r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Motiejus Kazimieras Sarbievijus (Sarbiewski)
ANTROJI LYRIKOS KNYGA

II, 2. PUBLIJUI MEMIJUI
Trumpą žmogaus gyvenimą reikia pratęsti gerais darbais

Sniegas, kurs antai laukuose boluoja,
Saulė kai pakils virš kalnų aukštųjų, 
Vėl ištirps, o tau, kai ateis senatvės 
	Laikas ledinis,

Galvą nubarstys sidabrinis šerkšnas, 
Ir nebeišnyks ši danga jau niekad. 
Vasaros, rudens ir pavasarinės 
	Pralekia dienos.

Tau tiktai išliks amžinai tas šaltis 
Ir plaukai žili. Nepadės balzamas, 
Nepaslėps šarmos nė gėlių vainikai, 
	Galvą apjuosę.

Ką tik vienąsyk mums jaunystė davė, 
Tą išplėš atgal nelaba senatvė. 
Publijau, gali du kartus pratęsti 
	Nuopelnais amžių.

Tas, kurio mirties gailestavo žmonės, 
Dar ilgai gyvens. Tepaliks kiekvienas 
Šlovę po savęs. Visa kita metai
	Nuneša godūs.

II, 3. SAVAJAI LYRAI

Skambioji lyra, bukmedžio dukterie, 
Kabok ant aukšto topolio, kol danguj 
	Auksinė saulė meiliai juokias, 
		O tarp šakų išdykauja vėjas.

Lai lengvas Euras, skrisdamas pro tave, 
Stygas užgauna, aš tuo metu šalia, 
	Ramiai ant kriaušio išsitiesęs, 
		Kranto žaliojoj vejoj užsnūsiu.

Deja, žiūrėki, debesys jau juodi 
Užtraukė dangų, tuoj pliaupti ims lietus. 
	Skubėkim! Greit nuo mūs pabėga 
		Džiaugsmas, akimirką vos tetrukęs.

II, 5. Atsisako žemiškos būties

Apleidžiu būtį žemišką. Neškite 
Mane sparnuotą, vėjai ir debesys! 
	Kokie žemi kalnai nutolę!
		Aukštas dangus man po kojom kloja

Tautas, valstybes. Štai spinduliuojančios 
Šventyklos, štai ir rūmai karalių jau 
	Nutolo ir žemai palikę
		Miestai mažyčiais taškeliais virto.

Gentis klajokles, kur bekeliautų jos, 
Regiu. Kaip baisiai nepastovi lemtis! 
	Kaip viskas keičiasi bematant - 
		Čia atsiranda, čia vėl pražūva!

Čionai į dangų stiebias pradėtas tik 
Statyti miestas, šičia senoviniai 
	Namai ir bokštai griūva, ten gi 
		Pilį sugriuvusią plėnys dengia.

Rami padangė šičia, bet veržiasi 
Karingos tautos mūšin; gyvena ten 
	Taikoj, tačiau laukus niokoja 
		Potvyniai, ligos negailestingos.

Čia, rodos, žemės nebematyti - vien 
Tik spindi ginklai. Stovi rikiuotės dar, 
	Lemtis nesudavė dar smūgio, 
		Įniršis delsia ir nesiryžta

Į mūšį pulti. Štai jau regiu kitur, 
Kaip Marsas priešus suvedė, jų gretas 
	Sumaišė ką tik ir pasėjo
		Mirtį, ir kūnai karių plačiausius

Laukus nuklojo. Iš Mareotos štai 
Ramiai sau prekės plaukia per vandenis;
	Daugybėj prieplaukų ir uostų - 
		Pilna žmonių, dirbinių gausybė.

Ne vieną dingstį Marsas suranda ir 
Visokių ginklų. Štai svetimautojos 
	Meilus šypsnys įžiebia karą, 
		Ir dėl Helenos šalis liepsnoja.
 
Anas dėl žodžių kaunas, tasai - dėl šuns 
Beverčio grobio. Gimdo blogybės mat 
	Blogybes, šios - piktadarybėms 
		Įkvepia: blogis nelygu blogiui.

Antai vagoja vandenis rytuose 
Gausus laivynas. Jūros platybėmis 
	Nusirita pabūklų gausmas,
		Žybčioja liepnos. Sukrūpsi uolos,

Sukeltos bangos ritasi į šalis 
Ir krantą plaka. Liaukitės, barbarai, 
	Neskubinkit mirties nei durklu, 
		Nei ugnimi nei laivus daužykit!

