r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Petras Cvirka
KASDIENĖS ISTORIJOS

SĄŽINĖ

    Buhalterio kontoristo Tijūnėlio namuose viešpatavo prislėgta ir netikra nuotaika. Prieš porą valandų juos pasiekė baugi žinia: įstaigoje, kur dirbo Tijūnėlis, kilo gaisras. Ugniagesiams atvykus, liepsna jau buvo spėjusi sunaikinti dalį buhalterijos knygų ir dokumentų. Mačiusiųjų paskalu, dūmas įsigavo vidury didžiosios salės, iš laužan suverstų popierių ir knygų.
    Pirmoji Tijūnėliams apie gaisrą pranešė kaimynė, ponia Sugintienė. Lyg tyčia, paties buhalterio nebuvo. Pasilikusios namuose žmona ir jos motina nesumetė, ką atsakyti. Baigusi pasakoti naujieną ir kelis kartus ją pakartojusi, kaimynė, su neslepiamu smalsumu, reikšmingai peržvelgė naujus Tijūnėlių buto baldus. Apsistojusi ties modernia spinta, ji tartum nusprendė: "aha, dabar man viskas aišku", ir atsisveikino.
    Buhalterienės ir jos motinos akyse įsižiebė nerimas. Kaip sėdėjusios jos ir pasiliko sėdėti, sužiurusios viena į kitą. Motina ir duktė labiausiai už viską bijojo gaisrų ir pamišėlių, nespėjusios gerai dar pagalvoti apie kitas šios naujienos puses. Ypač viena aplinkybė vertė abi nerimastauti: prieš keletą savaičių Tijūnėlis paklojo ant žmonos kelių trisdešimt tūkstančių, girdamasis laimėjęs loterijoje. Visą vakarą buhalteris išlaikė žmoną ir uošvę "aukso karštligėje", su pasigardžiavimu jas vaišindamas nuostabiais sumanymais. Tik eidamas miego jis prisipažino nespėjęs pinigų inkasuoti ir parsinešęs juos namo. Tuo metu Tijūnėlis pavadavo išvykusį atostogų reikalų vedėją, perėmęs iš jo ir kasos reikalus. Bet kelios dienos prieš gaisrą reikalų vedėjas Klupšas grįžo prie savo stalo.
    Buhalteris visi metai tvarkingiausiai pareidinėdavęs ne vėliau dešimtą, ūmai kažkur įstrigo.
    Belūkuriuodamos moterys seniai užmiršo vakarienę ir siuvinėjamus pagalvėlius. Pro lietaus šnarėjimą klausėsi, bene išgirs pažįstamą bildesį laiptuose, ir dūsavo Dūsavo ilgai, vis baisesnių daiktų prisigalvodamos. Joms pradėjo atrodyti, kad visi tie daiktai, kuriuos jos liečia rankomis, įgyti už svetimus pinigus.
    Abi iki vėlyvumo nesulaukusios Tijūnėlio, spėdamos bloga įvykus, pradėjo gelbėti tai, kas dar buvo galima išgelbėti. Pirmiausia užtempė ant aukšto radijo aparatą, naują dulkių siurblį ir kitus paskutiniu laiku įgytus daiktus.
    Braukdamos ašaras ir kartodamos: "Ne, Stasiukas to nedarė... Oi, Dieve, kaip baisu!" jos buvo bestumiančios ir fotelį, kai duryse pasirodė buhalterio stuomuo. Jis įėjo ne kaip paprastai, lyg pasiklydęs, ir stabtelėjo, peržengęs slenkstį. Jo išblyškusiame ir pailgėjusiame veide buvo matyt didelis nuovargis ir susikrimtimas.
    - Na, o čia dabar?! - negarsiai, tačiau kietu šeimos despoto balsu paklausė Tijūnėlis, neištraukdamas rankų iš sulyto apsiausto kišenių.
    Uošvė ir žmona sumišusios dirstelėjo viena į kitą.
    - Manėm, tave suėmė… Girdėjai, kas pasidarė? - slopiu ir nedrąsiu balsu prašneko žmona, be jėgų krisdama į fotelį.
