 
Ar žuvis, rusvam vandeny Hidaspo 
	Nardanti greitai.

Kitas teišpuoš savo palą perlais,
Apsijuos diržu iš brangaus metalo;
Kitas lai pečius apsisiaus tiriečių 
	Purpuro rūbais.

Bet vis tiek gražiau sparnelius marguosius 
Papuošė gamta Filomelei pilkai, 
Gražesni šlakai gintarinį kailį 
	Lūšims nubarstę.

Rengia mus avių išauginta vilna, 
Saugo per šalčius šiltas vilko kailis, 
Puošia drabužius rudaplaukės lapės 
	Kailis ar bebro.

Žmones nuo žvėrių vien dorybė skiria, 
Iškelia aukštai mus dvasia skrajūnė, 
Jos sparnai greiti mus nunešti gali 
	Ligi žvaigždynų.

III, 24. JONUI RUDAMINAI 
Mirus jo broliui Jurgiui Rudaminai

Taip žaibas kartais tarp debesų juodų 
Kirčiu trišakiu skelia dangaus skliautus 
	Ir virš tingios derlingos žemės 
		Jo įnirtinga liepsna sublyksi,

Tarytum būtų laisvėn ištrūkęs jis,
Palikęs būstą murmančių debesų, 
	Per vėjams atviras platybes, 
		Per Akvilono išgriautą mišką,

Per platų lauką, kalnus ir tarpeklius 
Ugnim greitąja perskrieja jis, ir štai:
	Ir Hemas pritrenktas, ir Kalpė
		Galvas aukštąsias prieš jį nulenkia.

Liepsnų baisiųjų apsuptas, lekia jis 
Ir kelia siaubą vargšams visiems žmonėms. 
	Užgriūva juos dangaus galybės,
		Krūvos griuvėsių griausmus palydi.

Kalnai vaitoja ir, skildami perpus, 
Baisingą griūtį sukelia su trenksmu, 
	Tą dundesį padangėm neša
		Šėlstančio Noto audringi šuorai, -

Taip priešus puola Rudamina narsus, 
Mirties garbingom dulkėm nuklotas, jis 
	Gretas pralaužė musulmonų 
		Ir įnirtingą pradėjo mūšį.

Šlovės didžiausios laurus žadėdama 
Ir didį garsą, sielų valdytoja, 
	Garbė, dažna mirties bičiulė,
		Vedė jį ten, kur daugiau gelonų.

Narsa, Dorybė ir Pamaldumas ją 
Lydėjo. Sekė narsų kareivį jos, 
	Mirtis kur siautė pražūtinga,
		Mulai maurojo ir zvimbė strėlės.

Lemties sutikti veržėsi drąsiai jis, 
Iškėlęs galvą, priešus kapodamas. 
	Mirties Rudamina nepaisė 
		Ir neieškojo pigaus triumfo.

Sėkmingam mūšy savo švitriu kardu 
Jis baudė priešų išpuolius ir skriaudas,
	Ir barbarų kohortos gausios 
		Jo negalėjo įveikti niekaip,

Kol priešo kardas kliudė staiga ir jį.
Galva nusviro. Krito nuo žirgo jis, 
	Tačiau vos gyvą jį pakėlė
		Jo palydovės - Šlovė, Dorybė.

Rankas ištiesus, skuba sutikti jo 
Žvaigždžių valdovė, amžiais gyva 
	Garbė, Karieton aukso įsodinus,
		Liepia jam kilt į dangaus aukštybes.

O Gandas sklinda lyg trimitu garsiu. 
Jis skelbia amžiams žinią šlovingąją. 
	Valio, triumfe! Tarp žvaigždynų 
		Rudamina amžinai gyvena.

III, 25. JONUI RUDAMINAI 
Mirus jo tėvui Jonui Rudaminai

Nors kartais būna, jog apgauli šlovė 
Kviritą supa, lankstosi jam minia 
	Klientų ir visur jį lydi
		Priesaiką davę būriai kareivių,

Nors jam po kojų tviskantys kilimai 
Ant žemės guli, džiugina jo akis, 
	Nors gina jį kohortos stiprios, 
		Skydais ir ietimis apginkluotos,

Bet atkakliosios deivės kandžių juokų, 
Klastų niekingų jis neišvengs taip pat 
	Ir nuo svečių sukelto triukšmo 
		Jis nepabėgs iš namų savųjų;

Užmiršęs viską, jis nepajėgs išeit, 
Širdis kur šaukia, veržiasi kur dvasia, 
	Niekingas žemės šios valdovas, 
		Jis nepakils į dangaus mėlynę.