Nejau bekraštė žemė mažai progų 
Suteikia mirčiai? Štai (net žiūrėt graudu!) 
	Išklibinta maištų valstybė
		Yra, silpnėja, galop sugriūva,

O josios žmones krisdamos nuolaužos 
Palaidoja, ir lieka griuvėsiai vien. 
	Ant jų gal užrašys keleivis:
		"Ilsis valstybė čionai, piliečiai

Ir jų valdovas." Kam gi minėti dar, 
Kaip plačios upės kartais patvinsta ir 
	Miestus užlieja, kaip šventykloj 
		Ima vanduo netikėtai šniokšti;

Ir štai valdovų rūmai ir lūšnos tarp 
Bangų pranyksta. Dar tolumoj regiu 
	Prekes, po jūrą išblaškytas,
		Turtas visoks ant bangų dar supas.

Pasaulis uoliai triūsia naikindamas 
Tai tą, tai kitką. Kruviną reginį
	Su mūšiais, su vaidais, griuvėsiais 
		Libitina mums kas dieną rodo,

Kol tik užtraukia vakaras uždangą, 
Žvaigždėm nusėtą. Ko gi dar laukiu aš, 
	Dangaus skrajūnas, ko lig šiolei 
		Žemišką būtį stebiu, jei metas

Keliaut į saulės nutviekstus rūmus man? 
Sparnuotą dainių neškite, debesys, 
	Tenai, kur saulės ir mėnulio
		Kelias nutįsta per žydrą dangų.

Ar man tik rodos? Ar iš tiesų mane 
Apglėbę neša vėjai? Nejau tikrai 
	Vėl tolsta miestai ir didžiulės 
		Šalys visai iš akių išnyksta,

Ir vis mažėja žemė; jos rutulį - 
Taškelį menką - darosi vis sunkiau 
	Man įžiūrėti? Štai ta Dievo 
		Jūra bekraštė! Antai sala, ta,

Kurioj neranda prieplaukos sau mirtis! 
O marios, jokio kranto neturinčios, 
	Sarbievijų priimkit noriai 
		Į vandenų amžinųjų glėbį!

II, 6. Katonas politikas

O, jei imtų mažėt turtai naudojami, 
Jų norėčiau turėt aš daug daugiau. Deja! 
Aukso geismas net sau užgina imti tai, 
	Iš kitų ką pasigrobė.

Aš kitokius lobius vertinu: juos dvasia 
Teikia ir išmintis žarsto lengva ranka, 
Jie, be to, nuolatos sugeba augt, didėt, 
	Nebijodami pasibaigt.

Tas valdovas, kuris liks visada ramus, 
Ar jam duos, ar atims Dievo teisi ranka, 
Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės, 
	Jei atims, nesumažins jo.

Mėgsta juoktis lemtis iš apgaulių vilčių, 
Kartais grašių smulkių liaudžiai pažerdama 
Ir stebėdama, kaip pešas minia dėl jų, - 
	Šaipos iš pastangų tuščių.

Man vis viena, kokie lobiai gulės šalia, 
Lai juos grobsto kvailiai; aš nelaikau vertu 
Trokšti turtų šitų, net jeigu juos lemtis 
	Man tiesiog į rankas įdės.

Jei likimas atneš valdžią pelnytą man 
Ir vainikais šlovės mano namus apjuos, 
Aš priimčiau valdžios ženklus, jei jų draugėj 
	Neįžengtų pavydas tuoj.

Aš naudosiuos geriau tąja garbe, kurią 
Man dorybė ilgam davė kaip užstatą. 
Bet jei lieptų dievai perduot kitam skeptrus, 
	Su džiaugsmu atiduočiau juos.

Baigęs liaudžiai vaidint linksmą komediją, 
Ar vilkėčiau toga balta ar purpuro 
Rūbais. Lieptas palikt sceną, aš juos mielai 
	Nusivilksiu kaip svetimus.

Dar tik vakar minios stebimas ir visur 
Su džiaugsmu ir mielai josios sutinkamas, 
Ryt stebėsiu jau pats, būdamas žiūrovu, 
	Pjesę scenoj vaidinamą.

II, 7. PUBLIJUI MEMIJUI

Gal žmonių našta daug lengvesnė būtų, 
Jeigu kilt ir krist to paties pakaktų 
Laiko, bet staiga dideli dalykai
	Virsta griuvėsiais.

Niekas amžinai neturėjo laimės, 
Miestų ir žmonių neramus likimas. 
Valanda viena karalystes griauna, 
	Augusias amžius.

Per toli, deja, laiko ribą skyrė, 
Kas valdoms sugriaut reiks dienos pasakė:
Mirksnio tereikės, kad tautas nušluotų 
	Smūgis lemtingas.

