r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Petras Cvirka
KASDIENĖS ISTORIJOS

ŠVENTASIS

    Prie švento Antano bažnyčios durų nuo senų laikų sėdėjo žilais gaurais apaugęs elgeta. Vasarą ar žiemą jis buvo apsirengęs ta pačia sunkia miline ir apsiavęs šikšninėmis vyžomis. Vos išlindusiais iš ilgų rankovių pirštais jis laikė didelių medinių. rutuliukų rožančių, kurio svarus metalinis kryželis iš lėto kilo aukštyn ir, pralindęs pro rankos gerklę, vėl leidosi žemyn. Raudonos, vėjo išgairintos ir dulkių išėstos elgetos akys abejingai žiūrėjo į slėnį, kur gulėjo parapijos mirusieji. Ten, retkarčiais, nuo poliruotų antkapių saulė pažerdavo daugybę raibuliuojančių šviesos lopinėlių, kuriuos elgeta laikė kūdikių sielomis.
    Niekas nežinojo elgetos vardo, nei iš kur jis, pagaliau, kokia nelaimė jį tokį padarė ir kur jis randa guolį. Nesiskundė graudžiais žodžiais jis praeiviams, nelaikė atkištos rankos ir nerodė savo žaizdų. Pakantrumas ir tyla buvo didžiausios jo dorybės, pavergiančios gailestinguosius, kurie jį maitino duona, nenusisekusiu ragaišiumi. Tik retkarčiais jam įbrukdavo varioką ar lašinių spirgą. Dėkodamas, jis styptelėdavo visu kūnu, ištiesdavo kaklą, paskum žemai žemai nusilenkdavo, atkišdamas pliką pakaušį, veidą priglausdamas prie krūtinės ir aukštu, vaikiškai skardžiu balsu, pusiau nukąsdamas žodžius, surikdavo:
    - Dėk, sūnait! Tegu Dievs duod tau dungs karalyst…
    Besišaipančių ir mėgstančių pajuokti, kurių savo kelyje sutinka kiekvienas elgeta, Šis beveik neturėjo. Jeigu koks lengvabūdis jam vietoje pinigo įbrukdavo sagą ar vietoje duonos pintį, jis vienodai dėkojo ir, pajutęs apgaulę, nerodė supykęs. Ilgainiui nieks jo nekliudė, dargi laikė reikalinga paklausti, ar nešalta.
    Elgeta čia pat prie bažnyčios ir užkandžiaudavo. Ta valanda buvo geriausiai žinoma žvirbliams, kurie čirškėdami sulėkdavo ant bažnyčios atbrailų, paskum visu būriu nusileisdavo į aikštę ir įsidrąsinę, skersiodami atšokuodavo prie pat senio kojų. Paukščių elgetavimas iš elgetos senio paprastoje sieloje kėlė didelį džiaugsmą. Jau kuris laikas iš žvirblių išsiskyrė vienas luošas, kurį trupinių dalybose visuomet apėjo stipresni. Gal luošajame senis matė savo likimą, nes jį papenėti buvo kasdieniškas jo rūpestis.
    Turėjo elgeta ir kitų rūpesčių bei vilčių, kurios su kaupu užpildydavo jo dieną. Šaltą rytmetį, išsiruošęs pabažnytin, jis nuogąstaudavo, ar besuspės saulė pašildyti akmenį, ant kurio jis sėdi, o atsisėdęs nuolatinėje vietoje, jei būdavo karšta, laukdavo, kol bažnyčios skliautas uždengs jį vėsiu šešėliu. Nusibodus poteriauti, jis žiūrėdavo į slėnį ir galvodavo, krutindamas lūpas. Jei prie Šventoriaus kas pririšdavo arklį, elgeta nejučiomis prasiskverdavo į gyvulio minčių pasaulį ir imdavo už jį samprotauti: "Nei ėdęs, nei gėręs nuo pat ryto. Ką per vasarą uždirbsiu - žiemą sausais šiaudais atsiimsiu. Dantys jau - klibiklibi! Dar šieną perkandu, o šiaudelius - sunkiau. Kitąmet parduos odai nusilupti... Tiek ir užgyvenau!"