Darbų kasdienių dulkės nusėda jį, 
Vargai kamuoja, slegia lemties kaita. 
	Ir sunkūs rūpesčiai užgriuvę
		Dvasios sparnams išsiskleist neleidžia.

Bet ką į aukštą sostą dangaus namų 
Mirtis iškėlė, žemę palikusį,
	Tasai lyg paukštis veržias aukštin - 
		Ten dabar mūs Rudaminos kelias.

O kaip jis skrieja tarp debesų rūsčių, 
Lengvų vėjelių nešamas ir džiugus, 
	Per sunkiai pereinamą kraštą 
		Veržias jisai į pilis aukštąsias!

Dar nepatirto skrydžio pagautas, jis 
Praskrido žemėj dunksančias trobeles, 
	Žmonių būrius ir į laimingus
		Rūmus dangaus kaip svetys įėjo.

Jį čia pagarbiai vedė Religija, 
Vežimą puošnų - sielos taurios namus - 
	Dorybė jam pelnytai skyrė
		Ir per aukštybių erdves lydėjo.

Bažnyčios aukštos žemėje mena jį,
Nes, Dievui remiant, dosniai globojo jas, 
	Todėl dabar dievų buveinės,
		Aukštas dangus jam už tai atlygins.

Čionai žvaigždynų spindinčiam vežime 
Arba prie Dievo sosto visai arti, 
	Lengvai ant debesies parimęs, 
		Žemišką būtį stebės po kojom.

Karalių kardus jis ten matys žemai, 
Žvaigždes karalių, puošiančias jų kaktas. 
	Ir fascijus matys tironų,
		Spindinčius gal nuo pralieto kraujo.

Matys kaip mirksi žvaigždės visai šalia, 
Kaip slenka tankūs debesys dangumi, 
	Apžvelgs plačius didingus miestus, 
		Griūsiančius tuoj, kaip likimo lemta.

III, 27. Pirmojo akmens dėjimas
Kai Jonas Karolis Katkevičius, ruošdamasis į žygį 
prieš turkų imperatorių Osmaną, pradėjo statyti 
Mergelės Marijos bažnyčią prie Kražių Jėzaus draugijos kolegijos

Antai kaip saulėj blykčioja dedamas 
Dangaus valia į pamatą būsimo 
	Šventųjų rūmo, į kurį jie
		Leisis iš skliauto, akmuo kertinis.

Nė olimpiečių nešurmuliuodavo 
Tokia gausybė, kai susirinkdavo 
	Pagerbt Korinto Griausmavaldžio 
		Ir pasirungti į Istmą graikai.

O, marmurinis būste, gyventojams 
Dangaus aukštybių skirtas esi. Tavy 
	Gyvens ir Motina didžioji,
		Ir visas pulkas šventųjų amžiais.

Riedėk laimingai ir nusileisk į pat 
Gelmes tamsiąsias žemės, nes į tave 
	Turės kolonomis tvirtosiom
		Remtis visa šventykla didinga.

Ateis diena, - čia, prieš atnašaudamas 
Aukas, į švęstą vandenį panardins 
	Rankas ir negailės nei dangui, 
		Nei aukurams atnašų šventųjų

Koks nors garbingo luomo garbus narys. 
Džiaugsmingą dieną veidą nušvitusį 
	Atgręš į altorius, apžvelgs ir
		Minią didžiulę giedru žvilgsniu jis.

Po to, pakilęs virš paprastų žmonių, 
Iškels į dangų šventąją dovaną, 
	Kuriai ir sausuma, ir jūros, 
		Šėlti paliovusios, nusilenkia.

Žyniai, sutviskę purpuro apdaru! 
Žvaigždynai jūsų maldai neliks kurti, 
	Kai melsitės už karo vadą
		Karolį ir jo karius, už juos kai

Šventiesiems mielą auką aukosite, 
Nes savo viltį patiki jums jisai 
	Ir jūsų lūpoms; jis tėvynei
		Ir Griaumsvaldžiui ginklus aukoja.

Te jūsų maldos karą, kurs atslenka 
Nuo Propontidės, padeda sustabdyt 
	Klastingą Istrą ir geloną,
		Baisų tarytum angis nuodinga.

O iki tol te Karolis vežimu 
Greituoju Marso mūšin skubės, tegu 
	Pulkus belaisvių masagetų
		Jis parsives prabangiam triumfui.