Publijau, dievams įkyrėt nereikia, 
Skųstis jiems dėl to, kad namuos kaimynų 
Girdis per dažnai gedulingos giesmės,
	Mirčiai atėjus.

Valanda, kuri davė tau gyvybę, 
Davė tau sykiu galimybę mirti. 
Tik darbais žmogus atminty išlieka, 
	Amžius gyvena.

II, 8. ASTERIJUI

Dažnai likimas apdumia mums akis 
Tuščiais dalykais. Klystam, Asterijau! 
	Draugų šešėliai mus apgauna,
		Žodžiai klastingi patinka kartais.

Kvaili mes esam, manom, kad jie tikri. 
Bet vos tik burtas kitas iškris lemties, 
	Bičiuliai džiaugsis ir kitokiais
		Žodžiais kalbės, nusigręžus laimei.

Apgaulūs būna kartais žmonių darbai, 
Jie mums patinka, bet tik retai kada 
	Tiek gaunam, kiek žadėta buvo:
		Atpildas pažadui neprilygsta.

II, 10. Dorai ilsėdamasis, skelbia karą savo amžiaus ydoms

Savim laimingas, nieko daugiau turėt 
Netrokštu. Kitką lai pasiims lemtis, 
	Ir vargšai žmonės tegu turi;
		Ką po pasaulį šlovė paskleidžia,

Ką lig žvaigždynų iškelia, aš visai 
Žinot nenoriu. Elgias išminčiai taip:
	Apie save sakytų liaupsių
		Retkarčiais jie iš kitų išgirsta.

Saugus jaučiuosi vien kambary savam, 
Tačiau kad kalbos, nepagrįsti šmeižtai 
	Nekiltų, jog po savo stogu
		Ką nors gėdinga slepiu ar saugau, -

Einu aš drąsiai saulėn ir viešumon, 
Tačiau Minervai priesaikos nedaviau 
	Lydėti ją kariniuos žygiuos:
		Aš - nekenksmingas karys beginklis -

Dvasia karinga ryžtuosi tiesą gint, 
Šio amžiaus ydas rauti be gailesčio:
	Klastas, tingumą, bedievystę 
		Aš eilėmis savo rūsčiai bausiu.

Nors nepanoro skirti manęs dievai 
Rūsčiu karalium nepaslankių tautų, 
	Kad jas pažadinčiau iš miego, -
		Lėmė dievai Poetu man tapti.

II, 11. PALAIMINTAJAI MERGELEI MOTINAI 
Kai Jonas Karolis Katkevičius,
ruošdamasis žygiuoti prieš Bizantijos imperatorių Osmaną, 
jai pastatė bažnyčią

Minioms laimingoms sekant tave, nukreipk,
O Karaliene viso pasaulio, čia
	Žingsnius žvaigždėtus; už Zefirus 
		Skrieki greičiau debesų karietom,

Nuženk iš savo būstų šventųjų: čia, 
Šalia altorių, tau pašvęstų, visa 
	Žemaitija suklupo, smilksta
		Tau, užtarėja, nuolankūs dūmai.

Maldas, Mergele, šaukiančių išklausyk:
Nors tau - žvaigždynuos žibantys rūmai, nors 
	Ir Romos, ir Loreto būstus
		Puošia dalmatų spindįs metalas.

Nors Enipėjo šalto gyventojas 
Nešykšti niekad tau dovanų puikių, 
	O, spindinčia didingais bokštais, 
		Stebis tavim heniochų gentys.

Ir tie, kam saulė matosi nuožulniai, 
Žemyn kai rieda, - žmonės Amerikos, 
	Ir kas rytų kraštuos sugrįžtant 
		Tarsi iš lopšio kasdien išvysta.

Ar matot? Mielas veidas švenčiausios gal 
Mane klaidina? Regisi, kad girdžiu:
	Vežimai per dangaus platybes
		Dunda, juos lydi šventi plojimai,

Ir veržias smarkiai pro debesų minias, 
Pro rūsčius dūmus šviesūs giedros būriai, 
	Ugnim ir auksu jie pražysta
		Ir strėlėmis spindulių smailiosiom:

Šviesos tirščiausios ritasi debesis, 
Užkliudžius ratams, rūksta ugnies takai, 
	Ir veriasi plyšys ilgiausias
		Tarp debesų ir audrų karingų;

Iškrikę gretos barstosi į visas 
Puses, o žvaigždės juokiasi įkandin, 
	Dangus skaistusis nusišypso,
		Saulei nubloškus miglas niekingas.