    Prieš porą metų elgetos mintys buvo užimtos kuo kitu: dalį išmalda surinktų pinigų jis atidavė tetulei Elžbietai nusipirkti ožkelę. Taip kiauras dienas, atkalbėjęs užsakytus poterius už mirusius, už sergančiųjų sveikatą, elgeta galvodavo apie ožkelę ir laukdavo vakaro, kada galės jai nunešti, ranka pašienavęs pagrioviais, saują želmenų. Dėl nežinomų priežasčių gyvuliui nugaišus, elgeta ilgai bodėjo. Ypač jį slėgė mintis, kad ožka neturi sielos ir negali nueiti į dangų. Senis atsiminė keletą labai gerų arklių, vieną katę ir retai protingą šunį, vedžiojusį akląjį, ir taip pat širdyje apgailestavo juos negalinčius šokinėti ir džiūgauti rojaus pievose.
    Jo amatas buvo jį išmokęs retos išminties. Iš kelių varpo dūžių jis išpranašaudavo oro permainas. Varpams pasitinkant numirėlį, iš jų gaudesio elgeta galėdavo pasakyti - kūdikį ar seną lydi, į rojų ar į skaistyklą nueis. Apie tai elgeta pasakodavo tetulei Elžbietai, ir ji tikėjo.
    Nemažas malonumas elgetai būdavo laukti Antano atlaidų, kada prie jo atsisėsdavo laibas, aukštas, kaip šienkartė, vienaakis, vadinamas Matijošiumi, paskum rauplėtų giesmininkų pora, diedas ir jo boba, vadinami Drebuliniais, ir daug kitų klajojaničų pasauly elgetų. Matijošius, turėdamas sveikas kojas, iš visos pasvietės atnešdavo naujienas, papasakodavo, kokioje parapijoje gausiausiai apdalina, kur pikčiausi šunes ir kuriuose kraštuose elgetos ratais važinėja. Paskutiniais metais atsiradęs Matijošius pranešė Drebulienės vyrą mirusį, o ją į kompaniją susidėjusią su berankiu, tačiau važiuotu. Nuostabiausia, kad berankis pats vienas pasikinkąs arklį, o važiuojąs įsikandęs vadžias.
    Ne vien dėl tokių naujienų šv. Antano bažnyčios elgeta laukdavo atlaidų: ponas Gricius, storas ir turtingas žmogus, prieš įeidamas į bažnyčią, įduodavo jam palaikyti lazdą ir dviejų dukterų skėčius. Išeidamas ponas atsilygindavo sunkiu sidabriniu ir žmonių spūstyje garsiai sakydavo:
    - Na, eitum pas mane į dvarą skerdžium, ir būtų geriau!
    Elgeta, žemai nusilenkęs, su priglausta galva prie krūtinės, atsakydavo:
    - Kad jau niek nebpajėgiu...
    Tetulė Elžbieta aiškino, kad Gricius ne iš dosnumo tai darąs, bet iš puikybės. Ir dar taip, kad visi žmonės girdėtų ir matytų Ne toki ponai su lazdomis einą į bažnyčią! Bet senasis elgeta Elžbietos gudrumų neklausė ir galvojo, kad būtų geriau, jei daugis jam duotų pasergėt lazdas ar skėčius.
    Vieną šaltą žiemos sekmadienį šv. Antano bažnyčios elgeta, nesulaukęs savo šelpėjų, alkanas išlūkuriavo iki vėlybo vakaro. Kol bažnyčios neuždarė, vis dar buvo galima tikėtis praeivio ranka. Grįžti tuščiomis ten, kur jam davė guolį, nesiryžo.