    Buhalterio skruostai įdubo, kakta susiraukšlėjo. Ištraukęs abi rankas iš apsiausto kišenių, jis sumosavo ir suriko:
    - Žioplės! Už ką mane suims? Kas suims? Durnaropių apsirijote?
    Šaukdamas Tijūnėlis įėjo į kambarį ir apsidairė.
    - Kur radijas?
    Uošvė atbula atsitraukė į gretimą kambarį. Ši prasta moteriškė, gyvenusi iš žento malonės, neturėjo nė mažiausių tų, jau į patarlę įėjusių, uošvės bruožų: kivirčų metu ji visuomet kiūtino į savo kampą, kaip niekuo dėtas įnamis.
    - Sakėm, jeigu… jeigu tave kratys, - paaiškino žmona ir pravirko.
    - Ką kratys? Kas turi teisę kratyti? Vagis aš, ar ką, po velnių?! Valdykite nervus, sakau jums! - brukdamas nuolat rankas į kelnių kišenes ir vėl jas ištraukdamas, su nusmukusiu kaklaryšio mazgu ant krūtinės, Tijūnėlis šuoliavo aplink fotely susigūžusią žmoną, sakytum tyrinėdamas, iš kur ją būtų geriau pulti. - Tfu, pliurpos!
    Buhalteris užsitrenkė pas save kambary, bet greitai vėl pasirodė, norėjo kažką sakyti ir antrąkart užsitrenkė. Namuose įsiviešpatavo nyki tyla. Tik buvo girdėti, kaip, aprimus lietui, nuo stogų klegeno vanduo ir, pro atvirą langą įlėkusios, į lempos gaubtuvą daužėsi peteliškės. Nuraudusi, sudrėkusiais veidais, moteris atsikėlė, priėjo prie spintos, paėmė iš jos porą lėkščių ir išėjo į virtuvę. Paskum ją nusekė ir motina.
    "Vadinasi, galvojo žingsniuodamas Tijūnėlis, panašu, kad ir aš galėjau... Pasėdėjai porą dienų prie kasos - vagis. Graži visuomenės nuomonė! Ir apie tave šitaip galvoja namiškiai... Puikus feljetonas! Tos pliurpos, ko gero, dar išpranašaus: šauks tardyti... Tegul tardo - neišsigąsiu! Nieko nepadariau, ir nėr ko jaudintis. Nejaugi, - staiga atsisėsdamas ant lovos jis savęs paklausė, - nejaugi Vaciukas pakūrė? Panašu, kad Vaciukas: ponai, šeštadienį pas mane... ponai, sekmadienį pas mane... O pas Vaciuką grybeliai - „Martel", grybeliai - "Martel". Rygos artistei šinšilą nupirko. Mėmė! Jau kartą su uodega eketėj žvejoji - mokėtum ir ištraukti: sudėjo į krūvą knygutes, apipylė žibalu, dar vatos iš pamušalo, še, dek! Pasėdėk dabar, pasėdėk, gyvate! Uch!"
    Buhalteris pasipurtė, lyg čiaudulio apimtas, atsistojo ir vėl pradėjo nervingai žingsniuoti.
    "O jeigu jis neprisipažins, nebus įrodymų", - dingtelėjo Tijūnėliui, ir kažkaip jis pamatė Vaciuką: lūpų kampučiu suspaudęs cigaretę, vieną akį primerkęs nuo tabako dūmų, jis dalijo kortas. Ant dešinės Vaciuko rankos piršto tviskėjo didelis žiedas...
    - Ametistas! - kalbėjo jis savo svečiams ir iš eilės visiems leido žiūrėti.
    Buhalterio sieloje kilo baimė, bet ji neturėjo ryšių su šiuo vaizdu. Jis atsiminė ir jau šimtąjį kartą šiandien atsiminė, kaip lengvai, net gerai nepatikrinęs, priėmė iš Vaciuko kasos reikalus, o paskum vėl be atskaitomybės viską grąžino. Štai, dėl ko jis krimtosi ir negalėjo sau dovanoti.
    Žmona pašaukė valgyt, bet pati prie stalo nepasirodė.