Ar girdit? Kokios girdisi giesmės man 
Ir skambios lyros, pralekiant debesims! 
	Valio, triumfe! - triskart griaudė
		Audros ir triskart - žaibai ugniniai.

Valio, triumfe! Suskamba triskart ir 
Atsako aidas, triskart Žemaitija 
	Atsako, skamba slėniai, kalvos 
		Ir neramieji miškai suošia.

Tėvynės mūsų žemę apsaugos ji, 
Dangaus valdovė. Eikite ir naujas 
	Aukas, naujas maldas paskirkit
		Savo švenčiausios globėjos garbei.

II, 13. JULIJUI ROZAI 
Kviečia jį giedoti šventą poeziją 
Palaimintajai Mergelei Motinai naktinio budėjimo metu

Ko nebylūs sargyboj vis
	Stumiam laiką lėtai? Roza, nuplėški nuo 
Staktos lyrą, arčiau atnešk.
	Mūsų rankos stygas teišmėgins skambias:
Buksą pirštais bandyk prikelt,
	Fleitoms tylinčioms vėl gyvastį sugrąžink. 
Nei auksinių žvaigždžių-sargų,
	Auksu žėrinčių ir sergstinčių iš dangaus 
Smarkų bėgsmą pasaulio, nei
	Jų ratelių smagių neapgiedosim mes;
Apgiedok Karalienę tu,
	Kaip ant rankų nuogų krenta lengvi plaukai, 
Išdraikyti Zefirų, kaip
	Sklaidos garbanos ir liejasi jų lietus. 
Dar giedok, kaip gražiai blauzdas
	Plauna Kintija, kaip susegtas žiburiais 
Švyti apdaras nuostabus,
	Stotą gaubia toga, saulės meilios austa. 
Lai dūdelė žavėsis tol,
	Kol Mergelei skirta garbinanti giesmė
Saulę permaldaus ir jinai
	Tuoj nuo Indų drėgnų gręšis ir grįš atgal.

II, 14. PALAIMINTAJAI MERGELEI MOTINAI
Jai pašvęsto laivo išvykimo į Indiją proga

Jūros ir audrų tu šventa valdove, 
Nuo uolų gini per vandens platybes 
Skubančius laivus ir iš marių dugno 
	Skęstančius trauki;

Jei sutramdai tu vandenyno rūstį, 
Į švelnius sapnus nuraminta jūra
Grimzta ir tyli ant pakrantės smėlio 
	Gulasi drėgno;

Te laimingas bus kelyje tavasis 
Laivas, kurs džiugiai ant bangų sūpuojas, 
Irklus gėlėmis apsikaišęs, moja 
	Lapų vainikais.

Kai nuplauks jisai ligi serų žemių, 
Kai Rytų šalis aplankys toliausias, 
Tavo vardą skelbs, kad visam pasauly
	Jis suskambėtų.

II, 15. NAREVUI 
Kurio pakrantėje, vaikas būdamas,
poetas pirmąją lyrinę dainelę sukūrė

Tarp lelijų baltų žiedų,
	Tarp žibuoklių melsvų, rožių svaiginančių 
Jau užmigo ana diena,
	Kai savąja lyra pirmąkart grojau aš. 
Dar tik vaikas tada buvau
	Ir laimingas laksčiau Narevo krantuose. 
Dienos tos ligi šiolei man
	Šviečia saule skaisčia, ir auksines stygas 
Lyros lietus melodija
	Ne baisingus karus primena, ne žiauraus 
Marso šėlsmą, tačiau žavius
	Kaimo malonumus: pievas žalias, laukus, 
Ryto rasą rausvuos žieduos
	Ar gležnas žibutes, ar nuotakius krantus 
Tingiai plaukiančios Vilijos,
	Ar dvelkimą pirmų vėjų pavasario. 
Tavo, Nareve, vandenis,
	Kai dar vaikas buvau, apdainavau ir čia, 
Žalio ąžuolo žievėje,
	Šiuos išraižiau žodžius lyros aštriu plektru:
"Upę šią, Febo mylimą,
	Pieridžių dažnai skambančią dainose, 
Lai barbitas pamėgs skambus,
	Lai mergaitės džiugiai šoks ratelius prie jos."
Kol bus matomi žodžiai tie,
	Išpjauti žalioje ąžuolo žievėje, 
Juos berniukai tegu mokės
	Ir mergaitės tegu juos patylom kartos. 
O kasmet, kai šią dieną švęs
	Ir prie upės krantų rankios skaidrius lašus 
Gelsvo gintaro ar sakų,
	Čia jaunimo būriai ant abiejų krantų 
Lai dainas pakaitom dainuos
	Ir manuosius žodžius savo dainon įpins.