    Šaltis didėjo ir aštriai smelkėsi į jo kaulus. Pradėjęs kristi sniegas vis tirščiau ir sunkiau slėgė jo drabužį... Vos tapsnodamas vyžuotas kojas, senis juto, kaip svaigus miegas jį šliejo prie mūro sienos. Tuo metu kai jo galva nusviro ant kelių, rodos, jis pamatė įėjusį pro šventoriaus vartus žilabarzdį, susijuosusį virve. Atšlepsėjęs ties bažnyčios durimis, žmogutis stabtelėjo, ištraukė iš apsiausto kišenės didelę skarą ir, į jos kampą nušnypštęs nosį, porąkart ranka perglemžęs barzdą, dingo už kampo. Elgetos akis pastebėjo, jog žilabarzdis bus kažką pametęs. Nepajėgdamas atsikelti, senis tysantį sniege daiktą prisistūmė lazda ir jį pakėlė. Tai buvo geros, gurgždančios odos kapšius, iš kurio į nosį mušė skanaus uostomojo tabako kvapas. Elgetos širdis pradžiugo radiniu, ir, kai tik žmogus vėl išėjo iš bažnyčios, jis sumostagavo kapšiumi ir suriko:
    - Rasi paties bus?
    Žmogutis, tartum tik dabar pastebėjęs elgetą, kurį laiką žiūrėjo į jį ir, atsiėmęs daiktą, maloniu balsu tarė:
    - Dėku tau. Kuo beatsilyginsiu, kad nieko neturiu?
    Elgeta gūžtelėjo pečiais:
    - Ogi prikelsi mane. Nebpajėgiu pats, prišalau. Laiks namuč!
    Ilgabarzdis žmogus paėmė jį už parankės, pakėlė ir nejučiomis įsivedė į bažnyčią.
    Ūmai elgetos ausyse suskambo švelnūs garsai. Šiltas dvelkimas perėmė jo visą kūną: bažnyčia prisipildė šviesos, kuri sklido iš jį vedusio barzdotojo kaktos, veido ir delnų. Ir pamatė elgeta nuostabų daiktą: visi apaštalai, iš medžio, akmens, gipso, stovėję mūro įdubėse, sujudėjo, atsigręžė į spinduliuojančio ateivio pusę ir suklupo. Atsiklaupė ir Izidoriaus jaučiai. Pažvelgė elgeta sau po kojomis ir pamatė, kad jis žingsniuoja nebe grindimis, o angelų sparnais, švelniais ir minkštučiais. Spinduliuojantis privedė elgetą prie tuščios įdubės, į kurią klebonas norėjo pastatyti šv. Pranciškaus statulą, ir vienu pirštu kilstelėjo jį oran. Ir pastatė elgetą nišoje, tarp šventųjų, Petro ir Povilo. Pajuto elgeta, kaip jo kojos, rankos ir galva darosi iš gipso, o vyžų apivaros - varinės. Žilabarzdis jo paklausė:
    - O ko, tėvai, dar iš manęs norėtum?
    Elgeta pažvelgė į apaštalus, kankinius, lyg ieškodamas jų akyse atsakymo. Vienas stovėjo su knyga, antras su didžiausia lazda, trečias su svarstyklėmis, Izidorius su jaučiais, o Rokas su šunimi, laižančiu jo kojos kelią. Atsiminė elgeta tetulės Elžbietos ožką, ir širdy užkaito. Nespėjo žodžio ištarti, kai prie jo šalies atsirado ožka. Dabar jis įsidrąsino ir kreipėsi:
    - Viešpatie, kad ragelius jai paauksuotum, agi daugiau niek ir nenorėč!..
    Nusišypsojo Didysis stebukladaris, visi apaštalai, kankiniai, perėjo kuždesys bažnyčią, ir bematant, lyg du saulės spinduliai, blykstelėjo auksiniai ožkos rageliai.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page