Tegu lydės šį karvedį pagarbių
Kviritų Meilė, Nuopelnų didelis 
	Būrys ir apšlakstytais kraujo
		Purpuru ginklais šlovė, ir Džiaugsmas.

III, 29. BIČIULIAMS BELGAMS

Aš aplankyti tolimą Belgiją 
Širdingai trokštu. Veskite, Gracijos, 
	Pegasą iš Permeso slėnio,
		Kamanas jam iš šventų girliandų

Užmaukit. Kaip jis karpo ausim ir kaip, 
Pažinęs dainiaus mylimo balsą, tuoj 
	Sužvengia! Kaip jis nerimauja, 
		Kamanų prašosi ir žvangučio,

Išrietęs sprandą! Raitas ant jo ir aš 
Galiu vangiuosius debesis perskrosti, 
	Viršum žemynų skrieti, patį 
		Belerofontą danguj pralenkti.

Štai jau Karpatai liko toli, antai 
Snieguotą Krako galvą regiu žemai, 
	Jau virš Karkinos bokštų skrieju 
		Ir virš kalvų Karodūno seno,

Viršum žilosios Peukės. Lekiu aukščiau 
Už Kalaidą, Zetą ir tėvą jų, 
	Nors Oritiją, Erechtėjo
		Dukterį, nešė sparnuotas vyras.

Skraidina žirgas, Elbės nei Reino, nei 
Skaidriosios Mozos kojom neliesdamas, 
	Mane. Puošniuosius Andoverpės 
		Rūmus regiu ir valdovą Skaldį.

Bolandai, pirmas mano bičiuli, būk 
Pasveikintas! Aš puolu į glėbį tau, 
	Glaudžiuosi prie karštos krūtinės, 
		Kaklą apsikabinu. Man gera

Žiūrėt į šventą veidą, regėti, jog 
Dievybė glūdi jo šviesioje širdy, 
	Išgirsti kalbantį jo lūpom
		Dievą. Po to į akis man krinta

Kilnaus Habekvo Mūzų paženklinta 
Kakta ir lyrą glaudžianti taip dažnai 
	Krūtinė. Dainiau, vertas linksmint 
		Dangišką puotą, dievų nektarą

Giesme pasaldint, leisk Sarbievijui, 
Ant tavo kelių galvą padėjusiam, 
	Po gurkšnį gerti iš tavosios
		Iškalbos ir iš giesmių šaltinio.

Kuris gi šičia pranašas atskuba, 
Rankas išskėtęs? Aš Tolenarijų, 
	Jo spindinčias akis pažįstu,
		Dvasią, kuri tik trumpam apleidžia

Šventųjų draugę. Tėve, atskleiski tu 
Man Dievo valios paslaptis auksines, 
	Didingų žodžių paklausyti
		Leisk ir pažinti visas tavosios

Širdies dorybes. Kas gi Hortenzijaus 
Neatpažintų, jo išminties šviesios? 
	Kas nepažintų Dierikso
		Ir atsispindinčių žvilgsny dvasios

Puikiųjų lobių? Kaip gi man Hoschijų 
Dar apkabinti, kaip dar priglausti man 
	Ir Mortierį, ir Libentą,
		Valijų, Hezijų, širdžiai mielą?

O didžiavyriai, amžių verti senų! 
Kaip spindi kilnūs užmojai veiduose! 
	O šypsena, giedra, džiaugsminga, 
		Skleidžia malonią dorybės šviesą.

Kaip puikiai žėri purpuru jų veidai! 
Toksai skaistumas - tai prigimties taurios 
	Tikriausias ženklas; prie didybės 
		Tinka meilumas kalbos ir būdo.

Kai atgaivinti žuvusią padermę 
Deukalionas ėmėsi žemėje, 
	Nuslūgus jūrai, ir, išmėtęs
		Akmenis, pavertė žmonėmis juos,

Prie Mozos, Skaldies pats nežinodamas, 
Likimui lėmus, metęs per petį jis 
	Grynuolį aukso (sklinda gandas) - 
		Užgimė taip padermė auksinė.

Rūstumo žymę nuo malonių veidų 
Nutrynė, pyktį įveikė šypsena 
	Meilia ir tuoj palei Rodaną
		Ir palei Reiną tauraus metalo

Šviesa savaime spindinčius papročius 
Jie paskleidė; ir trauktis iš tos šalies 
	Suskato klastos, o pavydas 
		Tuoj į atokiąją Tulę spruko.