II 16. Nieko nereikia kvailai bijoti nei norėti

Mane, kalbėti daug neįpratusį, 
Lotynų Mūzos privertė joms tarnaut. 
	Dabar garsaus Orfėjo ainį
		Laurais Sarmatijos jūs papuoškit

Ir pranašingo lyros skambėjimo Klausykit. 
Norams nepataikaut minios, 
	Per daug netrokšt ir nebijoti -
		Taip šio pasaulio galingiems vyrams

Aš drąsiai skelbiu. Kai nedorus geismus 
Valdyt išmoksi ir pažabosi juos, - 
	Įveiksi baimę ir galėsi
		Perplaukt pavydo gėdingo jūras.

Smūgius likimo būna lengviau pakelt, 
Kada iš anksto juos numatai sutikt. 
	Audras ir tykančius pavojus
		Stenkis nuspėt ir atremti drąsiai.

Tada nei jūra, griūvanti iš viršaus, 
Nei griausmas, dangų skaldantis, ir žaibai 
	Tavęs įveikt nebus pajėgūs - 
		Tvirtas sutiksi pasaulio žūtį.

Ir sunerimęs karo nesibijok, 
Tebesant taikai. Kas ateities kančias 
	Jau šiandien kenčia išsigandęs -
		Dvigubas vargšas, nes dar prieš mūšį

Pralaimi priešui. Bet ir per daug drąsos 
Nereikia rodyt. Kartais garsiais šauksmais 
	Gali nelaimę prisišaukti,
		Tad įžūliais nesisvaidyk žodžiais.

Pro kuklią širdį, net nepalietęs jos, 
Praeis likimas, bet, jei pašauksi jį, 
	Jei jam prikiši, kad pabėga,
		Kautis nebandęs, - žinok, sugrįš jis

Ir ligi žemės sienas sugriaus, kurias 
Apėjęs buvo. Tik išminties tada 
	Ir valios ginklai gal išgelbės,
		Strėlės pramušt nepajėgs gudrumo.

Ir kai likimas ims įžūliai grasint, 
Kai garsią kilmę tavo bandys paneigt 
	Arba narsa ims abejoti, - 
		Pyktį užgniaužk ir šmeižtus gėdingus

Kerštingais žodžiais nesitikėk atremt. 
Geriausias ginklas prieš įžūlias šnekas 
	Yra sutikti jas juokaujant 
		Ir kilnumu nugalėti pyktį.

Tegu kiekvienas stengias pažint save 
Ir kaip teisėjas kaltint ar girt širdy. 
	Žmonių sprendimai man nesvarbūs 
		Ir nebaugina pavydo strėlės.

Supratęs šitai, baimės nejausi tu. 
Tačiau mieliau mums savo aistroms vergaut, 
	Vaikytis svetimo, o savo
		Ir nebrangint, ir vertės nepaisyt.

Šis aukso pilnas, bet neturįs savęs, 
Jo laivas dūžta prie kiekvienos salos.
	O tas, gyvent gerai panoręs, 
		Turtą sava mirtimi įgijo.

Anas, kol vyksta net į Iberiją, 
Daug pamatyti trokšdamas ir pažint, - 
	Savęs pažinti nebemoka,
		Tremtiniu ir klajokliu jis tampa.

O šis aptingęs ilsis dienų dienas 
Tarsi lavonas. Niekur iš jo naudos. 
	Kare, taikoj, -  mirties kai laukia, 
		Leidžia tuščiai jis gražiausią metą.

Anas į rūmus veržias, tačiau šlykščių 
Savųjų ydų vengia atsikratyt
	Ir, kuo sunki bausmė vergystės, 
		Net sužinoti nenori, vargšas.

Nors širdį gelia jam nuo baisių bėdų, 
Vaidina linksmą ir netikru juoku 
	Paslėpti bando savo gėlą
		Ir linksmumu patiklius apgauti.

Užtemdo džiaugsmą debesys rūpesčių, 
Nors plaukia minios sveikinančių svečių, 
	Draugai, klientai ir praeiviai
		Plūsta banga po bangos į rūmus.

Nors visas miestas saugotų jo namus, 
Save praradęs, tuštumą jaus visad, 
	Neduos ramybės kito turtai,
		Santaupos jaudins kitų piliečių.

