r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Salomėja Nėris
PRIE DIDELIO KELIO

"Oi šlavė šlavė
Vėjas kiemužėlį.."


SAULYTĖ

Kas gi užuolaidą judina lango? 
Kieno balta rankelė? - 
Saulytė savo brolelį brangų, 
Sauliuką iš miego kelia.

Margą drugelį, skambančią bitę 
Priglaudė liepų skraistė. 
Baltais takeliais bėga saulytė, 
Saulutį kalbina žaisti.

Skraido po mišką saulės zuikučiai, 
Grybai - visi kepurėti. 
Gera, oi, gera mano vaikučiui 
Tokią seselę turėti.

Paukščiai nutilo, medžiai neūžia, 
Laukai prigludo vagoti. 
Saulytė labanakt tarė brolužiui 
Ir nusileido miegoti.

Ufa, 1942.1.14.


RUDENĮ

Rausta šiluogužė. Debesėlis plaukia,
Būrį gervių lydi į saulutės šalį.
Tarp dviejų pušelių - beržas geltonplaukis:
Mes tave mylėsim - baltąjį brolelį.

Vėtrai įsakysim, kad tave aplenktų, 
Kad nenudraskytų geltonų lapelių. 
Vėtra tegu drasko jovarą prie plento, 
Vėtra tegu. dulkes vieškelyje kelia.

1943.


DONELAITIS

Miestai ir miškai, upelio krantas:
Tilžė, Lazdynėliai, Širvinta - 
Prūsų Lietuva! Kur miega Mantas, 
Kur palaidota narsi tauta.

Amžiais trypė vokietis tą kraštą 
Ir į grendimą sumindė jį tvirtai. 
Mums gyvi teliko Donelaičio raštai, 
Skambūs dar lietuviški vardai.

Karžygiu mes Donelaitį šiandie minim, 
Kurs laimėjo didžią kovą mums. 
Priešas kirto kumštim geležinėm, 
O jisai - kalbos gimtosios gražumu.

Jo saulelė, kai laukus ji budina, - 
Geraširdė būriška mama. 
Žvanga žiemos, gaudžia vėjai rudenio. 
Mielo kakalio jaukioji šiluma!

Paskui arklą kūprina per pūdymus 
Ten lietuviai baudžiavos naguos. 
Būrų būryje, pats būras būdamas, 
Tegalėjo taip širdingai juos paguost.

Jis rinktiniais žodžiais priešus plūdo, 
Sąmojaus juos čaižė botagu. 
Mūsų gi karta - kitokio būdo:
Lietuvą iš kraugerio nagų

Išvaduoti gali ginklas plieno 
Ir netrukus išvaduos. 
Suskambės pavasarėlio dienos, 
Laisvės gėlės pražydės veiduos.

1943.XII.24.


ŽANDARAI IŠVEŽĖ MOKYTOJĄ

Sniege paliko vėžės rogių, 
O širdyje gili skriauda... 
Mūs mokytoją - lyg pavogę 
Žandarai išvežė tada.

Tarp jų sėdėjo juodas Juda - 
Lyg pragaro tamsi dvasia. 
Jisai ir miegant man ir budint 
Ilgai šmėkšojo akyse.

Nuo verksmo akys man užputę:
Širdis nepakelia skriaudos. 
Tėvelis geras, nei motutė 
Draugystės tos nepavaduos.

Žemėlapis išbalęs sienoj. 
Ten visa žemė - kaip gyva:
Ten jūros, miestai, upės plieno 
Ir vargšė mano Lietuva.

Dėl jos ir mokytoją brangią 
Žandarai išvežė tada. 
Užtemdė tėviškės padangę 
Nelaisvės plaštaka juoda.

Ufa, 1942.IV.4.


NELAUKTOJI

Stovėjom tylus ir išbalę - 
Lyg pikto kero užburti. 
Tai ji, nelauktoji, pro šalį 
Mums prašliaužė - visai arti.

Greta su ja tylus jaunuolis. - 
Jis nebemato artimų. . . 
Jo veidas svetimas, įpuolęs, 
Toks sužavėtas, toks ramus.

Lyg susprogdintas griuvo tiltas 
Tarp mūs ir jo.- Sudie, sudie! 
O jis dar vakar buvo šiltas, 
Žvalus ir gyvas - kaip kregždė.

Kai juodu apsiaustu jį siautė, 
Girdėjome - visai arti. . . 
Ją širdyse - lyg plieną jautėm, 
Jinai - mūs kūdikio mirtis.

Kur jos šešėlis šaltas krito, 
Ten šerkšnas baltavo tuojaus. 
Mes glaudėmės prie vienas kito 
Gyvybės šilumai pajaust.

1944.


MOČIUTĖ

Ji kas rytmetį kėlė iš miego, 
Mokė vaikščioti, melstis, kalbėt. 
Kaip ratelis ji sukosi, bėgo 
Tekina iki kapo duobės.

Mes jai glostome veidus raukšlėtus, 
Prašom: - Pasaką ilgą pasek! 
Seka, seka močiutė iš lėto, 
Seka pasakas ilgas, baisias.

Matom milžinus, kirviais ginkluotus, 
Kertant priešus - lyg malkas sausas. 
Matom - ragana skrenda ant šluotos, 
Kaip kometa -į velnio dausas.

- Tai dėl jūs, dykaduoniai, švenčiu taip,
- Tai dėl jūsų nuo darbo gaištu! 
Nuolaidžiai aimanuoja močiutė - 
Gyvas kodeksas dėsnių griežtų.

- Po rugius lando šunes pasiutę: -
- Į rugius, vaikai, šiukštu, nelįskit!
- Tu. nebraidžiok po rasą basutė!
- Kas iškapstė man pasėlio lyses?

- Vaikai, vaikai! Neklausot, negudrūs, -
- Įsitrauks jus žalioji varlė! - 
Mat, be galo mes mėgom prie kūdros 
Ant pilvų atsigulę gulėt.

Kartą rytmetį, vos tik nubudus, 
Prie lovelės stovėjo mama, - 
Glamonėjo ir glostė abudu, 
Kažko veidą šalin sukdama.

Kas tau, mama, ar uodas įgylė? 
Ko trini skarele sau akis? 
Kur močiutė? Kodėl jinai tyli? 
Kur močiutė? Ko tyli? - Sakyk!

Oi, nutvers dabar raganos ražas! 
Oi, baisu - devyngalvis praris! 
Ji nuvaikščiotas kojas atgręžus
Į klabenamas vėjo duris.

1944.V.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page