Išliko šitas aukso švytėjimas 
Veiduos ir žodžiuos belgų ir sklinda jis 
	Visur savaime. Bet netrukus 
		Iš geležies pragaištingos kilo

Kitokie žmonės. Ėmę maištauti, jie 
Pripratino prie žygių žiauriausių tuoj 
	Savus vadus. Ir kur jus, vargšai, 
		Amžinas karo verpetas neša?

Narsieji vyrai, Belgijos liūtai, jūs 
Iš gimto lizdo veskit karius, ginklus 
	Gabenkit, nes pagimdė šitas
		Kraštas nesantarvę ir ją kursto.

Tėvynėj veltui tikitės jūs sulaukt 
Ramesnio meto. Dunda seniai karai 
	Ir griaudi barbarų Gradyvas:
		Šalį užpuolė jau trečias priešas.

Kapus senolių pridera padabint 
Naujais trofėjais, pridera apstatyt 
	Dešimtimis laivų achajų,
		Karpato, Jonijos jūros krantą.

O, jei paskęstų jūroje plačioje 
Tingumas mūsų ir nešlovė visa! 
	Kiek žygių kildamas išvystum,
		Kiek - nusileisdamas, mielas Febai!

Tu, Puteanai, tąsyk Atėnuose 
Tuoj karaliją senąją išminties 
	Panėcijaus atkurtum, Mūzoms
		Ir Padorumui šventyklą skirtum.

Didžiam Sokratui nenusileidžiantis 
Tiesos skleidėjau! Kiek tavo portikan 
	Uolaus jaunimo sugužėtų,
		Kokios klausytojų minios plauktų!

Kiek didžiavyrių dėtųs tavus žodžius 
Širdin, jei šauktum lyg Demostenas juos 
	Kovon! Kiek scenų lyg Sofoklis 
		Imtum Melitės koturnais drebint!

O Boelmano balsą griausmingą ir 
Jo iškalbingą žodį išgirdęs, aš 
	Skubėčiau per lelegų, dakų, 
		Edonų, trakų žemes jo linkui.

Tad kur per erdvę neša mane viltis 
Ir mano žirgas? Aš pranašauju, jog 
	Jau greit, nesantarvę pamiršę,
		Belgai sulauks laimingesnio meto.

III, 30. KVINTUI ARISTIJUI

Matai, bičiuli, mokame tik svajot 
Apie didingus darbus. Tačiau kuris 
	Išdrįs pirmasis, karui kilus, 
		Perplaukt Egėjo ar kitą jūrą?

Laikai šlovingi baigėsi praeity, 
Viltis ir baimė aukština juos nūnai.
	Mintim vien siekiame rytojaus,
		Rankom sučiupt jo, deja, nemokam.

Kai laiko bėgsmas jaunas dienas nuneš, 
Kariauti imsim seniai patarimu, 
	Ne pavyzdžiu, ir tempsim paskui 
		Savo baisaus ištižimo pančius.

Tad savo amžių, tokį aptingusį, 
Karu ir žygiais nesibijok sukrėst;
	Dievai juk tau troškimą davė
		Vardo kilnaus ir darbų šlovingų.


III, 31. BALTAZARUI MORETUI 
Lyrinė panegirika

O šlove Mūzas mylinčios Belgijos, 
Šviesioji žvaigžde, Lipsijaus pažiba, 
	Moretai, tau ant žalio Skaldies 
		Kranto statau aš koloną aukštą,

Citra sušaukęs akmenis ir uolas. 
Nei įsišėlęs Austras jos neįveiks, 
	Nei Okeanas, iš pat dugno
		Versdamas vandenis, nenuplaus jos.

Ją puošia rožės vos prasiskleidusios, 
Žibuoklės, kitos kvapniosios dovanos. 
	Aplinkui ją vynuogienojas 
		Niekad nevystantis apsivijo

Liaunom šakom. Jai lenkias ir sveikina 
Iš tolo aukštos uolos Keraunijų, 
	Karpatai, siekiantys septynias
		Grįžulo Ratų žvaigždes, Rodopė -

Dangaus snieguotas ramstis. Sudrebino 
Skliautus praaugus debesis kolona;
	Žvaigždžių vežimą ir griaustinio 
		Žirgus sustabdė, iki žvaigždynų

Iškilo ji - net trejeto tūkstančių 
Pėdų aukštumo. Alpės lotynų daug 
	Žemesnės ir žila Pirėnė,
		Afrikos Lunos kalnai aukštieji.