Trokštąs valdyti visa, kas tik yra, 
Kitų draugystės niekad nepasiges. 
	Jis sau priskirs tik tai, kas gera.
		Aš gi džiaugiuos, kad neturtas mano

Nuo aukso geismo saugo tvirtai mane. 
Daugiau pamyniau nei įsigyt bandžiau 
	Ir tuo esu karaliams lygus,
		Tuo pasiremdamas aš valdysiu.

Visi mes galim viską paniekinti, 
Tačiau turėti visko negalim nieks. 
	Kuris sava valdžia didžiuojas, 
		Nepagalvoja, matyt, kad mirti

Ir jam bus lemta. Skiriasi tik gyvi, 
Numirę - lygūs. Vieną aukšta vieta, 
	Kitus - triumfai išgarsino,
		Bet pelenais virs visi vienodai.

Tik urna (mūsų palaikus ji priglaus) -
Visų dalykų matas. Tad meskite 
	Šalin likimo sunkią naštą,
		Slegiantį aukso grasaus sunkumą.

Jei neapkrautas mirsiu, bet pats savim 
Išliksiu, tuokart amžinus sau turtus
	Sukroviau, nieko nepanoręs, 
		Ir nepabūgęs radau ramybę.
 
II, 18. PALAIMINTAJAI MERGELEI MOTINAI
Amžių giesmė 
Kvinto Horacijaus Flako parodija

BERNIUKŲ CHORAS

Jūs, mergelės, giesmėj šaukit švelniais balsais 
Karalienę, kuri skrieja dangum rausvais 
	Ratais, kryptį nurodo
		Ji karietoms lakių žvaigždžių.

Maloningąją vis šaukit kitarų ir
Lyrų skambesiu, kurs aidi, Pierijų 
	Plektrui orą užgavus, 
		Liejas iš paliestų stygų.

MERGAIČIŲ CHORAS

Jūs, jaunuoliai, giesme Marso švilpynės ir 
Būgnų dundesiu ją šaukite, lai kartos 
	Nimfos vardą trimitas,
		Kurs įpratęs prabilt kovoj.

BENDRAS CHORAS

Aklą baimę, vadų varginančius pykčius 
Nuo tėvynės nuvys mūsų vargingos, vys 
	Ligi medų ir getų,
		Skundais jūsų sujaudinta.
 
II, 19. Iš šventojo Saliamono Epitalamijo 
Mano mylimasis panašus į stirną ir į jauną elnią (Gg 2, 9)

Tarsi stirna baikšti, tu nuo manęs sprunki, 
Kai audringu gausmu Afrikas baido ją, 
Kai užgriūna staiga šnabždesiu neramiu 
	Ją Etezijų sūkurys.

Ar pirmoji šalna virpina jau lapus 
Ir išgąsdina, ar purto uolas strėlėm 
Pats valdovas dievų, aidi Keraunijos:
	Krūpsi, lekia tolyn bėglė.

Aš ieškoti tavęs niekad neliausiu, vis 
Šauksiu be paliovos: Kristau, sugrįžk atgal, 
Kai pabėgsi, staigaus gūsio pagautas, vėl 
	Šauksiu: Kristau, sugrįžk atgal.

Ar Libano žaliais šlaitais žingsniuoji tu, 
Ar Jeruzalės gal dirvom derlingom, ar 
Per Betulos puikias pievas, ar per bergždžius 
	Kaparnaumo laukus skubi,

Jau paliauk neramiai klaidžiojęs. Juk žinai, 
Kad pabėgt negali niekur: išduos tave 
Budrios ugnys dangaus, aukso ragais spindįs 
	Šaltas mėnuo tave išduos.

Pasigedę tavęs, rauda tušti krantai, 
Vėjas dūsauja vis, dvelkiant Favonams, ir 
Žvaigždės, sargės nakties, kelią nušviečia man 
	Lig tavęs žiburiais gyvais.

II, 21. JĖZUITUI ANDRIUI RUDAMINAI 
Kai jis iš Romos iškeliavo į Portugaliją, ketindamas plaukti į Indiją

Tai, pasikliovęs tūžtančiu Afriku, 
Žadi įveikti marmurines bangas 
	Smarkaus Nerėjo ir Eolo
		Urvo išdykėlių - vėjų pokštus?

Nejaugi jūros šėlsmas smarkus tavęs 
Neįbaugino nei vandenai, kuriuos 
	Turėsi perplaukt, nei padūkę
		Eurai-žirgai, kuriuos teks balnoti?

Bet tu nepaisai nuolat grūmojančių 
Eolų, taipgi jūros rūsčios bangų, 
	Akių nenusuki į šalį, 
		O pasitikti eini pavojų

Su šypsena, lyg rengtumeis perbristi 
Tu Anieno vėsiąją tėkmę ir 
	Užsukt į Tuskulą per šventę
		Ar kur prie Tiburo pasivaikščiot.