    Ilgai buhalteris kramtė dešrą, nejausdamas jos skonio, apstulbusiu žvilgsniu sustojęs ties duonos kraitele. Vienu tarpu jam kniūstelėjo, kad apačioje atsivėrė durys ir laiptais kažkas pradėjo lipti. Jis liovėsi kramtęs ir su kąsniu burnoje laukė. Po valandėlės vėl pradėjo iš lėto kramtyti. Guosdamasis, kad niekas neatėjo ir neateis, sausu balsu, kuris davė suprasti, jog pyktis dar neatsileido, tarė:
    - Galite būt ramios.. Kas padegė, tą jau čiupo.
    Tačiau ir šiuos žodžius girdėjusios nepasirodė atlyžusios: paaukojusios visoms moterims bendrą smalsumą, jos dargi nepasiteiravo padegusiojo vardo. Tik po kiek laiko abi, kaip žvakės, sustojo ant slenksčio, Tijūnėlis pridūrė:
    - Ot, ir jūsų geriausias, meiliausias!..
    - Vaciukas? - paklausė žmona, prisišliedama prie motinos. Jai net kojos nutirpo.
    "Geriausiu ir meiliausiu" Tijūnėlienė su motina buvo apšaukusios Klupšą, draugų vadinamą Vaciuku. Porą kartų buhalteris buvo atsivedęs i namus reikalų vedėją. Savo elgesiu, gražiomis manieromis, o ypač dideliu brangiu žiedu jis per vieną vakarą pavergė abiejų moteriškių širdis. O kai išeidamas svečias priglaudė prie uošvės rankos savo švelnių ūsų šepetėlį, kaimietei ištryško ašaros.
    Į šį klausimą buhalteris atsakė triumfuojančiu žvilgsniu. Tokiu būdu jis dar kartą pasirodė teisus, nes savo laiku pradėjo žmonai kiekviena proga kišti Vaciuką, kaip išauklėto vyro pavyzdį, Tijūnėlis įširdo ir burbtelėjo: - Tuščias fruchtas!
    Šiandien jo žodžiai pasitvirtino, bet dėl to nebuvo lengviau. Visą naktį buhalteris vartėsi lovoje, degiojo papirosus, vėdino kambarį ir krimtosi, krimtosi. Kad ir kaip save tramdė, bet dėl rytojaus dienos buvo neramus. Jis būkštavo, kad skęstąs Klupšas gali bandyti ir jį purvu aptaškyti…
    Tik švintant, neužgesinęs lempos, viena koja įsispyręs į grindis, Tijūnėlis užmigo.

***

    Praėjo kelios neramios dienos. Įstaiga, apsivaliusi nuo degėsių, vėl pradėjo darbą. Buhalteris kontoristas, tartum, sumainė su kuo nors dvasiomis: jis nuščiuvo ir ne tiktai nuščiuvo, - atsisakė nuo kai kurių įpročių, kurie buvo nepamainoma įstaigos garsų ir tvarkos dalis. Taip kreipiantis kuriam nors: "Ponas Tijūnėlis, gal galima apyskaitos knygą..." jis, visas sujudęs, atsiliepdavo:
    - Tuojau, tuojau.. Apyskaitos knygą, apyskaitos knygelę, - ir pats nejusdavo, kai pradėdavo dainuoti: - Apyskaitos knygą su žaliais viršeliais…
    Suradęs knygą, delnu pliaukštelėjęs ją, pridurdavo:
    - Prašau apyskaitos knygą!
    Ir po kiek laiko, jei vėl kas kreipdavosi, o darbo užverstas buhalteris kontoristas tuo metu nesuskubdavo pasitarnauti, stengdamasis neužsimiršti, vis niūniuodavo: "Kiek skolingas Apelbaumas… Baumas… Apelis Baumelis…
    Galų gale jis taip įsidainuodavo, sumaišydavo vardus, jog tekdavo vėl jų teirautis. Iš šių Tijūnėlio būdo pareikštų buvo nesunku suvokti, kad įstaigoje jis būdavo šilkinis, nors namuose - ašutinis.