Ką man iškalti akmenyje, ką jis 
Byloti turi? Vengia mani sparnai 
	Šlovės tavosios vandenyno 
		Ir iš garbingojo vardo uosto

Neranda kelio. Tai, kas didu, puikiom 
Dorybėm žėri. Joms neprilygs šlovė, 
	Kuri kilmingą ir bekilnį
		Garsina, nors ji ir švyti skaisčiai.

Kapuos etruskų cezarių pamiršti 
Vardai sudūli. Šlovę, kurią valdžia 
	Ir pagarba didžiausia teikė,
		Baugūs šešėliai ūmai aptemdo.

Dažnai nuo aukso aukuro nutrina 
Vardus pavydas. Bet neapgaubs tavęs,
	Moretai, juodas Acheronto
		Vakaras sutemomis pagiežos,

O patekėjus tavajai šlovei, pats 
Pavydas žus. Mat tu - šeimininkas sau, 
	Turtuolis tu, nes trumpaamžės 
		Deivės patyčių gali išvengti.

Kai, maloningo Lipsijaus mokomas 
Sokrato žodžiais, aidintį portiką 
	Lankei jaunystėj, ten garbingai 
		Amžiną šlovę pelnyt išmokai

Brangiausia kaina - mokslu ir žiniomis. 
Tu pats prie darbo, mielo dievams, vargsti
	Ir bičiuliaujiesi su svečio
		Krašto išminčiais, o tavo amžių

Pratęs vaikaičiai. Ramią senatvę tu 
Paskyrei knygoms. Jaunas tu tarnavai 
	Merkurijui ir Apolonui,
		Mūzoms ir Gracijoms - visą amžių,

Kai tik Plantenų upės plačia vaga 
Tu mokytumo savojo vandenis 
	Ėmei plukdyti. Atmintin tau
		Dieviškų dainių įstrigo daugel.

Klusniai vagoja popieriaus baltąjį
Dirvoną plunksna, kokią bepaimi. 
	Tarnauja ir budrus mėnulis
		Tau, ir Uranijos tylios naktys.

Tačiau ką plunksna sukuria, tą lengvai 
Audringi metų vėjai nusineša, 
	Jei to neprislegia metalo
		Svoris ir švinas sparnų greitųjų

Nekausto, kol iš puslapių, įspraustų 
Rėmelin, ėmus popieriui po presu 
	Sunkiuoju aimanuoti garsiai, 
		Gimsta knygelė plona iš lėto.

Sudėti verta daug apie tai giesmių, 
Tačiau nuklyst už Pindaro Gadų man 
	Kamenos draudžia ir pradėtą
		Aukštą, tarytum Heraklio stulpas,

Koloną liepia traukiant skambias giesmes 
Pabaigti. Tau gi daug atvirų kelių, 
	Ir pas tave iš jų ne vienu
		Greitos šlovės keturkinkės skrieja.

Mat pagarsėjai talentais tu puikiais, 
Atmintimi, daug šimtmečių gebančia 
	Aprėpti. Žinomos tau visos 
		Tiesos, kurių kitados Sokrato

Ratelis mokė, ir ką išminčius iš 
Stagiros teigia. Nei gražbylystės tau 
	Nestinga, nei lengvumo plunksnai. 
		Likti nežinomam ar prasčiokų

Tepamėgtam tau nedera: vertas tu 
Visų didžiūnų pripažinimo. Net 
	Valdąs ir Romą, ir Europą
		Urbonas, Lacijaus tėvas, teikės

Tave į būrį mokytų valdinių 
Priimt. Koloną aš pastačiau. Joje
	Iškalsiu: "Tu - žvaigždė, valdovams 
		Lygiai miela ir visiems piliečiams."

III, 32. DRAUGAMS 
Ketina pasišvęsti teologijos studijoms

Skambių Kamenų mėgstamas, neseniai 
Buvau jų dainius; nūn uždrausta daina, 
	Nutilo skambesys kitaros,
		Ilsis lyra, neužbaigus posmų.

Fleita bedarbė ir užmiršta lyra 
Ant vagio kabo, - galit nutraukt stygas 
	Sidabrines, draugai manieji,
		Nereikalingos man šitos stygos.

O tu, Temide, sauganti auksines 
Menes žvaigždynų, vaikštanti po šviesius 
	Pasaulio rūmus, tu nutrauki
		Mokslus kuklios, santūrios Minervos.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page