Nuo tokio žvilgsnio liaujasi šėlusios 
Audringos bangos. Aš jau regiu - antai 
	Prie kranto švelniai prisiglaudę 
		Vandenys sugulė ir užmigo.

Ir pats Nerėjas snausdamas jau ramiai 
Alsuoja. Lynus, kaustančius prie krantų, 
	Greičiau nukirsk ir leisk varyti 
		Burę išpūtusiems vėjams laivą.

Didi valdovė žemės ir vandenų 
Nuplaus pavojų seklumas, tykančias 
	Tavęs, ir tavojo likimo
		Laivui atsiųs palankiausią vėją.

II, 22. Galingojo ir nenugalimojo Lenkijos ir Švedijos karaliaus 
Zigmanto III pašlovinimas

Kaip Rodopėje aš ūmai
	Atsidūriau? Nejau viesulu skrieju pro 
Krištolinę Fasidę aš
	Ir dakus įžūlius, ir nesibijančius 
Mirti kolchus, veržlius skitus?
	Štai pro Tyrą lekiu, ledo sukaustytą, 
Štai Karpatų žili kalnai,
	Štai vaizdingi laukai palei Druenciją -
Plauna bangos Hipanio juos,
	Juos skalauja šalti Vistulos vandenys. 
Kas mane nuskraidintų ten,
	Kur Moravos krantai, Vilija kur skaidri, 
Kur per girią ūksmingąją
	Teka upė srauni, rieda lyg ašara? 
Kaliope, juk tu sklandai
	Tarp žvaigždžių danguje, tu debesų keliais 
Skrieji - neški mane tenai,
	Kur patvinęs krauju getišku Bosporas 
Kunkuliuoja, ridendamas
	Link Nimfėjo bangas, barbarų Taurijos
Krantą plaka be atvangos.
	Saldžiabalsėm giesmėm šauksiu uolas čionai, 
Graikų fleitos melodija
	Kviesiu akmenis, kad aukuras ant uolos
Pats iškiltų. Dundės kalnai,
	Kai nuo jų pas mane leistis ims marmuras 
Ir ilgiausiomis voromis
	Slinks Pare iškirsti luitai akmens čionai. 
Leisis Mūzų aptašomi,
	Leisis jie kalami, saugos, o Zigmantai, 
Tavo vardą, tavus žygius.
	Aš iškalsiu tave, trakišką Kintiją 
Puolantį nelauktai, ragus
	Laužantį jai, getus sprunkančius, abiejų 
Mūšių didvyrius ir vaizdus,
	Ir Nerėją, baltų pančių sukaustytą. 
Ir rinktinių mergelių čia
	Visas pulkas ateis rytą ir vakarą 
Ir žibuoklėmis vis barstys
	Žemę, laurais dabins aukuro marmurą, 
Auksaspalvėm lelijomis.
	Aplankysiu ir aš slėnį kas vakarą 
Ir kas rytą po tris kartus.
	Puošiu verbenomis žalią velėną aš 
Ir šventų aukurų ugny
	Deginsiu čia kvapnius smilkalus, ir plaušais
Apipinsiu vainiką sau.
	Triskart tarsiu: "Valio!" Trakijos krantas man 
Tris kartus atsilieps: "Valio!"
	Vėl giedosiu, kaip tu konkanus įveikei. 
Vėl plojimai aidės, džiugiai
	Vėl trimitai sugaus, būgnai vėl sudundės.

II, 25. Iš šventojo Saliamono Epitalamijo 
Apdėkite mane gėlėmis, apkraukite mane vaisiais, nes aš sergu 
meile. Užkeikiu jus, Jeruzalės dukros, nekelkite, nežadinkite 
mylimosios, kol ji pati neprabus. Štai jis ateina, šokinėdamas 
per kalnus, peršokdamas per kalvas. Mano Mylimasis 
panašus į stirną ir į jauną elnią (Gg 2, 5-9)