    Bet po gaisro buhalterio visai nebeliko: džiūvo ir baigė smilkti. Porą kartų jį buvo iškvietę tardyti. Daugelis valdininkų šioje kolegos tyloje matė nešvarią sąžinę ir, žvilgčiodami į jį, kuždėjosi:
    - Nežinau… bet galvos nedėčiau…
    Tik kai reikalų vedėjas prisipažino nusavinęs šimtą tūkstančių, pakūręs įstaigą ir jau nebuvo abejonės, kad Tijūnėlio sąžinė gryna, tie patys tvirtino:
    - Už poną Tijūnėlį aš būčiau galėjęs galvą dėti!
    Laimingai pasibaigus pavojams, grįžus pasvirusiai reputacijai, iš lėto Tijūnėlis vėl atsigavo. Gal savaitei praėjus po gaisro, kai paskubintos Vaciuko bylos kaltinamasis aktas buvo surašytas, Tijūnėlis, su vienu valdininku išėjęs parūkyti, prisipažino:
    - Žinote, bijojau. Visą kasą perėmiau netikrinęs.. ir jis netikrinęs priėmė. Pasitikėk, jei nori.
    Valdininkas, kurio nuoširdumu negalima buvo abejoti, Tijūnėliui atsakė:
    - Bijoti nevertėjo. Jeigu jis taip pro pirštus žiūrėjo, jūsų vietoj būčiau glemžęs kokį penkioliką tūkstančių, ir šuo dabar nelotų...
    - Ką jūs?! - įsižeidė Tijūnėlis ir pajuto, lyg jį būtų ne žodžiais, o varžytynių plaktuku užgavę į širdį.
    - Kodėl ne! - vėl atsiliepė valdininkas įtikinančiai ir ramiai. - Jeigu jis sėdo dėl šimto tūkstančių, galėjo pasėdėt ir dėl šimto dvidešimt. Pats neskaitė, kiek išgriebė... Juk sakote, kad netikrinęs iš jūsų kasą perėmė?
    - Na, taip! - patvirtino buhalteris, - pasikeitusiu balsu. - Na, taip...
    Grįžęs prie stalo, Tijūnėlis vėl nuščiuvo Šis naujas kazusas jam neišėjo iš galvos, o greitai ir visai tvirtai įsisėdo galvoje "Iš tikrųjų, - mąstė buhalteris, - jeigu būčiau griebęs kokį penkiolika tūkstančių - Klupšas padegė, Klupšai, ir atsakyk!"
    Tą dieną buhalteris parėjo dar daugiau apsiniaukęs ir susikrimtęs, negu gaisro vakarą. Jau prieškambary jis paspyrė koja dviratį ir suriko:
    - Čia dabar?! Kam tą griozdą atvilkote? Neturite vietos?
    - Prašei nuimt... sakeisi važiuosiąs meškeriot, - atsakė žmona.
    - Meškeriot? - išsprogino Tijūnėlis akis, įžengęs į kambarį. - Kas jums atėjo į galvą?! Vis su savo tvarka! Ką, ar mažas vaikas aš su tokia barškyne važinėt? Žioplės!
    - Juk sakei... - nedrąsiai pridūrė pati.
    - Sakei, sakei! - mėgdžiojo vyras, pagriebęs nuo kėdės kojinę su siūlų kamuoliu ir viską sviesdamas ant stalo. - Sakei!..
    Burbėdamas jis nusiavė batus ir dar nespėjo apsidairyti, kai prie jo kojų uošvė padėjo šlepetes. Šis patarnavimas mažumą Tijūnėlį suminkštino, ir piktą žvilgsnį jis nukreipė į sieną.
    - Ar dabar valgysi? - paklausė žmona.
    - Ką čia dar klaust? Nevalgęs nebūsiu!
    Moters akyse sužvilgo ašaros:
    - Nežinau, kas tau... ko tu toks nervuotas? Visa savaitę nesukalbamas… Kuo aš čia kalta?.. - ir ji užsidengė ranka veidą.
    Tik vakarieniaudamas buhalteris bandė pasiteisinti:
    - Būtum ir tu nesukalbama...
    Tijūnėlis buvo prasižiojęs dar kažką sakyti, bet mostelėjo ranka.
    Visą naktį jis vartėsi lovoje, degiojo papirosus, vėdino kambarį ir krimtosi krimtosi, kam nepaėmė.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page