Supkit rožių žiedais mane,
	Apdėliokit mane puokštėm žibuoklių ir 
Krokų, ir svarainius gelsvus
	Berkit, draugės, skaisčias meskite lelijas:
Per tą laiką, kuriuo regiu
	Dievą, siela liepsnoj dega, šventoj ugny. 
Jus, Jeruzalės dukterys,
	Miesto dangiško; jus, galatietes, vardan 
Stirnų, elnių jaunų, kurie
	Braido šlaitais kalnų, aš nepaliausiu melst, 
Izaoko sena gentie,
	Jūs Libano šlaitais mokate eikliai lėkt, 
Siekiat žalią Karmelį jūs,
	Nimfos, šlovę suteikt galit garsiems kalnams;
Lai užmigusi tarp žiedų
	Dar ilgiau pamiegos; nei plojimu delnų, 
Nei trepsėjimu kojų tol
	Nesudrumskit jautraus sapno ramybės, kol
Sužadėtinė nuo akių
	Lengvo sapno pati nenusibrauks delnais,
 Kolei miego saldaus nutraukt
	Auksu žėrinti pas ją neatlėks Aušra. 
Žengia, štai, kauburiais stačiais
	Ir gražios, ir garsios motinos vaikas; štai 
Žengia tėvo gražaus sūnus:
	Virš miškingų kalnų perėjų, virš galvos 
Ilgaplaukio Libano; štai,
	Per viršūnių visų smaigalius šoka ir, 
Aukštus girių namus skubiais
	Šuoliais perlėkęs, vis skrieja, palikęs juos,
Tarsi stirna greitoji, kai,
	Pastebėjus staiga slėny žemai liūtus, 
Skuba per tarpeklius stačius
	Lyg su paukščio sparnais, kvapą užgniaužusi.

II, 26. PALAIMINTAJAI MERGELEI MOTINAI 
Kai Lenkiją kamavo badas, karas ir sausra

O Marija, o Karaliene auksu 
Žėrinčio dangaus, debesų karietom, 
Sniego vežimu aplankyk Hipanį, 
	Mezijos slėnius.

Lai lydės tave Kūdikėlis, auksu 
Spindintis, būriai lėks sparnais auksuotais 
Įkandin, Taika, Sveikata, Gausybė, 
	Ragą atvėrus.

II, 27. KLAUDIJUI RUFUI 
Karalių antkapiai ir kapai atstoja mokyklą

Demokrito šmaikšti kalba
	Nei Kekropo menes supantys portikai, 
Nei tribūnose aidintys
	Ginčai mokyti man džiaugsmo neatneša, 
Nei triukšminga minia, kuri
	Giria visa, ką jai dėsto Panėcijus, 
Nei pamokymai švogždžiančio
	Pitagoro manes nežavi. Memfyje 
Piramidės mane daugiau
	Moko ar užspausta antkapio ašara 
Ir kviritų kapavietės,
	Išbarstytos visur po įvairius kraštus, 
Ir lengvi pelenai, kuriais
	Vėjas žaidžia, laužų buvusių liekanos 
Ar valstybių kadais didžių
	Nūn griuvėsių krūva liūdesį kelia man, 
Rufai, savo gilia tyla.
	Man gera mokykla - pamestas pajūry 
Ir po atviru dangumi
	Likęs kūnas garsaus vado Pompėjaus; jis 
Sako man daug daugiau negu
	Iškalbingi didžiai žodžiai Panėcijaus.
Kai mąstau apie mirtį jo,
	Nesigviešiu turėt valdžią karališką 
Ir netrokštu prie knygų džiūt
	Per naktis, išminties siekdamas pasisemt 
Ar Sokrato mintis suprast.
	Ką jos reiškia, jei aš mindyt galiu kapus, 
Pažymėtus garsia šlove,
	Ir sutrypti vardus cezarių įžymių.

II, 28. GANDUI 
Apie tai, kad jis privalo skelbti 
Lenkijos ir Švedijos karalaičio Vladislovo šlovę

Ei, dievaiti, kurs valdai pasaulį margą, 
	Treptelk koja, liulančias miglas sujudink, 
	Te sukrus ir tau paklusnūs skaidriasparniai Akvilonai.

Važnyčioki Grįžulo Ratus šaltuosius, 
	Virš tamsiųjų debesų tu greitai lėki -
	Jau tauraus trimito garsas Eurus iš miegų prikėlė.

Tau plojimai, šitas ženklas palankumo, 
	Pagyrimai - tavo puikūs palydovai -
	Seka klusniai iš paskos tau ir visi ratelį eina.

Tau ant Tiberio krantų septynios kalvos 
	Šokinėdamos ratelin susieina, 
	Tau gausus būrys bakchančių šoka saulėtoj laukymėj.

Tu ledinių Grigo Ratų didžią šlovę
	Skelbki medams, geltonplaukiams agatirsams, 
	Kilikiečiams, nasamonams, nešiniems strėlinėm, skelbki.

O valdove, tavo didį vardą Hermo
	Dosnūs vandenys rašys auksinėm smiltim. 
	Užrašys ir Tagas dugno auksu tau šlovingą giesmę.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page